en
- Mane laikas įtikino, kad sapnui ne tik galima, bet kai kuomet ir reikia tikėti, - atsikreipė į mane Kuprelis, matyt, norėdamas apie tai daugiau pašnekėti. - O gal tu netiki?
- Ne!
- Tiki ir tu, tik sarmatijies prisipažinti. Tiki taip pat kiekvienas. Esti tokių sapnų, kurie domėn tiek įsirėžia, kad mes negalim jų užmiršti per keletą dienų. Kitą kokį net keletą metų pamenam, ir pagaliau visą savo gyvenimą. Sapnai kartais mums sakyte nusako, kad taip ir taip bus; kartais jie mus aiškiai perspėja. Bet mes paprastai tokių perspėjimų nebojam. Daug yra pavyzdžių mūsų gyvenime, daug jų yra ne vieno mokslininko užrašyta, kad sapnai išsipildo. Žinoma, išsipildo ne kiekvienas, o tik tie, kurie, išviršiniai tariant, labiausiai mus nugąsdina arba nudžiugina, kitais žodžiais, sapnai patys savo reikšmę nurodo.
- Sapne pasikelia prieš mus ta uždanga, kuri nuo mūsų slepia visas gyvenimo paslaptis, - traukia jis toliau. - Sapne mes pamatom kitą, savo gyvenimo paslėptą pusę. Pranašingas sapnas yra fiziologiškai galimas daiktas. Mūsų praeitis palieka mumyse savo grynai materialius pėdsakus. Ir ant praeities, kaip tam tikru būdu paruoštoj dirvoj, auga žmogaus ateitis, vystosi jo tolimesnis kelias. Ir tą kelią mes tik sapne kartais pamatom, kai miegas atskiria mus nuo viso pasaulio. Pamatome, nors neaiškiai, kaip pro rūką, bet jau galime patys kai ką atspėti. Sapnas beveik visuomet esti simboliškas ir mums tik reikia mokėti išaiškinti tuos jo simboliškus ženklus.
- Geriausiai burtininkai gali tai atlikti, - sakau.
- Geriausiai kiekvienas pats gali savo sapno reikšmę išaiškinti, pradėjo Kuprelis lyg pykti. Bet nieko. - Todėl, kad kiekvienas žmogus pagal savo ypatybių turi ir savus sapnų simbolius. Išaiškinti kito sapną, - reiktų jo visos ypatybės pažinti, o tai vargu kam galima. Kas pagaliau žino mūsų gyvenimo reikšmę, jo tikslą? Niekas! Gal mūsų gyvenimas vien iliuzija, koks ilgas kankinąs sapnas? Gal atbusime tiktai tuomet, kai "amžinai užmigsime"? Gal čia, pasaulyje, tarp mūsų ar virš mūsų gyvena kitokie, dešimtis kartų tobulesni žmonės? Ir gal mes jų nematome tik todėl, kad jie už mus aukščiau gyvenimo kopėčiomis nulipę, kaip mes už infuzorijas?.. Ir tikrai ta visa gamta nėra tokia, kaip mes ją matome. Mes nujaučiam tai, bet tikėti nenorim - bijom. Sapno moksliškas ištyrimas daug mums ką atskleistų. Bet jo rimtai gal ir netiria niekas, kad bijo visą teisybę sužinoti. O drauge nustoti ir paskutinių vilčių, kurios žmonėms gyventi padeda. Gal apskritai geriau, kad žmogus nežino, kam jis gyvena ir kodėl jis miršta, - atsiduso Kuprelis.
Tyliu, nieko nesakau. Šiandien įsitikinau, kad Kuprelis visai ne toks, kokį maniau jį esant. Jis šiandien atidengė man turtų skrynias ir rodo brangenybes, kurių aš nei pamatyti pas jį nesitikėjau.
Dabar matau, kaip jis prieš mane stoja kitas, kaip auga ir didėja. Jo galvojimas man atrodo gal kiek pasenęs, o gal jis netinkamai išreiškia tai, ką galvoja, bet aš stebiuos ir džiaugiuos jo pajautimo gilumu ir jo minties drąsiu ieškojimu.
