en
Čia aš, trumpai parodęs notis Lietuvos tautos, žiloj senovėj nutikusias, ir šios dienos jos kraštą, norinčius dar aiškiau apie tą žinoti siunčiu į viršiau minavotus raštus, o pats grįžtu prie tos dalies getų tautos, kurią šiandien lietuviais vadina, kuri po kruvinų karių įsitraukusi į Žaliąją ir Juodąją girią, ilgainiui visoj šiaurinėj įšleitėj, kaip viršiau sakiau, lig pat Žemaičių pajūrių išsiplėtė ir tenai traškančiose giriose, nuo įkūrimo pasaulio nekušintose, ilgus amžius, džiaugdamos liuosybe savo probočių, tarp girių laimingai gyveno, kurių čia senovės būdą ir dabą užsiėmiau išrašyti.
Kas aprašys kalnėnų ir žemaičių senovės girias, kokias anie, atsidanginę į tą kraštą, rado, kurios be kokių tarpkrūmių vienu lieknu it jūra niūksojo; nesgi šios dienos girių ir pievų vietoje angis girios trakšojo, o tarp jų jau versmėtos kirbos burgėjo, jau ežerai tyvuliavo. Neišžengiami pušynai, eglynai, beržynai, ąžuolynai nuo amžių amžiais suaugę niūksojo ir visi vienų viena giria buvo, upėmis tiktai ir upeliais išvagota, nes ir tos pačios upės ir upeliai perkaršusiais medžiais užvirtę, kuriuos pavasario ar rudens tvanai tevokė, o jei kurių tenai smarkūs sriautai nestengė pakušinti, tie, mirkdami vandeny, į plieną pavirtę, jau apdumiami smiltimis, jau nudumiami nuo amžių amžių žlugsojo it akmenys, kurių žilą karšatį dar apyniai, alksnių ir karklų šakose vydamies, pavandeniais išsisvarstę, savo spurganotais vainikais klėstė; visas kraštas viena giria niūksojo, į kurios tankmę ne vien gyvulys, bet ir žmogus negalėjo įlįsti. Nuo audrų ir vėtrų sankritos gulėjo ant kita kitos suraizgytos; pražilę ąžuolai, eglės, beržai, pušys, vinkšnos, skroblai, uosiai, klevai puvo, ant kits kito nuo karšaties išvirtę, žemę krėsdami augantiems ant savęs sūnums ir dukterims, keliais klėbiais jau neapikabinamoms. Lazdynai, alksnynai, blendynai ir kiti žarynai, it apyniai ant tvorų, taip ir šie ant jų kamienų ir stuobrių augdami ramstės ir kalstės. Žmogus tenai žingsnio žengti negalėjo, bet ropoti turėjo per gulinčias drūktas drūktesnes sankritas, jau nuo karšaties, jau nuo vėtrų, kaip sakiau, raizgiai sudribusias, tarp kurių apatiniosios puvo, į žemę smegdamos, o viršuojės trešo, kita kitą sluoguodamos; ir taip keleivis keliaudamas ropojo pirma ant pavirtusios pušies, o nuo tos ant jos gulinčio beržo ar ąžuolo. Dar metuose 1564-6, abelnajai pamierkai esant, daugioje vietoje kamarninkai pačiuose Žemaičiuose paliko girias nemieruotas dėl to vien, jog žmogus tenai įlįsti ir su kirviu nieko padaryti neišgalėjo. Žolės tenai nebuvo, tiktai atvašos ir atželos, viena antrą smelkdamos, augo. Liemeningos eglės, pušys, klėbiais neapkabinamos, per kita kitą į padanges mušės, kurių viršūnių atsivertęs nepriregėsi; pražilę ąžuolai, šimtais metų savo amžių lykuojantys, savo barzdotomis šakomis tarsi viens kito karšatį ramstantys. Liepynuose, beržynuose tas pats buvo, kuriuose klevai, vinksnos ir skroblai augdami tarsi jas nuo kita kitos skaidė, idant į vieną nesuaugtų. Trumpai sakant, vienur kuplūs pušynai it nendrynai, kitur tankūs eglynai it kanapynai niūksojo, o tarp jų kuokštai beržynų, liepynų, klevynų, ąžuolynų, apušrotų joriavo, it vilnys į padebesius mušdamos. Keleivis keliaudamas vilkų ar meškų suletentu taku keliavo, nesgi vieškelio tenai nebuvo; perskyrą tarp dienos ir nakties tiktai tenumanė nuo bičių gaudesio, šovose siuvančių ar po medžių žiedus ūžiančių; dieną saulės, o naktį žvaigždės ir delčios per lapus neregėjo, nesgi visur tenai amžina naktis viešpatavo; lapui iškritus ar žiemą keleiviai nuo žvaigždžių kelią tesekė, nesgi paklydusiam upeliai ir