Antanas Škėma - Balta drobulė Apie kūrinį Turinys
Sena versija

Palaiminti idiotai, nes
    jie yra laimingiausieji
    žmonės žemėje.

Didžiausioji išmintis lyg
kvailumas; didžiausia
gražbylystė lyg mikčiojimas.

    Laotse

    Lapių vargonininkas mikčiojo
    kalbėdamas, bet giedojo jis
    gražiai.

    Iš žmonių pasakojimų

ĮVADAS

    B.M.T. Broadway line. Ekspresas sustoja. Antanas Garšva išeina į peroną. Šešios iki keturių po piet. Jis žingsniuoja apytuščiu peronu. Dvi negrės žaliom sukniom stebi išeinančius. Garšva užtraukia škotiškų marškinių ziperį. Šąla rankų ir kojų pirštai, nors rugpiūčio mėnuo New Yorke. Jis lipa laiptais aukštyn. Blizga išblizginti mokasinai. Ant dešinio mažojo piršto - auksinis žiedas, motinos dovana, senelės prisiminimas. Žiede išgraviruota: 1864 metai, sukilimo metai. Šviesiaplaukis bajoras pagarbiai suklupo prie moters kojų. Gal aš mirsiu, gerbiamoji ponia, jei žūsiu - paskutinieji mano žodžiai bus - aš jus myliu, atleiskite už drąsą, aš myliu tave...
    Garšva eina požeminiu koridoriumi. Į 34-tąją gatvę. Vitrinose stovi manekenai. Kodėl neįrengia panoptikumų šitokiose vitrinose? Sakysim, vaškinis Napoleonas rymo užkišęs ranką už atlapo, o šalia jo - vaškinė mergaitė iš Bronxo. Suknios kaina tik dvidešimt keturi doleriai. Tik tik tik tik. Širdis per greit plaka. Noriu, kad sušiltų rankų ir kojų pirštai. Negerai šalti prieš darbą. Mano kišenėje tabletės. Tvarkoj. Daugelis genijų sirgo. Be glad you're neurotic. Knygą parašė Louis E. Bisch, M.D., .Ph.D. Du daktarai viename. Dvigubas Louis E. Bisch tvirtina: Aleksandras Didysis, Cezaris, Napoleonas, Michelangelo, Pascalis, Pope, Poe, O. Henry, Walt Whitmanas, Moljeras, Stevensonas - neurastenikai. Sąrašas įtikinąs. Pabaigoje: dr. L.E. Bisch ir Antanas Garšva.
    Ir Antanas Garšva pasuka dešinėn. Vėl laiptai. Per daug laiptų, jie kartojasi. Surrealizmas žlunga? Tegul. Aš pastatysiu šventos Onos bažnyčią Washington skvere (tesiunta Napoleonas, norėjęs ją perkelti į Paryžių), ir į vidų įeis dailios vienuolės su geltonom žvakėm nekaltose rankose. Elena matė, kaip iš Vilniaus 1941 metais vienuoles vežė bolševikai. Jas vežė nuvalkiotame sunkvežimukyje, toji gatvė nelygiai išgrįsta, sunkvežimukas kratė, ir stačios vienuolės griuvinėjo, jos nebuvo sportininkės. Kampuose stovėjo sargybiniai ir šautuvų buožėmis stumdė ant jų virstančias vienuoles. Vienai jie praskėlė kaktą, ir vienuolė nenušluostė kraujo, gal ji neturėjo nosinės.
    Antanas Garšva, pro "Gimbels" konfekcijono stiklines duris, išeina į gatvę. Jis prilaiko duris, kol prasmunka šlakuota mergina, krūtys aiškiai dirbtinės, šešiasdešimt septyni centai pora. Jis jos nebematys. Elena - jis jos nebematys. Elena, aš tau padovanosiu karneolio žiedą ir užmirštą tramvajaus vagoną Queens aikštėje. Elena, tu man nulipdysi bajoro galvą, ji namo karnize, Pylimo gatvėje, Vilniuje. Elena... nenorėk, kad verkčiau.
