en
Iš Antano Garšvos užrašų
Buvau dvidešimt vienerių metų, gyvenau Kaune, studijavau literatūrą, o pinigus pramogoms pasidarydavau lošdamas biliardą.
Tais metais Laisvės Alėja modernėjo. Išnyko apskritų akmenų grindinys ir arklinio tramvajaus bėgiai. Gatvę užliejo didmiestiniu asfaltu. Praturtėjusi valdžia prismaigstė elegantiškų pusiaudangorėžių. Raudoni autobusai minkštai supo klubais spyruokliuojančias ponias ir smailiaūsius, meilužiškus ponus, jų vata iškimšti pečiai styrojo lyg ledlaužiai. Konrado kavinėje grįžę iš Paryžiaus dailininkai svaidėsi prancūziškais vardais ir valandomis gėrė vieną kavos puoduką. Knygynų vitrinose gulėjo nauji meno leidiniai, žurnalai, knygos. Valstybės Teatras eksperimentavo puošniais pastatymais ir kuone kas savaitę skelbė žymiųjų gastrolierių pavardes. "Versalyje" seksiniame šokyje vinguriavo nudėvėta mulatė, ir žinomas inžinierius permokėdavo jai už naktį. Puošeivos svaigo iš pasididžiavimo, užsirišę kaukiančių spalvų kaklaraiščius, už kuriuos permokėdavo kaip už mulatę.
Asfaltas įrėmino į skritulius jau senstančias liepas. Bulvaru išdidžiai žingsniuodavo gražiausieji Pabaltyje policininkai, flegmatiškai rūkė papirosus balti dešrelių pardavėjai, ir žymusis operos tenoras pražygiuodavo lyg Otello scenoje. Prisisteigė apsčiai alaus barų, su lošiamaisiais pinigų automatais, su kelintaeilių artistų, rašytojų, valdininkėlių klegesiu.
Ir naujoji Juozapota, kurią dabar šaukė madame Kukarekū, pusiau pamišusi senutė, nebekreipė dėmesio į "kiek daug ponų, kokie visi gražūs", o šlepsėjo, šnekėdama pati su savimi, ryškios šviesos, naujų namų, asfalto, liepų, policininkų, dešrelninkų, puošeivų mirgėjime.
Ir kai sutemdavo, o patamsėjusių liepų aureolėje įsižiebdavo žibintai, į šaligatvius lyg iš atlaidų išsipildavo būreliai kekšių, kurių dantyse spinduliavo viliojanti kaina. Ir godžiai apžiūrinėjo jas "šlifuojantieji" šaligatvius gimnazistai. Ir apsimesdavo jų nepastebį ledlaužiniai kavalieriai, besivedą į amerikoniškus filmus kandidates į žmonas arba meilužes, susišukavusias ir apsirengusias vakarietiškai.
O ilgaplaukis poeta ėjo bulvaru, užvertęs galvą, lyg norėdamas įspėti žvaigždžių paslaptį. Jo profesinio kaklaraiščio galai ritmingai lingavo ant neskalbtos "maniškos", ir į batus jis buvo prisikimšęs kartono, nes puspadžiai seniai nusidėvėjo. Ir jo vaizduotėje lingavo sodžiaus svirtys, giedojo ankstyvieji gaidžiai, Laisvės Alėjos liepos kvepėjo galulaukės liepomis.
Tą vakarą buvau laimingas. Kelnių kišenėje žvangėjo keliasdešimt litų. Aš sučiupau auką iš Panevėžio ir numelžiau šį nuplikusį dvarininkėlį, tai pralošdamas, tai atsargiai ir neužtikrintai išlošdamas, vėl fatališkai pralošdamas ir pagaliau po kelių efektingų partijų, besižavintiems žiūrovams keikiantis, sužėriau į kišenę pinigus ir palikau dvarininkėlį drebančiomis lūpomis besiurbiantį alaus bokalą.
