lt
Iš Antano Garšvos užrašų
Mano tėvas labai mėgo smuikuoti. Jis smuikavo neabejotinai gabiai, tik jam trūko mokyklinio pasiruošimo. Jis su įnirtimu grojo Wieniawskio variacijas, bet aš nemanau, kad jis įveiktų Bajerį. Jis nubraukdavo ištisas gaidų laktas ir pakeisdavo jas blizgančia improvizacija. Kaip ir visi mėgėjai, jis daug ką ištęsdavo, perjausmindavo, pagreitindavo. Jo povyza buvo dekoratyvaus smuikininko:lieknas ir vikrus kūnas, nervingos ir elegantiškos rankos, aštrus profilis su ilga ir pakibusia nosimi. Viešpatie, kaip jis skraidė kambaryje! Kiekviena jo poza buvo verta meniškos nuotraukos. Vėliau Walt Disney filmuose mačiau savo tėvą, pasikartojantį pieštuose personažuose. Kai pradėjau skaityti pirmąsias rimtas knygas, "genijaus" vaizdą atitiko mano tėvas savo smuikinėse mankštose. Besiklausydamas jo pekliško grojimo, pajutau grožio ašaras, norą mirti vardan sprogstančios manyje ekstazės.
Tai atsitikdavo vakarais. Mes turėjome puikią žibalinę lempą su abažūru iš žalio stiklo. Vakarais lempa švietė, ir bet kokios sienos ir baldai minkštėjo, atrodė puošnūs ir jaukūs.
Tėvas lyg nenoromis lietė smuiko paviršių (smuikas kabojo virš galvos, sienoje) ir vengė žiūrėti į siuvinėjančia motiną, į mane, bežaidžiantį nuosavomis rankomis. Jis laukė prašomas. Tvaksėjo laikrodžiai, mūsų šeima mėgo laikrodžius. Švytuojąs sieninis, varpelinis žadintuvas, tėvo sidabrinis padėtas ant stalo, motinos ant kaklo, lyg padidintas medalionas. Mes klausėmės įžanginio laikrodžio akompanimento. Aš sugniauždavau pirštus. Motinos dygsniai lėtėjo, paskutinis arbatinės rožės apvijas nebeišsirangydavo staltiesėje. Akompanimentas tiksėjo per ilgai, tarytum klausytojai dar neaprimo kėdėse, tarytum kažkas kosėjo. Tėvas jau nervingai klabeno smuiko paviršių. Kaip aiškiai mes girdėjome laikrodžius! Plokščių akmenų kritimą į vandenį, eglinių spyglių sėją, adatos bakstelėjimus ; nepolitūruotą metalą, motiniškos šilumos ritmingus žingsnelius. Ir motina tardavo kelis žodžius, ir mano pirštai tęsdavo voverinę gimnastiką, o tėvo - įsisiurbdavo į smuiko laką.
"Kaip tu manai?"
"Apie ką", klausdavo tėvas.
"Aš dabar galvoju apie Wieniawskį. Ar tikrai jo muzikoje nėra..."
"Norėjai pasakyti - ji nėra gili? Taip, tai tiesa. Bet Ji pasižymi toniniu grožiu, ji yra virtuoziška, o aš mėgstu virtuoziškumą muzikoje smuikui. Pavyzdžiui - - -"
Smuikas buvo tėvo rankose. Man nepasisekdavo pastebėti jo nukabinimo. Atrodė, kad jis pats nusikabino nuo sienos ir įšoko tėvui į rankas.
"Pavyzdžiui, šis gabaliukas iš koncerto numeris antras. D - minor. Paskutinysis momentas. Čigoniškos variacijos. Tai briliantai."
