lt
Dieną ramu Stevenso tavernoje. Už kampo gyva Bedford Avenue, ir atsitiktiniai gėrėjai retai teužsuka. Stevenso (Steponavičiaus) klientūra - darbininkai. Jie užgriūva vakarais ir savaitgaliais, o nupenėtame ir prityrusiame Stevenso veide įsižiebia paslaugioji šypsena. Ir mechaniškai juda rankos ir mechaniškas išsprūsta sąmojis, ir Stevens mechaniškai linguoja galvą, jei tenka paguosti nelaimingą gėrėją.
Dešimtą valandą ryto Stevens skaitė Daily News tuščioje tavernoje, kai pro duris įėjo Antanas Garšva. Stevens mėgo šį liekną, linkterėjusį, šviesiaplaukį vyrą. Jis dažnai užsukdavo dienos metu, jo balsas buvo malonus, jis nemėgo girtis ar skųstis. Stevensui tiko dieninio kostiumieriaus santykis su juo. Beplepėdamas su Antanu Garšva, Stevens juto, kad jo paties gyvenimas teisingai surėdytas.
Antanas Garšva vėl matė pažįstamus daiktus ir žmogų. Šviesius staliukus, užklotus rausvomis languotomis staltiesėmis, dar tebešvarias grindis. Švytėjo iššveistas baras, veidrodžiai, raudona aukštų kėdžių cerata, televizijos aparatas lubų kertėje, grojamoji mašina, švytėjo gėrimai buteliuose. Ir tik senų boksininkų snukiai dulkini kabojo sienose lyg nevalomos relikvijos.
Antanas Garšva vėl juto lengvą, neišgarinamą net pravirais langais alaus ir šlapimo kvapą, jis išgirdo Daily News čežėjimą, jis tarė.
"Sveikas, misteri Stevens!,"
"Sveikas, misteri Garšva!"
Smuklininko veide įsižiebė pats švelniausias paslaugiausios šypsenos variantas.
"Motina užsmaugė paduška trijų metų vaikelį, o pati iššoko pro langą iš ketvirtojo aukšto. Tai atsitiko Bronx", maloniai painformavo Stevens.
"Tolokai. Gal White Horse?"
"Ar kokia gera žinia, jei geri scotch?", paklausė Stevens.
"Čia netrukus ateis dar vienas kostiumierius. Mudu kalbėsimės. Svarbus biznis."
Garšva sėdėjo prie baro. Jis matė savo veidą veidrodyje, butelių apgaubime. Šviesus ir pablyškęs, ir tamsūs poakiai, ir melsvos lūpos. Ši atsispindinti kaukė prašyte prašėsi nuimama ir suglamžoma.
"Gera tavo karčiama, Stevens. Pirkčiau tokią."
"Taupyk, o aš tau parduosiu karčiamą", tarė Stevens, pildamas scotch iš kliuksinčio butelio.
Skubus gurkšnis ir greitas alsavimas, rausvi rutuliukai skruostų kauluose. "Šis vaikinas nėra sveikas", pagalvojo Stevens.
"Jei man seksis, pradžiai įsiprašysiu partneriu", tarė Antanas Garšva.
"Įpilk."
"O.K. Yea..."
Saulės ketvirtainiai atgulė grindyse. Sužėrėjo grojamosios mašinos gaubtas - stiklinis burtininko rutulys: jame išsigaubė tavernos vidus, ir ištįso perspektyva, tolimos durys, tolimas gatvės nujautimas. Ir nuožulniame sverdėjime sustingo baldai ir žmonės. Antanas Garšva prarijo antrąjį gurkšnį. Padūmavo veidas veidrodyje ir sublizgėjo akys. "Excited, excited, jis trina delnais barą", dingtelėjo Stevensui. Baltas šuneliokas pasitrynė anapus durų ir nubėgo iškėlęs uodegą. Ant baro gulėjo daimai ir nikeliai; grąža - ne tuoj pat sužeriama į kišenę.
"Malonus oras", tarė Garšva.
"Yea. Jau nebešilta", sutiko Stevens.
