en
1947
[1]
PAKENTĖKI, brangi nelaiminga tėvyne, Tau padėsim šį purvą nelaisvę išbrist. Patikėk, patekės tavo laisvės aušrinė Ir nuo rankų vergijos grandinės nukris. Tu į ateitį eisi, kaip nėjai nei senovėj, Ir laisva, kaip dar niekad nebuvus laisva, Mes gyvensim visi tavo garbei ir šlovei, O tėvyne graži, o brangi Lietuva! NEMUNO ILGESYS NORĖJAU bėgt, it stirnos dienos bėgo Gelsvai žaliam pavasario dugne... Norėjau šaukt, kiek nešė mano jėgos, Norėjau verkti ašara drungna... Atlantas! o platus, platus ir lėkštas - Akyse ašara karti sužvilgs, Ir Nemunas, kaip andai Mačiui Kėkštui, Ateis regėjime ir pasiilgs... Vis plauks ir plauks banga lėta be galo... Žuvėdrų lydimas ir aš lekiu... Tik neišnirs, kaip nūn Azorų salos, Pilka buitis iš rūko ir akių... Grenoblis, 1940.9.15 - Atlantas, 1946.1.11 EINI TU EINI TU pavergta - nenugalėta, Nuliūdusi tiktai - nenusiminus, Žinodama, kad tavo veidą lėtą Nelaimės aukština, vargai dabina... Ir niekas niekad negalės pažemint Turtingos sielvarto ir vargo lobiais, Ir neparaus, gražiai nulinkęs žemėn, Iš gėdos veidas tau, išbalusis kaip drobė! Vis ašarų, maldos, nusilenkimo Iš pavergtos, pažemintos tikėjos, Bet tu, užgrūdinta žiauraus likimo, Gerai žinai savo jėgas ir vertę - Ne šiandien juk tave pavergt norėjo Ir ne nuo vakar nusilenkti vertė... Grenoblis, 1942.7.12 GODA NEVERK, neverk, motule, Ir neraudok taip kruvinai - Ramus kalnely guli Sūnus, užmigęs amžinai... Ir guli jis ne vienas, Jų krito didelis būrys - Tenai žvangėjo plienas, Žvangėjo plienas kraugerys. Ir zvimbė švino kulkos, Tartum bitelės vakare, Ir virto visas pulkas, Tarsi pėdeliai pabarėj. Juodi varnai ten ratą Aplinkui rašė krankdami, Bet jis skliautų nematė - Širdis krūtinėje rami... Neverk, neverk, motule, Neverk ir neraudok nūnai - Ramus kalnely guli Sūnus, užmigęs amžinai... Villefranche-sur-Mer, 1945.4.26 MANO MYLIMA, MIELA AK KAIP traukia tavęsp, mano mylima, miela! Pilkas drėgnas ruduo, nostalgija skaudi Kalavijais susmigo į širdį ir sielą, Nes jau dingo ana mūsų laimė graudi... Tai nū rauda ten vėtra, draskydama stogus, Ir isteriškai juokias ir varto medžius - Tai užgriuvo jau mus ir nelaimės ir slogos... Kada ašaros tos beišseks, beišdžius?! Taip norėtųs į žemę tą drėgną ir šaltą Nūn priglausti krūtinę ir jaust nuolatos Josios vargą ir skurdą, jos džiaugsmą ir viltį! Mano mylima miela, kaip nuotakį baltą, Palydėčiau taku - bėgtų kelias platus, Ir mes eitume kalnų rieškučiom supilti... Grenoblis, 1943.12.5 NAKTIS O TAIP noris, išėjus į didelę naktį, Išskaityti žvaigždynų pakrikusius rašmenis! Pasipuošus naktis, ir jos deimantų sagtys Man susminga širdin, kaip abišaliai ašmenys. O naktie, tu atskleisk man tėvynės likimą, Tu atskleisk jos likimą sunkesnį už akmenį, Nes pabodo man ta nežinia ir laukimas, Tai, naktie, tu iš skliauto išskaičius pasek man jį! Bet tylėjo naktis! Šienpjūviai ir sietynas Pajudėjo, o šiaurės žvaigždė įsiamžinus Pasiliko iš vietos visai nejudėdama... Susitiko mūs žvilgsniai, gražiai pažiūrėdama Pasiliejo ji žodžiais, it tekantis vynas: Jos likimas, kaip žvaigždžių: pastovus ir amžinas! Grenoblis, 1942.V.30 * * * TAVE mes, tėvyne, širdy išnešiosim Po skaudaus ištrėmimo svečiąsias šalis Ir nuolatos šauksim, ir nuolat kartosim: Tai mes tavo kūno