žvaigždės vadovu tebuvo. Jau pragyvenus tenai, nuo gaidžio ar šunies balso namus savo tegalėjo atsekti. Darganoms dergiant, lytums čežant, tenai nenučiuši, negut nuo medžių rasos jei sudrėksi; todėl neišžengiamos balos ir versmės, nuo saulės spindulio neužgaunamos, nuo amžių burgėjo, kurios, ir visų didžiausioms giedroms spiginant, niekados neišdžiūvo. Žiemos tenai nebuvo, nesgi sniegas negalėjo įsnigti ir, jei kur pūgos ir pusnys kame-ne-kame nuo medžių įkratė, tas pats tenai ilgainiui gaišo. Žmogus su gyvuliu niekaip negalėjo įeiti, nesgi, kaip sakiau, nė kokio kelio nebuvo; todėl žiemos laiku šunis užkinkę važinėjos upeliais, nuo ko tuo senu įpratimu šiandien dar ankštą kelelį per girią šunkeliu vadina: kaipogi jų šunys it kumeliai dar kudloti ir kelią namo sekė, ir nuo žvėrių patį keliaujantį gyniojo. Todėl visų pirmieji gyventojai paupiuose tegalėjo įsikurti jau dėl kelio, jau dėl mitalo, nesgi, stokojant žvėrių ir paukščių, žuvimis galėjo misti, o kelio nesant, upe ar upeliu namus savo pasekti.
Čia, regis, gana berašyti apie senovės kalnėnų ir žemaičių girias; jei kurs negali nuo tų kelių žodžių jų didelumą įsitėpti, kas per girios tenai senovėj yra buvusios, tas tepaklausia savo senųjų, anie jam papasakos, kokios buvo girios atmenamai dar pirm 60, 70 metų Žemaičiuose, o nuo to galės manyti, kas per girios tame krašte turėjo būti pirm tūkstančiui metų; nesgi šiandien dar tėvai, vaikus į bažnyčią vesdami, sako: "Vaikeli, ta bažnyčia yra girios vietoje pastrūnyta, mūsų bočius, pernai miręs, pasakojo, čia, jam bandą ganant, lūšis jautį suplėšiusi". Taip pat daug dar ir tokių tebgyvoja tarp senųjų, kurie patys, naktimis skalų buntą uždegę, žiburiuodami ujo vilkus ar meškas nuo bandos iš laidaro ar, vaikais dar baltplaukiais būdami, išsikūlę už rejos į krūmus, parnešė į trobą vilkyčius, tardami šunyčius radę.
Kožnas čia numano, jog tos girios buvo jiems ne vien pirmąja pastoge ir uždanga nuo žiauraus oro, bet dar klėtimis visų jų turtų, kuriose pavalga, apdaras ir lobis buvo paklėstas. Bitės buvo jiems visų naudingiausiais girių gyvuliais, nesgi nešė medų ir vašką į dreves; iš medaus darė midų, o vašką tankiai leido į svečią šalį: kaipogi metuose dar 1467 išleido į svečią šalį du tūkstančiu pundų vaško. Prašaleitis, Žemaičiuose gyvenąs dar metuose 1540, sako, jog visame pasauly nesą taip didžiai balto medaus, kaip Žemaičiuose, ką vardai patys - bičiulis, bitkopis, bitininkas, vaškininkas - stigavoja, o įstatymai Lietuvos apie dreves tą aiškiai rodo. Giriose taip pat augo apyniai, kuriuos paupiais rinko ne vien dėl savęs alui ir midui daryti, bet dar atmenamai vežė į mugę parduoti; tarp kitų medės apynojų yra m. 1456 garsiais minavojami Žemaičiuose apygardų Skirsnemunės, Pamūšio, Joniškio; mėsa paukščių ir žvėrių patys maitinos, o nuo speigų ir darganų jų kailiais dangstės ir siaustės; tų negavę, tad iš liepos lunkų demblius drabužiui audė, jau avalus vyžo, iš mauknų palagus, pūnes ir lapines sau dirbo, apynių virkščiomis ir plaušomis bei vytimis siūlojo ir raišiojo. Iš tų pačių lunkų vijo taip pat virves ir namų padargą tiekė, ką šiandien dar daugioj vietoj tebdaro. Iš tošių, žievių, šaknų ir vyčių pynė ir siuvo namų stotkus, beje: rakandas, kurvius, rėčius, sėtuves, pintines, kretilus ir taip toliau. Žilvičių, blendžių vices virbgalių vietoje dėvėjo. Iš beržų ir klevų sulą leido, sakus, dervą ir degutą žiburiui tiekė". Kailiais meškų, lūšių, briedžių ir taurų jau patys, kaip sakiau, darės, jau pluostų ir valčių vietoj, per upes keldamies, naudojo. Vebrų, sabalų, kiaunių ir ūdrų, audinių blomas leido į svetimus kraštus, keisdami