XVI
Netrukus to baisaus sapno sloginąs įspūdis išnyko ir vėl senoviškai vaidentuvėje džiaugiaus "savo" Gunde, savo skurdaus gyvenimo šaunia gėle. Dėl vieno nerimavau, kaip čia reikės jai pasisakyti? Šiūšu net darėsi apie tai pagalvojus. Išgirsti, kad ji manęs nemyli, aš negalėjau.
Dvejetai savaičių praslinkus po to nuostabaus vakaro, man vėl teko ją palydėti, nors vakaras buvo šviesus, dangus žvaigždėtas ir į Skardžius žiūrėjo sušalęs mėnulis. Dar nebuvo visur sumigę. Tai šen, tai ten švietė grinčių langai. Kokį galą ėjom nešnekėdami. Gundė niekur nesidairė. Ėjo galvelę palenkus, susimąsčius. Buvau norėjęs greičiau ją prakalbinti, bet nežinojau, nuo ko pradėti, ir nedrįsau. Mintis apie pasisakymą žibters galvoje ir vėl gęsta, kai pažiūri į Gundę.
Gundė pagaliau paklausė, pasikreipus į mane šonu:
- Kas tamstai brangu tuose mūsų Skardžiuose?
Jos balsas buvo visai kitoks neg paprastai. Toks švelnus, kokio dar nebuvau girdėjęs.
- Visi brangūs, - skubiai atsakiau, lyg bijodamas, kad ji manęs ko nežinomo, slepiamo nepaklaustų.
- Kaip gali būti tamstai visi brangūs? - nusistebėjo Gundė.
- Man Skardžiuose kažin kodėl visi žmonės patinka, - atsikalbinėjau.
- Tai negali būti.
- Kodėl ne?
- Kur matyta: visi žmonės! Ar tamsta koks šventas ar ką, kad galėtum visus žmones mylėti?
Visai nutilau.
- Tikrai tamstai visi Skardžių žmonės brangūs ir malonūs? - klausia ji vėl nusišypsojus.
- Ir taip, ir truputį...
- O, matai!
- Negalima, žinoma, visų vienodai mylėti. Vienus myli labiau, kitus mažiau. Kai ką net labai. - Išsigandau, kad per daug pasakiau.
Gundė daugiau neklausė.
Ėjom tyliai. Aš bijojau, kad ji neišgirstų, kaip mano širdis plaka. Bet ji klausėsi ko kito, man negirdimo.
Įėjom Gervydžių kieman. Grinčioje buvo šviesu. Buvo matyt pro langą užstalėj sėdįs vyras, ties kažin kuo pasilenkęs. Priešais jo, kitam gale sėdėjo dar nesena, stalo atsirėmusi, moteriškė. Klausėsi ko domingai.
Gundė, man nieko nesakydama, ėjo tiesiai priemenėn. Aš sekiau paskui, bet ant slenksčio stapterėjau.
- Ką tamsta darai? Palauk, užeisi į mus paviešėti. Dar, rodos, niekuomet nebuvai.
- Kad aš tamstos tėvelių nepažįstu.
- Aš supažindinsiu.
Tikrai nenorėjau vidun eiti. Ir laikas buvo nepatogus, ir lyg ko sarmatijaus.
- Mano tėvelis džiaugsis tamstą pamatęs. Jis jau seniau, išgirdęs, kad ir tamsta skaitai Aušrą, prašė, kad paprašyčiau ateiti. Vis nedrįsau. Maniau, kad tamsta nenorėsi, - linksmai įkalbinėjo Gundė.
Sutikau.
Tik įėjom ir aš pasakiau "Tegul bus pagarbintas", tuojau Gervydis, padėjęs ant stalo laikraštį, atsistojo ir išeidamas viduraslin nuoširdžiai prašneko:
- O, koks svečias! Džiaugiamės sulaukę.
