en
Sunku šiandien yra aiškiai ką apie senovės lietuvių ūkės rėdą parašyti, nesgi kruvinos karės, smarkūs neprieteliai, dar užvis biauresnė žmonių skaugė visa paspėjo išnaikinti. Tačiau ką galėjau dar rasti lietuvių senovės senų dienų raštuose prašaleičių, čia tą išrašiau.
Žinoma yra, jog rėda kožnos tautos visados kėlės nuo kunigų, kaipo dievo ir svieto tarpininkų, nesgi išminčiai svieto, regėdami, jog žmogus nuo pirmosios dienos lig savo paskuojės karšaties turi visados draugėj gyventi, kaipogi be draugės nieksai negalėtų ant svieto patekti, o ir gimęs be jos ilgainiui pragaištų. Antra, regėjom viršiau, jog kožnas žmogus, ir visų paikiausiasis, turi širdy įgimtą nuomonę apie dievą, kaipo savo geradėją, kurią jis reiškia įvairiais pragumais, norėdamas jį garbinti. Trečia, jog žmogus nori visados liuosu gyventi ir taip rėdytis, kaip tiktai jam gerai geriausiai būtų. Tai išminčiai, matydami tokį būdą žmogaus gamtoje, norėjo taip surėdyti žmones jų draugėj, idant, ko jiems reikia ir ko patys geidžia dėl savęs, galėtų pasiekti. To dėjęsi, tie kunigai,.arba išminčiai, sakės jiems nuo dievo esantys leistais, idant žmones pamokytų, kas jiems yra geru ir priderančiu; žmonės, regėdami tokius kunigus guvesniais ir buklesniais už save, tarė juos tikrai įsakymu dievo rėdant, todėl klausė jų pamokslo it valios dievo.
Tai taip kunigai, pasidarę tarpininkais tarp dievo ir žmonių, mokė juos visų pirma, kaip jie turi dievą, savo geradėją, garbinti ir jam dėkavoti, kaipo savo viešpačiui, ant galo, kaip patys žmonės turi su viens kitu elgtis, idant maloniai ir laimingai šiame pasauly galėtų gyventi.
Kas buvo pradžioj kitų tautų, tas pats nutiko ir su Lietuvos tauta. Pirmasis, kurs pasakė, jog dievas savo šilima išgūžė žmogų ir visą pasaulį, kurį jis ta pačia šilima antturi, tas, sukūręs visų pirma ugnį, pradėjo jam melstis ir dėkavoti už ugnį, taip didžią jo dovaną, be kurios žmogus negalėtų gyvoti. Svietas pats, regėdamas ir žinodamas per prityrimą, jog be šilimos nieko šiame pasauly nebūt esą, turėjo tą už tiesą ir klausės pasakojančio apie būseną dievo, kurį svietas pats savo širdy jautė, noris negalėdamas permanyti viso to, ką jam rodės žinąs ugnies kūrėjas. Paprastai, pirmajam kūrėjui mirus, kitas tuo užsiėmė darbuotis, ilgainiui ir trečiasis tą patį darė, tuo tarpu svietas, vis minėdamas pirmąjį, kurs buvo pradėjęs apie tą jį mokyti, vadino jį kūrėjų kūrėju, arba kūrėtoju, nuo ko ilgainiui ir visus tuos, kurie tame reikale tą darbą atliko, vadino kūrėjų kūrėjais, kurie paskiau, paskyrę sau tarnus, arba pripadėtojus, paprastai žyniais, arba kunigais, vadinamus, atliko tą darbą.