gyvoji dalis! Ir mes dar sugrįšim, tautiečiai ir broliai, Ir laisvę tėvynei parnešim namolei... Villefranche-sur-Mer, 1945.4.17 MALDA O VIEŠPATIE, pažvelki mūsų žemėn, Kaip ją mina koja svetima, skaudi, Kaip mūs akys ir dangus aptemę Ir kaip skausmo kupina širdis... O Viešpatie, mus tremia ir marina Ir tikėjimą mums plėšia iš širdžių, Ir stumia iš namų į lauką plyną Atsigrįžti į degėsius tuos skurdžius... O Viešpatie, mus lyja, vėjas pučia, Šaltas šaltis krečia alkanus plikus - Tik ašaros, tik klykiantys vaikučiai, Tik vaitojimai ir nerimas skaudus! O Viešpatie, be laisvės, be pastogės, Be gimtos žemelės šaltžemio brangaus!. Už ką, už ką mus toji rykštė smogė Ir už ką nelaimės krito iš dangaus?.. O Viešpatie, išgirski mus! Malonės! Nebeleiski žūti ir paguoski mus! Grąžinki laisvę į tėvynės klonius Ir tikėjimą grąžinki į namus! Grenoblis, 1944.9.5 DRAUGYSTĖ O JEIGU kartais, po daugio metų Sueisim vėl, mieli draugai, Tai mūsų gretos jau bus praretę Ir pasikeitę mūs veidai, Tik širdis viena, ilgesio pilna, Skausmo kupina, pasiliks jauna! Ir mes kalbėsim, lyg tik prieš dieną Likimas būt išskyręs mus - Draugus minėsim visus, kaip vieną, Ir pilnus sąmojo linksmus, - Nes širdis viena, ilgesio pilna, Skausmo kupina, pasiliks jauna! Te metai žeidžia, te metai gydo, Te vienas mirksnis žudo mus - Tai nenuplėškim rytojui šydo, Jis tik netikras įdomus - Vis širdis viena, ilgesio pilna, Skausmo kupina, pasiliks jauna! Atėjom siekti, klajoti, klysti - Išėjus grįžti arba ne, Težydi žemėj sena draugystė, Tegu tyčiojas nežinia, Vis širdis viena, ilgesio pilna, Skausmo kupina, pasiliks jauna! O jeigu kartais, po daugio metų, Sueisim vėl, mieli draugai, Tai mūsų gretos jau bus praretę Ir pasikeitę mūs veidai, Bet širdis viena, ilgesio pilna, Skausmo kupina, pasiliks jauna! Villefranche-sur-Mer, 1945.5.3 TAS PATS TAS PATS dar veidas - atviras ir sveikas, Dar aisčių motinos akių giedra, Nors keitė visa ką beširdis laikas, Nors blukino ir lietūs ir kaitra! Panemuniais vis baltos drobės balo, Vėjelis žaidė gintaro plaukais, Ir sielvartas, ir džiaugsmas, it metalas, Dainuojamas skambėdavo laukais... Sesuo, iš amžių ūkanos atėjus, Paniekinus ir sielvartą ir vėjus, Tu eiki aisčių motinos keliu! Budėki apleista, budėk našlaitė, Nuliūdusi ties rūtų darželiu - Tu mūs garbė ir šlovė, lietuvaite! Grenoblis, 1944.2.21 BALTAS DEBESELIS KURGI TU plauki, baltas debesėli, Žydroje mėlynėj čaižomas čiurlių? Ak, kaip gera tau - virpuliuoja mėlis, Ir nevaržo niekas laisvės ir kelių! O yra tenai, tolyje pranykus, Nematyto grožio kenčianti šalis: Gintaro plaukai, o likimas nykus, O akių mėlynėj širdgėla gili... Tu nuplauk tenai, baltas debesėli! Viso mano skausmo ir pasiilgimo Krikštolinių ašarų lašus paberk Ir nutildyk balsą kruvino verkimo! Pasakyk jai, baltas debesėli: - Neraudoki, miela, neraudok, neverk! Grenoblis, 1942.6.6 IR VANDUO AKMENYSE IR VANDUO akmenyse, ir vėjelis šile Nepaliauja kalbėt stebuklingai, Tai tik mano jau tokia dalia, Kad tau kalbinti žodžio pristinga... O atsimenu kartą - epušėlė žalia Visais lapais prašneko džiaugsminga, Jog pasenusi liepa, rymojus šalia, Atsiduso giliai, sielvartingai... O tėvyne brangi, kad galėčiau Taip švelniai tave šiandien paguosti, Kad galėčiau prabilti jaunyste