- Tamsta pas mus dar nebuvėlis, reiktų seną bobą duot pabučiuoti, - juokavo Gervydienė, mitri moterėlė.
- Ačiū, - atsakiau. - Čia senos nėra, o taip vėlai ir rasti sunku. Prašau man dovanoti.
- Dovanoti negalima; neišsisuksi tamsta, - priešinosi ji. - Reikia duoti nors kuodelis vietoj senos bobos.
- Kad, mama, ir kuodelio pas mus grinčioje nėra. Išnešti jie prieš šventą dieną. Reikėjo atnešti, laukiant svečio, - įsikišė Gundė į tą linksmą šneką.
- Tai ką, dukrelė, reiks jau dovanoti svečiui šitą kartą. Sėsk tamsta, - nurodė ji man abiem rankom vietą.
Atsisėdęs perbėgau visą grinčią akimis. Ji gražiai išbaltinta. Asla su grindimis. Sienas šventųjų paveikslai dabina. Stalas malevotas, suolai taip pat. Languose, gerai, matyt, prižiūrimi, gėlių augalai žaliuoja. Visur malonu, jauku. Man susidarė ūpas, kad esu pas kokius gerus gimines.
Gervydis priėjo prie žmonos ir nusivedęs ją arčiau į duris, kažin ką pakuždėjo. Ji bematant išėjo priemenėn. Jis sugrįžo, atsisėdo priešais ant zoslano ir ėmė klausinėti, kas apie mane gero girdėtis. Papasakojau, ką žinojau. Daug neturėjau ko.
- O kas pas tamstą? - paklausiau.
- Nieko sau; viskas lig šiol, ačiū Dievui, gerai. Gyvenu, kovoju, platinu Aušrą, ir ko daugiau. Noriu ir aš nors vienu spinduliu daugiau šviesos iš Prūsijos įnešti Lietuvon. Be galo jau apsunko toje tamsoj. Reikia ją kiek praretinti. Dauguma mūsų tai nesupranta ir nejaučia. Jiems gerai, kaip yra. Jei matys, kad tu, žmogus, kruti, nori pratrinti sau ir kitiems akis, tuojau raudonsiūlius atatarunčkins. Tie jau nieko nepasigaili: išdraskys visur, išardys, ras ar neras, o dar tave priplaks. Dieve gi saugok rasti ką, nors vieną lietuvišką popiergalį, tai jau ir sakyk visiems saviems amžiną "sudieu"; netikėk daugiau pamatyti šito krašto. O tenai lig mirties vartysi akmenis, kepsi kaitroj, kentėsi šaltį ir badą... Štai ką gali padaryti geras kaimynas kokią dieną. Ir lauki žmogus, ar nesuskambės už vartų kardai, ar nepasigirs nuožmių burliokų koliojimas. - Patylėjo Gervydis, pagalvojo kiek galvą nulenkęs. - Ir man, tamsta, akyse prašvito tiktai, kai pakliuvo rankosna Aušros laikraštis. Tik paėmiau jį ir pavarčiau kiek, jis mane tiek sužadino, kad net ašaros iš akių ėmė byrėti. Tą pat dieną pasakiau sau: "Kas bus, kas nebus, o aš nesėdėsiu taip ilgiau!" Ir pradėjau veikti, pradėjau platinti lietuvišką raštą. Keletą kartų net krata buvo, bet pas mane nieko negalėjo rasti. Tai dabar dar smarkiau veikiu.
- Bet ir labiau saugokis, tėveli, - persergėjo Gundė, sėdėdama prie lango.
- Niekai! Nepaims jau jie manęs, - padrąsino Gervydis dukterį.
- Vis dėlto... - nerimavo ji.
- Nebijau aš jų! - mosterėjo ranka. - Tamsta matei paskutinį numerį? - atsigręžė į mane.
- Dar ne.
- Štai, pažiūrėk! - parodė Aušros numerį 10-11,1884 metų.
Godžiai jį visą peržiūrėjau, perskaičiau antraštes.