jas į reikalingus sau daiktus, beje, į geležį ir druską. Pačius ragus žvėrių vienus ant kesčių galų maustė ir ragotines dirbo sau ginklui, nesgi geležies dar nežinojo, iš kitų gėrė, nuo ko iki šiolei geriamą stotkelį senu įpročiu taure, arba taurage, tebvadina. Uogos pačios ir grybai medėj augo. Ąžuolai, šermukšniai, ievos ir puteliai taip pat vaisių nešė, kuriuo jau žmonės, jau paukščiai maitinos, no prielaidus labiau, nekaip javais, atmenamai dar Žemaičiuose bariojo. Visi tie daiktai taip didžiai reikalmgi žmogaus gyvenime, jog be jų niekaip negalėjo gyvoti, ne kame kitur, tiktai tose giriose tebuvo gaunami. Ir taip aiškiai anie regėjo, jog girios jiems šimtą kartų daugiau naudingų gyvulių ir paukščių bei putnių augino Ar lesino, nekaip patys galėjo su didžiu vargu. galvijus į savo namus įsteigti. Kas dar yra didesniu, girios juos šildė ir ne vien nuo biaurių darganų, lytų ir speigų bei vėtrų, bet ir nuo pačių neprietelių glemžė: kaipogi, kad kitas tautas pilys, kalnai ir jūros nuo neprietelių gyniojo, tad žemaičius ir kalnėnus, arba aukštėjus, traškančios girios ir versmės dangavo. Todėl senieji kalnėnai ir žemaičiai, apsikapėję savo giriose ir versmėse it pilyse, ilgus amžius laimingai gyveno, liuosybe savo bočių džiaugdamos ir vieną dievą pasaulio Perūną garbindami.
Regėdami senieji tokią naudą iš tų girių didžiai jas gerbė ir augino, žalius medžius laikė, o pasauses tiktai namų medžiagai ir padarynei tekirto, o sankritomis ir sausšakėmis namuose šildės; ir taip, juo naudingesnis medis žmogaus gyvenimui buvo, juo didžiau jį saugojo, ne vien tūlus medžius, bet ir cielas girias taupė ir už šventas turėjo, iš kurių be žinios girių kunigo nieksai ne vien žalio virbelio išlaužti, bet įžengti tenai negalėjo, negut, galą daromas, kaipo šventoj vietoj globos sau veizėjo. Ąžuolus ir ąžuolynus pervis didžiau gerbė, kurių malka pagal jų nuomonę reikėjo šventą ugnį tuoįtimpos ant dievo garbės kūrinti iki pabangos šio pasaulio, todėl ąžuolus kirsti, kaipo šventus medžius, patys kunigai šventais kirviais tegalėjo. Ne vien buvo perdėti ant tų girių kunigai, kurie jas saugojo, bet ant didesnio jų orumo visų dideliojo ąžuolo uoksuose, šėtra uždengtus, savo dievų stabus laikė ir tenai meldės, šventą ugnį kūrindami, nesgi, kaip tuojau regėsim, bažnyčių neturėjo, bet jų vietoj buvo ąžuolynai ir lieknai, kuriuose dievą šio pasaulio Perūną garbino, todėl ir tas girias it šventas vietas gerbė ir godojo.
Tas dar yra stebuklingesniu, jog tose giriose ilgainiui įsikūrė, atsikieminėdami vienkiemiuose per gerą šaukimą nuo kits kito taip, idaint balsą gaidžio ar šunies savo susiedo galėtų girdėti, ką darė jau dėl išvengimo tarp savęs barnių, kurie it veikiai galėjo keltis, turint lygiai pievas, dirvas ir daržus, jau saugodamies nuo gaisrų, idant, vienam trobesiui užsidegus, negalėtų ugnis prigauti susiedo trobesio, arba, nutikus viename kieme kokiai nočiai, idant antrasis, girdėdamas savo susiedo šunis lojant, pats galėtų tuo tarpu pasitiekti ojų nuo savęs remti ar antram pagalbą duoti, jei to būt reikę. Ir taip išimintingi kalnėnai ir žemaičiai tokiu pasirėdymu pagalbą ir atsargą viens antram įsteigė, nesgi, taip gyvenant, nebuvo tarp jų nei įžodžiui, nei įtarčiai, neigi skaugei vietos. Pakajus tarp jų buvo jiems visų pirmąja lieta; kaipogi šiandien dar klausiamas žemaitis, dėl ko nesikiša į svetimus barnius ar vaidus, atsako: "Ne mano kiaulės, ne mano pupos" arba: "Kas man lig to, noris sau tepasibučiuoja". Taip šiandien dar daugioj vietoj tikrieji lietuviai tebgyvena atsikieminėję savo vienkiemiuose Žemaičiuose, Kurše, Parusy bei Kalne.
