en
[2]
ATLEISK AK, TAIP kas vakaras vis saulė leisis Plonyčiais spinduliais... Atleisk, nes jei ir tu man neatleisi, Tai kas gi man atleis? Ar šitą mano maldą nešis vėjai, Ar jie pernakt dejuos? - O Viešpatie, aš jos mylėti nemokėjau, O Dieve mano, - jos! Suvirpo sielvartu širdis ir pirštai - O kaip, o kaip man čia? Šį vakarą mano maža infantė miršta Ir - didelė kančia... Gal tai kaip varpas, mariose paskendęs, Graudingai sudejuos, Bet kas iš žodžių, iš gražių legendų, Be sielvarto, be jos!... Kas gyvas sudejuos, kai saulė leisis Plonyčiais spinduliais? Atleisk, nes jei ir tu man neatleisi, Tai kas gi man atleis!.. Kaunas, 1935.1.27 KARAVANAS TIK NUEIS tyruosna karavanas... Tik nueis taip lekiančiu smėliu... Ir nupūs vėjelis pėdsakus ten mano Ir nupūs kelius. Tiktai trokš tyruos kupranugariai, Tiktai ties išvargusius kaklus - Dar platesnės bus tos smėlio marios, Dar klaikesnės bus. Nešė jis kadais didžiam vizirui, Nešė šachui karalaitę dovanų - Per tą patį smėlį, per tą patį tyrą, Nešė daug dienų. Bet tyrų kaitroj kupranugariai krito, Tirpo reto karavanas tyruose... Tik šakalai lojo, tik hienos juokės iki ryto, Kol iškrito visi. Ką nuėjęs pasakysiu aš didžiam vizirui, Ką aš šachui pasakysiu į akis? Kad sutirpo karavanas. Karalaitė mirė. Liko tik naktis... Kas tikės, kad karalaitė mirė? Kas jos kapą tyruose ras ten? Netikės man niekad didysis viziras, Netikės ir šachas man! Kaunas, 1934.3.27 NAŠLAITIS PABODO man šis tuščias namas Ir ilgos rūsčios dienos. Nepalik manęs vieno, mama, Nepalik manęs vieno! Nes kaip be ratelio sutemus! O dieną, dieną be staklių! Kas užriš, kas užriš tad, mama, Man skarelę ant kaklo? Kas budės mano miega neramų? Kas paseks karalaitę? Juk aš būsiu pasaulyje, mama, Vienų vienas, našlaitis. Nes sesutė apleis ir pažemins, Tu žinai, kaip man gaila... Ką aš veiksiu pasaulyje, mama, Be tavęs, be jos ir be meilės? Nežydės čia pavasarį žemėj Žibutės ir purienos... Nepalik manęs vieno, mama, Nepalik manęs vieno! Kaunas, 1934.12.31 TU TA PATI ARGI ne ta pati ieva parimus? Ir saulė ar ne ta pati? Mes andai buvome draugai intymūs Dienų dienas, naktų naktis. Argi ne mes drauge upokšny rinkom Varlėkiautus, akmenėlius! Tu prisimink! Ne, mudu prisiminkim Aksominius karklų liūlius! Atsimeni, tu jų labai bijojai. - Tai spurgos, - aiškinau, - kvaila! Abu mes žaidėm, abu lieptu bėgiojom, Abu mes taškėmės sula... Kai prieblandoj po suolu degė pjaulas, Sakiau - tai maumas mus praris! Mes pirmukart išvydome pasaulį Pro priemenės tamsios duris. Parodžiau šilą tau numėlusį padangėj, Kaip šilko kaspiną, toli... Ausyse varpinės sidabras spengė - Ir tu atmint nebegali! Elementoriaus lapai paveiksluoti Užimdavo net kvapą mums - Paoliui ir Frančeskai Lanceolotas Gal taip nebuvo įdomus. Ir tu neatmeni? Be galo keista! - Drauge ropojome žeme. Argi ne mes ten mokėmės skaityt ir žaisti, Ir gal mylėt - argi ne mes?.. Argi ne toj pačioj lūšnoj mes gimėm? Tu užsigint manęs keti? Tu būk sesuo manųjų atminimų! Tu būk... Tu būk man ta pati! Kaunas, 1934.11.21 LOPŠINĖ TU MIK, o sapne tau drugeliai sapnuosis Ir sparneliais lengvais tave mariomis neš. Tu mik, nebijok - aš tave palinguosiu Ir pernakt naktužėlę