en
Ar tamsta nepamiršai savo darbo? - girdžiu. Tai Kuprelis, sugrįžęs iš trečio aukšto. Dirbo tenai ką, dabar čia atėjo.
- Stengiuos, - atsakau.
Tuo metu dingterėjo galvon, kad jau gerokai bus praėję laiko, kai buvau apačioj. Skubinu žemyn, per kelintą laiptą peršokdamas.
Maišas pilnutėlis, prikimštas. Tik tik užsitraukiau jį ant pečių. Tempiu įraudęs viršun. Jis ir vienon, ir kiton pusėn nuo nugaros smunka. Prituriu visas lygsvaros pajėgas sutraukęs. Nors neilgam.
- Greičiau nešk! - įsako nuo viršaus Kuprelis. - Girnos bus tuoj dykos.
Nesulaukęs į laiptus prilėkė. Mato, kaip aš su maišu ir nesuvaldoma lygsvara kovoju. Bara ir drauge šypsos.
- Reikia dažniau mainyti. Pilnus maišus nešiodamas patrūksi ir žmonos negausi.
- Niekai! - atsakiau užtarunčkinęs maišą ir, lyg mylią perlėkęs, patenkintai alsuodamas. - Nepatrūksiu ir žmoną gal gausiu!
- Man atrodo, kad tamsta... Ė! kam man čia tave "tamstu" vadinti. Ar neatmeni, kai mažą dėl visokių blėnių, kuriuos man su Broniu ir Juzuliu iškrėsdavai, dar ir už ausių lyg kiškelį pakeldavau?
Nuo to priminimo, pats nejusdamas, nukaitau.
- Vaikas iš tavęs buvo! - žvilgterėjo akysna, paskum į viršutinę lūpą. - Man atrodo, kad tau laikas būtų vesti.
- Kodėl? - nustebau.
Bet tas jo nelauktas pasakymas man pakuteno kiek širdį, pakėlė malonius, neaiškius lūkesius.
- Todėl, - aiškino Kuprelis rimtai, - kad jau turi turbūt dvidešimt metų su kaupu. Matai, ir ūsai jau išsikalė, viršun raitosi. Turi mokslą, gerą galvą, žmoną galėsi pramaitinti. Ko dar laukti, ko stinga?
- Dar aš jaunokas tokiam smarkiam žygiui. Pagaliau vienam reikia pirmai gyvenimas išbandyti. Kitaip gali didelio vargo būti.
- Štai kaip! Ar dar gyventi "neišmokai"? Gyventi išmokti negalima. O jei taip, tai dviese lengviau.
Patylėjo kiek.
- Trisdešimties sulaukęs svarstysi, ar verta, ar dar neverta vesti. Keturiasdešimtį privijęs galvosi, ar apskritai verta. Keturiasdešimt penkerių, iš tolo senatvės šešėlį pajautęs, gal ir labai norėsi, bet jauna ir graži neis. Dabar mergaitės mažiau paiso turtingumo, proto ir mokslo. Jas daugiau vilioja jauni ir sveiki vyrai. Taip ir reikia. Tegul nebūna vyrai kvailiai, tegul nelaukia per ilgai. Jei koks žilis bedantis ir gauna kokiu būdu jauną, skaisčią žmoną, jis negali tikėtis jos stiprios ir pastovios meilės. Pakanka, kad koks jaunas vyrukas pasipainiotų, ir jau šeimyninis gyvenimas sugriautas, o senis kokiu dešimčiu metų keliauja anksčiau į Abraomą. Juk meilė - bent regimo gyvenimo vienatinė prasmė. Nerasti jos, vis tiek, kaip ir to gyvenimo nustoti. Meilės ieškoti nereikia vėluotis. Juo anksčiau, juo geriau. Jaunam reikia vesti, jaunam draugę pasirinkti. Ne laikas "mokintis" gyventi, kai gyslose karštas kraujas verda ir širdis širdies trokšta. O kai pradėsi galvoti, svarstyti, laukti, tai ir nepamatysi, kai paliksi visam amžiui vienastipis, beprasmis.