Giliai atsikvėpiau Laisvės Alėjoje. Dvi, trys paros buvo mano. Ėjau iškėlęs galvą. Negalėjau užmiršti, koks puikus buvau šiandien. Mano pirštai ramiai sliuogė žalia gelumbe, mano akys tiksliai matavo nuotolius, lazda smogė taikliai, ir neįmanomi kamuoliai krito į krepšius.
Staiga pajutau naujieną. Silpnas drebulys bangelėmis ritosi stuburkauliu. Svaigo galva. "Aš keičiuosi?", šovė keista mintis. Stabtelėjau ties kinu. "Laisvės Alėja keičiasi?" Atsirėmiau į vitriną. Bangelės tebesirito nugara. "Nuvargau belošdamas", pagalvojau. Ir tuo metu pastebėjau Ženią. Nedidukę, švarią, sąžiningą, geros nuotaikos kekšelę darbo metu. Stvėriau ją už rankos ir nutempiau į skersgatvį, į namo šešėlį.
"Atrodo, tu šiandien išlošei?", tiriančiai paklausė Ženia.
"Išlošiau", atsakiau.
"Nori manęs?", vėl paklausė Ženia. Tylėjau.
"Man rodos, pirmiausiai tu nori išgerti", nusprendė Ženia.
"Įspėjai. Lukterk čia. Užbėgsiu į krautuvę. Šiąnakt gersime raudoną krupniką."
"Aš tave mėgstu. Ir ne už raudoną krupniką, tu pats žinai", paprastai tarė Ženia.
"Tu neįsivaizduoji, o išsigėręs - nesikeiki. Šiandien būsi mano pirmutinis. Būsi patenkintas, katine."
Pasirausiau kišenėse ir ištraukiau dviejų litų monetą.
"Imk, kad neužmirščiau. Tur būt, jau dvi savaitės, kai esu tau skolingas. Dėkui."
Ženia įmetė monetą į rankinuką.
"Tvarkoj, katine. Visados paskolinsiu, jei prireiks."
Šituos žodžius ji pasakė šeimynišku šiltumu, ir aš perbraukiau ranka jos papurusius plaukus.
Vėl buvau Laisvės Alėjoje. Naujas jausmas dingo. Gastronomijos krautuvėje nusipirkau degtinės, krupniko, cigarečių, šprotų, kumpio, sviesto, duonos, šokolado.
Aš prisimenu tą naktį. Liepų kvepėjimą; savo lengvus žingsnius; Ženios ranką, kurią glaudžiau, lyg ji priklausytų sužadėtinei; liekną muziejaus bokštą; dangų, mėnulį, žvaigždes, Žaliakalnį; raktą, kuriuo rakinau duris. Aš mylėjau Jonę, ir šiąnakt laikinai mylėjau Ženią. Šis dvigubumas nekankino manęs.Buvau persikraustęs į kitą kambarį ir sumelavau Jonei; gyvenu padorioje šeimoje, ir ji negali užeiti. Mudu mylėjomės gamtoje ir mano draugo kambaryje. Aš apgaudinėjau Jonę, nes buvau jaunas, stiprus, tikįs savimi. Aš gyvenau.Aš nuoširdžiai džiaugiausi. Tai nebuvo Palangos ekstazė, atmiešta gera vaidybos doze. Tai buvo jaunatvė. Šiąnakt - kekšelės Ženios draugystėje.
Rytą pabudau dešimtą valandą. Ženios nebebuvo. Ji mokėjo išnykti laiku. Mano kambarėlyje sumišo kvapai: alkoholio, valgio liekanų, išalsuoto oro. Pasiraiviau lovoje. Dvelkterėjo susijungimo aitrumu. Iššokau ir atidariau langą; liepų kvepėjimas persirito kambariu ir nuplovė naktį. Nusitvėriau kėdės ir iškėliau į viršų savo kūną. Trupučiuką drebėjo rankų riešai. "Viskas tvarkoj", pagalvojau. Sutvarkiau kambarį, nusiskutau, išsimaudžiau, apsivilkau šviesiai pilku kostiumu. Išėjau į gatvę.
