404 Antanas Škėma "Balta drobulė" | Antologija.lt

Antanas Škėma - Balta drobulė (The White Cloth)

About text Content

6

    1941-aisiais metais Antanas Garšva buvo partizanas. Raudonieji traukėsi iš Kauno. Desperatiškas pasitraukimas, vokiečių .armijoms spaudžiant, gimdė anarchiją. Kartais raudonieji trenkdavo į šalį ginklus ir užmigdavo plentų grioviuose.Juos galėjo paimti į nelaisvę romiausioji mergina, jie teprašė duonos ir vandens. Kartais raudonieji išžagindavo romiausias merginas ir subadydavo durtuvais sutiktuosius. Partizanai išdygo staiga. Kaip ir žinios apie raudonųjų traukimąsi.
    Kautynės vyko žaidimo slapukais principu. Iš medžių paunksmės, iš po sugriautų tiltų iššokdavo žmogystos ir sukibdavo mirtiname glėby. Nežinia iš kur atklydusios kulkos prarėždavo medžių lapus ir išdauždavo langus Aukštosios Panemunės vasarnamiuose. O dienos ir naktys slinko gražios, giedrios, be vėjo.
    Antanas Garšva patruliavo Artilerijos parke. Jis gavo uždavinį: sekti, ar per Nemuną nesikelia raudonieji. Jis gulėjo ant aukšto kranto, šalia pasidėjęs šautuvą, ir žiūrėjo į vandenį. Saulė švietė ir žvirbliai čirškė. Anoje Nemuno pusėje geltonavo smėlys ir rudavo tvarkingai sukrautos malkos. Į tyrą dangų kilo padegtų Kauno pastatų dūmai.
    Staiga Antanas Garšva išgirdo nepažįstamą garsą. Garsas dejavo ritmingas ir nykstąs, lyg vaiko ar moters. Aū, aū, aū, aūūū. Kai garsas nutrūko, iš Nemuno tykštelėjo vandens lašai. Nusilpusi kulka, kuri į nieką nepataikė, baigė savo skridimą.
    Šitai Antanas Garšva suprato vėliau. Gi tuo momentu jis atsigrįžo. Jis pamatė jauną ruselį, kokių septyniolikos metų, šauniu veidu, mėlynom akim, pasišiaušusiu plaukų kuokštu, kuris vienoje dainoje apdainuotas kaip "čiubčik kučeriavyj". Ruselis neturėjo šautuvo. Jis buvo ištiesęs rankas, linkterėjęs į priekį, pasirengęs šuoliui.
    Antanas Garšva praleido ilgas valandas bandydamas prisiminti visas smulkmenas. Bet tai buvo neįmanoma. Rezultatai įsirėžė į atmintį, ir jis neužfiksavo įnirtusios kovos. Jis prisiminė tik keletą reljefingų detalių. Prakaito kvapas; raudona migla akyse; aštrus akmuo, kurį jis spėjo nustverti; smūgiai. Nusilpusi kulka tebeskrido sinkopiniuose smūgiuose. Nuo akių nuslinko raudonoji migla, ji apkutojo raudonarmiečio galvą, migla virto krauju. Prakaito kvapas aitrėjo. Ir Antanas Garšva pajuto: jis vėl turi kūną. Skaudėjo viršugalvis, pilvas ir kairioji ranka.
    Migla susikristalizavo į žmogų. Ant Nemuno kranto, žvyre, gulėjo ruselio lavonas. Išnyko "čiubčik kučeriavyj". Smailiu akmeniu Antanas Garšva sutraiškė, septyniolikmečio galvą. Kurį laiką jis stebėjo užmuštojo plaštakas. Nagai ir pirštai balo. "Aš užmušiau žmogų" pagalvojo Garšva. Bet šitie žodžiai nieko nereiškė. Lygiai taip pat praskambėtų: "šiandien gražus oras" arba "ne, dėkui, aš negeriu pieno".