    Antanas Garšva eina trisdešimt ketvirtąja. Į savąjį hotelį. Štai užkandinė. 7 up, coca-cola, sendvičiai su kumpiu, sūriu; itališki su saločiais. Štai krautuvė. Stiprūs batai iš Anglijos, languotos kojinės. Elena, tau padovanosiu kojines. Tu nesi tvarkinga, tu kreivai užmauni kojines, siūlė nusisukusi, numauk jas, numauk. Aš pats užmausiu nupirktąsias. Stangriai. Elena, man patinka kartoti tavo vardą. Prancūziško valso tempe. Ele na Ele na Ele na Ele na Ele na a. Truputėlis graudulio, truputėlis skonio, esprit. Pangloss buvo metaphysicotheologicocosmonigologijos profesorius. Akmenys reikalingi tvirtovėms statyti, skelbė jis. Keliai yra susisiekimo priemonė, skelbė vienas susisiekimo ministeris. Tavo vardas reikalingas tave prisiminti. Viskas išmintinga. Noriu vėl bučiuoti tave. Išmintingai. Tik į lūpas, tik į lūpas. Aš nubrėšiu magiškąja kreida Tristano ir Izoldos kardą ant tavo kaklo. Žemiau kaklo tavęs nebučiuosiu. Tik tik, tik tik. Dėkui Dievui, jau nebešąla rankų ir kojų pirštai. Ele na Ele na Ele na Ele na Ele na a. Štai ir mano hotelis.
    Antanas Garšva įeina pro duris for employees, jis mosteli ranka watchmanui stiklineje būdelėje, jis ištraukia iš juodos lentos balta kortelę. Kortelėje - pavardė, elevator operator, dienos, valandos. Cakt, išpunčiuoja laikrodis metalinėje dėžutėje. Keturios valandos ir viena minutė. Širdis tik, laikrodis cakt. Watchmenai vaikščioja naktimis, pasikabinę ant pilvų laikrodžius odinėse makštyse ir punčiuoja laiką. Hotelio užkampiuose įmontuoti plieniniai stiebeliai. Cakt - išpunčiuota. Laikrodis lyg kekšė vaikščiojanti per namus. Po dviejų valandų watchroanas gali surūkyti dgaretę, ir laikrodis ilsisi ant jo nudribusio pilvo. Mano pilies miręs saulės laikrodis miega ant smėlio - rašo lietuvis poetas.
    Antanas Garšva lipa laiptais žemyn į rūsį. Jis sutinka negrą, kuriam ledams gaminti mašina nutraukė dešiniąją ranką iki alkūnės. Negras klausia. "Kaip gyveni?" Garšva atsako. "Gerai, o tu?"
    Negras neatsako ir lipa į viršų. Vieną kartą jis staiga pajuto karštį, ranka nukrito ant ledo gabalo, tur būt, ranka sušildė ledą. Šis negras - fanatikas. Ledui paaukoti nuosavą ranką? Herojiškas žygis. Negrui moka dolerį ir keturiolika centų į valandą.
    Antanas Garšva eina rūsio koridoriais. Pasieniais išrikiuotos skardinės statinės. Šildomieji vamzdžiai išrangyti lubose. Jie pasiekiami ranka. Nėra reikalo. Pirštai šilti. Kraujo transfūziją atliko pats organizmas. Leonardo da Vinci be reikalo domėjosi anatomija. Geriau jis būty nutapęs dar vieną Paskutinę Vakarienę, ant drobės vakarienė nepelytų. Geriau aš būčiau nenuėjęs į taverną ir nekalbėjęs su simpatingu Elenos vyru.