Kad Kuprelis pats taip galvotų, man neatrodė.
"Tai tik dėl manęs, jauno", - maniau.
- Kodėl gi tamsta nevedei? - klausiu.
Į mano, rodos, logingą klausimą jo baltas, drobinis veidas dar labiau pabalo. Raiškios akys ėmė skubiai bėgioti, tarytum ko ieškodamos, nuo vieno daikto į kitą. Štai jos apsistojo ties mažu, keturkampiu malūno langeliu ir žiūri pro jį toli, kur, regis, niekuomet nei susiekti negalėtum.
Pasidarė tylu, net kiek nejauku, lyg ant malūno kas skraistę užmetė. Girnos ūžia niūkiai. Apačioje girdėti pikliaus kimus dūsavimas. Jam nedrąsiai taria ratų ratelių tarškesys. Viršuje lyg šnabžda kas. Bailiai, pavogčiom. Ir vis viena regis tylu. Dar sunkesnė tyla.
- Aš? Aš? - prašneko Kuprelis. Bet vis dar pro langą žiūri, mato tenai ką. - Daug pasakoti...
- Papasakok tamsta! - prašau. Man labai parūpo sužinoti, kodėl Kuprelis nevedė, kodėl liko vienas.
- Tai ne pasaka ir ne kokia rašyta istorija. Papasakoti tai nelengva. Tai mano gyvenimo nesugydoma žaizda. Jos judinti nenoriu.
Tie žodžiai buvo svarūs. Anapus jų buvo jaučiama giluma ir plotis.
- Papasakok bent kiek.
- Tu tik pasijuoksi. Tu gal per jaunas atjausti.
Aš nežinojau, kas atsakyti, kaip pasiteisinti. Aš tikinau tik savo akimis.
- Ak geras tu buvai vaikas. Mėgau aš tave ir dabar dar mėgstu. Mažai man rodos panašu, kad Kuprelis būtų mylėjęs ką kuomet. Kur jam buvo mylėti, kad jis iš tolo nuo moters šalinas; niekuomet nesutiks, kad kokia mergiotė ateitų ir padėtų jam malti. Neįsileis, kad ji kažin kokia būtų. Ir ar galėjo dar jį mylėti kas? O gal?
- Prisėsk, - kviečia Kuprelis vidun susikaupęs ir pasirengęs. Apsakysiu tau viską viską, kaip buvo, kaip Kuprelis mylėjo, kaip džiaugės jis laime. Kuomet tai. Klausysi manęs gerai?
- Taip! - atsakiau, visas jaunu domingumu užsidegęs.
- Mano mylimoji buvo tikrai kaip ankstyvas pavasaris. Žavinga kaip brėkštanti, žadanti aušra. Jos skaidrios žvilgančios akys tirpino širdį, gundino ją. Aš mylėjau ją, kaip naktis myli lakštingalos dainą...
Liejas jo žodžiai, įkvėpti meilės, ir plaukia iš gilumos prislėgtos širdies. Paskendo ir gyvena jis savo atminimuose.
VII
Sugirgždė malūnas, suspiegė visais sąnariais. Atsiduso, lyg ko sunkaus užgultas. Sustojo.
- A, kad tave kur! - supyko Kuprelis. Pašoko smarkiai nuo vietos, į girnas puolė. Stvėrė viršutinį tekinį abiem rankom, įsispyrė aslon, įsitempė visomis pajėgomis ir pajudino jį kiek. Bet tai nedaug gelbsti. Malūnas stovi, lyg įkastas.
Mato, kad iš vidaus sunku kas padaryti. Tekinas laukan išlėkė. Išėjau ir aš paskui.
Žiūriu, stumia Kuprelis, net sušilęs, malūno sparną. Pastūmėjęs kiek vieną, ima kitą, kai tas nuo viršaus arčiau prisiartina. Sparnai treška, braška, tarytum būtų visai nuvargę. Toliau eiti neįgali.