* * *

    Laikina ramybė keltuve. Masonai puotauja, kardinolas pietauja, jaunimo šokiai prasidės apie dešimtą valandą. Vienas antras svečias pakyla arba nusileidžia. Bet šviesas reikia sekti: raudoną kvadratą ir žaliąją strėlę. Eilėraštis apie geometrines figūras? Eilėraštis apie nusilpusią kulką? Sielos ekstazė - - Buvau gryna siela, kai skaldžiau ruselio galvą, ir šventas Petras išvydo pasaulinę bažnyčią - keturkojų, žemės šliužų, dangaus paukščių pavidaluose - - - kai norėjo valgyti. Gerk mano kraują valgyk mano kūną. Naikink kito kūną, stebėk kito kraują. Esu modernus vampyras, bejėgis kaip šikšnosparnis dieną. Poetas, kuris neparašo gero eilėraščio. Gal man reikėtų kariauti? Tada sužydėtų manoji siela visomis gėlių varsomis?
    Man belieka juoktis. Garsiai. Realybė egzistuoja. Skauda viršugalvis, pilvas, kojos, kairioji ranka. Kažkodėl realybė mėgsta mušti mane per viršugalvį: pres-papjė, kumščiu. O aš kertu atgal. Paleolitinis žmogus tebegyvas mano kraujuje, mano atsiteisime. Ir aš tapau savuosius bizonus, kad galėčiau juos užmušti. Esu religingas. Magiškieji piešiniai uolose ir smūgis kuoka. Poetinės strofos popieriuje ir smūgis akmeniu. Buvau laimingas sutašęs ruselį. Sutvarkiau jį pagal taisykles. Pagal harmoningus muštynių įstatymus. Mano rankos spinduliavo platoniškas idėjas, Bergsono élan vital. Buvau Nietzschės antžmogis. Tur būt, daugiakalbis Hegelis ištartų: pasaulio planas absoliučiai racionalus. Tur būt, egzistencialistai sutartų - pilnai išreiškiau save, o fatalistai - tiksliai įvykdžiau likimo nuosprendį. Kurią nors filosofinę sistemą tepasirenka ruselis. Savo pralaimėjimui išaiškinti. O aš laimėtojas. Ir aš labai norėčiau sušokti laimėtojo šokį, dykumoje, prie laužo, mojuodamas kuoka. Ritualinį šokį savo Dievui, kuris akimirkai įsikūnijo į mano kūną.
    Akimirkai? O gal aš prievartauju save, nes esu viduramžinio velnio apsėstas? Jis kybo apsikabinęs mane ir retkarčiais spusteli mano gerklę. Koks skirtumas? Hotelis, Nemunas, Kalifornija, kuris nors ašigalis. Gerklės smaugiamos visuose kontinentuose. Ir tuo metu įsijungia įkyri analizė. Aš, aš, aš, aš - kiti nesvarbūs. Aš - visatos centras. Dievas, kuris bijo; Dievas, kuris norėtų, kad egzistuotų dar vyresnis Dievas; Dievas, norįs tapti vergu, ir tapęs vergu, norėtų būti tik Dievas. Psichiatras išplėš švarų lapelį ir įrašys ligos pavadinimą. Šventas Petras ištrauks kortelę su trimis užrašais: dangus, skaistykla, pragaras. Kurią vietovę jis brūkštels raudonu pieštuku? O kas galėtų įrašyti manoje kortelėje: būk siela? Melskis? Aš meldžiuos, aš meldžiausi.
    Mėgau gegužines pamaldas. Smilkalus medinėje miestelio bažnyčioje. Grubiai išlietus šventuosius. Melodingus varpelius. Raudonai baltus patarnaujančių berniukų drabužėlius. Storas vaškines žvakes. Jos man buvo mirusiųjų parapijonių vėlės.
    Liepsnelės šnypštė amžinybės meditacija. Kunigas lankstėsi prie altoriaus, ir lankstėsi kryžius jo nugaroje. Žiūrėjau į iškrakmolytus užtiesalus. Antifoną.
    Iš prasižiojusių burnų sklido graudus savo nedarnumu giedojimas. Išsifiltruodavo disonansiniai senių kranksėjimai. Ten, prie kupolo, plaukė švari giesmė. Klūpojau, užvertęs galvą. Mano Dievas nematomomis rankomis nusitvėrė angelų sparnų ir pūtė iš Savęs Šventąją Dvasią. Jo veidas buvo dvilypis. Lyg Januso. Kairioji pusė - Jehovos, dešinioji - Jėzaus Kristaus. Šitaip vaizdavausi Švenčiausiąją Trejybę.