Man sunku prisiminti paskutiniuosius žingsnius. Vėl suvokiau kad pasaulis keičiasi. Iš pradžių į akis brovėsi detalės. Funikulieriaus rankena nevalyta; priešais mane sėdi ponia, ir jos lūpų kertelėje - duonos trupinys; štai vienintelis liepos žiedas, vienintelis tarp tūkstančių; važiuoja autobusas, ir prie padangos prilipusi laikraščio skiautė; šis žmogus juodai nutepė geltonus batus. Ir man buvo keista, kad užrakinau savo kambarį, kad raktas kišenėje, kad įlipau į funikulierių ir išlipau. Ir kad tos keliolika minučių tebuvo blyksterėjusi akimirka.
Stovėjau Laisvės Alėjoje. Prie "Maisto" krautuvės vitrinos.
Zoori! Duokite man Zoori! Mano piniginė pilna, esu dailiai apsirengęs, tokio stiliaus jaunuoliams šypsosi pardavėjos. Graži diena. Nusipirksiu knygą. Vartysiu ją pirmai pažinčiai miesto sode ir vėliau savo kambaryje. Šiandien paskaitos popiet, šįvakar nereikalingas biliardas, šįvakar sėdėsiu kine su Jone. Keliasdešimt žingsnių iki knygyno. Arti.
Zoori! Ar šis pasaulis - vadinosi žemė? Šis iššveistas stiklas? Ir namai, medžiai, Soboras, policininkai, žmonės, ar jie iš tikrųjų?
Aš surikau dusliai. Trumpas garsas išsprūdo, ir praeiviai galėjo nutarti, kad šis jaunuolis atsirūgo po vakarykščios nakties. Sugniaužiau kumščius, sukandau dantis. Jutau, trūkčioja veido raumenys. Norėjau iškelti rankas, rėkti visa gerkle. Prasiveržti į senąjį pasaulį.
Bet aš stovėjau atsišliejęs į "Maisto" vitriną. Jos stikle mačiau savo veidą. Neryškūs kontūrai, pilkšva spalva, mechaniškas trūkčiojimas. Argi taip buvo prieš milijonus metų? Ūžia jūra, ropoja didžiuliai vėžliai, mano aštrūs nagai rausia drėgną smėlį. Sąmonėje - priešmirtinis nujautimas: mirtis - tėra durys į dar baisesnį pasaulį. Ten nustojama kūno, ten gyvena žemėje sukurti košmarai.
Zoori! Zoori, gelbėk mane!
Beveik bėgau Laisvės Alėja. Lenkiau praeivius, pastūmėdamas juos ir neatsiprašydamas. Zoori,. zoori, smigo žodis. Zvimbė ausyse plonutėlės metalo strėlės. Jos vijo mane. Pirmyn, pirmyn. Pro šalį bėgo detalės, svarbios lyg sapne. Mėlynos mergaitės akys, prigrūstas portfelis. Ir akys, ir portfelis gąsdino mane. Tarytum būčiau išvydęs šmėklas, su kuriomis gyvensiu amžinai.
Šis psichiatras buvo žinomiausias Kaune. Sėdėjau priešais jį odiniame fotelyje. Išklausinėtas, išstuksentas, subadytas. Laukiau sprendimo. Žydiškas psichiatro veidas dvelkė svetimos rasės paslaptimi. Jis sukiojo pirštais plunksnakotį, jis dar nebuvo išrašęs recepto. Šioje pauzėje grojo užlanginiai garsai. Automobilių signalai; praeivių šūktelėjimai; fabriko švilpukas, atklydęs iš Aleksoto. "Uvertiūra", pagalvojau. Sujudėjau fotelyje.
"Tebesijaučiate blogai?", paklausė jis.
"Kažkas suveržia gerklę ir vėl atleidžia", atsakiau.
"Netrukus praeis. Vaistai neišsivaikščiojo."