Ilgainiui tasai kūrėjų kūrėjas, pasidaręs, kaip sakiau, tokiu pragumu tarpininku tarp dievo ir žmonių, reiškė jiems jo norą, ir, ką jis žmonėms sakė, to jie klausė, kaipo žodžio siuntinio dievo savo, kurs visados pasakė pirma jam, ką svietas turi daryti, o ko nedaryti, ir kaip su viens kitu elgtis, visados stigavodamas žmonėms, jog toksai yra linkėjimas jų dievo. Ir taip padėjo jis dėl žmonių pirmuosius įstatymus ir saugojo, idant pagal juos žmonės elgtųsi, o kas pagal tuos įstatymus nesielgė, tas neklausė dievo valios, ir tokį karojo. Ir taip pirmasis žynys pasidarė ne vien tarpininku, bet rėdytoju ir teisdariu tarp žmonių: kaipogi svietas, ko vien norėjo nuo dievo gauti, vis to per jį prašė, arba kuomet dievas norėjo svietui savo norą ir valią parodyti, taip pat per jį jam reiškė; todėl svietas jį godojo kaipo pirmąjį savo dievo tarną, kursai, norėdamas dar didžiau svietui parodyti, jog tokiu tikrai yra, gyveno ypatingai, prasišalinęs nuo svieto šventoje girioj, rodydamas tuo, jog nė su kuo kitu, kaip tiktai su dievu, teturi darbo, ir tad tiktai tepasirodė svietui, kad jam valią dievo reikėjo apreikšti. Be to, pats jo amžius didino dar tą jo orybę, nesgi senelis iškaršęs, 80 ar 90 metų turįs, baltais rūbais apsidaręs, nuo ko paprastai jį balta galva vadino, kaipogi šiandien dar senu įpročiu ne vien jomylistą, bet ir patį karalių, noris it jaunitelį, balta galva vadina nuo jo orumo ir godos ir taip sako: "Pas tavo baltą galvą atėjom guostis" arba: "Prie tavo baltos galvos glaustis". Tas kūrėjų kūrėjas svetimų siuntinių, nuo tolimų tolimesnių kraštų atėjusių jo teirautis, neprileido prie savęs, bet per savo tarnus, arba kunigus, davė jiems atsaką, kurio siuntiniai turėjo laukti girioj po lapine, tam reikalui padirbta. Vadinos jis viešpačiu, jog visa pats žinojo, galėjo ir rėdė. Jo įsakymai buvo svietui kaip dievo žodžiais, kuriuos skelbė jam savo lazda, kurią kožnas pamatęs jo siuntinio rankoje tuojau klausė, kas buvo įsakyta, it būt gromatą, jo ranka rašytą, perskaitęs. Nuo ko kalnėnai ir žemaičiai iki šiai dienai savo vyresnybės įsakymą lazda tebvadina ir taip sako: "Karūžasis parnešė lazdą" arba "Kaip aš neklausysiu savo dvaro lazdos", tai yra įsakymo, nuo ko lenkai paskui tyčiodamies lietuvius vadino skurczypałka, tai yra sukurčiaus lazda, jog jie it būt lazdos jo bijantys, ne įsakymo. To kūrėjų kūrėjo goda ir orybė, kaip sakiau, taip didi buvo, jog tas, kurs galėjo jo rūbų žambą palytėti, už palaimintą save turėjo. Klausė jo ne vien lietuvių tautos žmonės, bet dar prašaleičiai lybiešiai, krieviai ir mozūrai, kurį ne vien jų vyresnybės, bet ir pačios giminės didžiai godojo, ir ėjo nuo tolimų tolimesnių kraštų pas jį dievų valios teirautis ne vien pagonys, bet ir krikščionys, kaip viršiau minavojau. Prašaleičiai vadino jį krive krivaičiu, būk nuo jo kreivos lazdos, kuria jis svietui įsakymus davęs. Vadinos taip pat valdymieru, arba valdžios vyru, nuo to, jog visų didžiausią valdžią turėjo.
Tarnai jo, arba kunigai, kurie padėjo jam jo darbą atlikti, vadinos vaideliotais, žygovais, viršaičiais, arba viršininkais, pagal tą, kaip kas kuo rūpinos; visi buvo bemoteriai arba našliai, vyrai regėję šilto ir šalto, vilko nešti ir pamesti, apie kurių būdą ir įsiėmimus viršiau jau minavojau. Tuos jo tamus svietas paprastai žyniais, arba kunigais, vadino, tarp kurių vienus pats kūrėjų kūrėjas sau skyrė, kitus rinko pats svietas, į kuopas suėjęs, tarp savęs, vyrus dorus, išmintingus, viso prityrusius, kuriems, kūrėjų kūrėjo pasiteiraujant, ūkės lietą rėdyti reikėjo. Mirus pačiam kūrėjų kūrėjui, tie kunigai pakėlė tarp savęs vieną į senojo vietą, taip pat senelį, 70 ar 80 metų turintį, ir į tą jų darbą svietas nesikišo. Kokia rėda Lietuvos tautoje, rodos, didžiai ilgai buvusi.