Pamatęs ir mane prišaukė pagelbon. Mažai ir aš galiu ką padėti: sparnai eina, sukas tol, kol mes juos stumiam.
Bet neilgai trukus papūtė smagesnis vėjelis. Tik jau kiek iš vakarų pusės. Taikome sparnus ton pusėn. Malūnas pamažu, nenoromis ima krutėti. Kruta neilgai. Po valandėlės vėl ėmė stovinėti. Kuprelis, tai pastebėjęs ir išsigandęs, šoko pūsti į sparnus.
Nieko neįveikęs, vėjo neatstojęs, supykęs ir dar labiau susikūprinęs grįžo Kuprelis vidun. Aš dar lukterėjau kiek. Klausaus vėjo, ar jis nepradeda smarkiau pūsti. Žiūriu į malūną - sparnai stovi, tarytum ir niekuomet nesisukė.
"Šiandien liks nesumalta, - galvoju ir einu Kuprelio ieškoti. Prašysiu kiek palaukęs, tegul apsakinėja."
Randu jį pirmam aukšte. Vaikščioja iš vieno kampo kitan. Iš tolo aplenkia pikliaus skrynią, svarstykles prie antrų uždarytų durų. Nors ir nežiūri į jas.
Ir tylūs ramūs dabar čia visi daiktai, lyg būtų iš balto akmens. Suakmenėjo kuomet, miltais apnešti. Tylus ir antras piklius, anoje pusėje. Visai užmestas. Jan Kuprelis krauna visokius nereikalingus daiktus, lyg kokin muziejun. O kertės ir jo šonai aibe skaitlinių išrašinėti. Daiktais ištrinta ir vėl užrašyta. Tai Kuprelio buhalterija.
Iš viduraslio kelias didelis stiebas net pačion kepurėn. Tai malūno visa pajėga. Tušt palubėmis jį vainikuoja milžinis ratas. Ir įstabu rodos, kad jis dabar visai nejuda. Pats nejuda ir kitų ratų ir ratelių savo kumštimis nevaro. Nevaro ir jo niekas iš pačios kepurės, nuo pačių sparnų.
Kuprelis vis labiau nerimauja. Skubiau vaikščioja. Rankomis maskatuoja. Piktas.
Pagaliau, matyt, vėjas susimilo Kuprelio: iš pradžių palengva, lyg juokaudamas, bet paskum rimčiau ir smarkiau pradėjo sparnus varyti. Tuojau Kuprelis atgijo. Aiškiai nušvito. Liepė man maišų pažiūrėti, pats kaip voverė nulėkė laiptais viršun.
Viską čionai atlikęs ir aš ten nuėjau. Jis sėdi, kojas susikeitęs, ant senos sugerbėjusios beržinės kaladės, prie jo kambarėlio durų pastatytos. Atsisėda čia visuomet, kai nėra ko veikti. Sėdi ir klausos linksmaus girnų ūžesio. Galvoja apie ką. Akyse vilties ugnelė sužimba.
- Gaila, kad man pinigų mažoka! - atsiduso man arčiau priėjus.
Atsisėdau netoliese ant skrynelės. Ant tos pat, kuria jis už malimą nuo kiekvieno atsemia sau sėlenų karvei. Tai jo išsiderėta. Klausau.
- Nevargintų manęs tas oro nepastovumas, jei jų daugiau turėčiau. Žinai, ką esu sugalvojęs? - klausia manęs Kuprelis linksmu nusišypsojimu, kiek pasididžiuodamas. - Aš sugalvojau tokį įrengimą, kuris geram vėjui esant ir malūnui veikiant, sutaupytų visą energijos perteklių, kuris šiaip niekais nueina. Tas įrengimas kiek komplikuotas, bet nėr brangus, jo gi veikimas, mano apskaičiavimais, bus didelis. Mažam vėjui, ar jo kokį laiką ir visai nesant, mano malūnas vis viena suksis man tinkamu greitumu. Aš, metais dirbdamas, suradau praktišką galimybę energijos perteklių surinkti ir jį kokį laiką sutaupyti.
