en
Sekantį šventadienį atsikėliau anksčiau neg paprastai. Tik išaušus nuėjau rytmetinių giedoti. Bažnyčia buvo jau atdara. Bet viduj dar nei vieno žmogaus nebuvo.
Užlipęs ant viškų sustojau. Gundė su savo drauge sėdi klaupkose prie vargonų! Pamačius mane išėjo prieš, jaukiai pažįstamai pasisveikino. Paskum grakščiai pakreipė galvą ir sako, tiesiai akysna žiūrėdama.
- O kad mes, tamsta lietuviškai rytmetines užgiedotumėm? Ką? Pažiūrėtumėm, kaip lietuviškas balsas bažnyčioje skamba?
- Nežinau. Negalima. Ne, visai negalima... Pagaliau juk vis tiek ir lenkiškai, - paaiškinau.
- Ką tamsta sakai?! - šūkterėjo Gundė atopakalin atsitraukdama.
- Iš tamstos žodžių matyt, kad jokio supratimo apie savo tėvynę neturi, Lietuvos nežinai, - nustatė ji pasigailėdama, nustebus.
Nieko aiškaus negalėjau jai į tai atsakyti. Apie savo tėvynę aš tikrai lig tol nedaug turėjau supratimo. Kai augau pas gerą Šionfeltą, maniau, buvau vokiečiukas. Tas gi senis klebonas, pas kurį pyragus minkiau, mane lenku vadino. Dabar ji štai nustebo, kad nežinau, kad esu lietuvis.
Ėmiau jai aiškinti. Sakiau, kad nors čia visi žmonės ir lietuviškai šneka, bet nuo seniai Dievą bažnyčioj lenkiškai garbina, taigi ir negalima jų papročių pertraukti, naujos mados įvesti. Dar sakiau, kad Dievas daug kalbų moka, daug jų pažįsta, taigi ir lenkiškai supranta.
Ji į mano aiškinimus tik karčiai nusišypsojo. Pastebėjau, kad ir karti šypsena ją dabina.
- Gal bažnyčioje negerai ginčytis, velniai gali juoktis, - visai nuginklavo mane Gundė, radus svaresnį ginklą ir karčią šypseną į draugingesnę pakeitus. - Bet būk geras, ateik kuomet į mus. Mano tėvelis džiaugsis. Tuomet plačiau galėsim pasišnekėti, kodėl čia reikia lietuviškai giedoti, nors pirmai ir kažin kiek būtų lenkiškai giedota. Pradėkim dabar: "Garbinkim Viešpatį Dievą"...
- Na, Ievut, pradėkim! - Susėdo jos klaupkosna ir pradėjo. Negalėdamas atsiremti, išslydus visai mano atsparai iš po kojų, ir aš ėmiau tarti vargonais.
- Koks bus galas? - rūpinaus. Prisiminiau Velykas, filijos kleboną.
Po truputį pradėjau nurimti. Gundės balsas mane ramino. Rodės, ne mergiotė, bet koks angelas iš dangaus gieda. Ir pačios rytmetinės taip nuostabiai, sklandžiai lietuviškai skambėjo. Lenkiškai panašiai toli gražu negalėtų.
Sugiedojau ir aš, vargonus smarkiau paleidęs.
"Tebūna, kas nori!"
Nežinau kodėl, bet man atrodė, kad aš lietuviškai galiu laisviau giedoti neg lotyniškai ar lenkiškai. Gal vien dėl jos?
Gundė pastebėjus, kad ir aš giedu, atsigrįžė į mane ir nudžiugusiai, padrąsinančiai galvute linkterėjo. Aš dar daugiau sustiprėjau savo naujoj padėtyj.
Davatkos, įėję bažnyčion, tuojau kėlė galvas į viškas. Sustovinėjo ir nustebę klausėsi. Į altorių eidamos ir tai dar po keletą kartų grįžosi atgalion. Nors davatkos žino, ką reiškia grąžytis bažnyčioje, - velnią visam jo baisume gali pamatyti.
