en
Nutilo Kuprelis. Nulenkė galvą, pasirėmė rankomis ir žiūri aslon. Bet, rodos, jos nemato, o veria akimis pro ją, pro žemę.
Ten apačioj daug jam kas aišku.
Staiga pašoko, lyg atsiminęs ką. Išėjo.
Matau, iš anapus Beržyno sparčiai kyla juodas debesis. Savo sunkius sparnus kečia vis plačiau ir toliau.
Nuo jo skyla, plyšta mažesni sklypai ir greitai bėga priešakin. Tarytum būrys įširdusių medžioklės šunų. Štai jie apsupė saulę. Visur aptemo. Skregždės arčiau pažemio narstosi. Pro malūno langus kaip vilyčios šaudo.
Kartais dusliai sumurma debesyse. Taigi dar toli, gal šonan nutrauks.
Malūnas smarkinas. Urzgia, dunda ratais. Sutrinti, sutriuškinti ką stengias. Bet labai kieta. Neįgali. Ir greičiau, tankiau sparnais mosuoja. Švaisto tik ir švaisto.
Sugrįžo Kuprelis.
- Vėjas didėja, - pranešė.
Užrakino duris, patikrino langus.
Viduj vis tamsiau darosi.
Bet Kuprelis vėl apsakinėja. Jis, rodos, mato, ką apsako. Aštriai įsispaudė tie vaizdai jo atmintin. Meilė juos įkaitintu raštu surašė. Neišdils jie. Neišdildins jų niekas.
- Sekminėse einu aš iš bažnyčios, kaip paprastai, per miestelį. Nors pirmai, nuo Velykų, eidavau kur aplinkui; nenorėjau, kad pamatytų.
Dabar jau nieko nebojau. Mano nameliai stovėjo kitoj pusėj vieškelio priešais bažnyčios.
Pamačiau Gundę rinkoje tarp žmonių. Pirmą dar kartą. Prieinu arčiau. Su kokiu jaunuoliu linksmai šnekasi. Jaunuolis aukštas, gražus, juodaplaukis. Dailiai miestietiškai apsirengęs. Atrodo net lyg užsienietis. Bet šneka skambiai lietuviškai.
Žmonės apie juos tankiu ratu apstoję. Domiai klausosi, užsienietį nuo galvos lig kojų žiūrinėja.
"Kas jis būtų?!" - smarkiai man parūpo.
Prilindau į tą ratą. Įsiskverbiau vidun. Kai kas žvilgterėjo į mane ir kiek nusišypsojo. Kiti nei nepastebėjo, tik į juos visą smalsumą kreipė.
Gundės balsas, šnekant su juo, skambėjo taip nepaprastai gyvai ir skardžiai. Aš nežinau, ar jos balsas skambėjo taip kuomet šnekant su manim. Jos akys žvilgėjo dar neregėtu džiaugsmu. Mačiau, kaip skruostai švito ir degė.
Ji manęs nepastebėjo, ji matė tik jį.
Tarytum kas liepsna į mane papūtė. Negalėjau ilgiau klausyti ir žiūrėti. Pro žmones, prasistumdamas alkūnėmis, bėgau namon.
Prilėkęs į savo grinčią dar stapterėjau, dar delnu prisidengęs pažiūrėjau, ar tai tikrai Gundė, ar neapsigaunu aš. Ji! Ir dar tokia linksma, tokia lipšni tam nepažįstamam!
"Gal koks artimas giminietis?"
"Ne, giminės negali sukelti tokio džiaugsmo!"
Man pradėjo aiškėti. O aiškumas buvo neįmaldaujamas.
Įėjęs kambarin nežinojau, kas daryti. Trankiau kėdes, blaškiau knygas. Tuojau atėjusių mergaičių chorą pavariau be jokių paaiškinimų. - Ne iš pykčio, nežinau iš ko.
- Eikit šiandien namon. Nenoriu, negaliu jūsų mokinti, - paaiškinau sėsdamas prie fortepijono.
Nieko neatsakė, tiktai viena į kitą įstabiai žvilgterėjo ir išėjo.
Pašokau nuo fortepijono. Ėmiau smarkiai žingsniuoti iš kampo kampan. Paskum atguliau lovon, įspaudžiau galvą pagalvin, prisiminiau viską, ir iš akių ištryško karštos ašaros. Krūtinė, rodėsi, plyš.
