ltSimonas Daukantas - Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių (The Character of Lithuanians, Higher and Samogitian, of Old Times)
About text Content
Senovėj teisybę viens antram attiesė tokiu pragumu: padarius antram iškadą javuose, pievose ar giriose, tuojau abydytasis nugriebė tą, kurs jam abydą, arba iškadą, buvo padaręs, beje, atėmė jam gyvulį ar daiktą kokį pagal tą, kaip didi iškada buvo. Jei nugriebtasis nebnorėjo savo gyvulio arba daikto apent atgauti, tad tuo įtenkino abydytasis, ir kerštas pasibengė, bet jei nugriebtasis apent norėjo savo gyvulį ar daiktą atimti, tad turėjo, nuėjęs prie abydytojo, pasakyti, jog jis veda vyrus iškados veizėti, idant abydytasis ant sutartos dienos nuo savo pusės nusiųstų du arba tris vyrus į iškados vietą, kurie atėję lygiai su nugriebtojo vyrais nuspręstų, kaip didi yra iškada. Nusprendus iškadą, abydytasis nugriebtąjį daiktą ar gyvulį pagrąžino nugriebtajam, o kas kaltu pasirodė, tas iškadą užkakinti gyvuliais, javais ar šienu turėjo. Žemaičiuose iki šiai dienai paprasta yra, iškadą nuo svetimo prityrus savo turtuose, vyrus kelti, idant nuspręstų iškadą.
Teisybę senovėj attiesė ne sūdų namuose, bet paprastai po ąžuolais ar po kitais dideliais medžiais palaukėj ar pamedėj vyrai žemlionys su tėvūnu sujoję; kaip sakiau, raiti jodė, ne važiojos, nesgi pagal jų nuomonę ratuose vilktis vergo darbas buvo, ne liuoso žmogaus. Jei katrai šaliai toksai sūdas tėvūno su vyrais netiko, tad atjojęs didysis kunigaikštis į girias medžioti persūdijo, ir, kaip jis nusprendė, taip ir paliko. Tokiuose sūduose teisindamies niekados neprisiekojo, nesgi prisieką už didžiai didelį daiktą turėjo, ir tokio žmogaus, kurs buvo siekęs, visi neapkentė ir vengė, kaipo nuo nedoro ir bedievio. Todėl teisinimesi, stokodami aiškesnių davadų, ne siekė, bet galvą savo dėjo, jei tas ne tiesa būt esąs, ką jis antram stigavojo, kaipogi, jei to neparodė, ką stigavojo, tad abydytasis galėjo skundėją užmušti ar už vergą sau paturėti, kaip viršiau minavojau. Mesti ant žemės kepurę buvo ženklu, jog duoda savo galvą. Kokį būdą didžiai ilgai dar, krikščionimis būdami, saugojo, kaipogi 16 amžiuje, susibarę apie ežias ir rubas savo gruntų, paprastai vyrai, nebturėdami kito davado nuteisinti savo rubos, tuojau metė žemyn nuo galvos savo kepurę, rodydamas tuo, jog už tą, ką jis sako, savo galvą deda, jei tas nebūt esąs tiesa, kaipogi šiandien dar tariama yra ką norint stigavojant; "Aš savo galvą dedu" arba: "Aš savo galvą duodu, jei tas bus ne tiesa". Vienok vokiečiai, negalėdami niekaip latuviežių nuturėti, liepė jiems visados siekti, kurios prisiekos tokia yra skvarma įrašyta senovės raštuose: "N. kalbu ir siekiu prie dievo, jog visa tą, ko manęs godingas sūdas klaus ir ką žinau, pasakysiu yną tikrybę, nieko neskųsdamas nei taupydamas, be baimės ir be paprakų, ir nieko neužslėpsiu, o jei ynos tiesos nepasakyčiau, tad, dieve, paversk mane į šią juodą anglį, išnaikink mane kaip šią žemę, sukietink mane kaip šį akmenį, sudžiovink kaip šią lazdą ir nukarok mane patį, mano pačią, mano vaikus, mano gyvulius, mano visus javus še ir tenai per amžių amžius be galo. Amen".