Elenos vyras atidarė tavernos duris. Plačių pečių, tamsiais plaukais, mėlynom akim, seniai glaistytu pilku kostiumu, sportiniais marškiniais, išsikišusiu smakru, atkaklus ir liūdnas lyg paklydęs centauras. Jis laukė prie durų. Garšva nuslinko nuo kėdės. Elenos vyras laukė kiek pasviręs į priekį, ir jo trumpai kirpti, šiurkštūs plaukai pūpsojo karingai susišiaušę. Garšva žengė keletą žingsnių. Juodu stovėjo vienas prieš antrą, kol akimis nutarė nespausti rankų. "Jei bus kumštynės, gaus Garšva", nusprendė Stevens.
"Sėskime", tarė Garšva. Juodu pasirinko staliuką prie grojamosios mašinos.
"Ką gersite?"
"O ką jūs geriate?"
"White Horse. Užsakyti?"
"Aha."
"Du", ir Garšva iškėlė du pirštus.
"Ir dvi stiklines selterio."
Šuneliokas grįžo, vėl pasitrynė j tavernos duris ir dingo. Stevens atnešė stikliukus ir stiklines, o apėjęs barą - pasiėmė Daily News. Laikraščio čežėjimas ir greitas Garšvos alsavimas valandėlę tebuvo vieninteliai garsai tavernoje. Elenos vyras įsipylė scotch į stiklinę su selteriu.
"Aš nemaišau", pažymėjo Garšva.
"Žinau", tarė Elenos vyras.
Garšva kilsterėjo vokus.
"Man sakė Elena."
"Ji pasakojo apie mane?"
"Ji prisipažino."
Elenos vyras ramiai siurbė savo gėrimą.
"Buvau nutaręs jus užmušti."
"Buvote nutaręs?"
"Buvau. Bet apsigalvojau. Meilė stipresnė už mirtį, ar ne, jūs geriau žinote, jūs poetas."
"Kvailas reikalas. Aš iškviečiau jus... nes esu priešingos nuomonės."
Elenos vyras staigiai pastatė stiklinę ant stalo. Keli gėrimo lašai išsiliejo ant rausvos staltiesės.
"Mirtis stipresnė už meilę", tarė Garšva.
"Esu tik inžinierius", pasakė inžinierius.
"Ir nemoku miglotai. Paaiškinkite." "Jei bus kumštynės, pagelbėsiu Garšvai", nusprendė Stevens.
"Vakar aplankiau savo daktarą."
"Žinau. Jūs vakar apalpote."
"Ji jums viską papasakojo?"
Garšva prarijo trečią gurkšnį. Perbraukė delnu lūpas. Jis stebėjo inžinierių, tarytum anas būty kunigas, skiriąs atgailos poterius. "Man nepatinka, kad Garšva bijo", supyko Stevens ir pravertė Daily News lapą. Į taverną įėjo apdriskusi, nenusiskutusi žmogysta ir pareikalavo alaus stiklo. Tyla išsisklaidė. Pasigirdo tolimųjų automobilių dūzgesys, ataidįs iš Bedford Avenue.
"Aš panorau Elenos. Ji nesutiko. Mudu prakalbėjome kiaurą naktį. Būkite ramus, ji ištikima jums. Ji myli.jus." Garšva žaidė su tuščiu stikliuku. Jis sukiojo jį tarp pirštų, lyg vilkiuką, kuris nesiduoda užsukamas.
"Man labai gaila, kad šitaip atsitiko", tarė jis tyliai.
"Ar jūs mylite Eleną?", paklausė inžinierius, vėl siurbdamas savo gėrimą.
"Labai", dar tyliau prisipažino Garšva.
"Jūs rimtai sergate?"
"Dar kartą eisiu pas daktarą. Paaiškės."
Dabar inžinierius iškėlė du pirštus, ir Stevens sunešiojo stiklines ir stikliukus. "Mano vaikinas, matyt, turi neblogą liežuvį. Šis ponaitis jau vežlybesnis darosi", pagalvojo Stevens, o sugrįžęs už baro, įpylė snūduriuojančiai žmogystai neapmokamą alaus stiklą.
