en
Senovėj kalnėnai ir žemaičiai didžiai vėlai tesipačiavo, nesgi pirm 30 metų vyriškam pačią vesti, o motriškai už vyro tekėti tarė dėl pačiųdviejų nesveika, o dėl namų didelė nenauda esanti, ką šiandien patarlė tebstigavoja minavojama: "Žilė galvoj, velnias uodegoj", nesgi iškaršti tėvo namuose mergaitei ar eržilui goda buvo, jei tiktai nuo savo darbų vyru, o mergaitė ūkės vilkėja vadinama buvo, nesgi vyriškas ir motriška nueiti į kapus su rūtų vainiku per didžią sau garbę turėjo. Todėl senovėj jaunikiai ir nuotakos, 40 metų turėdami, tikrais dar žaliūkais tebebuvo: kaipogi ilga mergausena ar jaunikausena ant jų pačių naudos buvo. Nesgi mergaitės, nubengusios sunkiuosius darbus pas savo tėvus, tuojau verpė ir audė sau ant tėvų duonos ir drabužio lig ištekančios, kas vadinos pas juos kraitį kloti; nuo to paties regima yra, jog juo sumitusi buvo merga, juo didesnį kraitį suklotą turėjo, turtingesnė buvo ir veikiau gavo vyrą, kursai, ją vesdamas, ne vien didį turtą sau rado, bet ir mergą it kūgį gavo, prie kurios galėjo pats pasišildyti, o jos kraičiu plikį iš savo butos išvaryti, nesgi ir nuotakos pačios neieškojo sau turtingų vyrų ir negeidė jų turtuose tižti ir lepintis, kaip šiandien kad daro, nes narsių žaliūkų lietos ar ūkės vyrų veizėjo, kaipogi pačios ne vien šeimyną vienos butos, bet trijų, keturių butų savo kraičiu galėjo apdaryti. Pinigų nežinojo, ir jų niekam nereikėjo, nesgi mokesnių niekam nemokėjo, duoklių nedavė ir rinkliavų nežinojo, kaipogi visi liuosi sau gyvendami dirbo.
Vaikeliai taip pat, atlikę pas tėvus sunkiuosius darbus, sėjo sau pasėlę, paskiau auglius, taip pat tėvų duona ir drabužiu, beje: skynė skynimus, plėšė plėšimus, laikė sau arklius ir, ką tenai išarė, tą vis sau paturėjo ir tad tesiskiedė nuo tėvo namų, kad buvo labai įturtėję ir pevni, jog galės laimingai ir patys ypačiai gyventi.
Nuo to gali kiekvienas aiškiai manyti išmintį ir gudrybą senovės lietuvių, kurie liepė savo vaikams iš mažų dienų sau dirbti, ne kitam kam, ir, sekdami paukščių būdą, tuo kartu teišleido vaikus iš namų, kad jau suvisu buvo galintys patys, kaip jei tėvai, ūkę vilkti. Nesgi pačiuotis jaunoj jaunybėj tarė neišvargstamu vargu esant, todėl šiandien dar daina dėl persergėjimo yra dainuojama mergaitei ištekant. Todėl šiandien dar senieji, regėdami jaunus ištįsėlius savo lietas brukant ir su mergaitėmis gluosniuojantis, persergi juos, mindami pelėdos balsą, naktimis oliuojančios, sako: "Ką vystysi, ką vystysi? - Mergos vaiką, mergos vaiką. - Kuomi vystysi, kuomi vystysi? - Liepos lapu, liepos lapu". Nuo ko galėjo jaunuomenė sau lemti, kas nutiks jiems ilgainiui gluosniuojantis, todėl, girdami vyrišką, šiandien dar sako: "Žmogus svieto regėjęs" arba: "Šilto ir šalto prityręs", arba: "Vilko nage buvęs", arba: "Vilko neštas ir pamestas", arba: "Ūkės vyras, lietos vyras, karės vyras". Senovėj lietuviai, būdami pagonimis, laikė savo namuose po kelias guloves, tarp kurių viena vyresne buvo ir žmona vadinos, nuo to, jog namuose jo žmonystą vedė, todėl už kitas didžiau godojama buvo, ir taip dar šiandien senu