en
Daug kas paaiškėjo man nuo to vakaro, daug kas prablaivo.
Mano naujas pasaulis kuriamas stipriai. Niekas jo neįveiks, kai jo viduje stovi Gundė. Drąsi, graži, protinga.
Jaučiau, kad ir aš pats stiprėjau, kitau į kitą žmogų.
Daug svajojau apie rytdieną. Aiškiai mačiau Gundę mūsų darželyje gėles pavasarį sodinant, namų ruošą darant. Jaučiau jos ranką mano plaukus taršant.
Drauge mane apėmė pasitenkinimo tinginys. Lyg ilgas šventadienis būtų atėjęs. Vaikščiojau sutingęs. Sutingęs grojau bažnyčioje vargonais, sutingęs giedojau egzekvijas su kunigu. Jos mane erzino: juodas katafalis viduryj bažnyčios, ant jo baltas karstas, aplinkui liūdnai bemirgą žvakės. Dvejetas gugčiojančių bobelių. Kunigo nužemintas balsas, juodi, baltais kaulais ir kiaušais išsiūti rūbai. Tos valandos man būdavo kaip juodas šešėlis saulėtą dieną.
Aš linksmas, o čia ties akimis memento mori.
Metrikų rašymas man irgi žymiai pasunkėjo. Rašai juos, rašai ir žiūri - vieton Jono išėjo koks kitas vardas. Mergaitės neretai Kunigundomis virsdavo. Kiek popieriaus sugadindavau!
Vis labiau laukiau, kuomet ateis tas laikas, kai ją be abejonės galėsiu prie krūtinės priglausti, mylima žmona pavadinti. Ir kad būčiau įmanęs, būčiau liepęs tam laikui paukščio sparnais atskristi, žaibu atšokti. Bet jis buvo neįprašomas. Vis toks pat lėtas, šaltas.
Atgydavau tarytum, kai Gundė į mane atlėkdavo ar eidama iš miestelio bent valandėlei užsukdavo. Grojau jai. Ji džiaugės, klegėjo. Ir tylus mano kambarėlis būdavo linksmybės kupinas.
Žinodamas, kuomet Gundė ateis, tarnaitę išsiųsdavau kur su reikalu arba tiesiog liepdavau nueiti į draugę paviešėti. Ji būdavo todėl neapsakomai dėkinga. Bet aš būdavau dar dėkingesnis, kai ji iš ten greitai negrįždavo.
Pirštis, prašyti Gervydžių Gundės rankos vis dar nedrįsau. Diena nuo dienos atidėliojau. Tolimesniam, patogesniam laikui.
"Gal pasitaikys kuomet kaip..."
Nueidavau į juos dažnai.
Bet nuo kurio laiko pastebėjau, kad jie jau nebe tie. Ne tokie malonūs, ne tokie lipšnūs. Pamaniau, kad gal per dažnai vaikščiojau. Ėmiau rečiau lankytis. Bet jie nekitėjo.
Gervydis tik taip sau su manim šnekėjos, kad netylėjus turbūt.
"Tylėjimas prie svetimo žmogaus negražus daiktas", - gal manė. Gervydienė taip pat po truputį nustojo juokavus.
Iš pradžių maniau, kad visa tai gal man tik taip regis.
Gervydis tik tuomet darydavos linksmesnis ir kalbesnis, kai gaudavo Aušrą arba jo draugams per sieną laimingai pasitaikydavo pernešti knygas. Skaitydavo tuomet balsiai, gėrėdavosi kokiu gražiai parašytu straipsniu. Apsakinėdavo. Juokdavos. Prisimindavo, kaip po Trijų Karalių antstolis pats, diriguodamas pas jį kratą, klojime nuo šieno prėsmo nudribo.
- Taip smarkiai žnekterėjo, kad, maniau, prilips į padą. Tik gyvas prisikėlė. Raudonsiūliai už parankių nutempė rogėsna ir kaip meitėlį pardūmė namon. Nereikėjo nei krėsti toliau. Dar man vieną pagoną paliko, kuris, jam padą palietus, nuo peties atšoko. Laikau jį suvyniojęs ir pabalkėn pakišęs. Gera atmintis. Ir, manau, laimę reiškia. Sako, tik tik pagijo tas šėtonas. Keletą savaičių lovoje prastenėjo. Mačiau, dar ir dabar vaikščioja kreivas. Minės tą kratą!