Tu nesi technikas, bet gali suprasti, kad tai yra elektriškas mechaniškas įrengimas. Gaila, ir Sargautas nieko technikoje nesupranta. Šiaip jis geras žmogus ir galėtų man pinigų kiek paskolinti. Jų man ne tiek daug ir trūksta.
Sargautas yra įdomus ir keistas žmogus. Jis niekuomet neduos pinigų reikalui, kurio jis pats visiškai nepermanytų. Jis nemėgsta ir mažiausių abejonių.
- Gal tau braižinius parodyti?
Atneša Kuprelis kelis lapus braižinių. Atlikti lyg kokio inžinierio. Švarūs, raiškūs. Mane apima tikrai nuoširdus nuostabumas, aš stengiuos suprasti, bet man sunku. Aš tik stebėtis galiu.
Kuprelis aiškina ilgai, gyvai, pasitenkinęs, įsitikinęs.
- Aš suradau naują, ilgai tveriantį mechaniškos pajėgos efektą. Aš žinau būdą sustabdyti elektros pajėgos išsieikvojimą. Bet visa tai reikia įrodyti gyvais išeksperimentuotais pavyzdžiais. Kitaip vargiai ir tikri inžinieriai patikės. Stoka pinigų... - Apniuko Kuprelio veidas. Suvyniojo braižinius, nunešė kur, rūpestingai paslėpė.
- Na nieko, - sugrįžo Kuprelis. - Gal prisikasiu kuomet prie daugiau pinigų.
- Tu norėjai išgirsti mano kitą tragediją, - sutraukė jis kiek antakius, suspaudė lūpas. - Nueik pirma apačion, pažiūrėk. Prikabink ten didžiausį maišą. Turėsim daugiau laiko. Aš tuo tarpu apsižiūrėsiu.
Nuėjęs, kiek radau, atnešiau, užpyliau.
Jis, girnų branktą prie vėjo smarkumo pritaikęs, atsisėdo ant kaladės. Neregimai, vos girdimai atsidusęs, atsišlijo į sieną ir rankas skrebučių rankovėsna susinėrė. Jo veidas tylus, ramus. Akys toli vidun, praeitin žiūri. Ties juo ant sienos viršuje šventas Petras pasilenkęs. Laukas, žilas, su kuodu kaktoje senelis. Du raktu rankoje laiko. Tai paties Kuprelio visai dailiai akvarelėmis pieštas paveikslas, mėlynuosna rėmuosna įdėtas. Viso malūno vienatinis paveikslas. Kuprelis jį kasdien nuo miltų dulkių apvalo. Nors ir nelabai tiki kitiems šventiesiems, bet šventą Petrą, sako, mėgsta.
Pro baltą ūkaną į paveikslą įsižiūrėjus atrodo, kad jis gyvybės įgauna, mato, girdi ir veide savo garbintojui švento palankumo rodo.
Jaukus senelis. Ir visa aplinkuma daros nuo jo šventa, jauki.
VIII
Likau aš nuo savo tėvelių visai mažutis, - apsakinėja Kuprelis. Nei šnekėti, nei vaikščioti dar, sako, negalėjau.
Mano tėvas tarnavo vienam dideliam dvare ūkveizda. Gyveno gerai. Bet užėjus kokioms ten baisioms ligoms mirė. Mirė ir mama į keletą mėnesių paskui.
Mane paėmė bobutė, mamos motina. Lig dvylikos metų laikė pas save. Skaityti, rašyti, skaičiuoti išmokino. Buvo labai gera, bet ir dabojo gerai. Tik kartą, man jau septynerių ar aštuonerių metų esant, nukritau nuo aukšto rugių prėsmo klojime. Rodos, buvau norėjęs padėti krauti. Be galo užsitrenkiau. Nuo to, o gal ir nuo ko kito, ir išaugo man po truputį šitos dvi kupros.