įpročiu sakoma yra: "Aš tau leisiu mano dukterį į žmonas", kurią žmoną jaunikis tokiu būdu vedė sau į namus. Kiekvienas oliavas jaunikaitis, užsigeidęs sau gulovės ir numanydamas kame norint pobūdą mergaitę, jodė tankiai į nuotakos kiemą jos tėvų lankyti ir nuotakai tuo tarpu savo lietas brukti. Ilgainiui įsipažinusiu, jei juodu viens antrą mėgo, tad jaunasis, paskyręs vyrą išmintingą, bylų, malonų ir mandagų tarp savo bendrų, kursai piršliu vadinos, siuntė jį pas nuotaką, kurios tėvai, jei nesibaidė jo ir sutiko ant to, tad patys, pakvietę du, tris artimuosius savo gentis ar didžius prietelius, leido į jaunikio namus, idant jie tenai apveizėtų jo gyvenimą ir išsijautotų ar vis tiesa yra, ką piršlys apie jį buvo pasakojęs. Tie perveizėtojai vadinos ūkvaizdžiais, beje, perveizėtojais jaunojo butos ir to viso, apie ką piršlys buvo pasakojęs. Radę visa tą, kas buvo kalbėta, apent pagrįžo pas nuotakos tėvus, nuo kurių buvo išleisti, ir, jei anie visa tą patvirtino, ką piršlys buvo kalbėjęs, tad nuotaka davė ranką jaunikiui, kursai ją akivaizdoje pabučiavo, ir žiedus sukeitė ir keimarį riešutą suvalgė, nesgi iki šiol motina jaunąjį ir piršlį riešutais vaišino. Paskui visi linksminos ir gėrė porą dienų nuotakos namuose, kas vadinos ūkvaizdžius pergerti.
Nujau abi pusi tiekės į suvodbą, beje, suvedimą, nuo žodžio vesti, arba į kozas, nuo žodžio kasos, kurias jaunajai nukirpo, kurią gėrynę šiandien dar iš gudiško žodžio vesele (linksmybe) vadina. Tiekės į tą veselę abejuose namuose tokiu būdu: pyragus ir kepenes, arba pečenkas, kepė, alų darė, drabužį siuvo. Tuo tarpu jaunoji pati savo gentis ir prietelius į suvodbą kvietė, o jaunasis vėl nuo savo pusės savuosius. Taip besitiekiant jaunasis siuntė jaunajai dovanas (taip nuotaką mergaitę po ūkvaizdžių pradeda vadinti) per savo bendrus savo karės žirgą, ragotinę ir kardą ar kalaviją, rodydamas tuo, jog yra karės vyru, jog, ištekėjusi už jo, ras sau gaspadorių, užtarytoją ir apgynėją. Jaunoji, arba nuotaka, taip pat nuo savo pusės per savo gentis nusiuntė jam prieš savo tėvo kardą ar ragotinę ir jaučių porą, idant atkaliai parodytų, jog ji yra karės vyro duktė, ūkės vilkėja ir turi sau apgynėją; vienok pasogą, nuo žodžio sekti, beje, kraitį, kurs jaunąją sekė, jos tėvai, ginklus sukeitę, kelias skrynias į jaunojo namus nuvežė, likusįjį kraitį po suvodbos pusę metų buvus ar ilgiau teatdavė, pagal tą, kaip ant ūkvaizdžių buvo sukalbėta. Jei tuo tarpu kas norint vieną ar antrą tarp jaunųjų išvainotų taip, jog katra norint pusė atsakytų nebtekėti, tad tėvai atsakančiosios pusės turėjo ne vien dovanas prieš dovanas antrai pusei pagrąžinti, bet dar ūkvaizdžių iždą užmokėti; jei to geruoju nedarė, tad, į tiesą ištikus, per sūdą visa tą atgavo antra pusė, kuri tarės abydyta palikusi. Pačiuodamies gentybą lig trečiosios kartos tesaugojo, ir taip brolis galėjo, broliui mirus, savo brolienę vesti, posūnis, tėvui mirus, savo pamotę, ką gal regėti sandarose lietuvių parusėnų su vokiečiais, metuose 1230 padarytose, kuriose popiežius Inocentas III užgynė jiems toliau tą bedaryti.