"Ką jūs veiksite?"
Garšva neryžtingai žvilgterėjo į kupiną stiklelį. Jis neturėjo kuo žaisti.
"Nesu romantikas. Todėl nešoksiu žemyn iš trisdešimt penktojo aukšto. Esu estetas, todėl ir nematydamas savęs, nenorėčiau, kad kiti matytų mane neestetiškai sutraiškytą."
"Nejuokaukite. Ką jūs veiksite?", paklausė inžinierius, preciziškai maišydamas scotch su selteriu.
Garšvos pirštai lygino staltiesę. Jis įdėmiai pasižiūrėjo į alaus gėriko nugarą, jis pajuto šaltį rankų ir kojų pirštuose, jis panoro išgirsti Elenos balsą, jis žinojo: jei išgers ketvirtąjį stiklelį - tars ką nors šilto ir bejėgiško.
"Aš lauksiu."
"Velnias, ko jis kruta!" susijaudino Stevens ir įsipylė sau alaus.
"Mudu blogai pradėjome", tarė inžinierius, stebėdamas Garšvą nemirksinčiomis akimis. "Šitaip prašnekėsime kelias valandas ir išsiskirsime nieko nepešę. Tarkit savo žodžius, aš savo - ir reziumuosime."
"Nesu parengęs prakalbos. Gal ir be reikalo jus iškviečiau. Elena ir aš buvome sutarę. Prašysiu jūsų skyrybų. Bet... jūs žinote, kas atsitiko. Jau buvau išsižadėjęs moters dėl tų pačių priežasčių. Tenka išsižadėti Elenos. Tai bus paskutinis išsižadėjimas. Tur būt be reikalo susitikome. Atleiskite. Kažkoks atavistinis sąžiningumas tai padiktavo. Ir... man rodos, mudu galime išsiskirti, jei jūs neprieštarausite."
Ir Garšva pakėlė stikliuką.
"Statyk atgal! Negerk", griežtai tarė inžinierius, ir Garšva pakluso.
"Tau reikia gydytis. Gulsi į ligoninę?"
"Nežinau. Daktaras nuspręs. Jis tepasakė: man teks mesti darbą."
"Elena ir aš aplankysime tave. Ligoninėj arba namuose. Brūkštelk atviruką."
Inžinierius išgėrė Garšvos scotch, jis užgėrė savuoju, jis atsikėlė. Linguodamas jis priėjo prie baro ir, žvilgterėjęs į snaudžiančią žmogystą, tarė.
"Miega iš pat ryto?"
"Toks bomelis", paaiškino Stevens.
"Aš moku už viską."
Inžinierius grįžo prie staliuko ir ištiesė Garšvai ranką.
"Sveik. Laimingai. Iki greito pasimatymo."
"Sudiev."
Juodu spaudė rankas. Centauras pralinksmėjo sužinojęs kelią j gojų, jis dėkojo simpatingam ir lieknam faunui. Saulės atspindžiai užkopė ant baro, ir jo veidrodžiuose išrikiuoti buteliai švietė lyg senobiniai minaretai.
Inžinierius paleido Garšvos ranką ir išėjo. Garšva stovėjo prie baro. "Na ir story, nesusimušė!", nustebo Stevens ir paklausė.
"Biznis O.K.?"
"O.K. Eisiu."
"Bye. Ateik šeštadienį. Bus labsteriai. Užfundysiu."
"Dėkui. Bye."
"Bye."
Garšva išėjo į gatvę ir stabtelėjęs žvalgėsi valandėlę. Kur dingo šunytis, kuris trynėsi į duris ir vizgino uodega?
* * *
Penkios minutės iki starto. Antanas Garšva palieka dėžutę. Jis žiūri į veidrodį. Baritonas dingo. Veidas nėra tapybinis. Bet yra žymės. Žali ruožai pagal nosį. Bet mano akys juda, aš jaučiuosi ne per blogiausiai. Elgrekiškasis kardinolas ne konkurentas. Jo rūbo raudonumas nykesnis nei mano uniformos. Aš pralinksmėjau, ir man neberūpi eleniškoji atmosfera. Kvapas? Elenos ar kurios kitos moters - koks skirtumas pagaliau? Ir siūbavimas.