Pirmasis jų trobesys tose giriose vadinos nams, arba namas, namaitis, dėl ko ir visa tauta nuo prašaleičių nomadžiais buvo vadinama, beje, žmonės, namuose gyvenantys. Tas trobesys, kurį šiandien dar daugioj vietoj gal regėti, buvo pailguotinas ketvirtainis, be lubų, į pietus su skliautais, kuriuose netoli nuo čiukuro buvo trys langeliai, rąste išpiauti, vienas aukščiau, o du žemiau per du rąstu, platumo kaip balandis galėjo įlėkti, nuo vanago vejamas, ir dūmai išrūkti. Po skliautais į pietus buvo durys, didžiosiomis vadinamos, pro kurias mažne su vežimu galėjo įvažiuoti, nuo rytų pusės buvo mažosios durys, o šaly jų langelis nuo saulėtekio, taip pat rąste per augumą nuo žemės dėl šviesos iškirstas; po tuo langeliu namo pusėj duobė iškasta, į kurią pylė paplavas ir kitą įurštą vandenį, iš kurios duobės tekėjo pro namo pamatą į griovį, kursai išvestas buvo namo pasieniu lauko pusėj pakalniui. Per penkis ar šešis sieksnius nuo didžiosios angos buvo pervarinė siena, kuri abi šalini sieni jungė, kurioje buvo dvejos durys. Vienos ėjo į kamarą, kurioje sula buvo laikoma ir kiti baldai, nuo ko jau sulos, jau baldų kamara vadinos. Antrosios durys toje pervarinėj sienoj tokio pat mažne didumo buvo, kaip didžiosios, vedė iš namo į tvartą, arba kūtę, taip vadinamą nuo žodžio tverti, nuo ko paskui visą gyvenimą tvaru, arba dvaru, vadino, kursai pradžioj iš virbų nutvertas buvo, vienas šalines sienas su pačiu namu turįs, kuriame tvarte buvo gyvuliai pasieniais prisieti, beje, karvės, jaučiai. Vidury to tvarto buvo avys, atskiestos keturiomis gardėmis, nuo kurių vadinos gardu; už to tvarto vėl buvo kūtė, arklių tvartu vadinama, vis tarp tų pačių šalinių namo sienų stovėjo; arkliai jau prie užėdžio pririšti, jau palaidi, kažiai, arba kumeliai, nuo senių arklių atskiesti ir kartimis kampe užšaudyti stovėjo; ta arklių kūtė turėjo nuo saulėtekio duris, pro kurias arklius ir bandą varė girdyti, jaukiam orui esant, speiguotie drungnu vandeniu iš namo geldose girdė. Už tos arklių kūtės buvo dar kiaulių kūtelė, arba tvartelis, kartais neb tose pačiose namo šalinėse sienose, bet pridurtose prie galutinės namo sienos ypatiniu rentiniu, daug žemesniu už namo sienas. Žąsys, pylės bandos tvarte buvo laikomos. Ir taip gaspadorius, sėdęsis ant suolo namo pasieny, visą savo piesą galėjo regėti. Stogas to namo pirma buvo mauknomis klotas, idant kibirkštys, iš ugnies lėkdamos, neįkibtų, o ant tų mauknų viršaus - ilginiais. Asloje paties namo juo į kampą kamaros linkan buvo kartais duobė ketvirtainiška iškasta į kelio mierą gilumo, ugnaviete vadinama, taip erta, jog gaspadinė, valgį virdama, galėjo apsukui vaikščioti, kad kiti, ant kranto susėdę, kojas žemyn nuleidę, šildės. Greta kamaros sienos per pustrečio sieksnio ėjo pervarinė drūkta sija, arba balkis, kuri abi šalini namo sieni jungė; nuo kamaros sienos ant tos sijos buvo dvi puskazilininki karteli, per pusantro sieksnio nuo viena antros užslieti ir lentomis pratašinėmis nuo pat sienos kamaros lig pat sijos apgrįsti, kurios vadinos užlomis, nuo žodžio užleisti, jog buvo nuo kamaros ant tos pervarinės sijos, arba balkio, užleisti. Po tomis užlomis per uolektį dvi karteli tvorininki pasieti vytimis, vienais galais į kamaros sieną stipriai įremti skylėse, tai lietai išręstose, ant kurių kartelių krovė medžius ar rudenį mėsą kabinėjo džiovinti, nuo ko ir kriaute vadinos. Ant pat vidurio tos duobės ar ugnavietės skersai tųdviejų karčių buvo perdėtas ąžuolo mietas ir stipriai tenai pririštas vytimis, prie kurio pačiame vidury buvo pasietas ąžuolo ramentas, vąšu vadinamas, žemajame gale su kibekliu pakumpusios šaknies it nosia, iki pat ugnies nutįsęs taip, idant katilas, antkabintas valgiui virti, galėtų kaisti ir virti.