Pakajui esant, kunigai ūkę rėdė, bet, kėlusis didelėms karėms su svetimomis tautomis, į kurias visai tautai reikėjo traukti, žemlionys, arba kareiviai, pakėlė tarp savęs visų narsųjį ir kantrųjį vyrą, kurį, pakėlę ant savo pečių, nešiojo po rindas kareivių, rodydami visiems, idant žinotų, ko turi klausyti, nesgi, tą pakėlus, kožno ūkininko gyvyba ir smertis jo rankoje buvo, kaipogi valdžia ir rėda kūrėjų kūrėjo toj pačioj valandoj apsistojo, o pakeltojo karvedžio, arba atmono, prasidėjo, kurį vadino jau karvedžiu nuo to, jog į karę svietą vedė, jau atmonu, jog ėjo atmonyti neprieteliams sau žalas ir abydas padarytas. Vadino jį didžiuoju gaspadorium, arba didžiuoju kunigaikščiu, beje, didžiuoju kunigu, arba lykiu, beje, karalium, nuo žodžio lotyniško rex, regis - karalius. Pasibengus karei, tas karvedys vėl paliko tokiu, kokiu buvo pirma buvęs, o kūrėjų kūrėjas paėmė vėl ūkės lazdą ir vienas pats valdė tautą, kaip jei pirma. Ir taip kūrėjų kūrėjas rūpinos su savo kunigais dvasiškais ir ūkiškais reikalais, o karvedys tuo, ko reikėjo ūkės atvangai ir pakajui, taip pat su savo vyresniaisiais jautojos, nes parodyti katro noris valdžios metą jųdviejų darbuose šiandien yra sunku. Regis, jog, kėlusis tuoįtimpinėms karėms, kad ūkės rėda be perglytos rankoje tokių karvedžių pateko, tad jie ilgainiui pasavino tą valdžią ir nuo to, regis, jau didžiaisiais kunigaikščiais, beje, aukštesniais už kunigą, arba vyresnįjį, vadinos. Kas būdamas, vienok kūrėjų kūrėjai ir taip dar orūs buvo ir paskiau daug galėjo ūkėj, kaip tuojau regėsim. Tas tiktai yra aiškiai žinoma, jog svietas, kaip pakajuje būdamas sau kunigus skyrė, taip ir į karę traukdamas pats tarp savęs narsiuosius ir kantriuosius vyrus kėlė į vyresniuosius, kaipogi šiandien dar svietas vadina žmogų didžios giminės kilties vyru, ne bajoru, norėdamas tuo parodyti, jog jo bočių probočius yra buvęs nuo svieto pakeltu ir rėdęs visą tautą.
Nuo to čia kožnas gali manyti, jog kūrėjas su lykiu arba karvedžiu, turėjo kartais susivaržyti tarp savęs ūkės valdžia; vienok to raštuose nė mažiausio ženklo nėra randamo, tiktai tokia pasaka yra užrašyta, jog būk sekmajame amžiuje gimus Kristui du broliu, Brutenis ir Vaidovytis, arba, kaip kiti rašo, Vaidevutis, norėdamu stipriau ūkės rėdą suvaržyti ir tampriau tautos savo neprietelius ramdyti, suvadinusiu svietą į Parusnį ir tarusiu jam valdymierą sau, arba rykį, pakelti, kurs galėtų stipriau jų ūkę valdyti; abejojančiam svietui būk taip Vaidovytis taręs: "Kokį noris ketėdami nuveikti darbą, imkitės, - sako, - bičių protą, jei nenorit būtinai mulkiais būti; pirm visa yra reikalinga kliautis, nesgi kas yra gaspadorium, tas aiškiai žino, jog vienas pats bitinas bičių spietlių valdo, pats prie darbo visas varo, kurios plustėdamos jo klauso, pats darbą kiekvienai paveda, tingines ir rambiąsias iš aulio, it iš ūkės, vairo laukan, o paklusniosios ir veikliosios pavestą sau darbą atidžiai nuveikia ir, lig nenubengusios jo, būtinai niekados neilsi. Jei tą kas dieną savo akimis regit, tai išmintingai galit ant savo naudos atversti, beje, pakelti sau viešpatį ir į jo valdžią savo valią pavesti. Jis jūsų netaikas taikins, abydas ir galžudes nudraus, dorą ir teisingą globs ir kožną nuo visuomenio pavojaus paglemš. Tai, kad jis tą galėtų pasiekti, įduokit jam valdžią ant savo viso".
Būk paklausęs svietas tokio jo linkėjimo ir pakėlęs sau lykiu arba aukščiausiu kunigu, Brutenį, jo brolį, bet šis būk taip atsakęs svietui: "Aš negaliu jūsų lykiu būti, nesgi pavedžiau mano gyvenimą Perūno garbei. Štai stovi mano brolis, išmintingas ir malonus (rodydamas į Vaidovytį), pakelkit jį sau lykiu jis jus apgins ir teisybę atties, o mane tuo tarpu leiskit mano keliu keliauti ir dievo valią marūnims skelbti, tas jus didžiau dievobaimingais ir doresniais padarys, nekaip kad aš karvedžiu būčiau ir jūsų priešaky kariaučiau". Būk paklausęs jo svietas ir pakėlęs sau lykiu Vaidovytį.