Po rytmetinių laukiau, kad Gundė ir rožančių giedos lietuviškai. Net pats buvau pasiūlęs, bet ji manė, kad šiam kartui pakaks.
- Paskum kuomet.
Jos drąsus protingumas ir išrokavimas stebino mane. Visai mane iš pat pradžių sužavėjus, atrodė, kad ji vis daugiau man patinka. Gėrėjaus ja, kiekvienu jos žodžiu.
Po mišių klebonas pašaukė mane klebonijon.
"Žiūrėsiu, kas dabar bus!" - galvojau eidamas, vyriškai visam kam pasiruošęs.
Bet buvau paruošęs ir visišką apgynimą ir sau, ir savo žygiui, nors tikrumoj ir nežinojau argumentų, kam Skardžių bažnyčioje reikia lietuviškai giedoti. Lyg nujaučiau juos. Iš Gundės, iš jos balso žvilgančio ir spragančio skambesio. Jis vis aidėjo ir mano ausyse, ir širdyje.
- Kaip tu šiandien rytmetines giedojai? - paklausė manęs klebonas rimtai, oficialiai.
- Lietuviškai, - atsakiau drąsiai, pasirengęs nors ir kardais su juo kirstis.
- Kaip drįsai be mano sutikimo?
- Aš norėjau pabandyti, kaip lietuviškas balsas Skardžių bažnyčioje skamba. Skamba gražiai.
Klebono oficiališkumas tuojau išnyko. Jis žvilgterėjo į mane palankiai ir net nusišypsojo. Atrodė, kad aš jam patikau ir pasielgimu, ir atsakymu.
- Gerai, kad pradėjai. Labai gerai. Reikėjo jau anksčiau pradėti. Tik aš, neseniai čia atkeltas, nedrįsau. Gerai, kad tu pradėjai. Galėsi dabar kas šventadienis lietuviškai rytmetines giedoti... Paskum toliau ir iš rožančiaus lenkišką kalbą išvysime. Tik nereikia skubėti. Reikia pamažu. Pirma rytmetinės, paskum rožančius, o pagaliau ir kiti giedojimai. Niekas nei nepajus.
Aš pritariau klebonui.
- Kokia mergiotė tau padėjo giedot?
- Dar gerai nepažįstu. Ji čia pat iš miestelio.
- Gražus balsas. Dailiai, labai dailiai gieda. Smagu buvo klausyti.
Džiaugiaus, kad klebonas ją gyrė.
- Ji, matyt, dar pirmą kartą?
- Praeitą sekmadienį atėjo.
- Šiandien ateisiu pažiūrėti, kaip jūs ten mokinatės. Gal dar lietuviškai ką sudainuosim... Reikia Lietuvą pamažu gaivinti, atsargiai krapštyti iš miego. Staiga nubudus galėtų išsigąsti, - baigė klebonas pamokinančiai. Gal man įspėti, gal save pateisinti.
Visai nelaukiau, kad toks bus galas.
Klebonas ateidavo veik kiekvieną šventadienį pasiklausyti, kaip mes giedame, o pagaliau pats pradėjo visus mokinti dainuoti. Po keletos savaičių kad užtraukdavome choru kokią dainą, net visas miestelis aidėjo.
Nepaprastai dainas pamėgau. Kai dar buvau mažas, mėgau klausyti sodžiaus mergiotes vakarais dainuojant. Tiko man dainų graudingumas, liūdesys. Jų švelnus, smagus liūliavimas. Ir aš pamenu, kad tyliai joms tariau. Ir tardamas lingavau į šonus, tarytum mane kas supė ar vežė laivu per didelį, platų ežerą.
Jau kelinton dienon atnešė man klebonas Aušros dvejetą numerių. Skaityti lietuviškai dar nebuvau pratęs, daug žodžių man trūko, daug ko nepermaniau. Jis man noriai aiškino. Netrukus pats viską supratau. Pradėjau laisvai lietuviškai galvoti, lietuviškai jausti.