Pasitiekus po kelių nedėlių, kaip buvo sutarta, jaunasis sukvietęs savo gentis, susiedus ir prietelius, tarp kurių vienas buvo jų vyresniuoju, arba gaspadorium, vadinamas marčelga, nuo to, jog marčią martavo. Taip pat tarp motriškųjų viena buvo paskirta už gaspadinę, kuri viešne vadinos, ta visą godą ir žmonystą jaunojo pusės turėjo vesti, svečius, užvis jaunosios gentis, išvaišinti jos tėvo namuose, idant kiekvienas paliktų išteistu. Taip pasirėdę, iškilo į jaunosios namus vyriškieji raiti, motriškosios važiuotos. Visi tie jaunojo svečiai vadinos vėdliais nuo to, jog keliavo parvėdlauti savo jaunajam žmoną.
Tuo tarpu jaunosios namuose prieš tą dieną, kurioje jaunasis turėjo atjoti, nuo vakaro jau taip pat jaunosios gentys buvo sukviesti vėdlių laukti, kursai vakaras pintinių vakaru vadinos nuo to, jog mergaitės, tenai susirinkusios, rūtų vainiką pynė (kursai medis pagal jų nuomonę žiemą ir vasarą žaliuoja), jaunajai galvą šukavo, kasas į bizas pynė ir drabužiais išeiginiais darė, guodžiodamos ir linksmindamos jaunąją, kuri nuliūdusi vis verkė, jau gailėdamos savo jaunų dienų ir jaunų draugių ar rasi minėdama nežinomą savo atentę; kiti svečiai gėrė sau per visą naktį, smuikams smuikuojant, ar, kaip šiandien sako, muzikantams griežiant, jaunuomenė šokinėjo, o večieji užstalėj midų ar alų vempė ir šnekėjo, vėdlių laukdami.
Ryto metą vakarop, atkeliavus jaunajam su vėdliais į jaunosios tėvo namus, linksminos ir gėrė dieną ir naktį, maž temiegodami per tris ar keturias naktis, trečiąją ar ketvirtąją dieną vėdlių gaspadinė, tai yra viešnė, turėjo pasielgti, beje, pasirodyti, ar turtinga yra, nesgi nuo jos turtų apie visą jaunojo kiltį jaunosios gentys sprendė, čia buvo diena, kurioje garbė ar gėda vėdliams prasidėjo, nesgi iki šiolei jaunosios tėvai svečius vaišino, dabar pradeda juos pestėti jaunojo viešnė. Toje dienoj galėjo regėti, kas per Lietuvos žmona yra, kuri savo išminčia, gudryba, buklyba ir mandagumu bei švelnumu ir bylumu visas šio pasaulio žmonas pranoko, nesgi reikėjo jai tą dieną visus numylėti, su visais gerti, bet pačiai neapsigerti, juokuoti, bet padorumą neperžengti ir visiems įtikti. Čia ji atdarė savo skrynias, skryneles, prikrautas pyragų įvairių įvairesnių ir skanių skanesnių, kepenių, ar pečenkų, kvepiančių kvepiantesnių visokių gyvulių, žvėrių ir paukščių kieminųjų ir medinųjų, midaus, alaus seno senesnio, stipraus stipresnio, vietoje vynų ir orielkų gėrė kumelės pieną nugeižėjusį, trumpai sakant, vieno paukščio pieno tenai nebuvo. Kas dar yra stebesniu, vis pačių valgiai, gėrimai ir skaniniai, ne svetimi buvo. Niekas nieko neprašė ir negedavo, visa po savo snukiu turėjo, viens su kitu kalbėjo ar dainavo, vėdlių tiktai marčelga vienas dabojo, kad visi viso pertekę būtų, ir, ko jis tiktai pasergėjo nesant ant stalo, užgavus jam su lazda į grindis, tas tuojau ir klot ant stalo. Trumpai sakant, stalai, arba komiai, nuo dievo dovanos lūžo, ir taip per tris, keturias kiauras dienas ir naktis linksmindamos gėrė ir valgė, tarp dienos ir nakties perskyros nenumanydami.