budėsiu čia aš. Žiūrėk, kaip ten vyšnios ir obelys miega, Kaip sidabro akim praregėjo naktis. Atjos karaliūnas per kvepiantį sniegą, - Jam veja ir takai obelų nusnigti. Padangėm skrajosi, sietyną pasieksi... Karaliūnas tau naktį atneš dovanų: Atneš jis tau viską, o viską, ką mėgsti - Lėlių, saldumynų, margų kaspinų... Mane tu matysi vis budint, liūliuojant, Nerimaujant per naktį ir laukiant tavęs. O bus ten tau miela žiūrėt, kai po kojų Karaliūnui tarnai baltą žirgą atves. Užsės karaliūnas, reikės vėl jam joti Ir kovot kažikur su piktais slibinais, O tujen džiaugsminga žvaigždėtame plote Drugelius bevaldysi šilkų kaspinais. Ištįsus aušrinės rausviems spindulėliams, Vienu jų tu parsliuogsi linksmutė namo - Matysi vėl obelis žydint ir lėlę, Kurią tau karaliūnas šiąnakt dovanos. O rytą, iš miego saldaus atsikėlus, Vėl pasaką gražią aš imsiu tau sekt - Tu mik, mano miela, tu mik, mano lėle, Prie tavęs aš budėsiu, budėsiu pernakt! TYLA SRAUNŪS, smagūs upeliukai teka Ir tyška malūnuos. Paklausyt, kaip jie ir liepos šneka, Vienas malonumas! Tai putokit, upeliukai skardūs, Padavimą tęskit! Artima man taip mintis ir vardas Šitos jūsų pasakos. Atsidūsta liepos, o giliai, skausmingai. Gal ir jos ką mena, Kad, užkandę žadą, linkčioja sustingę Ir skundžias gyvenimu. Štai ataidi lapais upeliukų juokas, Viršūnėm ateina!.. Bet ir vėlei girdisi atokiai Šermenys ir aimanos... Gal paseks, kai rytą saulei tekant... Upeliukai, tęskit! Ak, išblaškė vėjas liepų šneką Ir tą mano pasaką! PASAKA VĖL TU mano kerinti tikrovė, - O tavęs taip trokštu! Ten ant marių krašto stovi Gintariniai bokštai. O tie bokštai į padanges stiepias Ten jinai gyvena; Ten jai šlama šimtametės liepos, Karalaitei mano. Ten gėlėse rasos gailios Jai kas rytas juokias... Buvo tokia mano meilė, Mano laimė tokia. O tenai ir jojo ir važiavo, Ir laivai ten plaukė. Bėgo amžiai, karalaitės savo Vartuose vis laukiau. Ir išėjo... Laimė! Pažai dailiai Šermuonėlius nešė... Aš jos laukiau, jos ir meilės, Kaip pavargęs grašio. Karalaitė! Nužengė nuo sosto, Ir nebuvo ilgu - Pažvelgė, ir josios skruostas Ašara sužvilgo. Pažai žengiančiai į kalną Šermuonėlius nešė... Liko vienas mano delne Sidabrinis grašis. PAPRASTAS GYVENIMAS NĖR gyvenimo pilkesnio, Nėra laimės pilkesnės - Sode sniegas krinta kąsniais, Vėtra pusto į pusnis. Dulks gyvenimas, o pilkas, Lyg žydėjimas rugiuos - Suliepsnos aguonos šilkas Prie rugiagėlės džiugios. Vakare žiogeliai skalins, Leisis saulė balzgana, Prasiskirs rugiuos kūkalis - Man jo vieno bus gana. Vėtra vyšnių žiedą neša, Pūga - bangas tų žiedų! Nusiris per skruostą lašas, Ir nebus jau taip graudu. Gal gyvenimu, gal meile Vėl ten gegužės kukuos? O ateis ruduo - bus gaila Žiedo, vėjo ir šakos... O toks pilkas, pilkas būvis Ir pilka taip aplinka... Gal dėl to, dėl to, kas buvo, Laužo obelys rankas. Krinta žiedlapiai, o kąsniais Siaučia pūga balzgana - Man tavęs pilkų pilkesnio, Vienų vieno bus gana! KELIONĖ Į NAKTĮ KOKIĄ pasaką dar tau pasekti?.. Pasakas baigiau! Gera būtų taip keliaut į naktį Ir nesekt daugiau. Tik žiūrėt, prožektoriai kaip imas, Grumias su tamsa. Štai naktis! O tamsi, kaip likimas, Prieš akis visa. Automobiliu ramiai