Bet nueini po kokios savaitės, ir jis su manim kitaip šnekas. Šalčiau ir nuobodžiau. Aš stengiaus dar rečiau lankytis, dar rečiau nueiti. Bet praslinks kelios dienos, ir mane vėl traukia. Vėl rūpi Gundė pamatyti, vienu kitu žodeliu persimesti, žvilgsnius sumegzti.
Negalėjau iškentėti ir eidavau.
Gundė buvo su manim vis tokia pat. Švelni, maloni. Savo meilės nuo tėvų neslėpė. Rodė ją. Jų akyse mane broliu ir net mylimuoju vadino. Matydavau, kai jie tai išgirdę niaukdavos, nemėgdavo. Ji į jų pyktį domės nekreipė. Man buvo aišku, kad tarp jos ir jų, man nesant, esti kas. Barnis gal?.. O seniau jie savo Gundę be galo mylėjo, visaip lepino.
- Tai mano mylimiausioji, - sakydavo Gervydienė.
Aš nenorėdavau, kad mano protinga Gundė būtų tokia neatsargi, mūsų paslaptis rodytų.
"Erzina tik juos ir gadina viską. Jei ji kitaip elgtųs, gal viskas būtų kitaip", - galvojau.
Gundė pati buvo kitokios nuomonės.
XIX
Laikas, lėtas, tingus, slinko.
Pagaliau visai nustojau vaikščiojęs į Gervydžius. Negalėjau, turėjau nustoti.
Vieną šeštadienį, man į juos nuėjus, Gervydis, kai tik aš peržengiau slenkstį, paėmė kepurę ir išėjo, nieko man nesakęs.
"Matyt jau manęs visai nenori", - dingterėjo man.
Kitą kartą sustikau jį gatvėj. Pasisveikinau. Jis nieko neatsakė, dar nusigrįžė.
"Kodėl jie taip manęs nekenčia? Kuo aš kaltas?" - jokiu būdu negalėjau suprasti.
Rečiau mačiau ir Gundę. Išsiilgdavom vienas kito neapsakytai. Pasimatę iš džiaugsmo nežinodavom, ką ir daryti.
Ji naktimis ištrūkdavo į mane. Mato, visi miega, atsikelia, apsitaiso ir išeina.
Vis dėlto blogai buvo, kad seniai dar ant manęs pyko. Tokie jie pirmai buvo malonūs, tokie geri. Lyg savo žmogų godojo.
Vieną naktį, kai Gundė sėdėjo pas mane, pasakiau jai apie tai.
- Ko tenai paisyti senių, - atsakė susirūstinus. - Jie nori, kad aš mylėčiau tą ir už to eičiau, kas jiems patinka. Nesulaukta jų! Jau nuo Kalėdų peršasi į mane koks tai dviejų valakų berniokas. Ir, žinoma, patinka jiems. O aš jo nei iš tolo nenoriu matyti. Vyrą pati galiu išsirinkti, nereikia man svetimų akių. Neduos man kraičio, tuščia jų, ir be jo apsieisiu. Tegul visą žemę Julytei užrašo... Tėvas gal sutiktų ir tau mane atiduoti, sako: "Vargoninkas žmogus nekvailas, galės pragyventi", bet motina: "Kas iš to, kad jis vargoninkas ir protingas, bet nesveikas. Kai pasens, visai kupron suaugs." Riejas ir riejas jie kasdien. Tėvas jau taip pat pradėjo galvoti. Kur moteris neįveiks!.. Ir. jis, tas mano tėvas, skaito laikraščius, knygas, o nesupranta, kad žmogus tik meilėje gali laimingai gyventi: nepadės jam nei turtai, nei niekas. Gražumas netrunka praeiti: čia buvo jaunas, žiūrėk, jau ir paseno, sukrito. Gerai, jei dar koks gyvenimas, o jei ne, tai ir galas... Nemėgstu aš daugiau savo tėvų... - nutilo Gundė, susimąstė. Langan įsižiūro: į mėnesienos balzganą juostą.
Atsitraukė. Vėl ėmė šnekėti. Ne taip jau susirūpinusi. Tarytum būtų ką suradus. Prašvito.
- Ji pati, mano motina, ištekėjo prieš tėvų norą. Papasakot?
- Gerai.