Ir tėvas pradėdavo svaidyti tuosius briliantus. Iš pradžių jie krito smulkūs, nenušlifuoti, ir vadinosi pičikato. Tėvas juos svaidė sėdėdamas. O vėliau ateidavo stambesniųjų ir blizgančiųjų eilė. Tėvas jau stovėjo, o man atrodė, kad ne jis pats išsitiesė, o kėdės spyruoklės išsviedė jį į kambario vidurį. Briliantai skraidė žalioje šviesoje, variacijos, variacijos, o aš palenkdavau galvą ir susigūždavau, kad nebūčiau sužeistas briliantinėmis variacijomis. Bet vis dėlto paskiri akmenys aštriomis briaunomis atsidauždavo į mano stuburkaulį, aš jausdavau jaudinantį šaltį, mano tėvas buvo labai turtingas, jis turėjo daugiau briliantų nei Nepalo maharadža. Ir jis skraidė su jais žaliame kambaryje. Ir lankstėsi, ir siuto. Aš nesuprasdavau, kodėl Wieniawskiui trūksta gilumos. Čigoniškos variacijos? Mano supratimu, čigonai buvo gili tauta. Jie sėdėjo naktimis prie laužo arba šoko, jie įsmeigdavo peilius į priešo kūną ir puikiai vogdavo svetimus arklius. Jie buvo drąsūs, purvini, jų moterys kitaip lingavo per liemenį, jos būrė iš kortų, jas norėjosi apkabinti, kad sužvangėtų ant kaklo sukabinti medalikėliai. Dabar mano tėvas buvo čigonas, žalia lempa - laužas, motina - čigonų karalienė, o aš - - -.
Juodi plaukai ir juodi plaukai. Raudona juosta ir išlenktas liemuo. Žvilgsniai susitinka, kibirkštys kaip fejerverkai, Lermontovo Tamara man tokia čigoniška, nejaugi Demonas gali apsijuosti raudona juosta, jis juodas, kaip neužmigdoma baimė lovoje naktį. Demonui netinka šokis, bet šalia laužo jis gali stovėti, jei čigonės Tamaros medalikėliai žvanga.
Tėvas baigdavo variacijas ilga ir silpnėjančia gaida. Galimas daiktas, tėvas pavargdavo. Jis ir jo smuikas. Aš ryškiai mačiau nusilupusią politūrą, pirštais išspaustas duobeles, smuikas buvo senas, jį reikėjo atsargiai pakabinti sienoje, ir kėdė nepalįsdavo pati, susmukdavo tėvas, muzikinį entuziazmą sugėrė kambarys. Motina turėjo teisę į arbatinės rožės apviją , aš į savo rankas, tėvas į savo mintis. Konservatorija, jis buvo neturtingas, jam pavyko išsikovoti mokytojo profesiją, o konservatorija - - - Neišbaigtos Wieniawskio variacijos, raukšlės smuike, raukšlės tėvo veide, du draugai, kurie džiaugsmingai puola viens kitam į glėbį, o po valandėlės išsiskiria, du draugai, vengią nusiminti. Žalia šviesa atneša norą būti nepaprastam, bet nepaprastumas tetveria keliolika minučių, paskui telieka jauki miesčioniška lempa ir ilgas mokytojo vakaras. Sąsiuviniai, klaidos, uždaviniai, nuo stoties A iki stoties B tiek ir tiek kilometrų, O kiek kilometrų iki C stoties? Kaip toli stotis C, kurioje stovi puošni konservatorija, nes jos kolonos marmurinės?