nuslinksim, Visko atskirti! O kaip gera šitą porą žingsnių Prieš save matyt!.. Juk gyvenime ir tiek nematom - Taip gyvent painu... Tamsoje paskendo aibės metų, Meilės ir sapnų!.. Maus širdy kažkoks aitrus graužimas - Netikės juk nieks, Kad gyvenimas, kaip sutiktas vežimas, Tamsoje prasmegs. Priešais slinks maža, blyški plystakė Ateitin aklon, Kur švieson įskridusi plaštakė Atsimuš stiklan. Dega beprotiškai aklos akys, Miela, a propos - Taip, lyg tie šunyčiai neatakę, Žmonija ropos. Nepaliaus juk niekad akys degti, Žvelgt kažkur toliau, Nepaliaus žmogus keliaut į naktį, Niekad nepaliaus. Negyvais sparnais plaštakė plazda, Plazda priblokšta. Argi jos mirtis galės išgąsdint Plaštakes kitas? Gal nereiks ir pasakų tau sekti, Nes ir tu žinai, Kad taip reikia vis keliaut į naktį Žmogui amžinai. Kaunas, 1935.5.9 PILKOJI DIENA O DIENOS - seserys, sugrįžkit, Sugrįžkit atgalios! Ateis naktis iš tamsaus miško, Šešėliai sužaliuos. Gal bus skliaute sidabro rasos, Ramunėse gal bus... Aš turiu daug, o mielos sesės, Aš turiu daug kalbos! Pasekt, kaip andai akys degė, Kaip sopulys gajus. Tai aš, tai aš buvau melagis, Buvau apšmeižęs jus. Tai aš sakiau, kad jūs negeros, Kad laimė negera, Kai pynės sielvartai nemarūs Su meile nemaria. Kodėl eilėraščiuose ašen Vis sielvartu dangsčiaus, Kai jūs, į sapną nepanašios, Praėjote anksčiau. Taip sopulys vis smilks, kaip smilko Ir šiandien, ir seniau - Jūs ėjote kasdieniškos ir pilkos, Dėl to nepažinau. Skliautuose žvilga šaltos šerkšnos Čionykščių vakarų - Girdžiu, girdžiu aš gūdų verksmą Manųjų seserų. Ir teka saulė, teka baltas mėnuo, Ir sopulys gajus. Jūs ėjot, seserys, jūs ėjot, dienos, Nepastebėtos - jūs! Nes laukiau jūs tik šilko rūbuos, Džiaugsmingų ir smagių - Tegu, sakiau, tos pakeleivės skuba, Te eina sau, tegu... Naktis sugrįš į tamsų mišką Ir nenukrės rasos... Atbėga pieva, net ramunės tyška - Mano pilka sesuo! Kaunas, 1934.10.7 VAISKI VALANDA O KAIP man, dienos, vaiskios, gražios, Matuot poezijos mastu: Čionai, pasauly, džiaugsmo maža, O sopulio apstu. Mano eiles ne spalgenos nudažė, Bet mano meilę daug klastų: Čionai, pasauly, meilės maža, O pagiežos apstu. Maniau gyvenimą papuošt, pagražint, Bet nuo gyvenimo alpstu: Čionai, pasauly, juoko maža, O ašarų apstu. Nešu gyvenimą, kaip sunkų lažą Keliu baudžiauninkų prastu: Čionai, pasauly, laisvės maža, O priespaudos apstu. Po kojų man sudžiūvę lapai čeža, Kas laimė, meilė ir kas tu, Nes su tavim pasaulio maža, O be tavęs - apstu. Tikėk, per ramunes išvesiu ežiom Iš vargo, ašarų, klastų... Nors čia, pasauly, laimės maža, O sielvarto apstu! Kaunas, 1934.11.26 VAIDILAI PO LAISVUS laukus, po laisvas aikštes vaikštau, O Lietuva, aš vaikštau ir gėriuos - Vaidenasi man žygiai ir didieji kunigaikščiai, Vaidenasi man tauras paneriuos. Atsimenu ir savo brolį, šaunųjį vaidilą, Su kankliais, žodžiais ir lazda... Kurią gi šiandien aš turiu pradėti bylą, Kurias turiu atvert žaizdas, Kai negirdžiu jau Algirdo skardžių trimitų, Kai nematau jau Vytauto pulkų... Su sielvartu gulu, su sielvartu keliuosi rytą Ir sunkiai paliktus kanklius velku. Ir taip aš juos velku, senus laikus atminęs, Apkaltas pančiais nūdienos - Vaidenasi sapnai, sapnai