en
Iš Antano Garšvos užrašų
Šią D.P. stovyklėlę patupdė plynuose Bavarijos laukuose. Keturiuose barakuose, kuriuos sukalė rusų belaisviams. Molėtoje žemėje. Kai mes eidavome po lietaus atsiimti maisto davinio, mūsų brezentiniai batai aplipdavo sunkiai nuvalomais grumstais. Mums išdalino drabužius. Kanadoje atliko žalios girininkų uniformos, ir mes, nusiplėšę skudurinius ženklus, saugojome keletą nusususių krūmokšnių, savo nerimą, alkanų žmonių pyktį, savo groteskišką davinį (kažkodėl su tualetinio popieriaus pertekliumi), savo tamsiai žalią viltį.
Ir rinkome komitetus. Ir šventėme savo šalies sukaktis. Ir įsikarščiavę kalbėtojai šaukė: "kitais metais sugrįšime!" Ir verkėme, kai šešiametė mergaitė deklamuodavo eilėraštį, kuriame atsikartodavo mūsų šalies vardas. Ir vakarais prie barakų susėdę vyrai traukė dainas, jose ritmingai pasikartodavo posmai, ir tirpo finalinė gaida. Ir man vaidenosi: tai šviesus ruožas, jį paliko krintąs meteoras, kuris ką tik sudegė.
Mes buvome sentimentalūs, išvargę, pavydūs, pikti. Ir seksualūs. Mes viliojome svetimas žmonas, mes mylėjomės Volkssturmo iškastuose grioviuose ir rytą užmiršdavome vakarykštį apsikabinimą. Dažnai skubų, bailų, nevykusį. Ir kai kurie, nusikratę praeities, prekiavo obuoliais, brangenybėmis, benzinu, karvėmis, tarytum sudegintųjų pirklių vėlės įsikūnijo į juos.
Keturi barakai, sumesti į molėtą žemę. Geležies laužo krūvos (kadaise čia stovėjo lėktuvų angarai, kuriuos subombardavo) - mūsų vaikų žaidimo vieta. Brezentinių batų žlegsėjimas purve; tais metais dažnai lijo. Ir nenusibostančios kalbos, kuriose ateities kronikininkas tesurastų vieną pažymėtiną sakinį: "Kai aš gyvenau Lietuvoje - - -"
Du šimtai žmonių. 84 vyrai, 82 moterys, 36 vaikai.
Jau seniai neberašiau eilėraščių. Tiesa, aš tebesidomėjau naujausiomis knygomis ir žurnalais. Ir rašiau apie lietuviškąjį ir vokiškąjį teatrą, apie paveikslų parodas, koncertus, knygas. Šitaip sukrapštydavau markių, kurios man buvo reikalingos alkoholiui.
Mano patirtis ištobulėjo, ir pragaro kančios dabar man atrodė lyg tie Gulivero nuotykiai milžinų krašte.
Apvaizda mane paskyrė lavonų stebėtoju. Aš jų prisižiūrėjau įvairiausiose padėtyse. Rytprūsiuose mačiau negyvą moterį, ji gulėjo šalia kriaušės medžio, aplipusio rausvais žiedais. Veimaro mieste žiūrėjau, kaip traukiamos iš rūsio, suvirintos per bombardavimą karštame vandenyje, uniformuotos mergaitės. Jų galvos išsipūtę, o veidų spalva buvo lyg tų ponių, kurios piktnaudoja kvarco lempas. Prie Čekoslovakijos pasienio, atsarginiuose bėgiuose, mes užtikome prekinį vagoną, ir iš jo sklido smarvė. Kai jį atidarėme, suradome apie trisdešimt apipuvusių vaikų nuo trijų iki septynerių metų amžiaus. Taip ir nepaaiškėjo, kas juos užmiršo atsarginiuose bėgiuose. Vyriškos lyties suaugusiųjų lavonai man buvo neefektingi, tarsi būčiau patyręs duobkasys.
Buvau privilegijuotas ir gyvenau kambarėlyje su poetu Vaidilioniu. Neapkenčiau jo asketiško veido; giliai įsėdusių akių; kresno kūno; stambių rankų (šimtai jo protėvių rausė nederlingą žemę, ir jo pirštai per sąnarius buvo sulinkę, lyg priešmirtinėje agonijoje); specialios šukuosenos, jo šiurkštūs ir juodi plaukai tyčia krito ant plačios kaktos; geltonų kojų nagų, kuriuos jis piaustydavo virtuviniu peiliu; jo šventvagiškumo, kai jis prisėsdavo prie stalo ir rašydavo eilėraštį, sustingęs ir linkterėjęs, lyg kunigas per pakylėjimą.