Vargdienis, neturėdamas ašvienio arba javų, savo dirvą ar pievą kitam išnuomojo, už ką nuo antro paskui pusę javų ar šieno gavo. Jei kas, galvijo neturėdamas, gavo nuo antro veršį ar kumelį, paauginęs jį dėvėjo iki trijų veršių ar metų, paskui grąžino augybę tam, nuo kurio ją buvo gavęs; jei buvo jautis, tad pamušus mėsa dalijos, jei ašvienis, pardavus jį, -pinigais. Jei kas, radęs ar sugavęs bites, neturėjo vietos, kur jas padėti, tad įdavė jas antram gerbti, su kuriuo paskui dalijos medum, jei to jis nenorėjo daryti, tad atentį metą pirmąjį spietlių tų bičių jam už radybas grąžino.
Tėvo palikimu vaikai dalijos tarp savęs tokiu būdu. Didieji sūnūs niekados nebuvo karšinčiais savo tėvų ir nieko iš tėviškės negavo, tiktai žirgą ir auglius, kuriuos, prie tėvo bebūdami, buvo nupelnę, ir su tuo turėjo anie jūroj ar sviete laimės sau veizėti. Nes jei vyresnieji sūnai buvo išrėdyti iš namų viršiau minavotu pragumu, tad mažasis sūnus paliko butoje tėvų karšinčium ir veldėjo tėviškę ir visą palikimą; jam reikėjo seseris išrėdyti su tokia pasoga, kokią tėvas mirdamas buvo joms padėjęs, jei nebuvo padėta, mažasis brolis turėjo iš trečiosios dalies savo tėviškės išrėdyti. Nes jei, tėvui mirštant, sūnai paliko visi maži, tad dalijos tėviške tarp savęs po lygumo, o seseriai vienai ar kelioms turėjo duoti pasogą iš trečiosios dalies visos tėviškės. Jei tėvai bevaikiai buvo, tad priėmė sau karšinčių, kurs, įstojęs į sūnaus vietą, į karę turėjo traukti už tėvą, nuo ko ir karšinčium vadinos, priimti vardą savo geradėjų ir juos nukaršinti padoriai, kaip pridera sūnui savo tėvus, kuriems mirus, visa paveldėjo, it būt jų sūnus buvęs.
Mirdamas tėvas jei paliko mažus vaikus, tad pavedė jų globą savo visų artimiausiam genčiai ar visų didžiausiam prieteliui, ką darė tokiu būdu. Jusdamos jau mirsiąs, nusiuntė jam savo seidoką, vylyčias, ragotinę ir karės žirgą, kas buvo ženklu pavedimo globos, idant jis gyniotų ir užtarytų jo kūdikius jo paties ginklu kiekvienoj dingsty, kursai, paaugus vaikams, visa turėjo grąžinti.
Attekėjus pačiai į vyro namus, vyras turėjo jai už vainiką tokią dalį savo tėviškės užrašyti, koksai buvo jos įnešimas, arba pasoga, paprastai užrašydavo jai trečiąją dalį visos savo tėviškės; ir taip, jei vyras ilgainiui numirtų, vaikų nepalikęs, tad gentys vyriškio turėjo marčią atrėdyti ir už vainiką atduoti jai tą, ką nabaštikalis buvo užrašęs, kas šiandien dar Žemaičiuose yra sekamas ir vadinas dalį prieš dalį marčiai atduoti.