Atėjus trečiajai ar ketvirtajai dienai, kartais ir šeštajai dienai, sutemus naktį ėmė vėdliai marčią martuoti, beje, į kelią rėdyti; taip pradeda tuo kartu jaunąją vadinti. Kaip iki šiolei visi linksmi buvo, taip dabar visi nuliūdo, užvis jaunosios gentys ir namiškiai, minėdami, jog išleidžia malonią, mandagią ir gražią mergaitę į svetimus namus ir į svetimus žmones. Todėl jos gentys, kurie vadinos pasekėjai, nuo žodžio sekti, jog marčią sekė, idant žinotų, ar į tuos pačius namus ją vėdliai nuves, į kuriuos buvo žadėta, tie pasekėjai, stabydami marčią, graudingai verkiančią, taip dainavo: "Ar tu neturėjai tetušio, matušės, ar tu mūsų nemylėjai, ko netekusi buvai? Kas nu bemazgos tėveliams kojeles? Kas bekurstys ugnelę? Kas beaugins žaliąsias rūteles? Kas belesins margąsias višteles?" Vėdliai vėl nuo savo pusės skatino marčią rėdytis ir į vyro namus keliauti. Pirma žodžiais ir dainomis varžės, ilgainiui, idant tą perskyrimą godingesniu parodytų, juoku dėjęsi, ištiko į kardus, ir vėdliai su pasekėjais, varžydamies marčia, susigrūmė; noris vėdliai turėjo pasekėjus pergalėti ir marčią nuo jų išveržti, vienok be kraujo praliejimo visą tą kovą taip padoriai ir bukliai atliko tarp savęs, jog patys monininkai savo klajume geresnės mūšos nebūt parodę, kaip kad vėdliai, nuo pasekėjų marčią išverždami. Paskui išvedę vėdliai marčią laukan įsodino į ratus su jaunomis mergaitėmis ir vėdlavo ją į namus jaunojo, apklėstą būriu jaunuomenės, kuri visa raita ir ginkluota dainavo ir krykštavo, leliodama kaipo pergalėtoja, tarp visų vienas tiktai marčios važnyčia girtu nebuvo. Nes jog tas dingos visados naktį, tad jaunojo namiškiai, išgirdę vėdlių klegesį išėjo su žiburiu, midaus kaušu nešini už kiemo vartų, idant, įvažiuodami į kiemą, vartų šulų neišverstų; atvažiavus prie vartų, gaspadorius apžvalgė su žiburiu po tris kartus ratus, ar nesugedę yra ir ar įvažiuos laimingai į kiemą, saugodamos, idant paskui vėdliai nesakytų, kieme jiems nelaimė nutikusi; paskui davė marčiai, ratuose sėdinčiai, atsigerti iš kaušo midaus, rodydamas tuo, jog tame kieme yra žmonės geros širdies, pakeleivingus ir trokštančius gerbiantys, bei sakydamas: "Šitai ugnelė šventa, neraudok, martele, kurią, kaip pas tėvelius saugojai, taip ir pas mus saugosi". Keliavežys, pavežęs po trobos anga marčią, pats nušoko nuo ratų ir, įmukęs į trobą, pašoko ant kėdelės, abrūsu apdengtos, rodydamas, jog negirtu yra; jei jis tenai ant vienos kojos nepastovėjo, tad namiškiai išstūmė jį laukan pro antras duris, ir abrūso nuo marčios už kelią nebgavo. Visas tas atsargas dėl to vien darė, idant kokia norint nelaimė kely ar kieme nenutiktų ir linksmybė į verksmą nepersikeistų. Įvedus marčią į trobą, keliavežys nušoko nuo kėdelės, o marti jam skersai pečių abrūsą antrišo už kelią. Sėdusis marčiai ant suolo, midum vaišino, o mergaitės nuliūdusios, jos kasas šukuodamos, dainavo tais žodžiais: "Nustosi, mergužėle, savo vainikėlio, vargsi vargužėlius, rūpinsies rūpesnėliais" etc. Tuo tarpu trobos asloj padėjo kniūpsčią minkytuvį, ant jo viršaus pagalvę, arba podušką, ant kurios pasodino jaunąją, uždegė vaško žvakę, ir visi sėdinčią jaunąją apstojo; pabengus dainą, tėvas tarp oriųjų su degančia žvake stovėjo, o motinai per mažą grandelę plaukų kasą jaunosios pervėrus, tėvas uždegė. Tą patį darė ant dešiniosios ausies, ant kaktos