žalia, Kaip vanduo akmenyse, kaip vėjelis šile, Tai aš eičiau tau veido nušluostyt Ir išvesti iš laiko erškėčių... Villefranche-sur-Mer, 1941.12.20 O KUR KRAŠTAS O KUR kraštas šių kraujo ir ašarų marių? Kurgi tavo, tėvyne, valtelė vali Įsiūbuotos stichijos verpetų kely Beišplauks, nešina savo viltį nemarią?.. Palaidi gaivalai galinėjasi trankos... Kai nušvinta įkaitusi žaibo pyktis, Pasirodo bangų užblaškyta valtis Ir į dangų iškeltos maldaujančios rankos.. O praeis, pasibaigs šitos audros įtūžę Išsiners iš nakties pažadėti krantai Ir taip lygiai jau bus, kaip svajonėj matai Sužydėjęs gražiai tavo laisvės gegužis... Grenoblis, 1943.2.10 RŪTA TAI NULENKĖ tave iki juodos žemelės Įtūžę viesulai išrauti iš šaknų Ir gąsdina trankydami varteliais, Lyg tyčia juos atradę palaknus. Išaugai mat jau tu kaip tik ant viešo kelio Praeivio įgeidžiui - nuskinti, nuskabyt, Bet vis keli aukštyn viršūnę žalią Ir žiemą vasarą žaliuoji įstabi... O nemari tavo žalių šakelių, rūta, Gležnuos lapeliuos slypinti galia... Dėl to sesutės pasirinko tavo žalį Pasidabint kasas, pagražinti darželį, Kad tu gyvybės ženklas - kas bebūtų, Ar šalnos kanda, sniegas dengia - vis žalia! Grenoblis, 1942.11.4 BALTAS BALANDĖLIS LIETUVA, tavim džiaugiuosi ir didžiuojuos!.. Gyvenimą, pasaulį perėjęs perdėm, Matau, kaip driekias vieškeliu plačiuoju Tavo graži buitis nuženklinta žvaigždėm... Ir lygiai laimės, lygiai sielvarto metuos Matydavau tavo akyse ir veiduos, Jog nebūtinai gilu, kur nesimato Dugno, nes gal tik sudrumstas seklus vanduo. Tavo giedrių akių gelmėj, kaip išminties Šaltiny, alsuoja žemės įsčių smėlis... Dėl to ir nebijok tamsybių ir nakties! Plasnodama, lyg baltas balandėlis, Kėsnojantis sparnus prieš viesulą blaškų... Būk, Lietuva, man tas boluojantis taškas! Villefranche-sur-Mer, 1944.11.26 KADA? KADA mums nušvis ūkanotas dangus Ir liūliuojančio Nemuno vandenys ramūs? Kada išsiverš iš krūtinių brangus Mūsų laisvės ir džiaugsmo Te Deum laudamus? Kada pasibaigs brolžudybės niaurus Įnirtimas, apėmęs nūn visą žmoniją? Kada gi praeis tasai kerštas žiaurus, Įgyvendinęs smurto baisaus tironiją? Kada žmoniškumas ir meilė šventa Neapykantos narsą pakeis čia, pasauly, Kada vėl žmogaus čia teisė paminta Bus visiems ta pati, lyg gaivinanti saulė? Nėr nieko jau švento ir nieko brangaus, Taip pamynė čia viską tas kraugeris plienas - Kada gi čia žodis vėl prasmę atgaus Ir nelaisvę nuo laisvės atskirs vėl kiekvienas? Ar ištisos tautos be žado jau bus Ir bus verčiamos garbint vergėją ir pančius? Visur vien tik kraujas ir skurdas siaubus, Bet nejaudina nieko jau artimo kančios... Kada gi likimas tironą palauš? O palauš jo puikybę ir išdidų sprandą... Vėl laisvės aušrinė iš ūkanos auš Ir pakilęs galingas pavasario gandas Aidės, ir nušvis ūkanotas dangus Ir liūliuojančio Nemuno vandenys ramūs? Tada išsiverš iš krūtinių brangus Mūsų laisvės ir džiaugsmo Te Deum laudamus! Villefranche-su-Mer, 1945.2.16 IR MYLĖJOM TAVE IR mylėjom tave, - taip tik mylimą myli, Bet nežemiška buvo mūsų meilė ana... Nes mylėt, tai ne liaupsinti ilgesio gylį Mylimosios akių, ne jos grožį, vai ne! Nes mylėt, tai kaip motiną, seserį, pačią - Nepalikt, neapleist ligi karsto lentos - Tai sugrįžkim į meilę - visuotinę, plačią, - Kaip dar saulė nematė