- Straipsnis "Dvi Aušri Lietuvoje" man labiausiai patinka. Nepaprastai gražios prie jo pridėtos eilės. Paklausyk tiktai tamsta, aš perskaitysiu, - paėmė Gervydis iš mano rankų Aušrą ir pradėjo jausmingai, gražiai skaityti:
Prabrėkšk, aušrele, spindėk, saulele;
Spindėk, aušros žvaigždele.
Papūsk, vėjeli, varyk miglelę,
Pabudink vieversėlį.
Telaukia žmonės dangaus malonės,
Galo baisios karionės.
Išvysim šviesą, pažinsim tiesą,
Sulauksim gerą čėsą...
Klausyk tamsta toliau:
Žaliuos medeliai, čiulbės paukšteliai,
Žaliuos mūsų vaikeliai.
Žaliuos pievelės, žydės kvietkelės,
Žydės mūsų mergelės.
Papūs vėjelis, siūbuos javeliai,
Svyruos mūsų seneliai.
- O ką, ar ne gražu? - sušuko Gundė.
- Kaip tamstai patinka? - klausia Gervydis, o tuo tarpu ašaros jam sužvilgo akyse.
- Neapsakytai! - jaučiau, ir man šilta krūtinėje darėsi.
- Išmokim jas dainuoti! - pasiūlė Gundė.
- Kodėl neišmokti tokių gražių, - sutikau.
- Pamėginkit, - prašė Gervydis.
- Kad, tėveli, adventas.
- A, kad jį kur! - pagailestavo.
- Mes tėveliui po Kalėdų padainuosim. Lig tol ir išmoksim geriau.
Kalba nuėjo kita, daugiau adventui tinkama kryptimi.
- Nors Aušra menkiau atrodo neg lenkų Tygodnikai ir jų kitas šlamštas, bet ateis laikas ir ji daug šauniau sušvis. Ir ne vieną Aušrą mes turėsime, - šnekėjo Gervydis.
- Kažin, ar pajėgsime, - paabejojau atsidusęs.
- Tamsta abejoji? - jis kiek užsidegė. - Žiūrėk, ir pati Aušra rašo, kad "nenorėkime iš karto išvysti visą šviesą ateinančios saulės; nes ir pats prigimimas moko žmogų pažinti, jog visi prigimti daiktai iš palengvo tesidaro: patsai žmogus kaip ilgai auga, kol jį galime visiškai žmogumi vadinti; nei menka gėlelė akimirksniu nepražįsta". Reikia tamsta būti kantriems ir viltimi pasistiprint, norint ko gero atsiekti.
Susisarmatijau savo abejonių ir paaiškinti jų nemokėjau. Gerai, kad tuo tarpu įėjo grinčion Gervydienė.
- Ko taip tyliai sėdit? Ar šnekos pritrūkot?
- Ne šnekos pritrūkom, tiktai laukiam tavo vakarienės, - rado Gervydis išeitį.
- Pakentėkit truputį, tuojau bus. Čigonas juo alkanesnis, juo linksmesnis, o jūs atžagariai.
- Mes ne čigonai ir nevalgę nuobodaujam.
- Dėl Dievo meilės, nors valandėlę, - prašėsi ji besijuokdama. Linksma moteriškė.
- Ak jau ne ką su tavim, - nusileido vyras.
- Tu, Gundė, nueik pažiūrėti, kad samavoras nebėgtų, - liepė jai motina.
Gundė skubiai žvilgterėjus į mane išėjo.
- Kurgi Julytė? - paklausė Gervydis žmonos. - Ji galėtų samavoro padaboti. Ją pašauktum.
- Jau miega. Sakė, jai šiandien galvelė sopa. Sugaravo ar ką... Jūs gi, ką be šnekos sėdit, geriau arcabomis paloštumėt. Turbūt svečias moka?
- Moku kiek, - atsakiau.