Ir mano tėvas rašė dramas. Jos buvo žiaurios, kruvinos ir efektingos. Teigiamuosius ir neigiamuosius personažus jis skirstė tautybėmis. Lietuvis - doras, lenkas - išdavikas, rusas - sadistas. Dramos tematika? Slaptų lietuviškų knygų platinimas, nekaltos mergaitės išprievartavimas ir tragiškas skendimas Nemune, aukso kasimas Sibiro taigoje ir, šalia, turtingas liaudies dainų akompanimentas, kaip senobiniai keistaformiai puodai, į kuriuos supilami žvangūs herojų jausmai. Mažame miestelyje, kur valdžia pamiršo geležinkelių stotį, kadaise gyvą ir triukšmingą, tarp sakais kvepiančių varstotų, stalų ir pašliūžų, amatų mokyklos pastate, mano tėvas pats režisuodavo tąsias dramas ir išvilkdavo paauglius - mokinius į linguojančią sceną, nes scena suposi ant medinių ožių buvusiame antros klasės stoties laukiamajame. Mane ir daugelį žiūrovų priblokšdavo sceniniai efektai natūralistinėje tėvo režisūroje. Aktoriai kirsdavo tikrus rugius (stropūs mokiniai juos susmaigstydavo į medžio kaladėles); speciali mašina paleisdavo pūkus, vaizduojančius sniegą, ir pūkai prilipdavo prie vilnonių pirmos eilės žiūrovų drabužių (pirmoje eilėje sėdėdavo garbingi miestelio atstovai: klebonas, notaras, policijos vadas, akušerė, kuri kalbėjo bosu). Veikalo herojė, lenko ponaičio išniekinta iki nėštumo, skandindavosi skylėje grindyse (Nemune), ir ten pat (skylėje) tupįs berniukas kilsterėdavo selterio butelį, ir iš jo tyško lašai nuo paskenduolės kūno. Mano tėvas buvo laimėtojas, kai, uždangai prasiskleidus, siuntė rankomis simbolinius bučinius estetinėms žiūrovų ašaroms. Jis girdėjo graudų akušerės bosą: "Atsilikusi epocha!" Šitoje intonacijoje skambėjo žmogiškumo gaida.
Mano tėvas buvo kalbėtojas. Prie stoties augo liepos ir stovėjo aukuras. Švenčių metu čia grūdosi žmonės. Plevėsavo vėliavos, žibėjo gaisrininkų orkestro dūdos, riaugsėjo jau nusitašęs būgnininkas, garbingi miestelio atstovai dėvėjo mėlynus ir pilkus kostiumus, o jų veidų raumenys buvo rūpestingai įtempti, ir šis dirbtinis mėšlungis reiškė rimtį ir iškilmingą momentą. Buvo apsčiai dėkingos publikos: moterų, norinčių paverkti, ir vaikų, ištroškusių taip retų miestelyje reginių. Iš aukuro rūko dūmai. Kad ugnis geriau įsikurtų, stoties sargas prakurams prikimšo į aukurą senų laikraščių, ir suanglėjusios skiautės skraidė virš susirinkusiųjų galvų. Ponios dėvėjo kaunietiškas skrybėles, mirguliavo įvairiaspalvės plunksnos, ir ponios atrodė lyg naminės paukštės, laukiančios lesalo. Ir mano tėvas buvo susikrovęs savo smegeninėje aruodus tokio lesalo, kuris lengvai virškinamas, kuris iššaukia ašaras, apatinės žiaunos nuvėpimą, aplodismentus, ankstyvesniojo kalbėtojo ir šeimos pavydą, garsų ir vienbalsį "valio", kurio garsas "o" įsiveržia pro atdarus langus į geležinkelio stoties bufetą ir suzvimbina išrikiuotus degtinės stiklelius. Mano tėvo liekna figūra prieškariniame surdute styrojo it įbestas į žemę obeliskas. Jo kalbos tema, kaip ir dramose, buvo rusų ir lenkų neigiamosios savybės. Jo kalbos piešinys - čigoniškosios Wieniawskio variacijos. Jis ir čia naudojo savo įžengiamąjį pičikato, Tarytum jo kalba neparuošta, tarytum jis tik dabar ieško reikalingų žodžių, ir šis nuduotas ieškojimas įsisunkdavo į klausytojų sielas, ir klausytojų sielos suaidėdavo pičikato, ir jie juto, kad kalbėtojas sukaupė savyje brangų ir reikšmingą turinį. Žibėjo stropiai iššveistos gaisrininkų dūdos, žibėjo dviračių nikelis, žibėjo šviežiai pabertas smėlys tarp geležinkelio bėgių, šviežiai nuskusti vyrų smakrai, jau drėkstančios senstelėjusių ponių akys, šilkiniai atlapai mano tėvo surdute. Jo balsas kilo.
Trockis su savo sėbrais valgė pietus Taganroge, viešbutyje, antrame aukšte, ir svaidė lėkštes į gatvę. Gatvėje stovėjo alkana minia, gaudė tas lėkštes, it dangiškąją maną, ir čia pat laižė jas. Virpėjo pamėlynavę liežuviai.