Ilgos, begalinės dienos bėgo be saulės, be miego, o aš nemačiau Gundės ir nieko apie ją negirdėjau. Nenorėjau girdėt.
Manyje pradėjo augti pyktis. Neišaiškinamas, neįveikiamas.
Keletą šventadienių nežiūrėjau į ją nuo viškų. Nei galvos nekreipiau ton pusėn.
Nekenčiau Gundės, visomis pajėgomis nekenčiau.
Ir ar tu žinai, kas yra mylimą žmogų nekęsti? Didžiausias priešas bjauriausiais darbais nesukels tokio pykčio, tokios neapykantos, kaip mylimas, brangus ir artimas sielai žmogus vienu žodeliu, vienu ne ten nužengtu žingsniu. Tu jo nekenti taip, kad net širdis į kąsnelius draskosi. Kad, rodosi, įmanytum, padarytum jam ar pats sau galą...
Pagaliau vieną dieną tarnaitė išdrįso man pranešti, kad ji žino, kas yra tas nepažįstamas. Aš nenorėjau nei žinoti, kas jis yra, bet negalėjau užkimšti sau ausių.
Jis buvo tas pirmasai Gundės mylimasis, apie kurį ji man Raganakrūmyje pasakojo. Tai Argaudo buvusio ūkveizdos sūnus, išvažiavęs su tėvais Galicijon. Ten išėjo gimnaziją, paskum tik ką pavasarį baigė Krokuvos meno akademiją. Ją baigęs norėjo aplankyti savo gimtinę, Argaudiškius. Dabar svečiuose pas patį grafą Argaudą.
Vardas to nepažįstamo Jonas Staševskis. Krokuvoj draugavęs su lietuviais ir Lietuvą ir lietuvių kalbą pamėgęs.
Tarnaitė žino, kad jis dažnai lankosi pas Gervydžius. Gervydžiai jį mėgsta ir pavelija Gundei su Jonu Staševskiu laukais ir paežeriais vaikščioti. O ten jis paveikslus piešia. Miestelio siuvėja matė, kai vieną vakarą Gundė beveik nuoga vandenyje stovėjo, o Staševskis ją paveiksle piešė. Bet Gervydžiai tiems gandams netiki.
Visas miestelis, visas sodžius vėl pradėjo apie Gundę šnekėti. Bet ne taip baisiai šmeižė, kaip su manim, tarytum bijodami aukštą poną apšmeižti. Atvirkščiai, dažnai buvo girdėt žmonių palankaus nustebimo, kad Gundei pavyko tokį šaunų jaunuolį privilioti.
Jei Gundė mane sutikdavo kuomet, šonu praslinkdavo, o jei išsukti nebuvo kur, užkalbindavo keliais kasdieniniais žodžiais kaip paprastą pažįstamą ir vėl toliau skubindavo. Sulaikyti ilgesniam pasišnekėjimui negalėdavau: stigdavo man žodžių ir gerklę lyg kas virve surišdavo. Ir aš pats vengiau ją sustikti. Nenorėjau, man sunku buvo.
Man gėlė ją pamačius įsivaizdinti, kad jos skaidrios žavingos akys kitą myluoja, kad jos žvangus sidabrinis balsas gal kitam širdį kaitina.
Tuomet jaučiau, kaip ji buvo manyje įaugusi ir kaip plyšo iš mano minčių, viso mano kūno. Ir visai nebojo, ar aš ištversiu, ar ne. Ir tuomet kilo manyje pyktis, akis man iš kaktos spaudė.
XXVII
Vienok sapnuodavau Gundę gražiai. Sapnas viską keitė. Lyg praeitį į ateitį perstatydavo. Nubusti nesinorėjo. Sapnuoti ir sapnuoti visuomet. Be pabaigos... Kartą sapnuoju. - Kitoks jau buvo sapnas. Ne tie, pirmieji.
Ateina Gundė naktį į mane, gražiai, baltai apsirengus. Rūtų vainikėlis ant galvos. Tik atrodė lyg kiek apvytęs.
Jaukiai nusijuokus, prašo, kad pagročiau.
- Tiktai labai gražaus ką.