ir pakaušy. Paskui motina pastatė midaus kaušą ir duonos riekę jaunosios skreite; pirma tėvai apėjo apsuk jaunąją, paskui visi svečiai taip pat greta apėjo, kiekvienas vyriškasis metė pinigą į midų ar alų, o motriškosios praeidamos dangstė jaunąją marškinių stuomenimis. Toliau vėl dainavo tą patį, ką pirmiau; taip apnešę duoną ir midų apsuk jaunąją, duoną padėjo ant stalo, o alų išgožė per slenkstį. Kėlusis jaunajai, piršlys antgėrė jaunuosius. Jaunasis pagėręs sėdos užstalėj godingoje vietoj, tuo tarpu jaunąją apvedė apie sukurtą ugnį tris kartus; kelvežys pastatė kėdelę pas ugnį, ant kurios pasodinę namiškiai jaunąją numazgojo jos kojas, kuriuo vandeniu apšlakstė visus esančiuosius, mazginius, baldus, galvijus, trobesius ir lovą jaunųjų. Paskui, užrišę jaunajai akis, davė medaus paskomėti, ir bočius jai tarė: "Smailumas ir lielio leidimas yra visų didžiausiom ydom motriškųjų, todėl ant viso turi užsimerkusi būti, kas tau nepridera, ir žodžiais maloniais, kaip medum saldžiais, turi visados kalbėti, nesgi visų didžiausias pasiėmimas kiekvienos žmonos yra saugoti namuose ugnį ir viežlybumą užlaikyti". Toliau vadžiojo jaunąją po visus trobesius, kuri kožnas duris turėjo užgauti su koja ir klabinti, it būt norinti atdaryti. Tuo tarpu žynys, taip vadinamas kunigas, prie kožnų durų bėrė iš saujos grūdus ant jaunosios galvos, tardamas: "Dievai mūsų tave laimins visame gyvenime, jei seksi jų įsakymus ir trūsiai vilksi savo ūkę". Pagrįžus į trobą, atrišo jaunajai akis, o jaunasis, visą tą laiką užstalėj persėdėjęs, kėlės ir prie jaunosios prisiartino. Žynys pirma antgėrė jaunąjį su jaunąja, paskui svečius, ant galo, pripylęs pilną taurę midaus, metė po kojų jauniejiem, tardamas: "Toks yra galas nedoros meilės", kurią jaunasis sumyniojo. Žynys vėl tarė: "Lai būna visados judviejų meilė stangi, stipri ir tikra". Ant galų galo jaunajai nusegė vainiką ir, kasas nukirpus, nuometu galvą aprutulo, kuri tačiau vainiką ant nuometo dėvėjo iki sūnų pagimdanti. Vienok sunku šiandien pasakyti teisingai, kaip moteris laimino pirm 1000 metų, nesgi paskesniuose laikuose visa kas yra užrašyta apie tą daiktą nuo krikščionų prašaleičių, kurie, skaugėdami didelės garbės lietuviams, ir visų išmintinguosius jų įpročius ir įstatymus išjuokė ir išpeizojo dėl to vien, jog jie buvo pagonių, ne krikščionių. Todėl skaitytoją į tą prašau tetikėti, ką iki šiai dienai dėvimi žodžiai tebrodo ir ką pats, jaunu būdamas, esi regėjęs ar bočius savo ir tėvus pasakojančius girdėjęs.
Tuo tarpu pasekėjai, išveržus jiems, kaip viršiau regėjom, marčią, vėl suėjo į jaunosios tėvų namus, kurie buvo su vėdliais išvažiavę, ir tenai, gieždami apmaudą, jei kurio dar tarp pasekėjų akys, ne širdis, benorėjo, tas valgė ar gėrė; noris vėdlių smuikai buvo išvažiavę su marčia, vienok pasekėjiniai čia dar tebebuvo ir smuikavo, linksmindami namiškius ir pasekėjus; nes be jaunosios ilgu jiems rodės, todėl apsiginklavę ėmė marčią sekti, ketėdami vėdliams apent ją išveržti, vienok kely nebgalėjo jos bepanokti, bet turėjo į pat namus jaunojo vyti, kuriuose, kaip vėdliai jaunosios namuose buvo godos svečiais, taip šie dabar jaunojo namuose buvo pirmaisiais svečiais ir taip pat už didžiojo stalo sėdėjo, kurių viešnė dabar turėjo numylėti jaunojo gentis ir namiškius ir tuo pasirodyti, jog jaunoji buvo ūkininko, ne įnamio, duktė.