nei pilkos, nei šventos.. Nes mylėt, tai ne deimantus, auksą ir šilką Laimingai ir gražiai po kojų patiest, Bet mylėti kasdienišką, varganą, pilką - Iš visų tik jėgų, iš visos tik širdies! Nes čia viskas praeina - ir laimė, ir turtas, Ir jaunystės lakumas, ir staigūs jausmai, O palieka buitis, ir be polėkių burto, Ir nelaimės, neviltys, vargai ir skausmai. Nesant laimė sutikti negudra, ir piga Mums tąsyk laikyti likimo vadžias Bei pamiršti visai negerovę ir ligą, Ir paniekint rytdieną širdim išdidžia. Ką staigi rytdiena - netikra, pasalūnė - Mums atneš? Ar paguos mus jinai, ar apgaus? Ar iš giedro dangaus ir žaibais ir perkūnais Pasipylus sutraiškins svajones žmogaus? Gali ji, kaip vagis, apiplėšti, apnuogti, Nelauktai, netikėtai aplankiusi mus, Ir klastas gali ji, kaip lakštingala suokti Pagal mūsų svajas, pagal mūs troškimus! Viską gali atimti, išskyrus tik viena: Tiktai meilės jinai neišplėš, neišraus, Tai su ja ir sutikim netikrą rytdieną, Nebijodami smurto, nei plieno plėšraus! Grenoblis, 1943.XII.20 AMŽIŲ GIESMĖ PAMINDAMAS akimirksnį ir nūdienos Vargus ir rūpesčius, kur užmaršty paskęsta, Žvelgiu į tolius amžinybės balzganos, Kur praeitis ir ateitis apraibę gęsta... Ir aš matau, kaip tautos gimsta ir kaip jos, Tarsi naujagimiai, išvydę šviesą miršta; Matau, kuri jų džiaugsis ir kuri dejuos, Smarkaudama užmiršusi likimo pirštą... Ir aš tave matau, o Lietuva brangi, Numintą kojų svetimų, ir tavo kančią - Matau, kaip tu ateisiančiais laikais žengi Laisva, didinga ir be sielvarto, be pančių... Ir amžiams bėgant akyse, vis pamąstau: Nelemtą nulėmė Praamžius tau likimą. O kas nuims vergijos pančius tau? kas tau Nuims žiaurių laikų uždėtą prakeikimą?.. O amžiai bėga, ir bėga kruvini, Draskydami senas žaizdas, naujas tau veria Tu ateities svajų troškimais gyveni, Nors amžiai spaudžia ašaras ir kraują geria.. O Lietuva, tu šiandien pažeista labai Giliai tau įsmeigto į širdį kalavijo, Bet aš matau, kaip dūžta nūdienos stabai Ir kaip į dulkes byra pikto viešpatijos... Nematė amžiai dar tavęs taip užmirštos, Nelaimių prislėgtos, paniekintos, beteisės, Bet atėjai iš amžių ūkanos tirštos Ir į rytojaus šviesų amžių rūką eisi... Atlantas, 1946.1.11 ATEIS IR TAU ATEIS ir tau diena žadėta, Ir šilas atsidus lengvai, Tėvynėje viltis sudėtas Į saugų uostą neš laivai. Iš griuvėsių, žaizdų giliausių Ir skurdo prisikels laisva, Ir į rytojų, į šviesiausią Eis vėlei amžių Lietuva! Tave tad, broli, šauks artojų Vaga palikus nearta, Kad paskui žagrę į rytojų Nueitų pakaitos karta. Užuoganoj pasėto javo Želmuo diržingas želmenės Ir bus pilni aruodai tavo - Gimta žemelė mus penės. Ir tu, sesut, pasidabinus Margais žičkeliais, kaspinais, Varteliuose šauniam vaikinui Kalbėsi žodžiais dyvinais... Ateis ir tau diena žadėta, Ir šilas atsidus lengvai, Tėvynėje viltis sudėtas Į saugų uostą neš laivai! Villefranche-sur-Mer, 1945.5.8 REGĖTE REGIU REGĖTE regiu, o gražiai, kaip ant delno, O skaisti, kaip dar niekad nebuvus skaisti: Paskendusios soduos sodybos ant kalno, Pasistiepusys kraigo žirgeliai risti... Ir stebint likimą, vargingą ir pilką, Pamanai - ar kur laimė skurdesnė bebūt? O kas tave skausmo drabužiais apvilko, Pasišovusią eiti ir nieko nebot? Ten broliai švytuoja žvilgančiais dalgiais, Ten