Dar buvo ant to mieto, arba aksties, ant kurio ir vąšas kybojo, pasieti keli svarai ledinės druskos ant šniūrelio taip, jog gaspadinė, atrišusi nuo vąšo šniūrelį, galėjo druskos kliupurį į katilą įleisti ir vėl pamirkiusi aukštyn patraukti, kursai, iškeltas iš viralo, lašėjo tenai iki nudžiūnąs. Užugnėj ant šalinės namo sienos buvo lentyna, ant kurios sugrįsti mazginiai, beje: kaušai, samčiai, druskinės, įliūdai, menturiai, stovėjo. Po ta lentyna kybojo kurvis, kuriame šaukštai, taurės, tauragės, iš kurių gėrė, buvo sudėti. Pasieniais to namo buvo platūs ąžuolo suolai, ant kurių dieną sėdėjo, o naktį, kojas sudūrę, gulėjo. Ant čiukuro namo buvo lėkiai antkabinti, o stogo sketeras spaliais apkrautas ir velėnomis per dvi uolekti ilgomis apsluoguotas.
Senovėj kalnėnai ir žemaičiai tame trobesy visus namų darbus atliko: alų, midų darė, žlugtį žlugino, namo asloj dirbo ratus, tekinius, važius, roges, šlėdes, arba šlajas, kubilus ir kitus indus, žambius, akėčias, milus ir tūbus loviuose vėlė; trumpai sakant, jų namas buvo trobesys, kuriame, kokiai norint esant pagadai, žmogus, nuo saulės ir nuo darganos paglemžtas, galėjo brūzti, kokį noris išsiėmęs knebinį, nesgi tenai visados ugnis kūrinos, prie kurios pablaka susėdę šildės ir permerkti nuo lytaus ar krušos džiovinos, vasarą tenai valgė, rudenį ir žiemą stotkus arba baldus ir kitą namų padarynę, beje, žambius, akėčias, ant sulos kamaros sukeltus, laikė.
Antrasis trobesys it šalip to namo viena kerčia it susikišęs kūtėmis vadinamas buvo, taip pat pailguotinas ketvirtainis; viduryje pietinės sienos turėjo vienas duris aukštas sulig siena ir taip plačias, jog su visų didžiausiu šieno vežimu galėjo įvažiuoti, kuri rūmė tarp trijų sienų ir tų durų vadinos tarpikiu, arba ratainyčia, kurioje ratai, važiai ir rogės laikomos buvo, kartais karės žirgus tenai ant stelingio laikė. Iš tos pačios pusės, iš kurios į tarpikį buvo durys, taip pat vienoj ir antroj šaly to trobesio, tarpikiu perdalyto, kūtėmis vadinamo, buvo vėl durys. Tose kūtėse taip pat laikė gyvulius, kurie namo tvarte netilpo, užvis valininkus galvijus ir ašvienius. Tos kūtės, jei susikišo su namu, darė vieną trobesį dvilinką, tada pačioj kerčioj, kuri jungė namo sienas su tų kūčių sienomis, buvo stoginė, į kurią krovė ir laikė žiemai pašarą, iš kurios, pagal tą, kaip reikėjo, namo tvarte ar tose kūtėse galvijus šėrė. Jei tos kūtės buvo dvilinkos ar trilinkos, tad jos buvo atstu nuo namo. Tarp namo ir kūčių arba tarp pačių dvilinkųjų ar trilinkųjų kūčių buvo laidaras, tankiais akmenimis grįstas, vasarą ir rudenį šiaudais pakreiktas, kuriame galvijai, parėję iš ganyklos, ilsėjo.