Atsisėdau. Groju. Vienas po kito vis gražesnius daiktus. Valandą, kitą, trečią. Gundė žiūri, šypsos, veideliai raudonuoja, akys kaip žvaigždės spindi. Bet visą ją lyg koks rūkas, lyg koks plonas voratinklis dengia. Nematomas, šaltas toks.
Paskum prieina į mane, apskabina, smarkiai pabučiuoja, bet šaltos lūpos, ir atsitraukus duoda ranką:
- Sudieu, Olesi!
- Kur eini?! - nusigandau.
- Kitur. Gana jau. Pas tave pasikieminėjau. Dabar toliau reikia.
Atsiklaupiau prieš ją. Sudėjau rankas. Prašau:
- Dar pabūk. Nors truputį, nors vieną valandą. Aš daugiau tau pagrosiu.
- Kad tavo groja vis ta pati. Ir tu tas pat... Einu jau aš, - pasukė į duris. Išėjo.
Išsekiau ir aš paskui. Tylėdamas einu.
Priėjom gilų bekraštį ežerą. Gundė ir eina tiesiai per jį. Brenda paviršium. Neskenda.
- Kur eini?! - surikau.
Ji nieko neatsakė. Nuėjo, nubrido.
Noriu ją vytis, iš vietos negaliu pasijudinti. Šaukti pagelbos - žodžio neištariu, tarytum žadą sukandau.
Gundė priėjo jau lig vidurio. Staiga iš anos pusės milžinas vandens kalnas pakilo. Tiesiai prieš ją ritasi. Štai bangos jau aplink ją putoja, šniokščia. Gundė grįžta atgal, bėga nuo jų. Bet kalnas privijo ją, susukė verpetan ir grumia gelmėsna...
Aš išsiveržiau iš vietos, bet Gundės jau nebuvo matyti. Vien kalnas su paviršiumi skleidėsi, lyginos.
Nubudau šaukdamas:
- Gunde, Gunde! Sugrįžk, sugrįžk!..
Nuo tos nakties nuo mano širdies nuslinko juoda uždanga. Mane visai nauja nuotaika apėmė.
"Turiu ją gelbėti iš to dailininko nagų. Jai pavojus gresia."
Kitą dieną išėjau, nežinomo jausmo vedamas, jos ieškoti. Ėjau nežinodamas nei kaip, nei kur.
Nuo pykčio paliuosuota meilė mane vedė.
Eidamas pakluoniu, pamačiau Gundę pakraštyj ežero baltarūbius bevelėjant.
Širdis ėmė plakt.
Ėjau tyliai, atsargiai.
Priėjau iš užpakalio. Vis tyliai, ant kojų pirštų, kad nei nepajustų. Stebėjaus, koks buvau lengvas.
- Gunde! - prasiveržė man džiaugsmas.
Ji krūpterėjo.
-A - kad tave kur! - paraudo ir nulenkė galvą.
Aš stoviu ir nežinau, kas toliau daryti. Rodosi, keistokai prakalbinau svetimą mergiotę, o tai doram vargoninkui nepritiktų.
Pagaliau, bespausdamas kojas smėlin, sugalvojau vieną sakinį:
- Ką čia dirbi, Gunde?
- Velėju, - atsakė ne visai taikingai.
- Ką? - suklupau.
- Ar nematai?
- Ko pyksti ant manęs? - Girdėjau, kad mano balsas darės liūdnas. - Juk tau, regis, ant manęs visai nėra ko pykti. Aš ant tavęs ir tai nepykstu. Viską tau dovanoju...
Ji tylėjo ir neramiai piršteliais priekaištį skabė. Veideliai judėjo, raudonijo, balo.
- Aš tau, Gunde, nieko pikto negeidžiu, - vis liūdniau man pačiam darės. - Aš noriu, kad tu būtum laiminga, kad tau visuomet gera būtų. Bijau, kad per savo neatsargumą nenukryptum kur, nepražūtum. Juk žinai, kad esu tavo geriausias ir širdingiausias draugas, labiausiai ir tikriausiai tave... mylįs, - ištariau tą žodį taip tyliai, kad turbūt ji neišgirdo. - Aš matau, kad tau artinas baisus pavojus...
- Apie kokį pavojų tu šneki, aš nieko nesuprantu, - patraukė pečiais.