ir Gediminas, Parkritęs kniūpsčias Veliuonoj. Tu ten, prie Nemuno, prie jo - senų senelio, Kur rinkos plėšrūs paukščiai ir vilkai... Tai tu buvai teutonui ten pastojęs kelią Su karžygių šauniais pulkais. Vaidila, tu prikelki juos naujiems Pilėnams, O tu prikelt, prikelti juos gali! Teskamba kankliai, teskamba žygio dainos vienos Naujų milžinkapių šaly, Nes aš bijau sunykti mūsų kasdienybėj, Nes aš žygius regėjimuos mačiau... Saulėlydy Nemunas kaip ašara žiba, Tik kankliai skamba vis karčiau... LIETUVĖS TAI ŠTAI - susėdot pabarėj ir šnekate, Medinės dievdirbių madonos... Ranka nusibraukusios sūrų prakaitą, Jūs valgote sopulio duoną... O vakarais prie rūtų rymote - Išsitiesia daina, tartum šlapokšniuos rūkas: Praeis gyvenimas, praeis sunki darbymetė, Paliks skruostai nuo ašarų nublukę. Ir pievoj sielvartą ant grėblio remiate, O akys ilgesiu, tartum linais pražysta: Bara jus beširdės žiežulingos pamotės, Baramos kaip rūtos rudenį nuvystat. O po to jūs tekat, tekate tik liepiamos, Ištekėję pievon ąsotėlius nešat... Lieka jaunas bernas, lieka ten, po liepomis Menat jį ir meilę sapnui nepanašią. Būnat jūs ir tylios, būnat geros motinos, Sopuliui gimdytą prie krūtinės glaudžiat. Jūs gerai pažinot, skausmo prisisotinę, Sunkią žemės naštą, žemės naštą skaudžią. Ir išleidžiat sūnų su vienu makruotiniu - Užkandis nusvėręs mergautinę juostą! Argi jums neaišku, argi abejotina - Lydit ilgamakre braukdamos per skruostus. Rudenį jus verpiat liną arba pašukas. Krūpčiojat, kai durys šiurpulingai verias: Gomury žirginiai, metėlės ir ašakos - Ilgesys banguoja, lyg mėlynė marių. Ir bažnyčion einat, ir ilgai ten klūpote, Giedat: Nebijosim, kad ir kalnai virstų! Einate ten guostis, pasiguosti truputį, Kažin ar tą skausmą ir skliautai nugirsta? Taip veidai pilkėja, medis taip nulyjamas, Ir nelieka ženklo sopulio taip didžio, Tik širdyje tvyro aštrūs kalavijai jums, Prie varpstelių skausmas Motinos po kryžium. Kas gi jūsų skausmą? Kas gi neįmatomą? Kas jumyse mato amžių Antigoną? Veriasi kaip votys sopulingos platumos - Sopulingoj pozoj dievdirbių madonos!.. Kaunas, 1934.7.6 VORKSLA VAI DAUG vandens tavimi, Nemune, tekėjo, Vai daug dar ašarų karčių tekės - Tavimi, Lietuva, vis niekas netikėjo, Tavimi niekas netikės... Atanešė teutonas tau kadaise kryžių Ir Dievo žodžiu pridengtas klastas Tu vis buvai ant vieškelio, ant kelio didžio, Tu vis - nenuoramų tauta. Ir ėjo priešai, tavo kūną mindė - Tekėjo kraujas upėm, ne lašais Bet tujen savo veidą sopulingą Aukštai iškėlusi nešei. Tu šiandien vėlei priešų apsupta, varguole, Kantri širdie po pilka rudine! Tai tu Europą nuo mongolų Apgynei nuoga krūtine! Kaunas, 1933.6.20 ISOLA DI CAPRI VIRPA tavo žodžiai dyvinai numėlę - Tujen, mielas drauge, tu - mielų miela! Atvirutėj Viktoras Emanuelis Ir danguj ir jūroj skendinti sala... Tai žydra Italija... Adrijos sidabras... Daug akvamarinų, ametistų daug... Anų metų data. Isola di Capri: Iš tavęs nei žodžio negaliu sulaukt! Ką gi aš rašysiu? Ką gi, mielas drauge? Ką gi tau, Marija, aš galiu rašyt?! Sielvarto krūtinėj prisirinko daugis, O diena į dieną baisiai panaši! Žodžiai ten vezuvijais gal veržtųs, Kaip lava upeliais imtų