Nuostabiai greitai pasidariau lietuvis. Tik kažin, kieno buvo didesnis nuopelnas, Gundės ar klebono?
Gundė ateidavo giedoti rytmetinių tik su savo drauge. Kitos giesmininkės visai neateidavo. Joms buvo toli. Tik retai kokia, anksti iš namų išklydus.
Taip sutartinai ir dailiai mes visi trys giedodavom, kad, rodės, net šventieji bažnyčioje mūsų Dievo garbinimo klausėsi ir jų graudūs veidai pragiedrėdavo kiek. Viskas joje virsdavo kitaip, sava ir artima. Ko tik nemelstum, vis rodės, Dievas čia išklausytų. O aš meldžiaus, mano malda meilės prašė. O meilė buvo arti, čia pat.
XIII
- Ar tu girdi? - pašoko Kuprelis. - Girnos dykos mala! Lėk greičiau apačion!
Griūnu laiptais.
Radau maišą, jis kabo palaidas! Vėjas, įsiveržęs pro duris, plavesuoja jį į šonus. Jame nieko nėra.
Vėl tekinas viršun. Į Kuprelį.
- Tamsta, maišas kabo tuščias!
Kuprelis nieko neatsakė, tik piktai į mane pažiūrėjo ir kaip skritulys nuriedėjo žemyn.
Aš paskui. Manau, kad jau čia nėr žinios, kas atsitiko.
- Žiūrėk, ką padarei!
Atkišė jis rankovę, kurią aš, mainydamas maišus, užstūmęs visai užmiršau atstumti. Jam dabar atkišus, maišas pusiaupilnis prisipildė sėlenų.
- Žiūrėk dar čia! - atidarė piklių iš šono. Pakėlė maršką.
Priėjau. Žiūriu skrynion. Net akyse tamsu pasidarė. Didelė krūva baltų kaip sniegas miltų, užterštų sėlenomis. Į galą, į rankovę net juoda.
- Reikės pyragai su sėlenomis valgyti, - nustato Kuprelis šaltai.
Stoviu ir nežinau, kas daryti. Žiūriu tiktai į miltus.
- Imk maišą. Nešk tuojau. Skrisk su juo viršun, - skubina jis.
Nustvėręs maišą tikrai skrendu.
Užpylęs - atgalion. Kuprelio jau čia nėra. Atsidengęs piklių, vėl žiūriu į miltus. Baisiai, baisiai jie suteršti. Pyktis kremta. Rodos, nežinau, ką įmanyčiau.
- Kas dabar su jais daryti?
Malūnas sustojo. Sustabdė kas. Įlėkė Kuprelis iš lauko.
- Semk sėlenas iš pikliaus. Pilk maišan.
Pritaisiau maišą prie durelių. Ėmiau žerti su lentele. Tiktai nuo paviršiaus, gražiai.
- Semk ir su miltais! - liepia.
- Kad gaila.
- Nieko, negailėk! - susijuokė pro pyktį. - Kaip sumalei, taip ir suvalgysi.
Tyliu. Ir jis tyli. Tylėdami žeriam sėlenas maišuosna. Su miltais.
Retkarčiais Kuprelis žvilgterėja į mane. Iš padilbų, bet nerūsčiai, tėviškai. Aš sarmatijuos ir pykstu pats ant savęs.
Susėmėm. Liko tik balti, gražūs miltai. Tik ne tiek daug, kiek turėtų.
- Nešk šitą maišą ir užpilk. Aš tuo tarpu malūną paleisiu, - sako Kuprelis jau visai ramiai.
- Ar su miltais nieko blogo nebus?
- Žinoma, ne. Jie pikliuje atsiskirs. Sėlenos nueis savo keliu, miltai savo. Tik darbo daugiau... Žiūrėk, dabar jau niekuomet nepalik užkišęs anos rankovės. Kitaip ji tik sėlenų prisipildo, o kai joms nėr kur išeiti, jos ir veržias per viršų skrynion, tiesiai miltuosna. Dar kitą kartą taip susigrūda gale rankovės ir pikliaus, kad jį suturi. Tuomet jau lūžta, genda kas. Taigi dabok!