Vilniaus lenkai įsiviliodavo lietuvių patriotus į specialias tardymo kameras ir pildavo jiems vandenį pro nosis, patriotų pilvai išsipūsdavo kaip orkestriniai būgnai.
Mano tėvas iškeldavo rankas. Grūmojo kumščiais. Piaudavo orą surduto rankovėm. Rieškučiomis svaidė žvilgsnių žaibus. Jo balsastygės pavargdavo. Ir tada užstodavo tyla. Išbalęs tėvas vėl sustingdavo, kaip šviežiai nutinkuotas obeliskas, kuriame dažytojas pamiršo perbraukti teptuku dviejose vietose. Tėvo skruostuose blizgėjo. du raudoni susijaudinimo skrituliai. Minia ošė. Ponios verkė, o vyrų lūpos susiaurėdavo, galutinai išsižiodavo vaikai, ir kai kurie pamiršdavo nusišluostyti tekančias nosis. Debesys melsvais rutuliais ritosi Žiežmarių pusėn. Gaisrininkų orkestras jau vilgė sukepusius liežuvius, ir juodaūsis dirigentas akimis šaudė į gaidų lakštus. Vargšas būgnininkas riaugsėjo gęstančiais akordais, buvo išsekęs ir priblokštas. Jis su pasibaisėjimu žiūrėjo į savo būgną, lyg tai būtų jo paties pilvas. Tėvo keliai linko iš lėto. Obeliskas smuko, tarytum jis būtų iš sniego ir anglies ir jausmų lietus tirpintų jį lyg pasiučiausioji pavasario saulė. Mano tėvas klūpojo aikštelėje prie stoties, ties rūkstančiu aukuru, dūmai" lyg pasakiškoji mistika, pleveno pro jo veidą, o jo rankos buvo išskėstos.
"Mes - nuo jūrų iki jūrų", ištardavo jis.
"Iki jūrų," šitie žodžiai išsipūsdavo ir skrido iš lėto. Mano tėvas atsikeldavo staiga ir greitais žingsniais eidavo pro besiskirstančią minią. Į jo nugarą atsidauždavo įnirtęs valiavimas, vaikai mėtė kepures, triūbos drebino alaus bokalus stoties bufete, debesys ritosi. Mano tėvas ėjo kaip Ikaras, kuris tuojau pakils į dangų ir nuskris pro besiritančius debesų rutulius Žiežmarių pusėn. Šiuo metu aš tikėjau į savo tėvą - skraiduolį, aš nebūčiau nustebęs, jei jis iš tikrųjų būtų pradėjęs skristi, savo ilgomis kojomis neužkabinęs stoties raudonplyčių kaminėlių.
Mano tėvas buvo žavus melagis. Kol gyveno su motina. Vėliau savo iškalbingumą jis perkėlė į vokiečių kalbos mokytoją, ir aš nebeišgirsdavau galantiškų istorijų.