- Na, kad jau pritrūkome šnekos, tai reikia lošti, - pasikėlė Gervydis. Nuėjo ir atnešė iš skrynios arcabas. Man baltus, sau juodus pastatė. - Gerai ir šitas žaismas kai kuomet. Aš seniau gerai lošdavau, bet jau pamiršau daug. Viena, neturiu labai su kuo, o antra, gailiu laiko tokiems niekams.
- Aš irgi pamiršau, - pritariau. Būdamas pas Šionfeltą lošdavau su juo kiekvieną šventadienį. Ir šiokiomis dienomis lošėm kai kuomet, turėdami laiko. Vokietis, negaudamas kito pasilinksminimo, arcabas be galo mėgdavo. Tiko ir man, tiesą pasakius.
Gervydis laužė mane kiekvieną kartą. Net ir kampan pasodindavo. Aš daugiau turėjau akis padėjęs į duris neg į arcabas. Ji vis negrįžo. Girdėjosi varstymas durų tai kamaron, tai seklyčion. Tai šneka apie nenorintį užvirti samavorą. Gundė retkarčiais smarkiai susikvatodavo.
"Gal iš manęs?" - nugąstavau.
Gervydis gi vis žėrė ir žėrė mano apleistas arcabas. Net sarmata buvo. Mėginau pasistengti, vis tiek pat.
Pagaliau Gundė įnešė murmuliuojantį ir šnypščiantį samavorą. Pati raudona kaip rožė. Įšilusi, įkaitusi, graži.
- Kaip tamstai sekasi? - priėjo į mane.
- Nelabai kaip. Vis pralošiu.
- Kodėl taip? Nieko, aš tamstai padėsiu. Pamatysim, gal bus kiek geriau, - apėjo aplink stalo ir atsisėdo priešais tėvo.
- O! Jau jūs dviese prieš mane vieną? Nepasiduosiu! - nusistatė Gervydis.
- Greitai paaiškės, - manė Gundė.
Iš tiesų. Tuojau viskas nuėjo kitu keliu. Aš pats pradėjau visai kitaip lošti. Senis jau negalėjo įveikti, nors kiek įmanydamas laikėsi. Šeimininkė pakvietė vakarienei. Stalą puošė daug skanių valgių: ir dešrų, ir sūrių, ir sviesto - visko buvo apsčiai.
Vakarieniaudami vėl šnekėjomės apie knygų iš Prūsijos gabenimą, apie raudonsiūlius ir apie kalėjimus Sibire. Šnekoje lygiai dalyvavo ir Gundė, ir jos motina. Buvo matyt, kad ir jos buvo giliai persisėmę Aušros dvasios.
Toliau nukrypom į kitas puses.
Sužinojau, kad Gervydžio tėvas buvo šitame pat miestelyj kalviu. Jam gerai klojosi, darbo turėjo pakankamai. Daugiausiai vis dirbo dvaruosna. Už sutaupytus pinigus, baudžiavą panaikinus, nusipirko valaką žemės, įsitaisė geras triobas ir vieną sūnų kuniguosna išleido. Bet kunigas neilgai gavo pagyventi: antrais po įsišventinimo metais mirė. Tas taip prigniaužė senelį, kad jis netrukus pats paskui sūnų nusekė. Žmonos jau seniai buvo nustojęs. Liko jis, Tomas, vienas. Jaunam prireikė ūkį pradėti. Ir daug vargo, nemažai nepasisekimų iš pradžių iškentėjo, kol patyrimo įgijo.
Taip mums besišnekant ir kuris metas prispyrė. Turbūt netoli dienos buvo.
Ėmiau namon rengtis.
- Dar diena toli, išsimiegosi tamsta, - priešinosi motina su dukterim.
Paaiškinau, kad rytoj šventa, vargoninkui anksti kelti reikia. O per slenkstį peržengęs gailėjaus, kad taip greitai išeinu. Jauku ir šilta ten buvo, jaučiaus kaip vaikas namie.
- Ateik tamsta laiko turėdamas ir šiokiomis dienomis. Pasiskaitysim, pasišnekėsim, - prašė visi išeinant. - Juk turbūt niekur nenueini?