Noris ta pasaka vadina tuodu vyru broliumi, vienok čia regimai yra, jog karvedys norėjo kunigo valdžią įgauti ir į viešpačius išsikeldinti, bet gudraus kunigo negalėjo nuvilti, kurs dievo valios niekaip nuo savęs nepaleido, kurią turėdamas savo rankoj, visą svietą galėjo kaip jei pirma valdyti, nesgi kožnas žmogus nuo gimimo dievobaimingu yra ir klauso veikiau dievo tarno, nekaip karvedžio, kurs liepia jam visas sunkybes kentėti, o tankiai dar nepaklusnų dėl savo labo galuoja žemyn.
Vaidovytis, naujasis rykys, nulenkęs galvą Bruteniui, dievo tarnui, būk lūgojęs sau jo užtarymo ir padėjimo ūkės reikaluose ir lygiai įsakęs svietui, idant nieko neužsiimtų be dievo valios, kurios kūrėjų kūrėjas Brutenis yra visados reiškėju. Ant ko būk visas svietas vienu balsu atsiliepęs: "Visi liuosais gyvensim, duoklės niekam neduosim ir mūsų dievų tiktai teklausysim".
Ką drąsybė pamatavo, tą buklybė patvirtino. Svietas pradėjęs tarpkrūmėse namus strūnyti ir pilis ant kalnų pilti, nuo neprietelių danguodamos; bet tarp žmonių, kurių nelygus yra protas ir nelygi buklybė, sunku tenai vienybę tarp visų antturėti, kaipogi Vaidevutis, tapęs lykiu būk padalijęs ūkės valdžią tarp savo karvedžių, arba pulkorių, kiti rašo, tarp savo sūnų, kurių vardai tie yra: Litvo, Samo, Sudo, Nadro, Šalauno, Notango, Barto, Galindo, Varmo, Ogo, Pomezo ir Kulno. Tie sūnūs, arba karvedžiai, gavę sau kožnas į valdžią ir rėdą ypatingą krašto sritį, norėję, kad jos gyventojai jų valios klausytų, kaip kad klausė jų kareiviai karėje; to dėjęsi, sluogavę juos kas dieną naujomis duoklėmis, naujomis rinkliavomis, naujais darbais, ne vien jiems nė kokios atlydos neduodami, bet dar prigėrę tyčiojęsi ir juokęsi iš vargstančių. Toksai jų elgimos būk sukėlęs sviete apmaudą taip, jog, įkyrėjus svietui ilgiau bevergauti, staiga antpuolęs juos ir išvaręs iš pilių, kaipo savo žudytojus, ir jų rūmus sudeginęs.
Veltui būk Vaidovytis norėjęs tą ermyderį nuramdyti, bet svietas, it žvėris manelius nukratęs, pažino savo stiprybę ir galią, todėl ne vien rykio valdžios, bet ir paties jo vardo nebnorėjęs daugiau begirdėti.
Tam nutikus, pasirodęs būk ir Brutenis, kūrėjų kūrėjas, su dievų rūstybe; tas liepęs svietui sueiti į Enedos papilį. Suėjus tenai, būk jam pavykę dievų baime svietą nuramdyti ir sugraudinti, kursai ilgainiui tokį sandarą tarp jų būk padaręs: "Nė vienas toliau nebsididžiuos savo kilčia ir kitą prie darbo varu nesuoks, bet kožnas turi nuo antro sau pašalpą geru žodžiu ar alga samdyti. Tas tebus godos vyru, kurs tarp visų pasirodys teisiu ir doru savo elgimesi. Atenčioj nė kokios perskyros kilty tarp vieno ir kito nebebus". Dar tempęsi tūli didžturčiai ir nenorėję ant to sutikti, kuriuos ramdydamas kūrėjų kūrėjas tokį įstatymą padėjęs, jog tarp trijų vyro pačių kilties motriškė visados namuose vyro ves žmonystą, ir ji viena žmona tesivadins.
Bet ir taip dar žioravusi rūstybė visų širdy it kibirkštis pelene, visi lykiu niekinę ir maž jo teklausę, kožnas elgęsis kaip tinkamas ir kas stipresnis, tas ir teisesnis buvęs; kad niekaip negalima buvusi būtinai svietą nudrausti, tad išmintingu broliu, numanydamu, jog tiktai pati dievų baimė tegalės svietą nuramdyti ir įstatymus pastiprinti, todėl ryžusiuos tokios gudrybos tai lietai naudoti.