Taip atkeliavę pasekėjai įkandin į jaunojo namus tris keturias dienas valgė savo viešnės pyragus, kaip pirma kad valgė vėdlių viešnės jaunosios tėvų namuose. Ilgainiui pasekėjai, apveizėję trobesius su marčia, pradėjo gedauti, jog nesą jos butoje to, ką piršlys buvo sakęs ir ūkvaizdžiai regėję. Nuo ko, juoku dėjęsi, susibarė, kaipogi vėdliai įtarliojo pasekėjus žvalgytojais esant, kurie supykę kibo į ginklą ir ketino grumtis, jei vėdliai teisybės nedarytų, kurie, norėdami geruoju susitaikinti, sutarė tarp savęs sūdą, į kurį apskundė piršlį, kaipo melagį ir vylėją, kurį sūdžios turėjo pakaltinti, nesgi pasekėjai stigavojo, jog jis jaunosios tėvams gyręs ir sakęs, jaunojo butoj būk esančios medaus šulinės, pieno prūdai, stogai lašinių paltimis kloti, o dabar šie to nieko nerandantys. Ant galo sūdžios nusprendė piršlį, kaipo melagį ir vilioką, idant daugiau jaunų žmonių neapgaudinėtų, į sausą medį pakarti. Tuo tarpu vėdliai, norėdami piršlį nuo pasekėjų išveržti, vėl susigrūmė, ir šiuo atveju pasekėjai nuo vėdlių išveržti jį turėjo, kurį išveržę į šiekštą įdėjo, vienok vėdliai, pasekėjams dekretą berašant, į piršlio vietą pastatė jo kalinyčioj ilginių kūlį, piršlio drabužiais apdarytą, o patį iš kalinyčios išleido. Pasėkėjai girti ir it būt to nenumanantys, perskaitę akivaizdoj dekretą, iš apmaudo, nerasdami namuose sauso medžio, į svirtį pakorė. Taip pasekėjai, nugiežę apmaudą ant piršlio, su vėdliais vėl suderėjo ir lygiai su piršliu vėl kelias dienas ir naktis gėrė; ilgainiui, kad vieniems kailiai išrūgo begeriant, kitiems įkyrėjo, tad į namus beišsiskiedė.
Visa tas buvo, kad svietas sau dirbo ir niekam dar nevergavo, nes ilgainiui išlepusi diduomenė ištižo ir, smeigdamos ir gudindamos į šalaujų, beje, lenkų, gudų, vokiečių ir į kitų šaldrų įpročius, užmiršo ir pamynė po kojų tą šventą dabą savo bočių probočių; vienok kiti žemlionys ir ūkininkai neseniai dar tokiu būdu gėrė savo suvodbas, kas dar ne vien atmenama tebėra, bet ir vardai pačių svečių jų kalboje tą tebstigavoja, o jų šašuolėtis tarp vargdienių žmonių iki šiai dienai yra šventai užlaikomas, ir taip šiandien dar jaunasis vietoje savo ginklų siunčia jaunajai vadui savo žodžio avelę ar raištį, o ši atkaliai jaunajam savo marškinius ar pirštines. Nuo ko tūli prašaleičių mulkiai parašė, jog lietuviai pardavojantys savo dukteris jaunikiams į žmonas.
Gyvenant tokiose traškančiose giriose ir vienkiemiuose, rodos, reikėjo lietuviams, kaip kalnėnams, taip ir žemaičiams, didžiai nuožmiais žmonėmis būti, bet atkaliai, svetimų linkan didžiai buvo jaukiais, maloniais ir didžią žmonystą savo namuose vedą ir viešes per daug didžiai saugoją, nesgi nėr žmogaus pasauly, kurs būt buvęs Žemaičiuose, o nebūt tenai įsigėręs ir nenumylėtu palikęs, užvis jei jis sukalbėti su jais galėjo. Pirmasis jų darbas buvo nuvesti svetį, kaip sakiau, į pirtį, išpėrus paskui gerai jį išvaišinti ir šiltoj troboj išgulinti ir, taip pamylėjus, dar jį palydėti, kad jam nieko pikto kely nenutiktų, kaipogi žodis pats svetys, svečias paeina regimai nuo žodžio svetimas. Pirmoji goda buvo senovėj pas lietuvius kiekvieną svetimą keleivį ar paklydusį taip numylėti savo namuose, jog jis namie nebūt buvęs taip išteistu, kaip tenai. Pervis tame daikte motriškosios skotojos pasielgti, kurios visą žmonystą vedė, nuo ko, kaip sakiau, žmonomis