Nuo dvylikos metų, senutei daugiau pasenus ir mažiau sutaupytų pinigų likus, išleido mane tarnauti didelian vandens malūnan į vieną vokietį. Tas vokietys mane kažin kodėl tuojau pamėgo. Gal kad aš buvau visai tylus ir nedrąsus. Jis visuomet man lengvesnį neg kitiems darbą duodavo. Bet neleido ir savo dabu eiti: draudė nuo kiekvieno blogo. Tik jo rūpesniu aš neišmokau nei rūkyti, nei gerti, nei kortomis lošti. Buvo vis tiek, kaip tėvas. O gal mane mylėjo ir todėl, kad buvo bevaikis? Dievas jį žino. Žadėjo manęs niekuomet nuo savęs neleisti, jei būsiu vertas, ir savo įpėdiniu padaryti.
Pas jį betarnaudamas aš ir taupumo išmokau, nei vieno skatiko niekur be reikalo neišleisdavau. Vis pinigą į pinigą dėjau. Ir nemažai susitaupiau.
Taip buvo per kokį septynetą, aštuonetą metų. Pasikeitė viskas nuo to laiko, kai mirė jo labai valyva žmona. Po pusantrų metų jis vedė kitą. Negalėjo turbūt kitaip. Turėjo didelį naminį ūkį, kurio pačios tarnaitės gerai nedabojo. Vagiliaudavo, daug ko išnešdavo ir iš pieno, ir iš mėsos. Bet antroji žmona nebuvo man tokia palanki. Ėmė neapkęsti. Persekiodavo visaip, įskųsdavo.
- Kam tu šitą kuprį laikai? - tiesiai vyrui mano akyse sakydavo. Jis nėr tau ir sąžiningas.
Mano kupros nebuvo dar tuomet tokios žymios, bet jų prikaišiojimas labai skaudžiai mane gėlė. Šeimininko pasitikėjimą turėjau aš visišką - įtarimas nesąžiningume gėlė mane dar labiau. Mano jauno priežiūroj buvo visas malūnas.
Pradėjau ir aš nekęsti savo naujos šeimininkės. Būdamas visai nekaltas, turėdamas šeimininko visišką pasitikėjimą, kartais ir neslėpdavau tos neapykantos. Tai dar aršiau ją erzino.
Nors Šionfeltas - mano šeimininkas - ir nepaisė savo žmonos, bet po metų susidarė tokia padėtis, net tarp vyro ir žmonos, kad aš turėjau iš ten išeiti į visai man nežinomą pasaulį. Buvo be galo graudu, rodės, kad iš gimtųjų namų išeinu, su tikru tėvu atsiskiriu.
Tarnauti jau niekur nėjau. Nenorėjau. Nesitikėjau rasti kito tokio šeimininko.
Nutariau mokintis. Mokslas jau seniai mane viliojo. Dabar ir pinigų turėjau. Nuvažiavau Vilniun. Ilgai ieškojau, ilgai klaidžiojau. Pagaliau nusistačiau būti Dievo muzikontu. Stojau vargoninkų kursuosna.
"Pradžiai ir tai bus gerai", - galvojau.
Labai mėgau muziką, ritmą visam kame, todėl ir nuėjau tuo keliu. "Mokintis ko kito galėsiu ir pats paskum."
Baigiau kursus kuo puikiausiai, gavęs aukščiausią pagyrą.
Vietą sunku man buvo gaut. Kiti, silpnesni muzikoje ir giedojime, kur greičiau manęs rado sau duoną. Aš ne tuoj dar patekau vienon menkon filijon. Ir klebonas senelis pasitaikė rūstus, beveik žmogėda, dvasiškai tariant. Jis mane tuojau po mišių varydavo visai ne vargoniškan darban: tai malkų kapoti, tai arti, tai sodą ar daržą tvarkyti, tai net mėšlo kabinti ir vežti. Mano sveikata buvo silpna, o tokiam darbui ir visai buvau nepratęs. Ta filija tikrai galėjo būt sunkiųjų darbų kalėjimo pavyzdžiu.
- Ar daugiau tarnų jis nelaikė? - klausiau iš nustebimo ir pasigailėjimo.