- Motinos tėvas buvo pas grafą Argaudą, Šilainių dvare, virėju. Gerai gyveno. Susitaupė krūvą pinigų. Dukterims, visoms penkioms, skyrė po tūkstantį rublių. Su tokiu kraičiu visos greitai ištekėjo. Tai už ūkveizdų, tai už raštininkų. Liko pati jauniausioji ir pati gražiausioji. Ji, vieną kartą išsprukusi sodžiun vakaruškoms, susipažino su tėvu. Ir iš karto vienas kitam puolė širdin. Taip susimylėjo, kad dar ir dabar tos meilės neužmiršta. Jos tėvas baisiai nenorėjo, kad jo duktė eitų už kalvio sūnaus, ir jokiu būdu nesutiko jų palaiminti. Jie slapta vedė. Mat jis, senis, buvo su grafu keliems mėnesiams Varšuvon išvažiavęs. O grafas be savo virėjo niekur nevažiuodavo. Nevalgydavo svetimo virta. Jam vis vaidindavos, kad jį nunuodyti kas taiko... Motina gi nesipriešino labai, leido save perkalbėti. Užtat tėvas, jau sugrįžęs, prakeikė savo dukterį, nei rublio jai nedavė ir dar kraitį ketino atsiimti, kurį ji rūbais ir šiaip šiuo tuo buvo pasiėmus. Teismu grasino, prašė grafo pagalbos, bet grafas nieko negalėjo padaryti, tik kunigą iškėlė, kuris juos sutuokė.
- Taigi, matai, ir mano motina, kuri keikiama ištekėjo ir dabar taip laimingai gyvena, negali dar suprasti, kad tik meilėje laimė. Kodėl taip?.. - paklausė Gundė lyg manęs, lyg pati savęs.
Paskum, apniukusiomis akimis žvilgterėjus į tolį, prieš save, padėjo galvą ant mano peties. Prisiglaudė. Nutilo.
Niekuomet man nebuvo taip gera, niekuomet aš taip nejaučiau, kad Gundė mano su siela, su visu kuo. Jaučiau, kad ji mane myli tiek pat ir galėtų eiti paskui, sekti mane nors pasaulio kraštan.
Glaudžiau ją į save, tą nepaprastą, stebuklingą turtą, ir galvojau tylomis:
"Nejaugi ji bus mano? Mano, mano amžinai! Tokia graži, tokia nuostabi. Nejaugi ateis laikas, kai ji visuomet galės taip būti prie manęs? Galės mane myluoti, skambinti, be galo, be krašto?!"
Ir į tų šviesių svajonių, lūkesių pasaulį spraudėsi, veržėsi, lyg šešėlis mėnesieną naktį, mintis:
"Visaip dar gali būti. Ji gali būti ir ne tavo, o ko kito."
Bet ta abejonė greitai pranykdavo, lyg juodan dugnan nugrimzdavo. Man darėsi lengviau.
- Olesi, - pasigirdo jos balsas, lyg tolimas aidas. Aidas kokio negirdžiamo garso. - Tu nebijok, kad mano tėvai dabar tavęs nemėgsta. Nieko. Aš, nors ir prieš jų norą, būsiu tavo. Jie kiek papyks ir atsileis. Suminkštės širdis. Tas mano diedutis virėjas koks jau buvo kietaširdis, vienok paskum atsileido. Ir kraitį, tūkstantį rublių, atidavė. Nors negreitai, po keliolikos metų. Jie dar greičiau, pamatysi, atsileis. Ne toks gi jau mano tėvelis. Jis pirmas dovanos. Motina gal dar kiek paširs. Bet ir ji nelauks ilgai. Viskas bus gerai. Ir žemės pusvalakį gausim. Pamylės jie mus kaip tikrus vaikus, nematys nei tavo kupros, nieko... Bet palaukim, gal dar jie ir taip atsileis, geruoju sutiks mane tau atiduoti? Kaip manai?
- Abejoju, - buvo mano nuomonė.
- Ko tenai abejoti. Taip visuomet esti. Ne pykti gi žmogui visą amžių.
- Taip. Bet…
- Bet.
- Bet gali tekti labai ilgai laukti.
- O kas?
- Man sunku vienam gyventi. Man per ankšta vienam.
- Tiesa, - atsiduso Gundė. - Vienas ir vienas...
- Aš laukiu, sesut, kad greičiau, o laikas bėga, bėga kaip upelyje vanduo. Norėčiau jau visuomet čia tave matyti, tavo artį jausti, tavo mintį girdėti.