Antanas Garšva eina koridorium į "back" keltuvą. Ir siūbavimas. Tada kvapas aitrus ir nebesvarbus veidas. Kvapas, šlykštus kirpyklos tarnautojams kvapas: pudra, plaukų tepalai, sprandų prakaitas. Tu nesi mano mylimoji. Tu esi paklusnus ir dvokiąs siūbavimas. Aš niekinu tavo gyvulišką patrauklumą. Tu esi sumažinta išeinamosios sėdynė. Tu užmiršta. Nors ir stuksenai į duris ir daužei jas kumščiais. Tu tapai sulyginta su visomis moterimis, nes esu senbernis, kuris pasirenka kvaištelėjusias ponias mieliau nei gatvines. Aš atsargus. Izolda? Aš tik poetas. Ir tu esi medžiaga mano naujiems eilėraščiams. Apie Vilnių. Rašysiu elegantiškas legendas. Apie Vilnių. Aš nebekartosiu tavo vardo. Prancūziško valso tempe. Zola tempe. Na na na, Na na na, Na na na, Na na naa. Elena, jau dvi savaites neturėjau tavęs.
Antanas Garšva kyla į viršų. "Back" keltuve susigrūdimas. Negrės baltuose chalatuose; portorikiečiai ištatuiruotomis rankomis; room service man, jo žalios uniformos rankogalyje - penkios auksinės žvaigždės. Po penkerių metų jis įgyja garbę įsisiūti žvaigždę. Nepavadintas žvaigždynas žėri žaliame rankogalyje. Room service man keliuose kliuksi vanduo. Kai jis pasitrauks, į jo vietą įšoks tebeguvus vokietis su dvejom žvaigždėm. Antanas Garšva jau viršuje. Siaurame koridoriuje jis išpunčiuoja dar vieną korteliukę: tikslus laikas, dvi minutės iki starto. Jis praveria duris.
Aštuoniamilijoninė niujorkinė didybė telpa main floor lobby. Architektas sulipdė pavyzdinį maketą turistams. Gelžbetoninė, urbanistinė apoteozė šitoje matematiškai išplanuotoje salėje, ją prilaiko kvadratinės kolonos, tamsiai raudonas. dažas siūlo hotelio rimtumą, tos pačios spalvos kilimas nebijo degančių nuorūkų, raudona cerata aptraukti foteliai sustatyti lyg gydytojų laukiamajame, kur kabinėtuose šimtai gydytojų tiria, operuoja, marina. Šviečia matinės lempos, o vamzdeliai su "saulės šviesa" nudažo lankytojų veidus Juozapato pakalnės prisikėlimu. Salės viduryje stovi nuodingai žalias Plymouthas, jį galima laimėti įmetus kvoterinį kuponą į urną, šalia kurios sėdi, pagal brangiausių šunų pavyzdį nukirpta ir sufrizuota, labai linksma panelė, nuo valandinių šypsenų jai skauda skruostų raumenys, ir jos dešimtdolerinio žiedo akutėje atsispindi violetinis lubų gipsas. Mėlynieji kapitonai - sulaižyti, išpešiotais antakiais, garantuotu gebėjimu pažinti klientą, vaikščioja vergiškai išdidūs, kai pro šalį prabėga juodasis menedžierius, plinkąs ir akylus, su uniforminiu baltu gvazdiku šilkinio atlapo kilpelėje. Café rouge šįvakar groja žinomasis "bandas", taip pažymėta įrėmintuose plakatuose, rausvame fone; gaidos - kojukai nužingsniuoti aplink, prancūziškąjį pavadinimą, aplink per trafaretą nubraižytas raides.