- Kiek laiko sugaišom! - nustatėm abu, susitaikę.
- Gal ir aš kiek kaltas. Per daug įsipasakojau, - sutinka Kuprelis.
Ir vėl viskas suūžė, subildėjo.
XIV
Ir vėl sėdim vienas prieš kitą. Tarytum nieko ir nebuvo. Kuprelis man savo širdį atveria, neslepia jos, apsakinėja.
- Kartą jau vėlai rudenį mūsų giedojimo repeticijos ilgai nusitraukė. Lig pat vidurnakčio. Tai buvo sekmadienį prieš pat Nekalto Prasidėjimo atlaidus. Tie atlaidai buvo dideli, nes Skardžių bažnyčios vardinės. Taigi rengėmės dailiai pagiedoti. Dar mokinomės vieną naują mišią, tai dienai pritaikintą. Baigėme kur jau vėlai. Giesmininkės, kurios buvo iš tolo, nuėjo miegoti špitoliun. Kitos į savo drauges iš arčiau.
Gundė tą vakarą buvo atėjus be draugės. Visoms jau išsiskirsčius, paprašė:
- Palydėk Tamsta mane. Naktis tamsi, galiu dar paklysti. Tokiu laiku ir vaidinas. Aš bijau.
Džiaugiaus, kad ji pati paprašė. Jau buvau norėjęs, tik nedrįsau pasisiūlyti.
Rengiaus ją palydėti, kaip kokion išpažintin. Galvojau pasakyti viską, kas mano sielą slegia ir širdį graužia.
Vienok buvo baisu gauti neigiamas atsakymas. Geriau gyventi bent ir viena viltimi, neg žinoti, kad jau viskas pražuvo, kad paskutinis spindulys užgeso.
Sunki yra ir nežinia. Jos našta veržia pečius. Ir vis didėja. Ima noras ją nutraukti, lengviau atsikvėpti.
Ak būtų gerai tamsią naktį, kai niekur nieko nematyt, negirdėt, atidengti mylimajai širdį, parodyti jos žaizdas ir paprašyti, kad ji papūstų į jas savo lūpomis.
Ką galvojau, ko nedariau, nieko nenusprendžiau.
Išėję iš kambario, įlindom lyg maišan. Orą galima buvo imti rankomis. Tuoj pametėm vienas kitą.
- Kur tamsta? - sušuko ji tvoros atsidūrus.
- Čia, - atsiliepiau kaip pro pakulas.
Išgraibę tamsą pagaliau susiradom.
- Duok man tamsta savo ranką. Taip vienas sau eidami, atsidursim vienas vienam, kitas kitam miestelio gale. Tai ir bus palydėjimas! - juokavo Gundė.
Paėmiau ją po parankiu. Ji prispaudė mano ranką į save. Man per visą kūną perėjo smarkus, net geliąs virpėjimas. Paskum pasidarė šilta.
Ėjom arti vienas kito. Žengėm mažais trumpais žingsniais. Tamsa nereto. Vis buvo tokia gili, bedugnė. Retkarčiais sušvisdavo ore sniego lopinėlis. Ir vėl užgesdavo.
Gundė šnekėjo susimąsčiusiai, tyliai. Lyg ne žodžiais, o vien mintimis. Ir aš klausiaus ne žodžių, o minčių. Jos žadėjo man. Aš laukiau, bet nedrįsdamas.
- Ar patinka tamstai tokia tamsa, tokia tyla? Man be galo patinka. Nieko, rodos, nėra, viskas prapuolė, pasislėpė kur. Man patinka ruduo, žiema, ilgos naktys. Tuomet niekas akies neveria, gali apie vieną galvoti. Aš mėgstu užsimerkti, prisiminti kokį žmogų ir žiūrėti į jį. Žmonės pasakoja, kad vėlų rudenį gerai mylėti. Gal tikrai taip. Gali visą sielą, visą širdį atiduoti tai meilei, paskęsti joje, jos milžinėse bangose.