- Niekur, - prisipažinau.
- Tai bent į mus. Tamsta visuomet čia būsi geras svečias.
Jų pakvietimas, atviras ir draugingas, tiesiog man širdį pakėlė.
Gundė dar pro duris palydėjo.
- Nemanyk, aš tamstai nedovanosiu!
- Ko?
- Žinau ko. Ar tamsta nemeni, kad dar nesi atsakęs į mano klausimą?
- Į kokį?
- Na, nieko. Dabar neklausiu tamstos. Bet kai prispirsiu kitą kartą, būtinai turėsi pasakyti. Sudieu! Grinčioje dar gali pagalvoti ką, suspaudė man ranką ir kaip voveraitė įsmuko priemenėn.
Pastovėjau kiek, lyg nežinodamas, kur eiti. Išnyko visi keliai. Atsiminiau, vėl susiradau.
Ėjau skubiai, tarytum bėgau. Lyg mane kas iš užpakalio vijo ar prieš traukė.
Apkvaitau nuo jų lipšnumo ir gerumo. Atrodė, kad Gundė jau man visai arti.
Bet baidė, kad jie šitokie ūkininkai, taip gerai gyvena. Vienok ėmė noras tikėti į stebuklus. Jei šventiesiems yra tiek stebuklų įvykę, kodėl negalėtų koks vienas įvykti ir Kupreliui vargoninkui?
Atsilankydavau į Gervydžius, kai tik rasdavau laiko. Stengiaus vienok, kad tie mano atsilankymai jiems neįgristų. Retkarčiais ir pats Gervydis į mane ateidavo. Atnešdavo su savim Aušrą ar taip kokią knygelę. Nuo klebono jau neėmiau, nuo Gervydžio maloniau buvo.
XVII
Vieną pavakarį po Kalėdų, prieš pat Tris Karalius, sėdėjau papietavęs ir patingęs namie ir galvojau. Galvojau apie Gundę. Atėjo pats prietemis. Žiūriu, prasiveria durys ir įlekia ji. Nusigandau net, iš kur ji taip ūmai būtų.
- Tuojau slėpk visas lietuviškas knygas! Rytoj žada būti krata miestelyje, gali būti ir pas tamstą, - nepasisveikinus dar išgąsdino.
- Gal tiktai sudeginti? - susirūpinau.
- Nieko. Rasim joms vietą, - ramino Gundė.
- Kai visai sutems, parsinešiu jas namon. Tenai tėvelis paslėps jas drauge su kitomis knygomis, nei šuva nesulos. Tik surink gerai, nepalik dar kurios.
Puoliau rinkti, visur kratyti. Surinkau, rodos, visas. Surišiau paskum gerai. Duodu jai.
- Dar nenešiu. Šviesoka. Padėk kur.
Atkėliau vieną grindžių lentą ir paslėpiau ten pundelį.
- Bloga vieta. Na, šiam kartui pakaks. Paskambink dabar ką gražaus, aš paklausysiu.
- Kas labiau patinka? - Viską kitą užmiršau. Tik dabar pajaučiau, kad mes vienu du kambaryje. Tai buvo nuostabu. Ką reiškia tuomet koks pavojus?
- Tamsta pats parink. Tik labai, labai gražaus. Juk taip gerai moki.
Atsisėdau prie fortepijono, ėmiau gaidų ieškoti.
Gundė atsisėdo kėdėje netoliese, fortepijono įlenkime. Pasirėmė alkūne ir laukė galvelę pakreipus.
Kambaryj jau visai temo. Šešėliai iš kampų slinko sienomis giliau ir giliau. Klojosi lubomis ir asla. Tik siauri, palši takai nuo langų paliko.
Tylu, ramu, tarytum sutema viską savo plačiuosna skvernuosna suvyniojo ir nutildė.