Psichiatras pastukseno plunksnakočiu į stalą.
"Jūs, be abejo, norite sužinoti diagnozę?"
"Taip."
"Ji nėra tokia baisi, kaip jūs įsivaizduojate. Ibseno laikai praėjo, ir paveldėjimas nebūtinai turi jus sužlugdyti. Savaime suprantama, jums reikia santūriai gyventi, aš brėžiu tai, bet aš nemanau, kad jūs išprotėsite ar mirsite. Jūs - neurastenikas."
"Ar aš pasveiksiu?"
Plunksnakotis nurimo jo pirštuose.
"Sunku pasakyti. Nesu ružavos medicinos adeptas. Bet bandysime. Tai, ką jūs man pasakojote, verčia mane atvirai kalbėti. Jūsų liga nėra galutinai ištirta. Jūs gi žinote, nervų centrai. Labirintai, kuriuose tebeklaidžiojame."
Jis kažką sumurmėjo lotyniškai, ir aš jo nesupratau. Tada jis pasakė.
"Jūs mirštate ir vėl prisikeliate iš mirusiųjų."
Psichiatras šyptelėjo, tur būt, jis susižavėjo vikriu ligos apibūdinimu.
"Plaukiąs siaubas", pridūrė. Ir pradėjo rašyti receptą. Užlanginiai garsai tebegrojo. Tebezvimbė ausyse nutilęs Aleksoto švilpukas. Du vyrai sustojo prie lango.
"Tu klysti, Banaitis nėra doras."
"Netikiu. Vakar jis - - -"
Psichiatras uždarė langą, ir aš nebegirdėjau pokalbio. Padėjau ant stalo du banknotus.
"Noriu vesti", man išsprūdo.
"Nepatarčiau. Būsit našta savo žmonai. Jei jums prireiks moters - - -", ir jis nusišypsojo, kaip ir anksčiau.
"Suprantu, profesoriau. Dėkui ir sudiev."
"Po mėnesio atsilankykite. Sudiev."
Išėjau į gatvę. Rankose laikiau sprendimą. Baltą receptą. Įsiskaičiau į žodžius. Bromo variantas. Įšvirkšti vaistai veikė. Buvau mieguistai ramus. Žmonės ir daiktai nebegąsdino manęs. Vaistinėje gavau rudą butelį su raudonu liežuviu. Suvalgiau pietus "Metropolyje". ir grįžęs namo, užmigau tokiu miegu, kuriame neegzistuoja sapnai.
Kai pabudau - vakarėjo. Už pusvalandžio pasimatymas su Jone. Mane kankino liepų kvepėjimas, įsižiebią žiburiai Aleksoto pašlaitėse, vakarinė vėsuma, prislopintas tratėjimas gatvėse, mano stangrūs raumenys, geros Jonės akys, nuspręstas sakinys; "aš vesiu tave".
Aš surikau garsiau nei dieną prie "Maisto" krautuvės. Užtrenkiau langą. Išgėriau bromo. Prietemoje. stenėjau į sugniaužtus kumščius. Kol atslinko apmalšinimas.
- - - Dabar ji eina, stabteli ties paštu, žvilgteri į laikrodžio rodykles. Dvi minutės po devynių. Jis kiek vėluoja, galvoja ji, susiranda batų krautuvę ir apžiūrinėja naujausiąjį modelį iš Šveicarijos. Penkiolika minučių po devynių. Jonė eina iš lėto, ir kiekvienas vyriškis, yra jos laukiamasis. Dvidešimt dvi minutės po devynių. Gal jis serga, ji nueitų jo aplankyti, bet ji nežino jo adreso. Lygiai pusvalandis. Jonė grįžta namo - - -
Baigta, Antanai Garšva. Tu mylėsi Ženią ar kurią kitą, jei tau prireiks moters. Tu žaisi biliardą žymiai ilgiau. Sėdėsi karčiamoje su kokiu plepiu draugu. Įsigilinsi į literatūrą. Žinoma, tu gali nusižudyti, jei galvoji: šitaip gyventi neįmanoma. Bet - - - tavo gyvybės instinktas stiprus, raumenys ištreniruoti, širdis sveika, plaučiai švarūs, virškinimas puikus. Baigta, ir pradėk iš naujo, Antanai Garšva.