Jaučiau, kad man dabar reikia suardyti sieną. Ar aš, vyras, neturiu tai padaryti? Reikia tik vieno žodžio. Ir tas žodis trumpas, sklandus. Bet aiškus, nepaprastai aiškus. Kad, rodos, jis būtų ne toks, būtų geriau.
Perėjom visą miestelį. Štai jau jų kiemo vartai. Išlėkęs sulojo šuva. Gundė krūptelėjo. Pripuolė į mane, prisiglaudė. Atsargiai ją apskabinau. Ranka sudrebėjo. Atgal atitraukiau.
- A-a! tai čia mūsų kiemas? - lyg nubudo Gundė. - Tu, Margi, loji? Eik geriau miegot, čia savi žmonės!
Margis nutilo. Miegoti bet nėjo. Prisiartino į mane, ėmė uostyti kojas. Norėjo, matyt, įsitikinti, ar jam nesumelavo. Suurzgė. Ir tik nenorom vėl tamsoj išnyko.
- Kaip greitai praėjom visą miestelį. Turbūt labai skubinom, - stebėjos Gundė.
- Mes ėjom visai pamažu.
- Aš dabar eičiau dar toli, toli. Ir šnekėčiau, šnekėčiau. Tamsta klausytum manęs. Ar taip?
- Klausyčiau... - buvau dar norėjęs ką pridėti, bet ką, pamiršau.
- Štai jau sniegas pradeda snigti. Prisnigs, matyt, daug. Bus visur balta, - traukė Gundė.
- Aš jau tamstą palydėjau. Eisiu namon, - pratariau tai nemanydamas. Norėjau dar drauge su ja pabūti, pavaikščioti dar kiek, nors ir visą naktį.
- Ko tamstai skubintis? Gal laukia kas? Regis, neturi kam? Pasišnekėkim dar. Atmeni, kai aš tamstai bažnyčioje žadėjau kuomet paaiškinti, kodėl reikia Dievas lietuviškai, o ne lenkiškai garbinti? Dabar paaiškinsiu. Laiko yra, diena toli... einam, atsisėsim svirno prieangyj. Tenai užuovėja, ten nesninga. Tamsta manai, kad sušalsim?
- Galbūt ne.
- Aš manau, kad ne.
Susėdom. Iš pradžių tolokai vienas nuo kito, paskum ji arčiau prišlijo.
- O ką, nešalta?
- Man nešalta. Tiktai gal tamstai? - paklausiau, ieškodamas tamsoje jos žvilgsnio.
- Jau tamsta greičiau sušalsi neg aš, - pajaučiau, kad jos plaukai liečia mano skruostą. Staiga vėl atsitraukė. - Paaiškinti tamstai, kodėl aš tuomet bažnyčioje lietuviškai sugiedojau?
- Dabar aš jau spėju, kodėl. Aš pats nuo tos dienos pakitėjau. Gaunu iš klebono Aušrą ir kitokių knygų. Dabar jaučiuos lietuvis.
- Tai nėr ko tamstai daugiau ir aiškinti, - nudžiugo ji. - Mano tėvelis irgi gauna Aušrą. Iš Prūsijos mums atneša. Nuo mūsų ir klebonas ima. Mes laikom visą sandėlį lietuviškų knygų. Mums nuo sienos atneša, o jau paskum, po truputį imdami, visoje apylinkėje platina. Jų yra keletas vyrų. Mano tėvelis neina gabenti, senokas jau, tai kiti, jaunesni. Bet pas jį visas knygų sandėlis. Jos labai gerai tėvo paslepiamos, niekas jų niekuomet jokiu būdu nerastų.