Trečiasis trobesys buvo vadinamas klėtis, nuo žodžio klėsti, nuo žemės per uolektį ar pusantros pakeltas ant trinkų ar didelių akmenų, grįstas ir lubotas lentomis dėl sausumo, kurioje buvo javai miegose, arba aruoduose, drabužiai, mėsa, kailiai ir šikšnos laikomos, beje, išeigos ir lietos daiktai; turėjo ji kartais vieną kambarį, kartais du, tris ir keturis, pagal tą, kaip ūkininkas turtingas buvo. Visi tie kambariai, kaip sakiau, buvo luboti, ant tų lubų viškos, kame laikė džiūvusią mėsą, ant aksčių suvertą, žiemą ir vasarą; tarp tų kambarių viename buvo laikomi javai, kitame drabužiai susverti kybojo, nuo ko ir svirnu vadinos, kitas buvo pačiai žmonystai vasaros laike pavestas.
Ketvirtasis trobesys buvo trobos, arba svetlyčia, kame svečius žiemą vaišino, taip pat pailguotinas ketvirtainis, kurio gyvenamasis galas visados buvo į rytus ar pietus atsuktas; it pusėj šalinių sienų buvo kiaurai dvejos durys, didžiosios nuo pietų ar rytų, mažosios nuo užpakalio; tarp tų durų ėjo skersai dvi sieni, kuriedvi jungė abi šalini trobos sieni, tiedvi skersini sieni buvo sujungti siena prieš didžiąsias duris taip, jog dvi dali ertmės paliko mažosioms durims, o trečioji didžiosioms; rūmė pas mažąsias duris vadinos virenė, arba kuknė, o rūmė pas didžiąsias duris vadinos priemenė nuo žodžio pirma minti, kurioje buvo trejos durys be didžiųjų, beje: vienos į kuknę, antros į trobą, o trečiosios į priešininkę, nuo žodžio prieš, jog prieš trobos duris buvo. Troboje, kurioje, kaip sakiau, žiemą tegyveno, turėjo tris keturis šalutinėj sienoj stiklo langus, o du trobos gale. Į saulėtekį buvo alkierius, arba svečio troba, kursai užėmė pusę trobos galutinės sienos ir turėjo du stiklo langu, to paties aukščio, kaip jei troba, kurioje buvo kakalys, arba pečius, iš kuknės kuriamas, prie to pečiaus buvo kaminas, per sieną į kuknę išvestas, kartais iš drobės it pelnė, už staibio pakabinta, trobos palubiuose kybojo po kiauryne, pro lubas išvesta, kuri buvo ant trobos lubų molio kaušu apgobta, idant kibirkštys į stogą nelėktų. Po ta skyle trobos asloj buvo apvalus ir slesnas akmuo, ant trinkos ąžuolo padėtas, kurį išaušus į trobos kertę galėjo paristi ar laukan išnešti. Norėdami vakaroti, padėjo tą akmenį, vadinamą žibintoju, po skyle ir sukūrė ant jo iš kėnių ar liepkaulių ugnį ir paleido nuo skylės pakabintą kelnę iš palubio ant ugnies, idant dūmus trauktų laukan vakarojant. Jei kaminas buvo iš molio į kuknę per sieną išvestas, tad didesnę tenai ugnį kūrino liepkauliais ar sausais šakaliais, taip vadinamais beržų medžiais, smulkiai sukapotais, idant nesproginėtų. Prie to žiburio motriškosios verpė, vyriškieji, liepas mižodami, lunkus plėšė, virves vijo, tinklus mezgė žuvims žvejoti ar žvėrims gaudyti, riužius ir venterius dirbo, bočiai ir kiti senieji su vaikais plunksnas plėšė, vilnas kedino, gijas vijo, pasakodami jauniesiems notis ir kares praėjusių gadynių bei veikalus savo tautos. Jei troboje stiklo langų nebuvo, tad galutinėj ir šalutinėj sienoje buvo į juostos mierą langelis, per uolektį rąste išpiautas ir iš vidaus su lentele užšaunamas; tokią trobą vadina Kalne seklyčia, arba sauklėčia nuo žodžių sau ir klėsti, beje: kame žmonės save nuo darganos galėjo paklėsti; tenai gi duonkepis pečius iš vidaus yra kuriamas, kuriame valgyti virė ir duoną kepė; tokiame kieme, kuriame ubladės nebuvo, iš to pečiaus dūmai rūko į trobą, kurios lubose buvo kiaurynė, apie kurią jau minavojau, kurią atdarą laikė lig kakaliui atsikūrinant, bet atsikūrinus apent ją užkišo ir langelius šalinius lentelėmis užsklendė, kuriuodu iki šiolei buvo atdaru, idant, dūmams išrūkus, šilima į trobą eitų. Abejose tose trobose sienos lig palangių iš vidaus ir lauko, taip pat staktos ir durys kas devintąją dieną buvo mazgojamos, ką šiandien dar gal regėti Žemgaliuose, Kurše, arba Kuržemėj, ir pakaunėj. Taip pat abejose trobose pasieniais buvo platūs ąžuolo suolai, ant kurių žiemos laiku vyriškieji ir motriškosios, iš lauko ir medės parėję, galvas sudūrę naktį ilsėjo. Sijose, arba balkiuose, ir sienose tų trobų buvo briedžių ragai įkalinėti gembių vietoj, rodantys skaitlių metų praėjusiųjų. Antras galas tos trobos vadinos priešininke, turįs nuo pietų šalinėj sienoj vieną langą, o retai du, kurioje taip pat buvo kakalys, iš kuknės kuriamas, ta perdalyta siena, einančia nuo kuknės į galutinę jos sieną, toje pervarinėj sienoj buvo durys į pieno kamarą taip vadinamą, kurioje buvo mažas stiklo langelis, toksai, idant žmogus negalėtų įlįsti; toje kamaroje laikė daržų vaisius, batvinius, kopūstus ir kitas žalesas, žiemai reikalingas, grybus slėgtus, girą, taip vadinamą gėrimą kasdieninį, užvis pieną, nuo ko pieno kamara yra vadinama; ta troba buvo šiaudais klota, kaip jei namas.