Buvau sentimentalus tą vakarą. Gailėjausi savęs. Ir parašiau Jonei laišką. Skiriuosi, nes ji man mirtinai įgriso.
Praėjo savaitės, ir aš parašiau eilėraštį. Jis buvo koks dvidešimtasis, ir aš nedrąsiai įėjau į Konrado kavinę, kurioje tikėjausi surasiąs pažįstamą kritiką. Kritikas sėdėjo vienas kavinės kertėje ir skaitė prancūzišką laikraštį. Mudu susipažinome "Versalyje, ir aš paprašiau jį peržiūrėti mano eilėraščius. Kai jis grąžino juos, jo veide išskaičiau ironišką atlaidumą. Kritikas dėvėjo akinius, jo pajuodavusiame veide tįso rausvi šešėliai, jo sulinkusioje povyzoje tūno jo džiova. Tą kartą jis pasakė.
"Nori būti poetas?"
"Noriu", atsakiau.
"Visa tai ne tavo. Ieškai klasiško vaizdo, metro, rimo. Tai maniera jaunuoli. Tu esi kitoks. Šių niekų nerekomenduočiau rimtam žurnalui."
Jis pastebėjo mano nusiminimą.
"Aš nesakau, kad negali rašyti. Bandyk. Bet - - - ne per daug pasitikėk vien technika. Poezija - reikli merga. Ji nemėgsta ir kombinatorių, ir impotentų. Tau, tur būt, sekasi biliardas?"
"Ne per blogiausiai", pasigyriau.
"Taip ir maniau, perskaitęs šituos", ir kritikas grąžino lakštų pluoštą.
Šiandien aš tyliai prisėlinau prie jo. Ir kai nusitvėriau kėdės, kritikas krūptelėjo, sublizgėjo akinių stiklai, jis padėjo laikraštį ant staliuko.
"Sėsk."
Atsisėdau, glamžydamas kišenėje vienintelį eilėraštį. Jo akinių prožektoriai apšvietė mano ranką kišenėje.
"Vėl prirašei?"
Aš ištraukiau popieriaus lakštą.
"Tik vienas?!", perdėtai nustebo kritikas. Jis paėmė lakštą, rūpestingai išlygino jį ir pradėjo skaityti. Jis skaitė žymiai ilgiau nei tikėjausi. Juk eilėraštis buvo neilgas. Ir kai jis baigė, paklausė mane šiltu ir mielu balsu.
"Kas tau? Sergi?"
Pajutau, mano lūpos dreba, akyse renkasi ašaros.
"Nepagydoma liga", atsakiau.
"Neblogas eilėraštis", tarė kritikas. "Pasistengsiu, kad jį išspausdintų."
* * *
Aukštas ir rudas žmogus įeina į tuščią keltuvą aštuonioliktajame. Jo veidas lyg iš arbūzo išpiaustytas. Halloweno kaukę užsimovė suaugęs. Palikę lūpų kampučiai, apskritos ir bespalvės akys, išsipūtusi - genijaus ar vandenlige sirgusio - kakta. Jis piktas, ir antakių šešėliai suaugę trikampiu. Jis apsivilkęs taškuotu sportiniu kostiumu, siauras švarkas sujuostas diržu.Rudasis šypsosi vienodai, o geltoni, stambūs ir smailūs dantys atgula ant priekinės lūpos.
"Žemyn. Įjunk ,pass'",bespalviai įsako žmogus.
"Jūs - hotelio tarnautojas?", bespalviai įsako žmogus.
"Taip."
Garšva spusteli "pass" mygtuką, keltuvas sminga žemyn, jo negalima sustabdyti tarpiniuose aukštuose.