- Jau ne kartą buvo krata, bet nieko nerado. Skundė ne vienas išdavikas. Ta vieta tik tėvui vienam žinoma. Nerodo jos nei man, nei motinai. Neparodo ir savo draugams. Jie atneša tik, atiduoda jam knygas, o kur ir kuomet jis paslepia, niekas nežino. Reikia kam, vėl atneša, paduoda. Bet svetimam niekam neduos, jiems tiktai ar jau labai gerai pažįstamiems ir ištikimiems. Jei ne taip, tai seniai būtumėm pražuvę. Daug reikia kantrybės, daug vargo! - atsiduso Gundė.
Nutilom, pristigę šnekos. Ji, rodos, viską pasakė, o aš nieko, lyg neturėčiau ko.
Praslinko tyli valandėlė.
Staiga aš, nei nežinojau, nei nejaučiau, kaip prašnekau. Ėmiau pasakoti apie save, savo margą buitį. Pasakojau smulkiai ir iš širdies. Pagaliau man pačiam graudu pasidarė ir turėjau nutraukti.
Vėl tylu.
- Ar tamsta neturi kokio draugo? Čia Skardžiuose ar kur kitur? - girdžiu jos klausimą, pilną šiltos gundinančios užuojautos. Jau buvau norėjęs ištarti žodį "Tamsta", bet tuo metu lyg kas krūtinę man suveržė, lūpas sučiaupė. O ten, viduje, liepsnojo didelė ugnis, smarkiai kaitino širdį, stengėsi viršun išsiveržti - negalėjo.
Jaučiau tamsoje, kad ji žiūri man akysna:
- Nejaugi tamsta man nepasakysi?
- Dabar turiu gerą kleboną. Jis man vietos, manau, niekuomet neatsakys. Jis man beveik kaip draugas. - Jaučiau, kad mano sakiniai nelimpa vienas į kitą.
- Bet nejaugi tamsta neturi tikro draugo?
- Ne.
"Tamsta turi", - maniau, man pasigirdo. Ne, tų žodžių niekas netarė. Gundė tyli. Aš negaliu turėti tikro draugo. Žmonės gali tik manęs pasigailėti, bet mylėti niekas manęs negali. Aš nenoriu pasigailėjimo, aš noriu meilės!
Bet jaučiu, kad Gundė sėdi prie manęs ir karštai ir tankiai alsuoja. Man vėl ramiau pasidarė. Bet aš nedrįstu, aš nenoriu žinoti, man geriau tikėtis.
Vėl tylim abu. Žiūrim tik, kaip sniegas vis tankiau tamsoj baltuoja.
Pasigirdo gaidžio "kakarieku". Kartą, kitą.
- Jau gaidžiai gieda, - pratariau.
- Dar palūkėk tamsta. Patylėsim drauge.
- Žiūrėk, kiek daug prisnigo, - vėl sušnekėjo Gundė. - Visur pabalo. Žemė, stogai, tvoros ir medžiai. Rodos, viskas pasidabino kokiai šventei. Lyg kokio svečio laukiama. Man patinka žiema. Aš myliu šaltį. Jis toks piktas, žnaibo pirštus, nosį, už ausių stvarsto. Žmonės pasidaro žiemą guvesni, laksto, dirba daugiau, daugiau galvoja. Motinos vaikams pasakas pasakoja. Man patinka žiema. Kaip tamstai?
- Man irgi, - sutikau su ja. Tiesa, aš pirmai nejaučiau žiemos grožės, nemėgau šalčio, bet jos žodžiai man žiemą pagražino.
Ir vėl gaidys sugiedojo. Jam pritarė kiti. Neilgai trukus jų rytmetinė giesmė visą miestelio tylą suardė. Vienas traukė drūtu bosu, kitas baritonu gargaliavo, o koks trečias spiegė, lyg tvoroj įkliuvęs. Buvo ir tokių, kurie taip smarkiai surėkdavo, kad savo "kakarieku" užspringdavo ir nebaigdavo jo.