Jis mokėsi Tiflise, Pedagoginiame Institute. Jis neturėjo pinigų, jis mito vynuogėmis ir sūriu. Bet jis buvo elegantus ir iš paskutiniųjų apsivilkdavo gerai pasiūtu drabužiu. Miesto sode, vakarinių vaikštynių metu, gruzinų kunigaikštytė Čevčevadze įsakė vežėjui sustabdyti keturiais baltakarčiais pakinkytą atvirą lando. Mano tėvas stovėjo atsišliejęs į žydintį akacijos medį ir rūkė ilgą ir brangų papirosą. Meilė gimė iš pirmo žvilgsnio. Be žodžių mano tėvas įsėdo į lando. Pakvietimą išrašė - juodos kaip smala kunigaikštytės Čevčevadze akys, raudonos kaip rožė kunigaikštytės Čevčevadze lūpos, baltos kaip sniegas Kazbeko viršūnėje kunigaikštytės Čevčevadze rankos. Juozapo skaisčiausiojo ir ponios Potifaros istorija kartojosi. Mano tėvas buvo išdidus ir nesukalbamas, ir aš niekaip nesuprantu kodėl. Jis nevažiavo į kunigaikštytės saklę, jis nepanoro valgyti jos siūlomo šašliko, jis nesutiko gerti raudono vyno, giliausiai įkasto žemėje avies kailių burdiukuose, jis atsisakė pabučiuoti net smulkiausiąjį jos pirštelį. Jis išlipo iš lando ir nuėjo sau siauru takeliu tarp smailiaviršūnių uolų. Apačioje buvo gilus tarpeklis, ir kunigaikštytė Čevčevadze įsakė vežėjui, arkliams ir lando vieniems sugrįžti. Ir kai jie išnyko už posūkio, ji nušoko žemyn į ūžiantį ir putojantį Tereką. Jos lavonas nebuvo surastas. Sraunios Tereko bangos jį nuplovė į Juodąją ar į Kaspijos jūrą, dabar nebeprisimenu į kurią. Meilė mirė vos gimusi, o mano tėvas vėl stoviniuodavo miesto sode vakarinių vaikštynių metu, atsišliejęs i akacijos medį. Besivaikščiojantieji rodė jį, gražios moterys baimingai nusigręždavo, ir, nors kai kurios siuntė jam iš pasalų garbinančius žvilgsnius, jis buvo nepajudinamas, kaip toji uola, prie kurios kadaise prirakino Prometėją.
Motina, išklausiusi šių įsidėmėtinų jai legendų, kartais iškošdavo ironišką pastabą. Kad Kaukaze caro laikais buvo daug vargšų kunigaikščių ir kunigaikštyčių, ir kai kurie jų tarnaudavo liokajais ir padavėjomis net pigiausiuose Tifliso restoranuose, kur leidžiama užsisakyti tik vynuogių ir sūrio. Bet tėvas neišgirsdavo šios įsidėmėtinos jam pastabos.
Mano tėvas mylėjo gamtą. Prisimenu mudviejų pasivaikščiojimus Nemuno krantu Aukštojoje Panemunėje. Tai buvo ėjimas su kliūtimis. Gėlės, kadagių krūmokšniai, vandens tekėjimas, debesys, aižus pušyno kvapas jį sustabdydavo. Šios statiškos tėvo pozos, mano supratimu, buvo estetiškiausios.
Tėvas klūpo ties paprasta ramune ir skaičiuoja jos lapelius. Kaip botanikas, kaip. įsimylėjėlis, kaip našlaitis iš pasakų vaikams.
Tėvas stovi ant Nemuno skardžio ir stebi posūkį pro Pažaislio vienuolyną. Jo siluetas įprasmina peizažą, ir mano vaizduotėje prisikelia praeitis. Napoleonas ties Berezina; Vytautas Didysis, stebįs Žalgirio mūšį; Čingiz-Chanas Rusijos stepėse; Neronas, deklamuojąs eiles Romai degant; maldininkas, laukiąs laivelio į anapus, į Pažaislio atlaidus; nusižudėlis, išbraukiąs paskutinįjį gyvenimo prasmės argumentą.
Mano tėvas guli žolėje ir jo žvilgsnis klaidžioja pušų viršūnių ir debesų mezginyje. Jis guli ilgai, kramto smilgas, jo krūtinė ritmingai kilnojasi, vėjas judina jo ūsus, ir aš nenustebčiau, kad ištarti žodžiai būtų svarbūs, ir manyje išnyktų bet kuri baimė ir abejojimas.
Aš gerbiau ir mylėjau savo tėvą, kai jis stebėjo gamtą. Ar jis ją mylėjo - tegaliu tik spėti. Jis vengė pašnekesių apie ją, jis prašnekdavo pabirais žodžiais:
"Žiūrėk, saulė, keista, kad šeši lapai, čia, pelkėse, kai buvau mažas, mačiau daug gyvačių, žiūrėk, kryžius blyksi, pasėdėkime dar."
Ir tada per mano tėvą siurbėsi į mane liūdesys gamtoje, svetimumo pajutimas, vienišas siluetas - lapų, medžių, vandens, oro apsupime, mane badė milijonai dygsnių į mano akis, burną, ausis, odą skverbėsi vienišumas.