Sekiau Vaidilionio populiarumą. Lietuviškieji laikraščiai ir žurnalai talpindavo jo eilėraščius pirmuose puslapiuose, ir dažnai žvelgė į skaitytojus rūstus veidas prasmingai sučiauptomis lūpomis. Vaidilionį deklamuodavo aktoriai, mėgėjai, vaikai; jį cituodavo kunigai, stovyklų pareigūnai ir recenzentai.
Vaidilionis eiliavo sklandžiai. Jis aplaistė mūsų tamsiai žalią viltį rausvu izopu. Jis neužrašinėjo smėlyje tylios melodijos; nedegino mūsų lėta ugnimi; nesiblaškė tarp šviesių vaikystės vaiduoklių; neieškojo pilies skaidriais langais, žibintų ir vežėčių auksinių. Vaidilionis ramino ir kėlė nuotaiką. Keliose suspaustose strofose prašliauždavo karo baisumai, bet tuoj pat šaukiąs ir galingas balsas (kartais Dievo, kartais kurio šventojo ar paties poeto) išsvaidydavo molėtoje žemėje marmurinius pjedestalus ir sustatydavo ant jų - mus. Siauromis kelnėmis, pilkais veidais, ranka rankon su praeities kunigaikščiais, romantiškais kaip užguitos tarnaitės svajonės. O ant aukščiausiojo pjedestalo stovėjo pats Vaidilionis. Vaidila ant uolos.
Ir aplinkui Vaidilionis meistriškai sudėstydavo rūpestingai surankiotą rekvizitą. Cinkveisinį Nemuną, nulakuotas kaimo svirtis, talismanišką tėvo pypkę, sudžiovintą maldaknygėje ramunėlę, žvaigždes prielankių angelų sparnuose, patriotiškai kaukiantį šunį.
Ir paskutiniuose posmuose vėl išdygdavo kunigaikščiai, šaukią mus į skaisčią ateitį. Mus, natūralius jų įpėdinius, karžygiškus lyg legendariniai vikingai. Mus - besidraskančius dėl kiekvieno dovanoto skuduro; mus - laukiančius išvežimo į užjūrius ir savo vaizduotėje besimėgaujančius sofos stangriomis spyruoklėmis, nikotine išmirkusiomis cigaretėmis. kremu, kailiniais, šviežia mėsa.
Jau pirmas pasimatymas su Vaidilioniu buvo fatališkas. Kai įėjau į kambarėlį ir numečiau ant grindų liesą kuprinę, Vaidilionis sėdėjo ant sudedamos lovos ir rašė.
"Sveikas, estete Garšva", tarė jis ir atidėjo taisyklingai išrašytus lakštus. Mudu buvome pažįstami jau Lietuvoje.
"Sveikas, numirėli Vaidilioni", atsakiau. Jis žvilgterėjo į mano batus, nuvalkiotus iki galutinio begėdiškumo. Atsisėdau taburetėje.
"Šitie batai puse numerio mažesni. Todėl mano kojos dvokia. Atidaryk langą, nes kambarys prasmirs", tariau.
Vaidilionis tylėdamas žiūrėjo į mano batus, ir aš pajutau gėdos ir susierzinimo mišinį.
"Paslėpk savo eilėraščius. Laikinai. Kol pravėdinsiu ir išplausiu kojas", pasakiau, susikaupęs ties virvutėmis, vaizduojančiomis raiščius.
"Aš užjaučiu tave", brėždamas priebalses, tarė Vaidilionis.
"O aš tave."
Vaidilionis tęsė lyg nenugirdęs.
"Prieš eilę metų mudu aštriai susikirtome. Tu motyvavai savo nuomonę paradoksais ir tarytum laimėjai. Tu nekotiravai moralės, idealizmo, gerojo Dievo. Tu garbinai tik literatūrą. Savo paties išrūgas, šiandien išdrįstu patikslinti. Prisimenu tavo ligą. Kiek tu parašei eilėraščių tremtyje?"
"Pabėgęs nei vieno", tariau.