- Ne, tamsta, dabar tai jau eisiu, - tariau dar nesikeldamas. - Gali tamstos mamytė nubusti ir neradusi kažin ką pamanyti.
- Turbūt tamsta tiesą sakai, - gardžiai sušypso Gundė. - Dabar jau velniai nevaikščioja, ramiau bus eiti, niekas kelio nepastos... Matai tamsta, kaip prašvito nuo sniego; kelio nereikės graibyti, - surimtėjo. Reikia tamstai atsilyginti. Reikia palydėti kiek. Tamsta gal nereikalausi, kad pilnai atsilyginčiau?
- Dabar dar ne, - užsikrėčiau jos laisvu, linksmu ūpu.
- Geras iš tamstos bernelis... Na, tai einam, - pirma išspruko iš atšlaimo, mane palikusi už vartų. Sustojo ir laukia.
Ėjom dabar skubiau neg pirmai. Tylėjom. Galvojom kiekvienas sau, bet, regis, tą pat. Ir nesinorėjo šnekėti. Bijojosi minčių giją pertraukti. Taip gražiai ji apie mus pynėsi, vyniojosi ir artino vieną į kitą.
Stapterėjom ir pasakėm abu vienu metu:
- Gal jau bus gana?
- Gana, - atsakėm taip pat drauge.
- Jau daugiau pusės kelio tamstą palydėjau, - padavė ji ranką.
- Ačiū tamstai...
Buvom norėję dar ką vienas kitam pasakyti, bet susiturėjom. Tarytum kas neleido, nedavė daugiau šnekėti.
- Sudieu!
- Sudieu!
Pasispaudėm karštai rankas, lyg jomis norėdami nepabaigtą mintį išreikšti. Geriau pasidarė, nuo mūsų koks neregimas šešėlis nuslinko.
Žengęs keletą žingsnių, atsigrįžiau. Žiūriu, ir ji atsigrįžo.
Dar kiek paėjėjęs vėl atsigrįžiau. Gundė stovėjo ir sekė mane savo akimis. Pamačius, kad mano į ją žiūrima, vikriai apsisukė ir nuėjo, nubėgo.
Stovėjau. Negalėjau akių atitraukti. Gundė dar kartą atsigrįžė. Ir paskum tuojau išnyko nakties tamsoje. O aš dar ilgai mačiau ją toje pat vietoje. Tai arčiau, tai staiga vėl toliau. Tai artinos ji, tai bėgo. Tai artinos, tai bėgo.
Parėjęs radau grinčią nerakintą. Užmiršau su Gunde išeidamas.
Sušilęs lovoje pradėjau perkratinėti visą praėjusią dieną. Praėjusią greta jos.
Stengiaus prisiminti, kaip ir visuomet, kiekvieną jos žodį, judesį, akies mirksnį. Paskum ėmiau viską atsiminti nuo pirmos su ja pažinties. Gėrėjaus ir džiaugiaus. Prie malonesnių vietų ilgiau sustodavau; laikydavau jas savo vaidentuvėj tol, kol neatitraukdavo koks kitas dar smagesnis vaizdas.
Visų vaizdų viršumi plaukė skaidrus įsitikinimas, kad ji mane tikrai myli, trokšta mano širdies ir nori mane į savo jauną ir karštą krūtinę priglausti. Apačioje gi, dugne, lyg koks dumblas rūgo, kėlėsi ir drumstė viską.
"Ne. Ji tavęs nemyli. Ji tik tavim žaidžia. Ir nori tavo pagelba lietuviškus giedojimus bažnyčion įvesti. Jai, patriotei fanatikei, daugiau niekas ir nerūpi. Tai paprastas moteriškės gudrumas. Tu tik dovanai sau galvą kvaršini."
Man tamsu darėsi nuo tų minčių.
"Abejok tu tik, abejok!" - barė įsitikinimas.