Penktasis trobesys buvo taip pat pailguotinai ketvirtainis, reja vadinamas, kuriame javus sausus, iš duobos išimdamies, ant kluono pakloję kūlė. Toje rejoje buvo ketvirtainis rentinys, aukštesnis už rejos sienas, duoba vadinamas, mažne pusę rejos užimąs su kakaliu, kurioje javus džiovino, ant tos duobos buvo doris, arba salyklininkas, kuriame buvo langelis, garvilka vadinamas, kame salyklą džiovino; pažastėse tos duobos buvo peludės, kur pelus pylė. Pas neturtinguosius toje duoboj pėrės, nesgi ant kakalio buvo krosnis sukrauta. Pitėjas, garsus žvaigždžinys, keliaudamas po šiaurę, per penkis šimtus metų pirm gimimo Kristaus minavoja jau tą trobesį savo kelionės raštuose, kaipo stebuklingą ir negirdėtą daiktą.
Šeštasis trobesys vadinamas buvo ublade, kurioje buvo duonkepis kakalys, nuo to vadinamas, jog po juo ne vien duoną ir pyragus, bet stėkius, guires, puokius ir kitas žuvis bei mėsas kepė jau liepos geldose, jau ant šiaudų; tengi džiovino grūdus, grybus ir obuolius obuolynei, tengi buvo ir girnos sukeltos grūdams malti, it kaip pas rymionis, kame grūdus malė, ten pat ir duoną kepė. Tose ubladėse pas neturtinguosius lygiai ir pirtis, kaip sakiau, buvo, nesgi ant mūrio kakalio buvo krosnis sukrauta. Šalip tos ubladės po vienu stogu buvo kamarėlė, kurioje minkytuviai, muldos, muldelės, rėčiai, sietai, sėtuvės, saikai, rakandos ir tas, kas prie miltų pridera, kartais ir patys miltai buvo laikomi.
Sekmasis trobesys vadinos stogine, ar daržine, pailguotinas ketvirtainis, į kurį javus, šiaudus ar šieną krovė; paprastai buvo jos trejokios: viena javams, antra šiaudams, trečioji šienui, jau po vienu stogu, jau ypačiai; vadinos stogine, jog stogą turėjo, sienos buvo jau rąstų, jau virbų. Jei tose stoginėse netalpino javų ar pašaro, tad krovė ant lauko į žagus ar bragus, kupetas taip vadinamas; bragas buvo ketvirtainis su šiaudų ar stembrų stogeliu, o žagas be stogo, nuokamieniai sukrautas.