Užmiršau, kad ir gaidų mano ieškoma. Norėjosi tylėti, tylėti ir žinoti tik, kad jos arti esama. Rodos, mačiau, kaip fortepijono paviršiumi tiesėsi kas nuo jos į mane, nuo manęs į ją.
- Gal šviesą užžibinti? - kuždu nenoromis.
- Kam? Nereikia.
Vėl pradėjau ieškoti. Bet ir ieškoti nenorėjau. Norėjau, kad rankos pačios sugrotų, ją visai sužavėtų.
Užkliuvau Bethoveno devintos sonatos, mano mėgiamiausios, bet lig tol dar nesuprastos.
Pradėjau skambinti. Pirma nedrąsiai, suklysdamas, paskum geriau ir geriau. Nedabojau nei gaidų. Jos mano akyse susiliejo į vieną didelį juodą lopinį ir dingo iš akių. Jų vietoje mačiau jos skaistų, susimąsčiusį veidą ir pro tamsą dideles žvilgančias akis. Tik į jas žiūrėjau ir kvėpiau savo sielą, meilės ištroškusią, muzikos garsuosna. Garsai manyje gyveno ir drauge kėlė mane į beribę erdvę, kur nėr skirtumo tarp dienos ir nakties, kur ji ir aš - vienas stebėtinas daiktas. Aplinkui tvaskėjo raudoni, mėlyni, žali, mūsų nepastebimi pasauliai. Mes buvom tik sau.
Pajaučiau jos ranką, švelnią, minkštą kaip gėlės palytėjimas, ant savo peties. Garsai apsilpo, tarytum atgalion sugrįžo, vis tilo, tolo.
- Kaip gražu! - kuždėjo Gundė.
Savo ranką pratiesė toliau, ant kito peties.
Pamažėl, nejučiomis nustojau grojęs. Atsišlijau nuo fortepijono. Ir pajaučiau, kad mano galva buvo atsišlijus jos krūtinės.
- Kaip gražu! Nuostabu! - kartojo Gundė susimąsčius.
- Dabar tamstai nedovanosiu! - sušuko ji staiga linksma.
- Nedovanok... - paėmiau jos rankelę savo delnan. Paspaudžiau kiek, visą savo nedrąsą užmiršęs.
- Žinai, ką nedovanosiu?
- Žinau.
Nutilom. Lyg pavargom kiek į didelį žygį besirengdami. Smagiai pavargom. Girdžiu ir jos, ir mano Širdys tuksi, skubina.
- Kas tamstai mielas Skardžiuose? - tarė Gundė lėtai, veik negirdimai.
- Tu! Tu! - suspaudžiau ją savo glėbyje, lyg norėdamas savin įtraukti.
- Aš?! - apskabino Gundė mano kaklą ir karštai savo veidą į manąjį priglaudė.
Sustingom, rodos, karštyje. Užmiršom viską. Ir pasaulio tarytum nebūtų, mums iš jo išėjus.
Sutemo. Juodi kampai užtiesė savimi visą kambarį ir ties mumis nulinko. Galvojo ką paslaptingo.
- Myli? - jos klausiu.
- Myliu, - atsako.
- Labai?
- Myliu, myliu!
- Kodėl mane myli?
- Tik todėl, kad myliu.
- Visuomet mylėsi?
- Visuomet, visuomet!
Susitiko mūsų lūpos. Susirišė į vieną begalinį pasibučiavimą. Rodėsi, kad tame pasibučiavime ištirpom ir naują gyvą lydinį sudarėm. Daug lengvesnį neg oras ir galingesnį neg laikas.
Tylėjom, - mums žodžių nereikėjo. Susėdom greta, susiglaudėm.
Ėmėm tyliai šnekėtis, tarytum ko bijodami, ko nežinomo, bet sergstančio privengdami.