Aš atrišau virveles ir numoviau batus. Ir nykiai žiūrėjau į savo purvinus pirštus, smalsiai kyšančius pro kojinių liekanas.
"Kiek tu prirašei straipsnių ir recenzijų?"
"Daug."
"Prausykla koridoriaus gale", tarė Vaidilionis.
"Kai grįši - užkąsime."
Aš ilgai prausiausi. Neapkęsdamas gausių vandens čiurkšlių. Jos glamonėjo mano odą, lyg iki žmogžudystės įgrisusios moters palietimai, kurių lytiškai esi reikalingas.
Kai grįžau, Vaidilionis buvo sudėstęs ant taburetės konservus, duoną, butelį burokinės.
"Kur tu basteisi? Po karo gyvenai privačiai? Man sakė redaktoriai."
"Man sekėsi. Aš tris mėnesius kasiau apkasus Rytprūsiuose. Vėliau prie Čekoslovakijos. Ir pabėgau. Tepergyvenau vienintelį bombardavimą Veimare. Ir apsigyvenau kaime. Ten mane globojo tokia vokietė. Aš miegojau su ja. Aš apmėžiau jos daržą mūsų šeimos mėšlu. Pagaliau ji mane išvarė."
"Už ką?"
"Per daug gėriau."
"Tu bandysi į Ameriką?"
"Bandysiu."
Vaidilionis sekė mano drebančias rankas ir lūpas, kai gėriau iš stiklinės burokinę.
"Tavo rankos virpa."
"Dar nesu miręs. Kaip tu, pavyzdžiui."
"Paaiškink", tarė jis ramiai.
"Vienoje stovykloje susibūrė jaunuoliai", pasakiau, godžiai rydamas jautienos konservus. "Jie rašo eilėraščius. Jie skaito Eliotą, Pound, kitus. Jie susipažinę su Heideggeriu, Jaspersu, Sartre. Jie myli naująją tapybą."
"Jie negabūs vakariečių epigonai", įterpė Vaidilionis. "Jie tiki poezija. Jų eilėraščiuose aš suradau ir meilę savo kraštui. Savo vaikystės meilę. Sudužusių žaislų meilę. Ir klausimą ,kodėl'. Ir norą išsilaikyti. Beje, kitoje stovykloje gyvena ir vienas tavo kolega. Jis eiliuoja ,klasiškai' kaip ir tu. Senelis Homeras patenkintas trina delnus Hade. Senukės moiros pagarbiai stebi jį. O tu - moiroms neįdomus."
"Konkretizuok."
"Tavo likimas nuverptas. Tu išrėki didžius žodžius apie praeitį, šviesius žodžius apie ateitį. Tu esi moralus ar apsimeti tokiu. Todėl meluoji."
"Alkoholis jau veikia tave", šaltai ir tyliai tarė Vaidilionis ir išgėrė gurkšnį burokinės. "Valgyk", pridūrė.
Paskui atsikėlė ir susikišo rankas į kišenes.Jis stovėjo, ir aš žiūrėjau į sagas jo švarke. "Fanatikai ir.jų pasekėjai įtempia ir raumenis, ir sielą", pagalvojau.
"O kas gi pats toks būsi?", paklausė jis mane.
"Aš laukiu", tariau, šveisdamas konservų likučius.
"Aš žinau tavo išgyvenimus. Kartoju. Užjaučiu tave. Bet rezultatai liūdni. Tu nebegali rašyti. O bejėgiai pikti iš pavydo. Nors tu esi sąžiningas. Nerašai, kai negali. Gerbiu tave už tai."
Aš stengiausi iš paskutiniųjų, kad nedrebėtų mano rankos. Ant gabalėlio duonos uždėjau mėsą, iš lėto kėliau ją prie burnos, iš lėto gėriau ir tuščią stiklinę laikiau prieš savo veidą.
"Ar galiu peržvelgti tavo naujausius eilėraščius?" "Gali. Skaityk ir, jei nori, niekink. Bet įsidėmėk. Mane spausdina, skaito, deklamuoja. Ir sako. Aš palaikau viltį gyventi. Visos tautos viltį."
Ir Vaidilionis padavė man prirašytus lakštus. Skaičiau, ir kraujas tvaksėjo smilkiniuose. Vaidilionis tebestovėjo, susikišęs rankas į kišenes.
Kai baigiau, padėjau lakštus ant žalios antklodės.