    Lyg senobinis žydas uosčiau smilkalų kvapą. Tai buvo Libano kedras ir Sandaros skrynios atsivėrimas. Tai buvo Jobas, gulįs dykumoje, veidu į smėlį. Tai buvo bangų lingavimas Raudonoje Jūroje. Tai buvo Kristaus ranka, laiminanti raupsuotuosius. Jo ėjimas vandeniu, Jo pėdsakai kelyje į Golgotą. Tai buvo dviejų moterų rauda. Marijos ir Magdalenos. Jų Mylimajam mirus.
    Antifona. Tavęs šaukiamės! Tavęs, Tavęs, Tavęs!
    O vargšas Dostojevskis, sujungiąs verkšlenančius įsimylėjėlius ir belyčiame Aliošoje ieškąs sprendimo.
    Skeveldros nesusijungia. Jos atšoka kaip akmenys nuo gašlautojos kūno senobinėje Jeruzalėje. Bet jos ištaško krūtis, pilvą, sutraiško kaulus.
    Ne visais keliais praeina Kristus ir iškelia įspėjančią ranką. Ne visais keliais vaikščioja pasaka ir žmogiškasis ilgesys.
    Mažytėse krautuvėse detaliai surūšiuojami didesnieji ir mažesnieji apelsinai. Bankuose - sąskaitos. Statistikos biuruose - būsimųjų katastrofų savaitgaliniai skaičiai. Kariuomenių štabuose - kasmetinis naujokų derlius.
    Mano Kristau, aš lenkiuosi prieš Tave, nes Tu ilgėjaisi pasakos. Ir tu man truputėlį juokingas, Platone, sudėstęs savo idėjas, lyg nuobliuotas lentas tvarkingoje lentpiūvėje. Tu pražiopsojai galingus tornado, kurie velniop nušluoja tavo lenteles. Žinoma, tau leidžiama pradėti vėl iš naujo. Bet prieš tai pasiskaityk savo idėjų draugą Balzaką. Kartos praeina ir ateina kitos. Ir kentėjimas, ir beprotybė, ir nesuradimas.
    Ir vienišas žmogus keltuve, kuris medituoja, nusitvėręs rankenos. Aš bijau ramybės. Ji apglėbia mane. Geriau baimė. Pragare leidžiama svajoti apie prarastą rojų. Taip, reikalingi didžiuliai katilai; velniški veidai ir verdanti smala; riksmas ir dantų griežimas; pasišiaušę plaukai iš senų giesmynų. Ir tada jau - - - pasaka apie rojų, kuris virto rojumi, nes nebuvo prarastas.
    Skeveldros liečia viena antrą. Negaliu jų sujungti, lyg vaikas, dėstąs kartonines iškarpas: kelias, upelis, kalnai, stirna. Vaikas pliaukšteri liežuviu, peizažas sudėstytas.
    Nejauku stovėti prie sienos ir žiūrėti į kankintojų rankas, kurios tuščios, be akmenų. Ši ramybė negera. Negeros juodos žvakės sidabrinėse žvakidėse. Negera šitoji moteris, jos skruostai nelygiai nudažyti, ir ji nenupūtė pudros nuo kuprotos nosies. Negeras raudonas kilimėlis po mano kojomis. Negeras mano nujautimas. Aš nenoriu ramybės. Noriu kančios.
    Elena įeina į keltuvą, jos rankoje septynžvakė žvakidė, liepsnelės nori atplyšti. Elena - Jeruzalės žydas prie Verksmų sienos. Elena - undinė, kuri prisisiuva atplyšusią uodegą. Elena - klūpanti kariatidė, ant jos galvos linguoja šventos Onos bažnyčia. Elena - beisbolo sviedinukas, pamestas žolėje. Elena - maža mergaitė, ją taip mėgdavau bučiuoti.
    Ką jautė šventasis Antanas, kai jam nesivaideno velniai ir moterys? Ką jautė tūkstančiai suvarytųjų į gazo kameras, prie motinos kojų klykia apsisnargliavęs žydukas, ir motina kandžioja savo pirštus? Ką jautė sušalę į akmenis prie nukirstų medžių, tolimoje šiaurėje?


	Gnothi seauton
I thank God, that I was born
Greek and not barbarian
	Mantike manike
Noumenon noumenon noumenon
	Epiphenomenon
Naturalism poetically expressed - - -

Associations of mathematicians, chemists,
astronomers, business corporations, labor
organizations, churches, are trans-
	national because - - 

Because I love you Iliana
	Mantike manike
		Nike
No No No Noumenon
	Gnothi seanton
Skamba kaip avangardinis eilėraštis, ar ne?