"Graži vasara" pastebi žmogus.
"Labai".
"Felix culpa jums netinka. Aš manau, jūs jau įžengėte į rudenį."
"Jūs skatote mano mintis?", klausia Garšva.
"Truputėlį. Ir aš pastebėjau kai kurią disproporciją."
"Manyje?"
Visiškai teisingai. Jūsų dešinioji veido pusė kreivoka. Tiesa kreivumus sunkiai pastebimas, bet nuotraukose - - -"
"Aš spyriausi sliuokdamas į šį pasaulį. Mane traukė replėmis.Gydytojas per stipriai spustelėjo ir - - - todėl aš fotografuojuosi rakusu", nutraukia Garšva.
"Tai ir norėjau pažymėti."
Rudo žmogaus rankos strazdanotos ir stambios.
"Jūs - airis?", klausia Garšva.
"Aš nesidomiu savo praeitimi, nes neturiu jos. Štai jūs - kitas reikalas. O ne, aš nepriekaištauju, tai normalu, jūs sekate amžiną tradiciją."
Atsiprašau, bet - - -"
Žmogus žiuri į Garšvą. Patyręs kunigas, išmanąs apie nusidėjėlius.
"Per vėlu."
"Kas - per vėlu?"
"O felix culpa quae talem ac tantum meruit habere redemptorem. Nepamiršote?"
"Negaliu."
"Taigi".
"Jai jūs prisimenate", greitai aiškina Garvša, "jei jūs prisimenate, aš galvojau, aš galvojau, kai meldžiausi, aš noriu išlyginti."
"Per vėlu", sako žmogus, mostelėjąs strazdanota ranka.
"Jūs mėgstate svajoti apie Kristų. Ar Kristus kalbėjo apie savo praeitį?"
Kaip ilgai sminga keltuvas nestabtelėdamas tarpiniuose aukštuose! Ir Garšva galvoja, kad šį žmogų jis norėtų matyti nuolatos šalia savęs ir nuolatos kalbėtis su juo.
"Tuomet velnias paėmė jį į šventąjį miestą, pastatė ant šventyklos viršaus ir jam tarė: jei tu Dievo Sūnus, pulk žemyn", sako Garšva.
"Didybės manija jums nepavojinga", švelniai taria žmogus.
Jis žvilgteri į skaičius. Jie neįsižiebia - tamsūs ornamentai palubėj. O keltuvas sminga žemyn.
"Jonės kojos baltuose bateliuose", bespalviai sako žmogus. "Ir tėvas, stebįs Pažaislio vienuolyną. Ir motinos riksmas žūstančioje žemėje. Ir dvi lipnios, suglebusios vyšnios. Ir vienintelis eilėraštis suglamžytame popieriaus lakšte. Ir besišypsanti senutė."
"Ir lioj, ridij, augo?", su viltimi klausia Garšva.
"Vėlė, balta drobule apsisiautusi. Jūsų išganymas."
Aš surinksiu visas skeveldras", prižada Garšva. Jis labai norėtų paliesti strazdanotą ranką, bet nedrįsta.
"Aš neužmiršiu jūsų."
"Užmiršite. Mes jau lobby", sako žmogus.
"Jau lobby?"
"Jau. Jūs prisimenate pasakaitę apie angelą ir naujai gimusį?"
"Ne."
"Kai angelas atsisveikina su naujai gimusiuoju, jis paliečia pirštu jo veidą, kad atvykėlis į žemę neprisimintų dangaus. Štai kodėl tarp nosies ir viršutinės lūpos įspaustas griovelis. Jūsų veidas kreivokas nuotraukose. Suvokiate palyginimą?"
Garšva žiūri į žmogaus veidą. Halloweeno kaukė neturi griovelio.
"Jūs neturite griovelio, jūs neturite!", sušunka Garšva.
"Zoori. Vienintelis žodis. Geras žodis. Svajokite apie zoori. Gera svajoti apie zoori. Ir - - - atidarykite duris."
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