"Štai kur tipinga impotencija. Keturiuose eilėraščiuose - tris kartus įspaustas žodis Lietuva. Eilėraščių idėja: rasinis lietuvių kilnumas. Technika švari. Galėtum reklamuoti batų tepalą. Vaizdai nevargina. Savaime suprantama, kad miške tyresnis oras. Kas įkvėpė Vytautą Didįjį žalioje pievoje? Tu pats žaliose kelnėse?"
"Mano diagnozė teisinga", tyliai tarė Vaidilionis, linguodamas galva.
"Linguok, linguok galva, populiarusis poete! Tave užmirš!"
"Tave jau užmiršo", ramiai tarė Vaidilionis.
Aš nutilau. Ir tylėjau keturis mėnesius.
Jau gilų rudenį, kai lietus žliaugė be paliovos, stovykloje numirė senutė. Pirmoji, išrašyta į anapus barakiniame gyvenime. Senutė neturėjo ypatingų žymių. Ji uoliai lankydavo pamaldas, džiaugėsi dalinamu maistu ir mirė nuo širdies smūgio, nors skundėsi kojų reumatu. Buvo nutarta ją iškilmingai palaidoti, kaip pirmąją auką.
Keistu sutapimu mūsų stovykloje gyveno buvęs dūdų orkestro grojikas. Jis sukomplektavo orkestrą, nes Unros direktorius, uoliai išgeriąs Ohio mėsininkas, padovanojo dūdas, kurias nusavino iš vokiečių. Dūdinis veteranas susirado kelis jaunuolius ir skubiai išmokė juos groti maršą "Du broliukai kunigai" ir "Lietuviškų melodijų pot-pourri", kurį dar Lietuvoje sudėliojo tūlas žydas. Gi senutės laidotuvėms tapo surepetuotas Chopino Marche funébre, "desertas", kaip išsireiškė kapelmeisteris, tebenešiojąs tradicinius ūsus ir grojąs kornet-a-pistonu.
Senutę apvilko juoda suknia, gailestingos ponios pasiuvo ją iš įvairiaspalvių skudurų, kuriuos nudažė erzaciniais dažais, ir žalsvos dėmės skaidrino mirusios apdarą. Karstą sukalė stalius Rimšinis, parinkęs mažiausiai apipuvusias lentas iš tų, kurios gulėjo prie nebaigto barako. Iš didelės stovyklos atvyko kunigas, malonus ir droviai nusišypsąs, jei išgirsdavo įprastinį keiksmą.
Mums reikėjo žygiuoti apie dvejetą kilometrų iki mažyčio miestelio didingu pavadinimu. Iki Königshafen. Buvo vidudienis, ir lietus nustojo lijęs. Mes išsirikiavome. Jaunesnysis skautas Povilėnas nešė kryžių. Šiltai apvilktas kunigas brido įsiavęs į skolintus kaliošus. Kinkavo liesas arklys, kažkodėl riebiu pilvu, ir ant paprasčiausio švabiško vežimo kratėsi senutė. Ir ėjo orkestras, išdidus dūdų blizgėjimu.
Senutė neturėjo giminių, ir todėl pirmose eilėse žygiavo stovyklėlės pareigūnai ir aukšta žmogysta: ji nulaikydavo prakalbas, ir jos stebino daugtaškių gausybe. Ir - mes.
Kokį kilometrą ėjome darnioje tyloje. Dūdų orkestras delsė. Kapelmeisteris ne per daug pasitikėjo savo kolegomis, jis sakėsi tik kartą nustebinsiąs. Tada ir vėl pradėjo lyti. Įstrižai teškėjo vanduo į mūsų veidus, į arklio ausis, aptaškė Nukryžiuotąjį, skauto Povilėno plaukus, o vandens klaneliai ant karsto nugaros teišsilaikydavo sekundes ir srovelytės tekėjo žemyn. Karstas buvo su plyšiais, platesne apatine dalimi, todėl lietus, be abejonės, mirkė senutės suknią.
"Senutė šlampa", tariau Vaidilioniui, kuris žingsniavo prasmingai sučiauptomis lūpomis.
"Nesityčiok", iškošė Vaidilionis.
"Aš ir nemanau. Šalta oda ir šaltas vanduo. Nejauki jungtis. Kodėl negroja Jerichono orkestras?"