Ašmasis trobesys buvo vadinamas pirčia; pačioj pirty buvo krosnis, pusėj sienų buvo plautai, nuo žodžio plauti, suolai, ant kurių voliodamies su lapuotomis beržinėmis vantomis pėrės, žemiau pasieniais taip pat buvo suolai, ant kurių mazgojos ir trinkos; į kurias pirtis vedė ne vien svečius ir pakeleivingus, bet siuntinius svetimų tautų: kaipogi senovėj visų didžiausia goda buvo svetį į pirtį nuvesti ir išperdinti, nesgi pirtį žmogui susikeliavusiam už didžiai naudingą ir reikalingą daiktą turėjo. Pasaka yra užrašyta, jog, apkyrėjus zokaninkams dominikonims Falkenavo klioštoriuje paembakėj viena džiūvusia žuvia bemisti, metuose l245 išleidę du zokaninku į Rymą guostis popiežiui, jog, misdami džiūvusia žuvia, juoda duona, alum, su gailiais vietoje apynių darytu, nebįgalintys, subatos dienoj pakūtavodami, kūnų savo ramdyti, tai yra pertis, ir meilavę jo šventenybės, idant įsakytų Tarapato vyskupui, kad jis iš savo valsčių juos šelptų. Popiežius, norėdamas tiesos išsijautoti, nuleidęs tenai taip pat zokaninką, gimimo valaką, perveizėtoju. Atkeliavus tenai tam svečiui, ėmę latuviežai vaišinti jį savo džiovinta žuvia, juoda duona ir raginti gailiniu alum, kurį valgį ir gėrimą svetys ne visai teskomėjęs. Atėjus subatos dienai, nuvedę savo svetį į pirtį; sumetus tenai garą po kelis atvejus ant krosnies, ėmę su plačiomis beržinėmis vantomis nemeilingai plakti, vis jau karštą, jau šaltą vandenį mesdami, svetį savo lygiai pėrę; nes taip beperiamą išlepusį valaką apnikęs toksai gailesys, jog, nebtverdamos nuo karščio, mukęs laukan iš pirties, šaukdamas tuos žodžius: "Ei viešpatie! Kas tai per sunkybė įstatymų gyvenimo tų vargšų, sviete negirdėta!"
Devintasis trobesys buvo kalvė, būtinai ketvirtainis, kurioje patys sau padarynę ir ginklą kalė, nesgi kalnėnai ir žemaičiai gėdėjos ko norint nuo svetimo reikalauti, todėl visa patys sau dirbo.
Dešimtasis trobesys vadinos ublas, taip vadinamas smalos pečius, kuriame dervą, arba smalą, ir degutą degė.
Tarp tų trobesių buvo du arba trys prūdai iškasti, vieni dėl žuvies veisimo, žuvynojais vadinami, kiti dėl gyvulių girdymo, kuriuose tuo tarpu vasarą ir rudenį žąsų ir ančių būriai pliurškė.
Rūmė tarp namo, trobos ir klėties buvo dailiais žiogriais užtverta, kurioje žėlė veja ir vadinos kiemu, nuo ko ir visa buta yra vadinama kiemu, arba kaimu; noris tūli nori tą žodį kaimą per sodą išmanyti, vienok žinoma yra, jog lietuviai, kalnėnai ir žemaičiai, gyventi sodose negebėjo: kaipogi Zigmantas Augustas, didysis Lietuvos kunigaikštis ir Lenkų karalius, norėdamas lažą, arba baudžiavą, svietui antmesti, jau nuo metų 1562 pradėjo svietą versti sodose gyventi, ne vienkiemiuose, kaip tuojau regėsim.
Rūmė po alkieriaus ir trobos langais pagal vieną ir antrą sieną buvo į ketvirtainį užtverta žemesniais dailiais žiogreliais, ant kurių puikos, beje, nasturcijos ar kitos palaipinės žolės, žydėdamos smaigstės. Vidury tos rūmės it po pat langais trobos ir alkieriaus buvo ketvirtainiška lova, žemių išpurentų per uolektį storai pripilta ir velėnomis žaliomis arba rentiniu per vieną ar du rąstu apriesta, idant tenai žemės nesiskleistų. Tenai augo sudiegtos taip garbingos mergaičių rūtos ir lelijos, nuo neatmenamų amžių iki šiai dienai jų dainose taip didžiai garbinamos; nesgi, noris nuilsusi, grėbėja, audėja, verpėja ar ravėja ėjo tenai džiaugtis savo godos žolele, it kaip būt nenuvargusi esanti, tuojau linksma, dainuodama savo rūtas laistė ir ravėjo, noris mėnesienoj. Nesgi ten jos turtai, gražybė ir goda augo, beje, rūtų vainikėlis klestėjo, kurio kitą kartą kalnėnė ir žemaitė nebūt keitusi ne vien į aukso rūmus, bet ir į turtus viso pasaulio, kaipogi jos tėvų nameliai ir rūtų darželis buvo jai pervis brangesni. Ai, kur dingot, tos Lietuvos gadynės, kad lietuvė, kalnėnė ar žemaitė, velijos mirti, nekaip už gudo arba lenko ir vokiečio tekėti! Jei alkieriaus nebuvo, tad po galutiniais ar šalutiniais trobos langais buvo tas darželis užtvertas, be kurio žemaitė ar kalnėnė tarės ne mergaitė esanti.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