Žaliajame pagiry stovėjęs ąžuolas, kursai savo amžium, aukštybe ir platybe visų girių medžius pranokęs; tenai liepęs kūrėjų kūrėjas Brutenis svietui sueiti ir, jam suėjus, taip būk sakęs: "Dievai mūsų maloningi nuo šiol tarp jūsų gyvens, kurie šį ąžuolą paskyrė sau už buveinę". Ant tų žodžių nudengęs jis tris dievų stabus, uoksuose to ąžuolo įstatytus, kaip viršiau regėjom; svietas tuo būk prasidžiugęs ir stebėjęs, nesgi iki šiolei svietas meldęs dievus, veizėdamas į saulę ir delčią, o dabar išvydęs jų veidus. Tuo tarpu Vaidovytis pasirodęs ir pradėjęs svietui brukti vienybę, minėdamas jam jo praėjusias pergales, garbę ir grobį, lygiai gorindamas nepaklusniuosius dievų karone, smarkiais neprieteliais, baisiais nuopuoliais ir, kas pikčiau, amžina vergyba, jei neklausysiantys įstatymų. Tuo svietas sugraudintas būk pasiėmęs įstatymus kūrėjų kūrėjo pildyti ir savo rykio klausyti.
Čia nuo to jau gal manyti, jog valdžia kūrėjų kūrėjo yra buvusi daug didesnė už valdžią rykio, kaipogį raštininkas, viršiau minavotas, sako: "Vyriausias kunigas visą valdžią turi, rykys maž ką tegali, nesgi kūrėjų kūrėjas dievų teiraujas, įstatymus svietui duoda, o šis jo klauso".
Tuo tarpu vakaras atėjęs, o dar nebuvusi visa atlikta; tad kūrėjų kūrėjas prabilęs tais žodžiais: "Džiaukitės, laukdami ryto, nesgi dievai nori jums savo valią apreikšti". Tą pačią naktį oras apsikniaukęs, žiebai tvaskėti pradėję, o perkūnija ėmusi baisiai griauti, kriokdama begalinėse giriose. Svietui, tuo nusiminusiam, rodės dievai šalip stovintys; bet ryto metą skaisti saulė patekėjusi. Tuo tarpu kūrėjų kūrėjas liepęs malkinę sukrauti, save antkelti ir, tenai svietą suvadinęs, taip sakęs: "Praėjusią naktį girdėjot dievų balsą, kurie man liepė savo valią jums apreikšti, - klausykit ir įsidėkit ją. Jums reikia vienybėj gyventi ir dievų įstatymus pildyti, kunigai tarp jūsų tegyvena, jus temoko, teguodžia, tepataria, mažus kerštus tetaikina, o didžiuosius kūrėjų kūrėjui tepalieka". Toliau išguldė svietui įstatymus, kuriuos idant tvirtai įsidėtų ir amžinai minėtų, paskui, palipus ir Vaidovyčiui, seneliui rykiui, ant tos pačios malkinės, liepęs Brutenis uždegti ją. Tad vėl ėmęs pats svietui sakyti: "Dievai mudu pakvietė į puotą linksmintis antrame gyvenime su mudviejų prieteliais. Todėl skiriavos nuo jūsų ir linkiva lietos vyrams pakelti tarp savęs naują rykį, kurs jus rėdytų, taikintų ir kliautį tarp visų saugotų, tokį rykį, kurs dievams tinka ir kūrėjų kūrėjo klauso. Minėkit visados, jog mudu aukaujavos dėl jūsų laimės, tenai už jus melsivos, kaip čia kad darėva; mylėkit viens kitą ir neapleiskit varge, godokit kūrėjų kūrėją, kurį kunigai jums pakels, idant kana kados jis mirdamas šventu dievo žodžiu jus laimintų, kaip dabar kad aš jus laiminu". Tad abudu seneliu susikibusiu, pragydusiu ir giedodamu lygiai su malkine sugruzdėjusiu. Nes visa tas, ką čia išrašiau, yra yna pasaka, nekaip būti daiktai.