gal tekėt, Gal virpėtų jūra pietų saulės karšty Ir gal būtų sunku meile netikėt?.. O čia lyja, čia dangus surūgęs, Čia stogai įžliugę amžinai rasos... Atvirutėj miela - debesėliai džiugūs... Atvirutėj pilna džiaugsmo ir šviesos! Čia žalia viršūnė nusilenkus bodis, Čia sekundes skaito krisdami lašai... Tai širdis pajuto, tai suvirpo žodis Dėlei to, ką laiške man iš ten rašai... Man įgriso dienos, debesys ir lietūs, Ir dangstyti širdį, kaip ik šiol dangsčiau... Taip rašyt be galo... Taip rašyt norėtųs! Ir giedrai kaip niekad, niekada anksčiau... Ta gražuolė marių - Isola di Capri - Mano mielas drauge, stovi akyse, Ir tas visas auksas, auksas ir sidabras, Visas tas žydrumas ir visa šviesa... O kaip mylėtųsi tenai, kaip guostųs!.. Marija, o kaip rašytųs, o kaip rašytųs ten! Ten neitume niekad lūkanot į uostą, Ir niekad, žinoma, jau neitume paštan... Kaunas, 1932.5.22 RECENZIJA PASKAITAI kur radęs, ir taip būna pikta: Nieko nesuprato - baisiai apmaudu. Taip norėtųs šičia nieko nepalikti Ir gyvent du vienu, vienu du. Aš sakiau, mieloji, kad tai buvo eilės, Rašalas tik juodas ir mintis juoda. Rado jau tave ten, rado mano meilę: Tavy širdį kietą, o many - žaizdas. Prie didžiulių tomų prisišlies knygelės - Joms be galo nyku, joms ten šalta bus: Nešlamės raidėse jau gegužis žalias, Neišeis vaidentis sapnas įstabus... O apkris tik mudu ten bežadės dulkės, Vortinkliais apnarplios įžūlūs vorai Ir nekrykš džiaugsmingai tasai gervių pulkas, Ir neklyks kalnuose mintys ir arai, Tik prieis prie mūsų susilenkęs senis, Tik pravers jaunystę - virpančius lapus: Ten išgirs upokšnius ir šilus skardenant, Šimtą meilės žodžių ir tylius kapus. Atsivers netyčia ten palinkęs gluosnis, Atsivers skausminga ir gili žaizda - Atsiloš, pamąstęs - akinius nušluostys, Ašara nedrąsiai nusiris barzda... Ras ir kietą širdį, ras tave negerą, Kad pamynei meilę, meilę ir mane - Vakaras žaravęs kaip raudonas varis, Saulė nusileidus ašarų klane... Taip, pasmerks, mieloji, tavo šviesius plaukus Tas išgesęs senis, ir akių linus - Ras mane apviltą vidur lygaus lauko, Brendantį skausmingu rašalo klanu... Rašalas tai buvo, ir man daros pikta... Tai ne mūsų meilė - baisiai apmaudu! Taip norėtųs šičia nieko nepalikti Ir gyvent du vienu, vienu du!.. Kaunas, 1934.1.19 ATSISVEIKINANT O NEMATEI, kaip puikiai snigo, Kaip krito sniegas nuo obels... Ir aš maniau, kad mano knygos Į tavo širdį prisibels... O pasaką buvau aš skaitęs... Tavęs juk žodis neprikels, O ten prikėlė karalaitę Nukritęs žiedas nuo obels... Miegok rami, nerūpestinga, Nes žodžiui jau širdies negels, Kaip sniego karalaitei sningant, Kaip krintant žiedui nuo obels... Širdis kaip nerašytų knygų Nebylūs lapai tepabals, Ir nematysi jau, kaip snigo, Kaip krito žiedas nuo obels... Matyt matysimės negreitai, Nekris tad žiedas nuo obels... Miegok tu, sniego karalaite, - Tavęs iš miego nieks nekels! Kaunas, 1935.11.17
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
© 1999 - 2024 Antologija.lt. Visos teisės saugomos. Už nemokamą svetainės sprendimą dėkojame UAB Unicumus
Lėšos, gautos iš reklamos, talpinamos svetainėje, yra naudojamos svetainės palaikymo bei priežiūros išlaidoms padengti.