Gražu ir baisu - štai pirmieji susiformavę abstraktūs žodžiai mano vaikiškoje galvutėje, nurimusį tėvą gamtoje bestebint.
Kartais mano tėvas mušdavo mano motiną.
* * *
Devintasis - geras keltuvas. Jis retai užspringsta tarp aukštų ir jo durys greitai atsidaro. Antanas Garšva stovi. dešinėje, priešais - metalinė lenta su mygtukais ir šviesos signalais. Raudonas kvadratas sušvinta - pasiruošti, žalia strėlė - patraukti rankeną. Svečiai įeina. Juos skirsto starteris. Sekmadieniais hotelis perpildytas. Aštuonioliktame aukšte ruimai baliams ir priėmimams, mezzanine - konferencijoms ir pobūviams. Hotelyje vyksta vestuvių minėjimai, masonų ložių susirinkimai, svetimtaučių tautinės šventės, dantų gydytojų suvažiavimai, jaunimo šokiai, "The Ladies of Hercules" party, rusų šventikų pobūviai su raudonu vynu ir caristinėmis dainomis, buvusiųjų girtuoklių party, Čankaišeko karininkų pasitarimai, progresyviųjų armėnų susirinkimai, persenusių boksininkų party, kardinolo ir jo svitos pietūs su lenkų dvasininkais, gyvų šinšilų paroda - - - Hotelyje minima, puotaujama, susirenkama, švenčiama, rodoma, pietaujama, prisimenama, sąmokslaujama, tariamasi, garbinama, plūstama - - -
Starteris juda lyg išraiškos šokėjas. "Jūsų kairėje - ekspresai, nuo dešimto iki aštuoniolikto, jūsų dešinėje - lokalai, nuo pirmo iki dešimto. Taip, sir, šinšilai viršuje, taip, madam, masonai mezzanine. O ne, dvasiškas tėve, parlor B, aštuonioliktajame, taip, masonai mezzanine, visai teisingai - šinšilai, atleiskite, taip, kardinolas ir šinšilai tame pačiame aukšte, Joe. Jūsų kairėje ir jūsų dešinėje, taip, ne, ne, ne, taip - - -"
Ir Antanas Garšva tęsia ritualą. Ekspresas - nuo dešimto iki aštuoniolikto. Jūsų aukštas, prašau, dėkui, jis įspaudžia mygtuką, aukštas, dėkui, prašau, mygtuką, dėkui, prašau, dėkui - - - Įsižiebia žalia strėlė, Antanas Garšva ištiesia ranką baltoje pirštinėje, baigta, mes kylame. Jis spusteli rankeną, durys užsidaro ir keltuvas kyla. Viršuje mirga pravažiuotųjų aukštų skaičiai, 1,2,3,4,5,6,7,8,9,10. Vienuoliktas, prašau, dėkui, svečias išeina, ranka rankena, kylame, kažkas sustabdė keltuvą tryliktame, durys atsidaro, svečias įeina, jūsų aukštas, prašau, mygtuką, dėkui, ranka rankena, 14,15, šešioliktas, prašau, dėkui, svečias išeina, ranka rankena, mes kylame, 17, aštuonioliktasis, prašau. Visi išeina. Raudonas kvadratas, žalia strėlė, mes leidžiamės, tas pats ritualas, kai leidžiamės.
Up ir down, up ir down griežtai įrėmintoje erdvėje. Nauji dievai čia perkėlė Sizifą. Šie dievai humaniškesni. Akmuo neteko žemės traukos. Sizifui nereikalingi gysloti raumenys. Ritmo ir kontrapunkto triumfas. Sintezė, harmonija, up ir down, Antanas Garšva dirba elegantiškai. Prašau, ir jo dantys sublizga, dėkui, sublizga, jis plastiškai ištiesia ranką, jo liekna povyza maloniai priimli važiuojantiems. "Tuoj pat pažinsi europietį", tarė kartą maloni senutė. "Europiečiai skaito knygas" - atsiduso.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