Rodės, jog tą viršiau minavotą sutarimą bei įstatymus, nuo dievo per burną kūrėjų kūrėjo visiems apskelbtus ir smerčiu jo apžymėtus, visi pildys ir laimingai gyvens, mindami ant to įsakymo - kas tau netinka, to ir kitam nedaryk; bet kur dėsi svieto atkaklybę, kuri visados verčia laukan visų doriausią padėjimą, kas ir nugis nutiko, kaipogi, mirus Paruteniui, arba Bruteniui, kunigai tuojau kitą sau paskyrė, noris įkandin ir didžturčiai taip pat pakėlė sau rykį, arba didįjį kunigaikštį, už visuomenį valdymierą, vienok kožnas sau pats savo bare valdymieru, arba lykiu norėjo būti, nuo ko ir kraštą tokio sau pono vadino valstybe; kartais tą valdymierą vadino ponu, nuo žodžio paats, arba pats, pans, arba pons, pagal įvairią suoką, beje, nuo to, jog sau pats kaip tinkamas savo bare rėdės ir nuo to sau ponu vadinos. Prašaleičiai, nepermanydami lietuvių kalbos, vadino tuos sau ponus žiuponais, kurie jau 9 amžiuje yra randami Žemaičių krašte, kaipogi keleivis, gimimo anglas, 890 metuose gimus Kristui buvęs Žemaičiuose, taip rašo: "Žemaičiuose yra daugybė ypatingų rykių, arba valdžionų, kurie pilyse gyvena ir tarp savęs viens su kitu kariauja, patys geria nugeižėjusį kumelės pieną, o svietas midų". Kitas raštininkas sako: "Tie sau ponai, turėdami ne tiktai vieną sodą, bet vieną patį vergą, vadinos rykiais, arba karaliais". Todėl tūli raštininkai, kaip viršiau regėjom, lygina Lietuvos ūkę į senąją Graikiją, kurioje taip pat daugybė buvo tokių sau ponų, arba karalių, kurie, išsidaliję tarp savęs kraštu, varžės ūkės valdžia ir mušės su kits kitu. Nesgi jau pradžioj 13 amžiaus sandarose lietuvių su gudais, metuose 1215 padarytose, tokių sau ponų, arba rykių, randam jau ir pačius jų vardus ir pavardes išrašytas, beje: vyriausias kunigaikštis Živinbudas, Daugnaitis, Daugspruikis, jo brolis Mintautas, Daugaliaus brolis. Vienok tokie sau ponai, arba kunigaikščiai, turėjo klausyti didžiojo rykio, arba kunigaikščio, kurį sau už valdymierą buvo pakėlę, kožnas sau ponas galėjo savo valsčiuje žemės barą kam norint dovanoti, bet dovanotasis turėjo pats meilauti, idant tą jo dovaną didysis kunigaikštis patvirtintų, be kurio patvirtinimo dovana nieko nelietojo. Kėlusis karei, tie sau ponai turėjo su savo šeimyna lygiai traukti su didžiuoju kunigaikščiu į karę, jei kurs neištraukė, tad didysis kunigaikštis atdavė jo valsčių kitam veldėti.
Pirma žemė, arba gruntas, visuomenis buvo, ir, kurs kame buvo pragyvenęs, girios vidury namą sau pastrūnijęs, dirvas apsukui praplėšęs ir pievas praskynęs, tas tokį savo gyvenimą ir gruntą, tam gyvenimui priderantį, turėjo už savo veldėmę ir galėjo kaip tinkamas dovanoti kaip kokį daiktą, kurį būt savo nuopelnu įgijęs. Dar Zigmantas III DLK, Augustu vadinamas, metuose 1557 savo valsčionų įstatymuose sako: "Lig šiol dar negal iš galvos lietuviams to iškulti, kurie vis taria, jog žemė esanti jų veldėme, kurios niekas nuo jų negalįs atimti neigi niekam dovanoti kaipo jų pelną". Kožnas toksai gyvenimas vadinos dėl minavonės vargų, tenai pritirtų prie jo įkūrimo, nuo pirmojo įkūrėjo, jei jis buvo vardu Miknius, tad jo buta vadinos Mikniškė, jei Raudys - Raudiškė dėl žinojimo, idant, jam mirus, jo genčiai tektų. Ilgainiui, noris į svetimas rankas tokia buta teko, vienok visados pirmojo įkūrėjo vardu vadinos. Viršiau minavojau, jog vaikai ilgai prie tėvų buvo ir vėlai pačią tevedė; vieni tarp jų vadinos pasėlininkais, kiti auglininkais, kurie, dar prie tėvų bebūdami, netoli nuo tėvo kiemo sau namus įkūrė ir dirvas pataisė, tai tokie kiemai, kaip strazdai po girią ištupyti aplink tėvo namus, vadinos taip pat nuo tėvo vardo Mitkaičiai, Rumšaičiai, beje: Mitkaus vaikai, Rumšos vaikai. Jei būt du ar trys broliai vienoj vietoj atsikieminėję pragyvenę, tad tie kiemai taip pat vadinos nuo jų tėvo vardo, beje: Drupiai, Žibininkai, Žadeikiai, nesgi jų tėvas buvo vadinamas Drupis, Žibininkas, Žadeikis, ką šiandien ne vien apygardų ir sodų vardai rodo, bet ir raštai senovės žemlionų stigavoja.