sesutės, o šviesiais kaip šiaudas plaukais, Pasilenkusios renka ir riša rugius... Ji eina pro šalį ir šypsanti žvelgia, O nušvitusiu žvilgsniu, išdidžiu ir džiugiu, Kirtėjus bestebėdama, gėris laukais... Grenoblis, 1942.5.29 VĖLINIŲ GODOS NUO pašiurpusių platanų miglos laša Per aštriai karpytinius lapus - Gedulotos našlės ir našlaitės neša Chrizantemų puokštes į kapus... Ne šalna pakando, ne ruduo nuskynė, Ne žolynas nuvyto trapus, O žmogaus čia baigėsi grumtynės, Siaučia džiaugsmas giltinės kraupus... Kiek kapų nūnai, kur nieks žolyno jokio Neatneš ir nieks neaplankys, Kiek manųjų brolių išguitų atokiai Į tėvynės pusę kreips akis Ir gedės, kaip žemės nušluotųjų sodžių Atsivėrę žaizdos, klykiančios be žodžių! Grenoblis, 1943.11.1 GIMTINĖ KOKALNY bujoję liepos, augę ąžuolai, Šalimai tekėjus Praviena raudona Ir akiraty numėlę tolimi šilai Buvo mano džiaugsmas ir kasdienė duona. Kokalnin pakopus - mano buvo išminti Net takeliai - matės: Nemunas žvilgėjo, O už jo Žigla melsvai nujuodus, ir viršuj šventi Skliautai, apačioj gi vieškelis klegėjo... Dar ten buvo tėvo kalvė nuolatos žvangi Ir vaikystės namo pražiūrėtas langas, Pro kurį stebėdavau pasaulio plotį... Ten mano gimtinė ir vaikystė brangi, Kur varpai kasdieną po senovei žvanga, Lyg tada, kai mokiaus džiaugtis ir svajoti... Vellefranche-sur-Mer, 1944.12.9 GEGUŽINĖS RAŠKYDAMI žiedelį aliai vieną, Bandydami pralenkt vieni kitus, Bėgiodavom žibuoklių po šlaitus, Braidydavom šlapuokšniuose purienų Ir laipiojom ievas, žiedais nukartas, Apsvaigusys jaunyste ir kvapu, Grožėjomės žolynu ir lapu, Bėgiodami galilaukes neartas... Seklyčioje, tarp vaško ir žiedų Jaukaus slaptingo kvapo, ir maldų, Stovėjo Dievo Motina, pamynus Po kojų mėnesį ir žalčio narsą, Stebėdama jaunimo veido varsą, Vargų palaužtą senį ir žolynus... Villefranche-sur-Mer, 1945.5.14 KAUNAS ALEKSOTO šlaituos nuliūdusios liepos Atsižiūri į Nerį ir Nemuną sraunų: Kresna Katedra, galingai pasistiepus, Tarsi keltų iš klonio viena visą Kauną. Iš Senamiesčio lieknųjų bokštų rinktinės Atokiau išsiskyrę rausvi Karmelitai, Viršum prieplaukos idiliška krantinė Ir stogai, žalumynai nuo upės lig kitai. Ar nūnai ten varge didžiųjų didžiausiam Pasiliks bent akmuo ant akmens? - vis klausiam Ir su nerimo apmaudu žvelgiam į tolį... Panašiai andai Vytautas žūstantį brolį Ir liepsnojantį Kauną iš tolo stebėjo - Ir negalim padėt, kaip ir jis negalėjo... Villefranche-sur-Mer, 1941.1.31 KŪČIOS O KAIP balta dabar jinai, tėvynė, Po sniego apklotu užmigusi plati, Lyg apsigobus žėrinčiais žvaigždynais Nežemiška, šventa ir nuostabi naktis... Kai kur išbėgus stypteli eglutė Iki mėnulio veido šypsančio nakčia: Sniegų lig žemės nulenktos šakutės, Dangun viena viršūnė šauna vilyčia... Gumšuoja miškas. Kur ne kur trobelė Atakusi nykiai švitėjančiais langais. Šerkšnoj liepsnoja deimantų ugnelės, Tarytum plazdančios ant stalo žvakės Ar lyg vaikų maldoj nušvitę akys, Sustojusių Kūčių džiaugsmingai įžangai. Paryžius, 1945.12.18
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
© 1999 - 2024 Antologija.lt. Visos teisės saugomos. Už nemokamą svetainės sprendimą dėkojame UAB Unicumus
Lėšos, gautos iš reklamos, talpinamos svetainėje, yra naudojamos svetainės palaikymo bei priežiūros išlaidoms padengti.