Kapelmeisteris mostelėjo ranka, ir grojikai, išsitraukę žalias nosines, nušluostė aprasojusias dūdas. Kaip čiauptai žlagsėjo kunigo kaliošai. Kelias tebebuvo molėtas, ir, man atrodė, pajutau įsiurbiančią žemės trauka. Pro lietaus dangą artėjo miestelio bažnyčios bokštas. Aplinkui suposi nugrimzdę laukai, ankštas pasaulėlis, iš kurio bandėme išsiveržti.
"Dabar lietus tirpdo erzacinius dažus. Juodas skystis dažo nekaltos senutės odą. Gan rezultatyvus efektas. Juk laidotuvės juodame ženkle. Vis dėlto dangus toleruoja žmogiškuosius simbolius. Jei smarkiau lis, mes palaidosime negrę."
Vaidilionis nusitverė mano petį. Jo šlapias veidas buvo kvailas įtūžimu. Aš cyptelėjau. Vaidilionis sušniokštė.
"Tu esi paranoikas. Tavo vieta beprotnamy."
"Nusivalyk nosį", atsakiau.
Staiga uždūdavo orkestras. Mes priėjome miestelio daržus, ir vasarinės būdelės išsirikiavo šlapiame nuogume. Chopinas skambėjo visu klaikumu. Naujokai pūtė į savo dūdas, nepataikydami nei į būgno taktą, nei į grasinantį kapelmeisterio lingavimą pusiauju. Jo kornet-a-pistonas raižė kelių metrų erdvelę, ir aštrūs melodijos brūkšniai nyko čia pat.
"Šis džiūsna baigia prispiaudyti klarnetą", tariau pusbalsiu.
Vaidilionis atitrūko nuo manęs. Chopinas pargriuvo. Jo lakuoti bateliai sudrisko, marškiniai susilamdė, jis neteko mezginiuotų rankogalių, jis sutepė moliu stilingą veidą, jo garbanos prisivėlė žvyro, jis raudojo balsu. Jis persišaldė. Džiova? Ne, džiova lėta. Chopinas susirgo mirtinu plaučių uždegimu.
"Kiekviena karta išgyvena pasaulio galą", tariau aukštai. žmogystai, nulaikančiai prakalbas.
"Žvilgterėkite į kapelmeisterio ūsus. Jie nulinko."
"Apie ką jūs, ponas?", paklausė žmogysta.
"Marche funébre geras Laisvės Alėjoje. Žymų valstybės vyrą belaidojant. Išmirkusiai senutei pakaktų skautiškojo būgnelio."
Aš apsisukau ir grįžau į stovyklą. Lietus lijo iki vakaro. Kaip vėliau sužinojau, laidotuvininkai pasislėpė miestelio karčiamoje. Išbuvau vienas keletą valandų.
Aš rašiau. Ilgomis eilutėmis. Mano smegenų grioviuose sruveno komplikuotas kokteilis.
Sėdėjau savo guolyje apatinėse kelnėse, nes drabužiai džiūvo skalbykloje. Vedžiojau strofą po strofos,mačiau puldinėjančias raides, geltonus pirštus nuo švabisko tabako, Maironio fotografiją virš Vaidilionio lovos. Savo vaizduotėje pasistačiau totemą. Nežinomas kareivis, murkdoma senutė statulišku griežtumu koregavo mano žodžius.
Kažkur buvo daug šviesos ir vaiskaus oro. Praeitame laike kitoks miestelis, kitoks Kaunas atsigręžė į mane. Aš ilgai ieškojau paslėptų durų purkštoje sienoje. Daug gumburėlių buvo joje. Per daug. Taip, buvau sąžiningas ir ilgai graibaliojau sieną, ieškodamas mygtuko. Bet aš jo neradau ir nusilpau. Aš sustirau prie užmaskuotų durų, ir man beliko aprašinėti monotonius gauburėlius, abstraktų, pasikartojantį reljefą.
Numirė naivi stovyklėlės senutė, mėgusi maldas ir pasaulėlio santvarką. Ir ją pašarvojo, įgrūdo į karstą dažytoje suknioje ir ją vežė lietuje, abuoją ir šlampančią. Švabiškų laukų pilkumoje, groteskiškoje laidotuvių eisenoje man buvo leista krūptelti ir atsigręžti. Nekalta senutė spustelėjo jai vienai težinomą gauburiuką, ir durys prasivėrė. Dėkingumo nereikalaująs totemas ištiesė ranką rodyklę, ir aš paklusniai įėjau savo puldinėjančių raidžių lydimas.