Paskui, radusis sau ponams, likusiąją žemę nuo žemlionų valdymierai pasavino ir dalijo ją kaipo savo daiktą kitiems, liepdami sau tarnauti su mokesniu arba duokle ar be mokesnio. Ilgainiui didieji kunigaikščiai likusiąją žemę nuo tų sau ponų patys pasavino, iš kurių gruntų paskui kėlės valsčiai, karališkais vadinami, kuriuos didieji kunigaikščiai vėl dalijo sau ponams jau amžinai, jau lig gyvos galvos.
Visa tauta buvo išsidalijusi ypatingais darbais: ir taip, kurie javus sėjo, vadinos artojais, arba jungvilkiais; kiti girias ir medes saugojo nuo ugnies ir terionių, vadinos medsargiais; kiti sakalus augino giriose sau ponui arba didžiajam kunigaikščiui, mokė juos medžioklėn, sergėjo jų lizdus, kad niekas perint nebaidytų ir pačių lizdų neplėšytų, vadinos sakalininkais; tie, kurie didžiajam kunigaikščiui šunis augino ir medžioklėn pratino, vadinos šunininkais; kiti vebrus ganė ir saugojo, kad niekas nebaidytų jų raistui esant, vadinos vebrininkais; kiti šieną piovė pievose didžiojo kunigaikščio, vadinos šienininkais; kiti jo žirgus ganė ir maitino, vadinos žirgininkais; kurie bites po girias veisė, tie vadinos bitininkais, kurie jo ežerus saugojo ir žuvį žvejojo, vadinos žvejais, kurie trobesius, stotkus ir ūkės padargą dirbo, vadinos dailidėmis, kurie ginklus ir kitus karės įrankius ir pabūkles, beje, vylyčias, seidokus, svilksnis, ragotines, tiekė, vadinos abažininkais, ir taip toliau. Kožno tokio darbo buvo antveizas, arba pristovas, kurį paprastai nuo vardo darbo vadino; ir taip: šienininkas, sakalininkas, abažininkas ir taip toliau. Vienok visi tie žmonės buvo liuosi, nesgi, atlikę sau pavestąjį darbą, paskui galėjo kokį norintys darbą įsiimti dėl savo labo. Vergais tiktai vadinos tie, kurie buvo ar karėj paimti, arba jei, į tiesą ištikus, per sūdą už vergus buvo pripažinti, ir taip tokiu pragumu: jei kas kam ką stigavojo, o, ištikus į tiesą, pats pasirodė neteisiu, tad tas paliko to vergu, kam jis buvo užmetinėjęs neteisybę, jei negalėjo nuo abydytojo išsipirkti turtais ar pinigais, nesgi tas, kam jis užmetinėjo neteisybę, negalint kaltajam išsipirkti, galėjo jį užmušti; jei to šis nedarė, tad šiam kaltasis turėjo vergauti, kaipo tam, kurs jam gyvybą buvo dovanojęs. Tapo dar vergais vėl per sūdą tie, kurie negalėjo ant rako skolos atduoti savo skolininkui, tokius sūdas pripažino vergais tų, nuo kurių pinigus buvo paskoliję, ir jiems turėjo vergauti lig atduodantys ar lig atdirbantys, nes, atdavus ar atvergavus skolą, vėl paliko liuosais, kaip pirma kad buvo. Paskiau didžiai vėlai ir taip vokiečiai, atėję į Žemaičių pajūrius, kad ėmė svietą krikštyti, tad lygiai pradėjo ir vergti. Veltui popiežiai Inocentas III metuose 1213 ir Grigalius IX metuose 1236 gyniojo vokiečiams perkrikštus vergti, liepdamas juos liuosus laikyti, kaip kad buvo pagonimis būdami, paskiau tas gi Grigalius plenipotencijoj, duotoj metuose 1238 Vilhelmui, Sabinų vyskupui, savo siuntiniui, atleistam į Rygą, taip sako: "Tie latuviežiai, kurie priėmė kryžių šventą, turi gyventi be kokių sunkybių liuosais, kaip kad gyveno, būdami sūnumis velnio". Ir visus tuos, kurie drįstų juos verginti, tas pats popiežius ne vien iškeikė, bet dar įstatė, jei kas ką vergtų, idant tas pats to vergu paliktų, ketėdamas visus vokiečius per jūrą išvaryti, jei anie tų jo įsakymų neklausytų. Bet vokiečiai to malonaus balso neklausė, kaipogi Mykolas, arkivyskupas Rygos, pirmasis žmones, paėjusius nuo sunkiojo pono prie lengvesniojo gyventi, liepė grąžinti prie pirmojo, nuo ko tokie žmonės buvo vadinami mužigais, nuo žodžio mužis arba umžis, amžius, tai yra žmonės, amžinai vergaujantys. Todėl nemintą žemaičiai per 300 metų nenorėjo krikštytis ir kariavo, galus graibstydami, dieną ir naktį su vokiečiais ir kitais krikščionimis, norinčiais juos nuvergti, kuriuos mušė ir teriojo, kur vien gailėjo užnikti, į visas šalis siaubdami, lig ant galo tą jų narsybę kunigai amžiais benuramdė. Pagonimis būdami, vergus laikė namie ir vadino savo šeimyna, nes jų vaikai liuosais tapo ir buvo lygiais kitiems Lietuvos ūkininkams.