Dešinėje lobby pusėje - pertvaros iš politūruoto medžio, ir už jų baltmarškiniai - short cut, brush cut, regular cut - klerkai ir tamsiasuknės merginos, begaliniai paslaugūs klientūrai ir įnirtę ant kaimyno, kodėl jis neleido pasinaudoti rašomąja mašinėle. 1843 kriukeliai raktams įmontuoti už šlakuotojo klerko nugaros. Tiek kambarių hotelyje. Šalimai, fikusų ir laurų gojelyje, stovi, lyg numauta iš medinės bažnyčios, ambona, ir pats elegantiškiausias kapitonas (žili plaukai paausiuose, smaili nosis, raudonos nuo kramtymo lūpos) dengtu bosu per metalinį mikrofoną kviečia reikalaujamus. Miss Alison laukia misterio Crampton, būkite malonus, misteri Crampton, būkite malonus, miss Alison jūsų laukia!
Kairėje lobby pusėje - krautuvės. Pirmosios vitrina prigrūsta suvenyrų. Greta stovi kinų mandarinai ir japonų geišos - užsigrimavę ir persirengę europiečiai, sufalsifikuoti tolimųjų rytų personažai iš nemirtingos operos "Madam Butterfly"; "vokiškieji" moliniai ąsotėliai alui, priraizgyti suparodijuotais Halsais ir Duereriais; olandiškosios kepuraitės - suamerikonėjusio olando atsidūsėjimai; nulakuotas molis - negriškos kaukės, kurias išvydęs, homeriškai nusikvatotų bet kuris negras iš Kongo arba Sudano; indėniškų raštų staltiesėlės, stropiai išaustos moderniausiomis staklėmis; begalė porceliano niekučių. Toliau - vyrų reikmenų vitrina. Kiekvienuose marškiniuose, kaklaraištyje, kelnaitėse arba suspenzorijume įsiūta hotelio emblema: prasižiojęs liūtas, kiek primenąs angliškąjį, ir pavadinimas. Toks pat liūtas įsiūtas kaimynystėje - moteriškuose dalykėliuose. Hotelio pasididžiavimas - laikrodžių vitrina lobby centre. Juos bestebint apima paprastumo panika: labai kuklus laikrodis-brasletas kainuoja tūkstantį dolerių, labai smulki moteriška perlų kolje, perlamutriniai auskarai, vos įžiūrimi žiedeliai nusagstyti žaižaruojančiais briliantais.
Main floor lobby surandama drugstore. Joje skanūs pyragaičiai su žuvies paštetu. Main floor lobby surandama coffee-shop neturtingesnei klientūrai: senyva pardavėja ryt bus atleista, ji kramtė gumą darbo metu, ir tai įsidėmėjo menedžieriaus asistentas. Main floor lobby surandamas laikraščių ir rūkalų kioskas, plikas ir pilkas savininkas švilpauja fleita sekmadieniais, jis priklauso sektai, kuri teturi 800 narių. Main floor lobby, palypėjus laiptais žemyn, talpus restoranas ir importuotų vynų pavyzdiniai buteliai, sudėlioti ant granitinio pastovo lyg įvairiaspalvės žvakutės padidintame torte. Main floor lobby galima nusikirpti, išsivalyti batus, praleisti valandėlę pas "Ladies" ar "Gentlemen", maloniai besišnekučiuojant su simpatingu negru ar negre, kurių oda išryškina baltutėlius rankšluosčius, Čia galima nusipirkti cigarečių ir iš vaikščiojančios su prikabintu padėklu merginos, jos suknelė giliai įkirpta ir, jei labai skubu, ji pakvies savo draugę, pardavinėjančią save taip, tarytum tai būtų pavasarinis išpardavimas. Čia galima atlikti įvairiausias pinigines operacijas ir net išeiti iš proto, patyręs daktaras atzvimbs iš dešimtojo aukšto.
Nuolatinį lobby ritmą piausto raudoni bellmenai; jie puola atvykstančiųjų ir išvykstančiųjų lagaminus, jie užkalba svečius, jei pastarieji pageidauja plepumo; jie diskretiškai tyli, jei atvykėlis tylus; dažnas jų psichologijoje nemažiau išmano už dažną psichoanalitiką. Labai sunku pakliūti į bellmenus. Panašiai, kaip į Prancūzų Akademiją. Nebent, kuris pasitraukia ar miršta. Ištreniruotas bellmanas surenka arbatpinigių iki šimto dolerių į savaitę.