Aš dirbau savaitę. Vaidilionis netrukdė. Mudu persimesdavome tik būtinais sakiniais. Kartais savo pakaušy, smilkiniuose, kaktoje jutau jo tiriantį žvilgsnį. Ir vis dėlto Vaidilionis buvo taktiškas. Aš dažnai pašokdavau ir bandžiau vaikščioti šiame lentiniame narvelyje. Ir Vaidilionis išeidavo, ir dvi ar tris valandas buvau vienas.
Praslinko savaitė, ir mudu tylėdami valgėme žirnių sriubą iš konservinių katiliukų. Po pagalve gulėjo prirašytas lakštas.
"Sūri sriuba", netikėtai pratarė Vaidilionis. Jo plaukai, glotniai sušukuoti, krito ant kaktos taip vadinama "nepaklusnia garbana", kurią jis kiekvieną rytą raitydavo tankiomis šukomis. Aliumininis šaukštelis jo žemdirbiškose rankose tebuvo titano pasityčiojimas iš žaisliškos civilizacijos. Asketo veidas? Šiandien mačiau valios, minios pagarbos ir vidurių užkietėjimo mišinį.
"Žirniai negerai. Išpučia vidurius", atsakiau.
"Pradarysime langą. Šiandien neberašai?", Vaidilionio žvilgsnis buvo tyras. Šį žvilgsnį jis naudojo estradoje, kai skaitė savo lyrinius eilėraščius.
"Tavo akys nekaltos šiandien. Lyg tosios senutės, kurią palaidojome."
"Tu nepalaidojai."
"Teisingai. Aš ją įamžinau. Savyje." Aš mechaniškai atsikėliau, ištraukiau popieriaus lakštą ir padaviau Vaidilioniui.
"Skaityk. Tai pirmoji redakcija."
Jis skaitė, ir aš stebėjau jo veidą. Jis sučiaupė burną trafaretiniu įtempimu, ir jo viršutinė lūpa išnyko. Nusileido šiurkštūs ir tiesūs blakstienai - kalėjimo pinučiai. Jis jau turėjo užtikti mano beviltišką klampojimą molėtu keliu, dūdų žviegimą, purviną Chopiną, lietų ir ramią, šlapią, išjuodintą senutę. Tolimoje šiaurėje - ėjo Kauno pastatai. Soboro drambliškos kojos mindė sprunkančius į šalis Šančių namelius. Šniokštė garvežiu raudonplytė Katedra. Ties Pažaislio vienuolynu styrojo sala. Joje stovėjo mano motina. Jos rankose - purvinas drobės gabalas, išsiuvinėtas kryžiukais, ir virš jos - angelai ir archangelai. Angelų kariuomenė virš prarastojo Kauno. Naktį angelai byrėjo žiežirbomis, šviesios plaštakės įsmukdavo į Laisvės Alėjos žibintus, ir nuo jų sparnų nutįsdavo ilgi šešėliai ant užledėjusio cemento. Ir ėjo nebylus dūdų orkestras. Blizgėjo mėnulio iššveistos dūdos, orkestrą vedė velnias, prie aksominių kelnių prisisiuvęs juodai nudažytą virvę. Ir paskui orkestrą lingavo karstas, jį nešė keturi švyturio sargai, ir karste sėdėjo besišypsanti senutė. Plaukė pilnatis, mano motina, Chopino mezginiai, žalias Nemunas, besišypsanti senutė.
Vaidilionis baigė. Nei vienas raumuo nekrustelėjo jo veide. Viršutinė lūpa tebebuvo išnykusi. Jis grąžino man popieriaus lakštą. Pakišau jį po antklode. Nusitvėriau konservinių katiliukų.
"Einu išplauti", tariau.
Vaidilionis žvilgterėjo į mane. Pakilo kalėjimo pinučiai.
"Kaip manai pavadinti - aną - ?"
"Ką reiškia - aną - ?"
"Klausimą. Jei nori, visas eilėraštis tėra klausimas."
Tylėjau, žvangindamas katiliukais. Lyg lėkštėmis aprašytame orkestre.
"Prastas reikalas. Nepyk, daug prastesnis nei Kaune, kada valdei save. Nenorėčiau tvirtinti, kad pėdų trūkumas reikštų poeto smukimą. Bet tu žongliruoji vaizdais. Be prasmės. Tai - gudrumas neurastenijos lydimas. Gali išjungti mano pažiūrą: mums nevalia dabar rūpintis vien savimi. Mums reikia rūpintis tauta. Aš nereikalauju iš tavęs epigonavimo. Rašyk apie save. Bet neužmiršk: intelektualinė neurastenija ir dekadansas - tolygūs."