- Noriu iš jo išgelbėti, - sustojau. Nutrūko mintis. Pyktis ūmai perėmė. Vos sulaikydamas jį toliau sakau. - Žinau... žinau jau... žinau, kad myli kitą... Myli lenką Staševskį… Pražudys jis tave... Viską labai gerai žinau.
- A, štai ką jis man sugiedojo! - suplojo Gundė delnais.
- Visi dailininkai blogi žmonės. Moteriškės jiems reikalingos tik paveikslams piešti. Geriausiam atvejuj. Be to, jis lenkas, tik prisimeta Lietuvą pamėgęs. Jam reikalinga tave suvilioti. Tu tokia graži, tokia skaisti, tokia jauna! Saugokis jo! - net rankas iškėliau.
- Nėra jau jis toks blogas žmogus, kaip tu spėji. Jis darbštus, jam gerai sekasi. Pamatysi, jis bus garsus dailininkas. Jis jau nemažai paveikslų pardavė. Dabar apsigyvens Varšuvoj. Ten pieš paveikslus vienai bažnyčiai. Jis doras žmogus. Ir geras lietuvis.
- Niekuomet jis nebus lietuvis!
- Tu žinai! Pamatysi.
- Visai jam įtikėjai!..
Susisukė man galvoje. Viskas aplinkui ratu nuėjo. Rodėsi, mane koksai verpetas nustvėrė. Prapuolė ir ji iš akių.
Pasvirau staiga ir tuo metu lyg atbudau.
Gundė stovėjo susimąsčiusi. Siekė akimis toli, kiton pusėn ežero.
- Nei aš eisiu už jo, nei nieko, - palenkė galvelę. - Bet kas tiesa, tai tiesa, jis doras žmogus ir geras lietuvis.
- O tu jį myli? - staigiai išsiveržė man klausimas iš krūtinės.
- Ką?
- Gi jį, tą lenką.
- Lenką? Ne, - lyg nubraukė ką nuo akių.
Pažiūrėjo Gundė į mane. Ir ilgai savo žvilgsnį mano veide laikė, tarytum pro mano akis pamatyti ką stengės. Lyg ką išsemti iš jų norėjo.
- Ne! Aš jo nemyliu, - atkartojo.
- Nemyli?! - nudžiugau.
Nieko daugiau neatsakė.
Pradėjau ieškoti šalbierkos kišenėje. Radau. Tai buvo motinos žiedas, padabintas mažute deimanto akele, kurį ji man, visai mažam vaikui, mirdama padovanojo. Bobutė man sakė, kad ji buvo tą žiedą gavus nuo vienos didžponės, o kai užaugo jos dukrelė, mano motina, tai ir padovanojo jai. Aš jį visuomet su savim nešiojau, godojau kaip didelę nepaprastą šventenybę ir maniau, kad jis turi kokią stebuklingą pajėgą. Primindavo jis motiną ir aš tikėjaus...
- Te tau šitą žiedą. Turėsi bent mūsų meilės atmintį.
- Kam? Nereikia, - atstūmė susisarmatijus mano ranką.
- Imk, Gunde.
- Nereikia. Taip minėsiu.
- Bet paimk; aš tau seniai jį žadėjau.
Paėmė. Užsimovė ant pirščiuko. Pralinksmėjo, lyg tas žiedas būtų kokius rūkus išsklaidęs.
- Ačiū... Koksai gražus! Spindi, mainosi visokiomis varsomis, kraipė ranką ir gėrėjosi juo.
Atrodė, kad visai susitaikinom. Lyg ir nebuvo nieko tarp mūsų. Buvo koks kietas ledas, bet jis sutirpo, žymių nepalikęs. Tai žiedas sutirpino, padarė stebuklą. Artimai įsišnekėjom. Apsakiau jai savo sapną.
- Labai gražus, nors ir labai baisus.
Paaiškinau, kad blogai pranašauja, gero nereiškia.
- Juokingas esi, kad sapnams tiki. Sapnams tiki tik senmergės davatkos. Aš, žiūrėk, netikiu jiems ir niekuomet blogai nesapnuoju.
Parėjau namon, tarytum sugrįžęs iš tolimos, tamsios šalies.
Viskas man atgijo, pražydėjo iš naujo. Lyg nieko ir nebūtų buvę; tai lyg man buvo tik taip pasivaidinę ar keistai pasisapnavę.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