- Bet ar mums ir taip ne gerai? - klausia Gundė paslaptingai, jaukiai. - Manai, paskum bus geriau? Žinoma, bus geriau, bet ne taip, kaip dabar. Kai mes jokių rūpesnių, vargų nepažįstam; tarytum jų ir nebūta. Taip kur kas geriau. Tuomet jau aš būsiu moteris, tu rimtas vyras. Greičiau imsim senti! - pasipurtė Gundė lyg nuo šalto vandens. - Ar blogai, kad aš esu jaunitėlė mergelytė, o tu bernužėlis, jaunikaitis? Kokie tie žmonės nesuprantnūs, kam taip anksti vesti. Pati jaunystė žydi, o jie ima ją ir nuskina. Keista... Juk galima ir taip draugauti ir mylėti.
Pritrūko šnekos. Sėdėjom tylom. Gundė glostė man galvą, kedeno plaukus. Aš gaudžiau jos pirštus. Bet taip tingiai, neskubiai.
Kambaryje, kaip paprastai, buvo tamsu.
Tiktai girdžiu, staiga kas sučežėjo.
Apsidairiau. Niekur nieko. Tiktai kampai, kaip kokios nakties akys, nemirkčiodami juodavo.
Po valandėlės vėl sučežėjo. Bet jau arčiau, prie mano darbo kambario durų. Pirmai neaišku buvo, kokioje vietoje. Matyt, kad kitame kambaryje slapstėsi kas.
Vargoninkų butai dėl įvairių aplinkybių paprastai esti tik iš dviejų kambarių. Pirmame, tuojau iš priemenės, žiemą stovi krikšto stalas; jan užeina žmonės tai apšilti, tai atsigerti, tai su kokiu reikalu į "poną vargamistrą"; tas kambarys esti kaip kiekviena sodietiška grinčia. Kitas kiek geriau atrodo. Pabaltintas kiek, su grindimis. Jame stovi senas, išklebetuotas fortepijonas (pas mane buvo naujas, geras), keletas palūžusių kėdžių ir ne visai patikima medinė lova. Keletas šventųjų spausdintų paveikslų kari. Kampe trikojis stalas. Ant jo išdilę, parūdiję gaidos... Pas mane ne visai taip atrodė, o tikrai kiek geriau. Antras kambarys buvo į du padalintas, grindys buvo geros, sienos lygios, baltos, stalas nešlubavo ir gaidos buvo naujos. Pats ištaisiau nemažai atvažiavęs.
Taigi klausomės, ausis suglaudę. Gundė taip pat išgirdo. Tik nieko man nesako.
Sugriebiau degtukus kišenėje ir staiga čirkštelėjau.
Gi pamatėm tarpdurėje bestovinčią mergiotę. Ji nusigando ir kaip vėsula išmušė pro duris. Nei pažinti nebuvo galima.
- Gal Julytė mane atsekė? - nusiminė Gundė. - Bus dabar! Sugavo!
- Man atrodo, kad ne ji. Čia didesnė, tokia drūta. Taip kas, - raminau ją.
- Vis viena blogai. Gal dar mūsų šneką girdėjo. Paleis, išplepės... Jau ir taip apkalbinėja.
- Iš kur žmonės žino? - nustebau.
- Jiems daug nereikia, jie uosles geras turi, toli suuodžia. Jei ko netenka, keleriopai prideda.
- Čia greičiausiai būta mano tarnaitės, - spėjau. - Ji sugrįžo iš sodžiaus ir įėjo, mums nepatrikus. O paskum jai buvo įdomu išgirsti, ką šnekam. Pagaliau parūpo ir pažiūrėti.
- Įsakyk jai, susimildamas, piktuoju ar geruoju, kad ji miestelyje, sodžiuje nepradėtų plepėti, savo draugėms davatkoms pasakoti, - sunerimastavo Gundė.
- Gerai. Aš įprašysiu. Nepanašu, regis, kad ji imtų savo poną šmeižti, visaip apkalbinėti.
- Kažin, ar ji tokia. Davatką sunku pataisyti. Jos visos kaip lazda brauktos, tik ir minta gandais ir apkalbinėjimais.
- Ji tarytum kitokia... - susimąsčiau.
- Bet dar kažin ar ji? Gal taip kokia? - vėl pradėjo abejoti Gundė.
- Ji tai ji, - tvirtinu, pats gerai savo tvirtinimu netikėdamas.
- Aš tiek buvau išsigandus, kad širdis dar ir dabar šokinėja, - prispaudė Gundė mano ranką į savo krūtinę. - Maniau, kad vagys ar kas. Toks vėlus laikas. Ir tu, matyt, išsigandai kiek. Aš jaučiau, kai krūptelėjai... Na, nieko, tiek to, kad tiktai žmonės dar blogiau neimtų šnekėti. Nėra ko bijoti, bet nesmagu, kai šunys loja.