"Tu sklandžiai kalbi. Taškai, kableliai. Gaila, nemoku stenografuoti. Kitaip iškabinčiau tavo žodžius įsakymų lentoje", tariau nebežvangindamas katiliukais.
"Tu stengies būti ironiškas. Ironija priklauso patologijai. Matei medžius, apaugusius šungrybiais? Jie ironiški. Bet ar jie sveiki?"
Ir Vaidilionis atsargiai paglostė specialią garbaną. Mano rankos kybojo, ir ant pirštų kybojo svarsčiai katiliukai.
"Mudu susirasime teisėją." Aš siūbtelėjau katiliuku Maironio fotografijos link.
"Gal jį? Nors, bijau, jis nuteis tave. Kaip aktorių, kuris deklamuoja aktoriams. Tau reiktų deklamuoti Lietuvoje, miške. Tavęs klausytųs pasiruošę mirti. Tavo patriotika būtų dar vienas ginklas. Čia tu esi saugus ir gauni atlyginimą. Tai nepadoru."
Vaidilionio tyrame žvilgsnyje blyksterėjo žaibukas. Jis atsistojo.
"Vis dėlto, aš gerbiu tave. Už techniką. ,Ir bus laisva Tėvynė!' Pakeisk vienintelę raidę. ,Ir žus laisva Tėvynė!' Tavo technika nepalyginama. Žinai, tu man primeni vieną poetą. Zuiką. Prisimeni jį? Jūs abu cinikai. Nors, atsiprašau. Tu kvailesnis. Netrukus įtikėsi, kad esi misionierius."
"Lauk iš kambario! Lauk tučtuojau!", suklykė Vaidilionis.
Aš paleidau kairįjį katiliuką į langą. Jis išdaužė drumzliną stiklą ir nukrito prie kojų buvusio generolo žmonai, kuri ėjo pro šalį.
"Paetai muūšasii!", šaukė kieme, generolienė.
Vaidilionis išlėkė pro duris. Aš prapliupau spazminiu, isterišku juoku.
Stovėjo lova, užklota žalia antklode su įspaustais užpakaliu įdubimais. Ir aukščiau, sienoje, kabojo Maironis. Nuėjau į prausyklą, mojuodamas konserviniu katiliuku. Koridoriuje grūdosi stovyklautojai.
Mane ilgai tyrė daktarai, bet nesurado pamišimo. Aš išsikėliau į kitą stovyklą.
* * *
Antanas Garšva šypsosi. Keista, kad užrašiau šitokius dalykus. Praleidau lygiai svarbius. Aš užmušiau žmogų, norėjau nusižudyti, mane mušė, išgyvenau be sąmonės Aukštojoje Panemunėje, Kauno ligoninėje. Visa tai išbluko. Bet kai ką reiktų prisiminti. Kas žingsniavo drauge. Aš užliejau mane supančią aplinką žaliuoju Toledo peizažu. Aš priartinau perspektyvą. Mano Juozapato pakalnė - kambario dydžio. Mano vaikystė, mano jaunystė - kambario dydžio. Buvau pernelyg niūrus savo praeičiai. Pasirinkau tą patį metodą, kaip ir tie, kurie iš savo praeities išsunkė vien elegišką liūdesį. Tiesa, mažai turėjau žėručių. Bet vis dėlto jie žėrėjo. Aš užakcentavau specialų požiūrį į savąją realybę. Man ir daugiau buvo duota valandų, iš kurių galėčiau laimėti save. Gal jos buvo svarbios ir, būtent, jomis reikia susirūpinti. Tada prisiminsiu ir tai, ką esu praleidęs. Toledo peizažas užliejo pasąmonę. Žėručiai sumesti į tamsiausiąją jos kertę. Atridenti juos reikia, kaip raktelius, kurie užkritę po spinta. Reikia išsitiesti grindyse, įtempti visą save ir ištiesti ranką. Kai turėsiu raktelius - atrakinsiu spintą. Dabar žiūrėjau į spintos neatrakinamumą, lyg į neišsprendžiamas užuolaidas. Aš žvilgtersiu į spintos vidų ir, tepadeda man visi dievai, išspręsiu užuolaidas.