- Tu esi mano ir būsi mano visuomet. Aš stengsiuos, kad tu būtum laiminga, sunkaus vargo nevargtum, o vien žydėtum man ir sau. Tu mane jau pakeitei. Aš, linksmumo nepažinęs, esu linksmas ir laimingas kaip vaikas. Dabar nieko nebijau, esu drąsus kaip plienu apkaustytas karžygis. Galiu grumtis su bet kuo. Noriu grumtis mūsų abiejų, Lietuvos dėlei. - Žodžiai man veržėsi patys savaime, pajėga veržė krūtinę, lyg mane kas užkerėta lazdele būtų palietęs.
- Aš būsiu tavo, tik tavo, be galo, be pabaigos, - kuždėjo Gundė ir glaudės į mane.
Ilgai taip šnekėjomės. Savo skaidrion, didelėn ateitin mintimis ir žodžiais lėkėm. Artima, taip artima ji atrodė. Traukė, mojo į save.
- Kuomet tu tikrai būsi mano? Kuomet tu mane baltą dieną savuoju galėsi pavadinti? Kuomet tai įvyks?
- Kuomet tu panorėsi, - nuleido, nulenkė Gundė galvą ant mano krūtinės. Daugiau nieko nepasakė.
- Kuomet galėsim paprašyti tavo tėvelių palaimos, kad mums Dievulis Aukščiausias gyventi padėtų? Kuomet, Gundė?
- Nežinau, nežinau... - nutraukė, susimąstė kiek. - Pats pagalvok, bernelis esi, - šneką nukreipė kitur. Pralinksmėjo. Mąstyti nustojo. Man jau laikas namon.
Lik sveikas, berneli,
atjok pasbalnojęs žirgelį,
prie vartelių lauksiu.
- Žirgelio neturiu, - susijuokiau.
- Nors pėsčias, save pakaustęs, atlėk.
- Atlėksiu. Lauk, Gunde brangioji.
- Lauksiu, lauksiu,
pro langelį žiūrėsiu,
šunys ar neloja -
klausysiu.
- Bet jau lik sveikas. Duok knygas. Sudieu!
- Palauk, dar palydėsiu. Nuo šunų ir blogų žmonių apsaugosiu, draudžiau, ieškodamas kepurės ir nerasdamas niekur.
Kol suradau, Gundė ir išspruko. Išbėgęs paskui žiūriu, ji kieme stovi ir laukia.
- Greičiau, greičiau, - kojelėmis sutrepseno.
Man taip linksma darės į ją žiūrint. Jaučiau širdyje nuostabią šilumą, žinodamas, kad ji mano.
- Bet tu mane netoli lydėsi. Aš eisiu pakluoniais, kad kas nepamatytų. Žinai, kokie mūsų žmonės. Ko gero, dar patys galėtų suimti.
- Nors kelius žingsnius, - prašiau besidžiaugdamas.
O norėjos net namon palydėti.
- Gerai. Ligi Raugalo klojimo.
- Mažai.
- Mažai?
- Labai mažai.
- Tai ligi Krioklio. Gana?
- Gal.
- Dar maža.
- Mažoka.
- Toliau neisiu.
- Sutinku.
Ugi Raugalo klojimo nešnekėjom. Kad ir nereikėjo žodžių. Sniegas po kojų girgždė, spiegė. Rodėsi, vėl jo muzikos klausėmės.
- Aštri ta muzika.
- Erzina žmogų.
Tiktai tiek pasakėm jau ties Krioklio klojimu.
- Gal dar toliau? - paklausiau.
- Ne, jau bus gana. Kitą kartą... Reikia skubintis. Šaltis spaudžia... Aš vėl kuomet, prasimetus, atlėksiu... Sudieu!
- Kuomet gi tėvelių paklausim? - priminiau.
- Pasitarsim, paprašysim. Šiandien tartis šalta.
Mane pabučiavo atsiskirdama.
Nudulkėjo Gundė per pusnis kaip vėjas. Stovėjau ir laukiau, kol visai iš akių išnyko. Jaučiau dar jos lūpas, jų saldų palytėjimą. Nenorėjau nei pakrutėti iš vietos. Stovėčiau ir stovėčiau, rodos, taip.
O žvaigždės danguje nuo šalčio mirgėjo.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