- Geriau būtų mums greičiau vedus; ir žmonės neturėtų ko kalbėti, ir tavo tėveliai nesierzintų, viskas aprimtų, - prašnekau lyg į ją, lyg į save, lyg į tolį ir bijodamas ko.
- Žinoma, - sutiko Gundė tyliai, be didelio pritarimo. Galvą nuo peties atkėlė ir iš lėto atsitraukė.
Neilgai trukus ir išėjo. Palydėjau ją pakluoniais. Nešnekėjom nieko. Tik "sudieu" sakydama paklausė, beveik linksmai sudominta:
- Kažin, kas mane namie laukia?..
XX
Jau sugrįžus ji buvo, mano tarnaitė. Rengėsi gulti ir šnabždėjo poterius. Į mane, rodės, nei nežiūrėjo. Bet tik nusigrįšiu, girdžiu, šypsosi. Atsigrįšiu, vėl nieko: šnibžda, poteriauja.
"Tai jos būta", - nustačiau.
- Ko tu juokies? - paklausiau.
- Kad baisiai mane juokas ima.
- Iš ko?
- Taip sau. Iš vieno daikto.
- Iš kokio?
- Sužiūrėsi, kokio.
- Pasakyk, - spyriau.
- Kad nežinau... Tamsta supyksi.
- Kam aš galiu pykti. Sakyk.
- Bijau.
- Keista tu mergiotė. Aš pyksiu, kad tu juokies! Kas gi tave prajukino?
- Kad, kad nežinau...
- Greičiau! - pradėjau širsti.
- Tamsta jau pyksti!
- Sakyk, tai nepyksiu.
- Mat... Šiandien Krioklys grįžo gerokai įkaušęs. Pasilakęs... Ėjo daržais. Rioglino. Ir pataikė Rapeikos duobėn, iš kur rudenį molis buvo imta. Duobė gili, vandens pilna. Atodrėkis mat dabar. Išsimaudė gerai. Ištraukė visą šlapią, tik su kvapu. Ir viskas, - bet į mane žvilgterėjus vėl nusišypsojo.
- Tai buvo vakar, o ne šiandien. Sakyk tiesą.
- Aš tiesą ir sakau, tik nežinojau, kad tamsta jau žinai.
- Tu man dulkių į akis nepūsk! Tu iš ko kito juokies.
- Ne, tamsta, iš to. Juk be galo juokinga. Ėjo, ėjo ir įdribo... - vėl nusišypsojo.
- Eik sau! - supykau.
- Kad tamsta taip nori, pasakysiu ir kitą juoką.
- Na, na! - paraginau.
- Sakysiu, jau sakysiu. Bet tamsta tikrai nepyksi?
- Ne.
- Pareinu aš, žiūriu, grinčioj tamsu, durys atviros. Įeinu vidun, šnabžda kas, kužda. Ir vienas balsas, ir kitas. Apie portepijoną. Manau, vagys, norį išnešt jį. Nusigandau. Užsiėmus kvapą priėjau arčiau. Klausau, klausau. Pažinau pagaliau. Paskum dar arčiau pasistengiau prieiti... - nusikvatojo.
- Kad tave!.. - net sušukau. - Bet tu, girdi, nepasakok niekam, - ėmiau prašyti. - Nei vienu žodeliu! Aš tau ir algos pridėsiu, ir taip šio to.
- Kiek gi pridėtum?
- Trejetą, penketą rublių mėnesiui, kiek tik norėsi.
- Kiek daug! Niekam, niekam nesakysiu!
- Ir Gundė tau kai kuo atlygins... Būk gera.
- Tylėsiu, būk tamsta ramus. Juk aš ne šmeižikė kokia.
- Ačiū tau, Marijona.
- Nejau ji tamstą myli? - staigiu nusistebėjimu paklausė manęs. - Jai tiek daug jaunikių buvo iš visų kraštų. Nei suskaityti negali. Būdavo, važiuoja ir važiuoja. Tik šiemet kažin kas nematyt. Tėvai dar vis pirmai neleido, sakė, jauna, suspės. Piršėsi jai ir vargoninkas, buvęs čia prieš tamstą... Ji ne vienam galvą susukė. Tai mergiotė, reta paieškoti! Gudri kaip voverė ir apsukri kaip skregždė... Bet tamsta neatleisi manęs, jei vesi Gundę? - susirūpino tarnaitė.
Tylėjau.
Mano širdyj virte virė. Galvoje ūžė šimtas girnų.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