    Kad įmanyčiau,
    Pusiau dalyčiau
    Žalių raštų žiurstelius.

    Antanas Garšva įeina į nusirengiamąją patalpą. Jis junta pažįstamą smarvę. Pirmame ruime - išeinamoji. Tik pertvarėlėmis atidalytos sėdynės, ir, jei gretimojoje tupi kaimynas, matai jo batus ir nusmukusias kelnes. Čia pat praustuvai ir veidrodžiai. Hotelio instrukcijose pažymėta: tarnautojas privalo būti švarus ir glotniai susišukavęs. Uždrausta nepaklusni poeto garbana. Dar uždrausti geltoni batai ir rūkymas tose patalpose, kuriose sutinkami hotelio lankytojai. Aš prisimenu senelio kapeliono žodžius mums, vaikučiams. "Štai pavyzdys se. Vaikutis se, gražutis se, švarutis se, nusiprausęs se". O, kaip mes neapkentėm pirmojo mokinio!
    "Ko toks liūdnas šiandien, Tony?", klausia keltuvininkas Joe. Jis stambus ir rausvas vaikinas. Jis sėdi ant suolo ir sklaido "Fausto" klavirą. Jis mokosi dainuoti baritonu.
    "Aš turiu apleisti jau ...", sudainuoja Antanas Garšva.
    "Šitaip prasideda lietuviškai Valentino arija."
    "Muzikali kalba", sako Joe.
    "Štai ir esu lietuvių tautos ambasadorius", galvoja Garšva.
    Dešinėje - durų anga ir anapus žalios spintelės drabužiams. Antanas Garšva atrakina savąją ir atitraukia škotiškų marškinių ziperį. Jis nusirengia iš lėto. Valandėlę jis vienas. Jei nebūtų Vilniaus, Elena nepasakotų apie jį. Jei nekybotų sienoje moteris (jos rankoje smuikas lyg maldaknygė, jos plaukai palaidi ir mėlyni), aš nekalbėčiau apie ją. Ir aš neišgirsčiau legendos apie klavesiną ir nebūčiau tardomas teisėjų. Ein alltaglicher Vorgang, A hat mit B aus H ein wichtiges Geschäft abzuschliessen. .. ir taip toliau. Trikampis: žmona, meilužis, vyras. Sulietuvėjęs aktorius mostelėjo rankute ir ištarė "Buridano asile": "Esu meilužis!" Kas man yra šiandien? Vaizdas seka vaizdą. Gal praryti tabletę? Šiandien sekmadienis, šiandien sunki darbo diena.
    Antanas Garšva nukabina keltuvininko uniformą. Mėlynas kelnes su raudona siūle ir burokinės spalvos švarką su mėlynais atlapais, "auksinėmis" sagomis, pintais antpečiais. Švarko atlapų kampuose blizga numeriai. 87 iš kairės, 87 iš dešinės. Jei svečias nepatenkintas keltuvininku, jis gali, prisiminęs numerį, įskųsti jį starteriui. "87 kalės vaikas, 87 užkėlė mane keturiais aukštais aukščiau, 87 87 87, aš sugaišau dvi minutes šioje dėžėje, prakeiktas kalės vaikas 87!" Smagu kolioti skaičių. Smagu operuoti skaičiais. 24035 į Sibirą. Smagu. 47 žuvo lėktuvo katastrofoje. Smagu. Parduotos 7038456 adatos. Smagu. Šiąnakt Mister X buvo laimingas 3 kartus. Smagu. Šiandien Miss Y mirė 1 kartą. Smagu. Šiuo metu esu vienas ir prarysiu vieną tabletę. Ir man bus smagiau. Antanas Garšva susiranda kelnių kišenaitėje geltoną ir pailgą celiulioido šovinėlį ir praryja jį. Jis sėda ant pamestos dėžės ir laukia. Tik tik, tik tik - mano širdis. Mano smegenyse, mano gyslose, mano svajonėje.

    Lineliai, liniukai,
    Lino žiedas, ai tūto,
    Lino žiedas, ratūto -
    Linoji, linoji, tūto!
    Lino žiedas, ai ratuto!