- Aš visai vienas buvau pas jį. Visi darbai mano pečių gulo. Ir jo batų valymo, ir jo barzdos skutimo. Algą gi visai menką gaudavau. Tokio šykštuolio dar niekur nesu matęs nei girdėjęs. Pats vaikščiojo prakiuręs ir nuskaręs. O svečias tai joks į jį neužkliūdavo. Nekišdavo ir jis niekur nosies. Jei kuomet grafienė ir atsilankydavo savo dvare, ir tai vos vos ištempdavo savo kleboną į dvaro rūmus. Jis bijodavo, kad nereiktų atgal kviesti.
Labiausiai man tvyla atmintyje Didysai šeštadienis. Visą savaitę dirbau visur kaip juodas jautis, neišskėsdamas rankų. Maža dar. Atėjus Didžiajam Šeštadieniui mane prikėlė gaidžiagysty, nespėjus nei užmigti gerai, ir liepė virėjai pyragus minkyti ir bobas plakti.
Maigiaus, kamavaus su tais pyragais, kol nepašaukė bažnyčion. Iš tenai nuvargęs, - juk žinai, kiek tų apeigų esti tą dieną, - vėl grįžau virtuvėn. Dabar pristatė prie krosnies daboti, kad neperkeptų mėsa, nesudegtų pyragai, nepervirtų kiaušiniai ir taip toliau. Pats klebonas, kaip ir visur kitur, dažnai kaišiojo virtuvėn savo ilgą ir liesą nosį. Uostė, ragavo.
Prie krosnies išstovėjau lig pat kompletų. Pasigėriau nuo tvaikų ir garų. Galvoje ūžė. Apie valgį ir pagalvoti nebuvo kuomet, nors akys matė gardžiausių daiktų dideliausiam kiekyj. Tik kartą per metus klebonas nepasigailėdavo lig sočiai pavalgyti.
Po kompletų ir po Kalvarijos kelių, kuriuos man klebonas įsakė vesti, sprukau kaip voveris namon ir lyg negyvas dribau lovon. Maniau, kad ir atsikelti nereikės. Net nesinorėjo. Pakankamai pasilsėsiu, tikėjaus.
Tik štai pro miegus girdžiu durų dunzgesį. Paskum balsą. Smarkų ir šiurkštų:
- Kelkis! Kelkis! Ar tu padūkai lig šiam metui miegoti?!
Iš pradžių jokiu būdu nesupratau, kas čia yra ir kur aš esu. Nejaučiau savęs. Pagaliau, kai dunzgesys pasiekė sprogstamojo laipsnio, šokau. Pravėriau akis. Jau šviesu. Bažnyčioje skambina visais varpais.
Įšokau į rūbus ir kaip iššautas išlėkiau pro duris. Be kepurės. Neradau prie durų jau nei to, kas dunzgino ir mane kėlė. Lėkdamas girdžiu giedant "Linksma diena mums nušvito".
- Eina aplinkui bažnyčios! Be manęs! - Net mano visos gyslos nutirpo. Visą šaltas prakaitas apipylė.
Paskum kas buvo, ir apsakinėti nėra ko. Gali įspėti, kaip klebonėlis reagavo.
Nelinksmos man buvo Velykos: galvoje kiek plaukų netekau ir vienas šonas ilgą laiką nekaip buvo nusiteikęs. Klebonui labiausiai nepatiko, kad jam Velykų apetitą sugadinau.
Po Velykų išėjau iš tenai, atsižadėjęs ir algos.
"Gal bent tai pataisys jam apetitą", - maniau.
Apie Sekmines gavau, rekomenduojant vienam geram dvarininkui, kuris mano tėvą seniau pažino, vargoninko vietą Skardžiuose. Ten man buvo nebloga. Klebonas pasitaikė jaunas, žmoniškas. Vėl man buvo smagu, kad esu tam pat krašte, kur mano tėveliai kuomet gyveno.
Skardžiuose ir pažinau Gundę, Kunigundą Gervydžiukę, kuri mano nykų gyvenimą buvo nušvietus...
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