vadinos. Vaišino svečius džiovinta kepta mėsa, sūriais, varškėmis, kiaušiais, sviestu, pienu, medum, tarp gėrimų midum šimtergiu, alum, nugeižėjusiu kumelės pienu, nesgi orielkos dar nežinojo. Tuos gėrimus davė svečiams iš ragų gerti, nuo ko sakoma tebėra ragauti, raginti, beje, liepti jiems iš rago gerti; vyriškieji tankiau gėrė iš kaušų, taip vadinamų paauksytų kaukolių savo neprietelių, karėj nuveiktųjų. Vaišinos iš tokių stotkų ne vien ūkininkai, bet ir patys kunigaikščiai savo puotose, kaipogi Vytautas, didysis Lietuvos kunigaikštis, keldindamos į Lietuvos karalius, metuose 1428 garsioj Lucko gėrynėj, kurioje daug karalių pasitiko sukviestų, tarp kitų dovanų Vytautas padovanojo teutonų ciesoriui Zigmantui auksytą tauragę savo bočiaus Gedimino, to tauro, kurį jis buvo pas Vilnių ant Tauro kalno nušavęs. Pagėrus svečiui, vaišindami davė užsikąsti kėpių arba plonių kvietinių ar pūrinių, kakaly ar ant anglių keptų, kuriuos šiandien, noris kitaip keptus, pyragais tebvadina nuo to, jog, iš ragų gerdami, pūrų duona užsikando, nuo ko iki šiolei visokią mielių raugo duoną pyragais tebvadina. Nesgi, vaišindami svetį, ragina gerti ir pyrago kąsti ir ragindami nesako prašau, bet prašom, beje, mes prašom, idant tuo parodytų svečiui, jog visi, kas vien yra kieme, taip jį myli. Ant galo regėdama žmona svetį pakeliantį gerti ir negalėdama jo viena numylėti suvadino visą šeimyną ir kiekvienam liepė pakarčiui svetį antgerti, kurs taip pat turėjo atliepti kožnam, ir tuo kartu žmona tesiliovė svetį raginti, kad jis užstalėj apsalęs užsnūdo.
Rudenį, javus nuo lauko nuvaliję, per kelis trūkius, arba mylias, važiavo viešėti į gentis ir giminę, kurią lankydami užtruko po dvi tris nedėlias. Taip pat kuriai norint linksmai nočiai namuose nutinkant, beje, įsikuriant į naujus namus, kurią gėrynę įkurėmis iki šiol tebvadina, arba pačią vedant ar ištekant, kaip dabar regėjom, gėrynes kėlė, svečius kvietė ir tenai paprastu būdu juos mylėjo ir vaišino, dainuodami ir garbindami savo vyrus, karėj kritusius už liuosybę savo tautos, ar, girdamies savo gyvenimu ir turtais, šnekėjo, todėl šiandien dar yra sakoma: "Kas girtas nebagotas, tas ir dvės, nieko neturės". Taip pat javus nuo lauko nuvokę, kėlė gėrynę namiškiams, kuri apjavėmis vadinos, taip pat kulti pabengę, gėrė gaubės gėrynę, nuo žodžio gaubti, jog javus į namus buvo sugaubę. Trumpai sakant, didžiuosius darbus nubengę, džiaugės ir linksminos, nešykštavo ir turtų nesigobėjo, kaip šiandien dar yra sakoma: "Ne saulės amžių gyvensi" arba: "Lobis - kūlis", arba: "Po vargų malonu ilsėti". Nė kokio tokio daikto geriamo ar valgomo nebuvo jų namuose, kuriuo nebūt savo svetį vaišinę, todėl šiandien yra sakoma, gavus koki keistą daiktą: "Laikyk, - sako, - astankai, rasi kokį norint gerą žmogų pamylėsi ir pavaišinsi", nuo ko sakoma tebėra: "Tas žmogus su astanka arba su rytu gyvena". Todėl svetys senovėj lietuvių namuose, kaip viršiau minavojau, paukščio pieno nebūt gavęs. Šiandien nabagai nuvargę, žudomi vis nori dar žmonysta pasielgti, tankiai išmintingam svečiui, į jų namus įėjusiam, neturėdami kuo jo pamylėti, pradeda verkti ir jam guostis prispaudimais ir neteisybėmis, to vien dėjęsi, idant svetys neturėtų jo už piktos širdies žmogų ir netartų jį paiku gaspadorium esant.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