Ir vėl vienu matu viskas nušvisdavo, ir vėl plaukė vaizdai vienas kito gražesni. Vėl jie džiugino, viliojo. Abejonių dumblas dugnan nuguldavo. Matyt, tik pasislėpdavo. Tykojo iš pasalų. Bet vis mažiau ir mažiau jo bijojau, silpniau mane jis niaukė.
Sapne man Gundė prisisapnavo. Šnekėjomės, džiaugėmės. Rodos, vaikščiojom plačiam tolimam lauke. Laukas buvo lygiai apklotas sniegu, mirgančiu saulės spinduliuose. Po mūsų kojomis spiegė, girgždėjo, lyg kas grojo. Girgždesys virto nepaprasta, negirdėta daina. Ji mus linksmino ir žavėjo. Klausėmės jos ir rankas susitvėrę ėjom toliau, į didelį, apvalainą kalną. Juo aukščiau, juo labiau Gundė į mane glaudėsi ir dėjo savo galvutę ant mano peties. Jos plaukų atsiskyręs pluoštelis švelniai mylavo, glostė man veidą, kaktą. Pasiekėm pagaliau ir kalno viršūnę. Įėjom apšarmojusian miškan. Medžių šakos lingavo ir, rodos, vis mojo į mus. Atsisėdom ant vėputės po aukštu, senu ąžuolu.
- Aš myliu tave! - tarė Gundė ir priglaudė savo karštas lūputes į mano lūpas. Bučiavo vis smagiau ir smagiau.
Galva man svaigo. Negalėjau bučiavimui atsakyti.
- Žiūrėk! - atsitraukė nuo manęs. Ranka pamojo miško gilumon.
Skubiai pažvelgiau ton pusėn. Viskas ūmu laiku pakitėjo. Apšarmoję medžiai pražydo įvairių įvairiausiomis baltomis gėlėmis. Jos lingavo, nuolat stiebėsi į viršų, kėlė savo vainikėlius ir skleidė aplinkui neišpasakytai gardų kvapą. Bematant tarp jų pasirodė mažutės baltos paukštytės. Jos purpterėjo, paskraidžiojo ore, paskum eilėmis nutūpė ant medžių šakų ir ėmė čiulbėti plonais, skambiais balseliais. Vis smagiau ir svaigulingiau čiulbėjo. Pradėjo tarytum snigti. Ore lyg kokios rojaus musės skraidžiojo - lakiojo pažeme sniego žvaigždutės. Tankiau ir tankiau jos leidosi iš aukštybių. O saulė vis švietė; žaidė medžių šakose, paviršium kalno, lyg pro sidabrinį rūką. Tai žalia viskas rodos, tai rausva, tai melsva. Tai miškas išnyksta iš akių, paukščių čiulbesio negirdėti, tai viskas lyg iš kur atplaukia ir vėl paukščiai čiulba, ir vėl gėlės kvepia.
- Mes gyvensim ilgai, ilgai. Niekuomet nemirsim. Mums bus vis gražu, visur malonu, - skambėjo Gundės šneka, tardama tam čiulbesiui.
Staiga žydįs miškas sugniužo, sutirpo. Išnyko paukščių čiulbesys, aptemo ir saulė, dingo sniegas.
Palikau vienas. Aplinkui juodi, dangų siekią kalnai. Viršūnės jų aštrios; kaip ylos smailios. Aš lyg kokioje duobėje. Ir viršuje nieko nematyt, vien žaibuojąs debesys niūkso. Perkūnas jį skalanduoja, krato, - kalnai net gaudžia.
Štai sužaibavo kryžiumi ir tiesiai į mane trenkė. Rodėsi, ir visam pasauliui galas...
Nubudau. Išsigandęs atsisėdau lovoje. Negalėjau susivokti.
Nudžiugau įsitikinęs, kad tai tik būta sapno.
"Gal jis ką blogo reiškia?" - dingterėjo galvon.
"Ar aš sapnui tikėsiu!" - numojau.
Vienok jis vargino mane visą rytą. Stovėjo akyse lyg įkyri šmėkla.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