Viena minutė iki starto. Antanas Garšva eina ir stebi save veidrodžiuose. Štai, Garšva, štai, Garšva, štai 87-tasis. Aš įsigijau naują herbą. Mano genealogijos medis išsišakojo. Mano motinos herbe stačia žuvis: ne tai karpis, ne tai karosas. Prasižiojęs liūtas surijo pašvinkusią žuvį;. Tegyvuoja svetimtaučių virškinimas. Tegyvuoja suparaližuota Anglija, kuri reinkarnavosi į žuvies ir liūto hibridą. Tegyvuoja grapefruitas ir hidrogeninės bombos elementų susijungimas prieš sprogimą. Tegyvuoja mano poilsio valandos. Amerikoniškasis idealas. Ir rūkas. Jūs negalite priartėti. Jūs - hotelio svečiai, menedžierius ir starteris. Net starteris. Paskutinis veidrodis. Paskutinį kartą žvilgterk į save, Antanai Garšva. Tu staiga, gal per apsirikimą, panašus į savo tėvą. Kviestieji arbatai su žemuogių uogiene sakydavo: "Laaabai panašus į motiną! Apsisuk, Antanukai. Iš tikrųjų - kopija!" Jeigu tau įspraustų į rankas smuiką, tau pritiktų groti Wieniawskio čigoniškąsias variacijas. Mano draugas baritonas Joe jau laukia. Ir mano draugas girtuoklis Stanley laukia.
Antanas Garšva atsiduria talpiame lobby įdubime, kurio abiejose pusėse keltuvai. Šeši iš kairės, šeši iš dešinės. Kairėje - lokalai. Jie tepakyla iki dešimto aukšto, stabtelėdami kiekviename, ir grįžta. Dešinėje - ekspresai. Jie pirmą kartą stabteli dešimtame, ir aukščiau kiekviename, o aštuonioliktas aukštas - aukščiausiasis. Hotelio keltuvai Westinghouse sistemos, jie automatiški. Lobby įdubimo sienose įmontuotos signalinės mašinos, žalia ir raudona šviesa reguliuoja keltuvų judėjimą. Panašiai kaip gatvių sankryžose. Lobby įdubimą užbaigia gėlių krautuvės vitrina. Už iššveisto stiklo - rožės, gladiolės, rododendronai, gvazdikai, azalijos, oranžerijiniai lapai, kuriuos puošia baltos ir raudonos gyslelės, žmogaus nervų ir kraujo audinys anatominiame atlase.
Prie gėlių vitrinos naujos keltuvininkų pamainos laukia starteris. Aukštas airis mėlyna uniforma, sergąs skilvio žaizda, ūmus ir vikrus, netikėtai užsiliepsnojąs jam pačiam neaiškiu pykčiu. Jis surenka korteles ir paskiria keltuvus.
"Devintasis, Tony", sako jis, paduodamas baltas pirštines. Virš keltuvo - skaičiai ir strėlės. Antanas Garšva laukia nusileidžiančio draugo. 12 - rodo strėlė, stop, žemyn, vienuoliktame nesustota. Tuojau devintasis atzvimbs į lobby. Štai ir užsimoviau chirurgines pirštines. Pasislėpė senelės žiedas iš sukilimo laikų. Gerbiamoji ponia, tu keista, man nebesvarbi Elena. Esu svajotojas, kaip ir mano tėvas. Esu lietuvis kaukas didžiausiame New Yorko hotelyje. Vien keturiasdešimt keltuvininkų. Devintasis atskrenda. Durys atsidaro. Septyni keleiviai nuteka. Mažasis italas sako.
"Šiandien vienas girtas kvailys įbruko man dolerį. Tu turi savo raudoną: Good bye, Tony."
"Good bye."
Garšva įeina į poliruotą vidų. Į dėžutę galvijams, šitaip pakrikštijo keltuvus keltuvininkai.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