    Daktaras Ignas mėgsta lietuvių liaudies dainas. Jis cituoja posmus peršviesdamas ligonį, badydamas jį švirkšto adata, rašydamas receptą, spausdamas ranką. "Lino žiedas, ai ratuto, tikėsimės, jūs ateisite sveikesnis ketvirtadienį." Liaudies dainų pamėgimą daktarui Ignui įkvėpė Garšva vokietmečiu Kaune. Daktaras Ignas ir pats sukuria kokį eilėraštį, belaukdamas pacientų. Jis ilgai tariasi su Garšva dėl kiekvienos strofos. Jo apskritas veidelis sušvinta merginos rausvumu, kai jis išgirsta komplimentą. Jo eilėraščiai nepretenzingi, eilėraščiai sau. Daktaras Ignas jų nespausdina. Jis skaito juos Garšvai ir savo tėvui, kuris vos paskaito laikraščius.
    Antanas Garšva aplankė daktarą Igną prieš dvi savaites. Ir vėl šonkauliai rentgene; vėl išsibraižo širdies zigzagai slenkančioje juostoje; ir vėl nuoga ranka apvyniojama guma; ir pakyla gyvojo sidabro stulpelis iki kraujo nuspręsto skaičiaus; ir vėl stebimos akys.
    "Vai tu, rugeli, vai tu siūbuonėli", tarė daktaras Ignas, kai juodu susėdo kabinete, prie rašomojo stalo, vienas priešais antrą. Antanas Garšva laukė sprendimo. Daktaras Ignas tylėjo. Jo angeliška galvutė nusviro, spindėjo geltoni plaukai ant plačios kaukolės, dvi liūdnos raukšlės nubėgo pagal nosį, ir raginių akinių veidrodžiuose atsispindėjo subizantintas Garšvos veidas. Tyloje rūko cigaretės. Supilkėjo spalvoti pieštukai, sukaišioti į beisbolo sviedinėlio imitaciją.
    "Laukiu tavo naujo eilėraščio", tarė Antanas Garšva. Daktaras Ignas nusiėmė raginius akinius ir padėjo juos ant receptų knygutės. Jis mirkčiojo kaip ir daugelis trumparegių.
    "Aš neparašiau", tarė jis liūdnai.
    "Kodėl?"
    "Ar tu galėtumei nedirbti kurį laiką?", paklausė daktaras Ignas.
    "Ar reikalas rimtas?", paklausė Garšva.
    "Nėra tragiškas, bet..."
    „ . .. bet aš pareinu ant dvaro ir sutinku močiutę su dviem šviesiom žvakelėm", garsiai prisiminė Garšva. Ir tyliajame prisiminime grįžo vasaros vakaras, ežeras, geltonos vandens lelijos, tolstąs karvių baubimas, nudegusios Jonės kojos baltuose bateliuose ir daina dar iš toliau. Vakaras Lietuvos užkampyje, kurio turtingiausias gyventojas buvo žydas Milleris, pardavinėjęs sardines iš Kauno.
    "Gali precizuoti ?"
    "Nėra taip tragiška. Ateik poryt, apžiūrėsiu tave dar kartą ir precizuosiu. Jei tavo piniginiai reikalai prasti, aš padėsiu."
    Daktaro Igno galva dar labiau nusviro ant krūtinės. "Norėčiau dirbti iki trečiadienio. Būtų apvalus čekis", tarė Antanas Garšva.
    "Bandyk, bet būtinai ateik poryt." Garšva pakilo ir nuėjo į duris. Prie durų juodu spustelėjo rankas.
    "Ulioj, bite, ulioj, kadijėle!", tarė Garšva.
    "Bičiute, bitele - kadijo! Laukiu tavęs poryt", atsakė daktaras Ignas.
    Dabar Garšva žvilgteri į rankinį laikroduką. Penkiolika minučių iki starto. Nėra taip tragiška? Nėra tragedijų šituose metuose. Užsilikusiuose New Yorko teatruose rodomos pjesės ir komedijos. Koturnai rodomi muziejuose. Drabužių spintelėje kybo škotiški marškiniai ir rudos kelnės. Sumodernintas Johann Strauss - ši keltuvininko uniforma. Operetinėje uniformoje gali susirgti žmogus, kurio numeris 87. Aš nenuėjau poryt pas daktarą Igną. Kitą dieną iškviečiau telefonu Elenos vyrą ir mudu susitikome Stevenso tavernoje. Gal man spiauti į darbą, nusivilkti uniformą ir aplankyti daktarą Igna? Man nejauku. Nusilupusių spintelės durų kontūrai lyg milžiniška ausis. Kas uždraudė siurrealizmą lietuvių literatūroje? Gal Mažvydas? Kaukus, Žemėpatis ir Lauksargus pameskiet, imkiet mane ir skaitykiet. Negaliu nusivilkti uniformos. Esu lietuvis kaukas iš Johann Strausso operetės. Imkiet mane ir numarinkiet ir tatai marindami permanykiet. Nėra tragedijų šituose metuose. Yra nusilupinėjusios spintelės durys, dėžė nuo coca-cola keliolika minučių iki starto. Tik, tik, tik - mano smilkinyse, mano gyslose, mano svajonėje. Imkiet mane, bičiute, bitele, kadijo! Celiulioido šovinėlis ištirpo, kartūs milteliai apkutojo smegenis. Jau ir ramiau, jau ir smagiau 87-jam. Skaičių apvožė cheminiu gaubtu. Elena, aš nepadovanosiu tau karneolio žiedo ir užmiršto vagono Queens aikštėje. Elena, man vis tiek, tuoj bus visiškai vis tiek.