"O yea, nėra taip blogai. Keliasdešimt dolerių išsineši. Kartais gauni viršvalandžius. O tu dirbi viršvalandžius. Cigaretę?"
"Dėkui. Rūkysiu vėliau. Keltuve uždrausta."
"Kvaila dėžė."
"Kvailoka."
Garšva įsideda cigaretę į kišenaitę. Noriu būti laimingas, gyventi noriu. Up ir down, keliasdešimt dolerių, laimė. Yra ir kontrargumentai. Būna dar blogiau.
Vėžys, priverčiamosios stovyklos, kankinimai, artimųjų mirtys. Ką reiškia mylimosios netekimas? Netekau Jonės ir prisimenu ją, kai mane užvaldo graudulys. Bet graudulys trumpai tetrunka. Tai savisaugos instinkto skydas. Išpažintis, po kurios maloniau gyventi kurį laiką. Šitaip nusigraudens ir Elenos prisiminimas. Aš rašysiu. Ir man belieka džiaugtis. Esu gyvas ir laisvas. Absurdinis žmogus, anot Camus? Tebūnie. Absurdinis žmogus, kuris pasikalba su Kristumi. Ir.su filosofais. Galima. Filosofija taip pat menas. Tvarkoj. Žiūrėsiu į realybę kaip į medžiagą, iš kurios mano dvasia sukurs amžinybę. Kuri mirs su manimi, ir į kurią žvilgterėjęs naujai gimęs sukurs naują amžinybę. Tai nesvarbu, kad nieko nemylėsiu. Labas, filosofe Spinoza! Eina gandas, kad tu puolei į filosofiją, nes praradai merginą?
Tvarkoj. Mano akys - žiūronai, pro kuriuos žiūrima atvirkščiai. Pasaulis nutolsta ir išryškėja. Aš galiu priversti akmenį dainuoti apie pavasarį. Galiu paliepti tulpėms skambinti gregorianišką prisikėlimą. Ir tegul ant dangorėžio stogo, mėnuliui šviečiant, stovi šventasis Antanas ir žegnojasi, nes lietuviškąją paskenduolę jam atveda du nusižeminę kaukai, apiplyšę ir besišypsą. "Šventasis Antanai, padovanok mudviem kelnytes, juk tu šventasis." Ir tegul Stevenso tavernoje susirenka mano vaikystės draugai: mergaitė, ji liepė man šlapintis į medinį puodelį, mes žaidėme svečius, kurie geria arbatą; vaikinukas, su kuriuo daužėme telegrafo stulpus. Visos mano mylimosios, jas atves trys vyriausios haremo žmonos: Jonė, Ženia, Elena.
Ir Kristus. Mes pagarbiai Jį sutiksime. Atsiklaupsime ir bučiuosime Jo rūbo kraštą. Ir Stevens visiems įpils brangiausiojo scotch, žinodamas, kad butelys neištuštės. Ir sugiedosime giesmę. Apie vaikystę, gyvenimą, mirtį. Ir Kristus iššauks savo konkurentą Buddhą. "Labai gerai", prašneks Buddha. "Esu laisva ir išmokslinta dvasia. Tu esi Dievo Sūnus. Ir aš išgersiu su Tavimi, nors už tai mane kankins košmarai nirvanoje." Ir Kristus palies delnu Buddhos kaktą ir tars. "Ne, jie tavęs nekankins. Ilsėsies ramybėje, Buddha." Ir Kristus tarnaus Buddhai, kaip anksčiau prašnekusiam.
Tvarkoj. Aš sutalpinu savyje savo visatą. Praeitį, dabartį, ateitį. Bet nesu antžmogis. Aš - žmogėnukas, suvystytas į kartūninį, purviną žiurstą. Kuris nori pašvęsti save išsisakymui. Nepaisysiu užpatentuotos realybės. Nebijosiu auto da fé. Tegul mane veda basą, apvilktą geltona mantela, su įstrižu kryžiumi, tegul užkabina man ant kaklo ilgus škaplierius, o į rankas įspraudžia geltoną žvakę. Aš tikiu: manęs pasigailės amžinybės inkvizicija, ir jos sprendimas bus tolygus Giordano Bruno išrašytajam.
"Nužudyti gailestingiausiai. Be kraujo praliejimo. Sudeginti gyvą." Tvarkoj.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