Visa Lietuvos ūkė buvo paskaidyta į mažas apygardas, tėvūnijomis, arba pavietėmis, vadinamas, nuo vardo vyresniojo, tėvūnu vadinamo, gudiškai storasta, ar rasi nuo žodžio vieta, į kurią liuobėjo vyresnieji tos apygardos susirinkę sūdyti arba kitus ūkės reikalus atlikti: todėl vadinos paviete, gudiškai pavietu. Tokių tėvūnijų, arba pavietų, pačiuose Žemaičiuose metuose dar 1568 buvo 24, beje: 1. Užvenčio, 2. Guntino, 3. Dirvėnų Didžiųjų, 4. Dirvėnų Mažųjų, 5. Pajūrio, 6. Ariogalos, 7. Viešvėnų, 8. Rietavo, 9. Biržėnų, 10. Biržinėnų, 11. Ventos galo, 12. Šeduvos, 13. Tverų, 14. Karšuvos, 15. Josvainių, 16. Vilkijos, 17. Jurbarko, 18. Žarėnų, 19. Telšių, arba Platelių, 20. Veiliuonos, 21. Kražių, 22. Raseinių, 23. Šiaulių, arba Šiaulėnų, 24. ir Viduklės.
Tos tėvūnijos dalijos į pagastus, kurių vyresniaisiais buvo vaitai; tie pagastai dalijos į dešimtines, jų vyresnieji vadinos pristovais. Kožnoj tėvūnijoj buvo dar tie vyresnieji: raktininkas, kurs lobius didžiojo kunigaikščio už raktui laikė ir saugojo, jo pripadėtojas vadinos parakčia; buvo dar pilies ponas, kurs pilį valdė, jo pripadėtoju buvo angininkas, kurs raktus angos pilies saugojo; karūžasis, kurio žinioj žemlionys buvo, prie kurio buvo karės vėliava, jo pripadėtoju buvo šimtininkas, arba pulkorius, nuo žodžio pulti, kurs šimtą vyrų į karę vedė, to paskuojo pripadėtoju buvo dešimtininkas, kurs dešimtį vyrų į karę vedė, ir tekūnas, arba vizius, gudiškai voznius.
Rūmuose didžiojo kunigaikščio tie buvo dar vyresnieji: ūkės marčelga, kurs parėdką ir viežlybumą rūmuose saugojo, ūkės vaišintojas, ūkės riekėjas, ūkės ragintojas, kurių darbas buvo, atėjus siuntiniams svetimų tautų prie didžiojo kunigaikščio, juos vaišinti ir godoti; buvo dar tenai ūkės medinčius, kursai ūkės medes saugojo, ūkės žirgūnas, kurs žirginyčias didžiojo kunigaikščio užveizėjo, ūkės lobenas, kursai visą lobį didžiojo kunigaikščio saugojo, ūkės žyminas, kursai ūkės žymę, arba pečiotį, saugojo, bei ūkės paišoriai, kurie ūkės reikaluose reikiant rašė.
Viršiau minavotiems vyresniesiems, kuriuos ūkės reikalai trukino nuo namų darbo, tiems svietas metė mezliavą, kaipo negalintiems patiems sau duonos užpelnyti, kožnas pagal savo knebinį; ir taip kurie javus sėjo, tie davė jiems duonos, o jų arkliams avižų, kaipogi toj gadynėj vyresnieji raiti jodė po svietą, ne važiojos. Zigmantas II, didysis Lietuvos kunigaikštis, metuose dar 1522 savo įsakyme, žemaičiams duotame, liepia jiems savo tėvūnams pagal seną dabą po duonos kukulį duoti; šienininkai šieno davė, medsargiai - kiaunių, sabalų, lapių ir kitų žvėrių kailius, vebrininkai - vebrų kailius, žuvininkai - žuvis, šunininkai - šunis ir taip toliau, nesgi pinigai didžiai reti buvo ir jų niekam nereikėjo.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