Jei viens antrą užmušė, tad užmuštojo gentims valna buvo senovėj užmušti patį užmušėją ar jo visų artimąjį gentį, kaip viršiau minavojau; jei užmušėjas juos numaldė, tad jis užmuštojo gentims turėjo atguldyti pinigais už užmuštojo galvą, kurie pinigai, arba mokesnis, vadinos vyrgalve, arba vyrgulda, kursai žodis paeina nuo vyro ir galvos arba nuo vyro ir žodžio guldyti, arba nuo žodžio vokiško geld - pinigai, beje, mokesnis už vyrišką galvą, nesgi senovėj vyriška galva daug didžiau buko branginama, nekaip motriškos, kaipo patarlė, viršiau minavota, šiandien dar tą rodo: "Ožka, - sako, - ne gyvulys, merga ne šeimyna". Nuo to, jog senovėj kožnas vyriškas buvo kareiviu ir apgynėju savo namų, nesgi, karei kėlusis, kožnas vyriškasis turėjo į karę traukti ir neprietelius savo tautos kariauti. Senovėj už vyrišką galvą paprastai mokėjo dešimtį ilgųjų graižių, po svarą sveriančių, kuriuos graižius gudai pirma grivinomis, paskui rubliais vadino. Be to, dar paskuojuose laikuose turėjo ypatingai atguldyti didžiajam kunigaikščiui tris ar keturis tokius graižius už nuokaltimę, sūdžioms antrus tris ar keturis graižius už sūdą, kas vadinos persūdomis (peresud).
Kaltininkus taip kankino: vienus korė į sausą medį, kaip šiandien dar tariama yra į paiką žmogų: "Tas, - sako, - pašoks į sausą medį" arba: "Tas sulauks sausos šakos"; kitus dybavojo, prie dybo pririšę, kitus į viežą sodino; vieža buvo duobė, per 3 ar 4 sieksnius žemėj iškasta, kartais išmūravota, kur kaltininkus sodino nuspręstą laiką išsėdėti, kurios didžiai nekentė ir paskesniuose laikuose galėjo išsipirkti nuo tos viežos pinigais. Vadinos vieža nuo to, jog kaltininkas tenai kaip vėžys pakerėj turėjo lindoti. Tuos, kurie svetimas bites kieme ar girioj bartis išlaužė, prikalus bambą prie aulio ar drevės, varė apsukui pliekdami, lig žarnos neišėjo. Broliui su seseria susigluosniavus, kasė gyvu į žemę ant skerskelės lig kaklo prieš viens antrą. Kas liuosą žmogų vergė, tą šunimis suplėšydino, kaip šiandien dar yra sakoma į nedorą žmogų: "Šunies kąsnis" arba: "Šunys pamestą neėstų, šunkaklys"; kursai neteisingai buvo antrą įtaręs ar iškernojęs, jei to sūde neparodė, tad pats, ten pat po suolu palindęs, turėjo atkaukti arba atloti tais žodžiais: "Tai ne aš taip kalbėjau, bet it šuo lojau". Jei kas nukalto mažesniuose darbuose, tad mokėjo pinigus, kuriuos visi susiėję ant šventės pragėrė.
Senovėj miera, arba saikas, ilgumo ir platumo toksai buvo: nykštis, arba colis, pirštas, plaštaka, gniaužta, sprindis, uolektis, žingsnis; kurpė turėjo saviep 12 nykščių, arba colių. Uolektis, arba mastas, tris kurpes, sieksnis 3 uolektis, versta, nuo žodžio versti arba verpti, beje, ženklinti, kaip šiandien tebėr sakoma: "Užversk akmenį, užverpk šmaikštį"; versta turėjo tūkstantį sieksnių, o penkios verstos darė senų dienų Lietuvos mylią, 30 šniūrų darė vieną margą, o 30 margų vieną valaką.
Miera, ar saikas, storumo buvo: žiupsnis, rieškutės, gniūžtis, našta, klėbys, ašis, sauja, grįžtis, kepurė, rakanda, druskinė, dvolikis, sėtuvė, pūras, bačka, vežimas. Miera, arba saikas, tekumo buvo: lašas, tauragė, kaušas, krūžas, kipis, milžtuvė, legerė, vogonas, verpelė, bačka, bosas ir taip toliau. Svaras, arba voga: grūdas, svaras, stukas, pundas, birkova.
Laiką lykavo naktimis, ne dienomis, ir taip sako dar šiandien: "Tris naktis išnakvojau", "Naktį pernakvojęs, pagrįžau" ir taip toliau. Metus dalijo į trylika mėnesių, kuriuos taip vadino: 1. siekis, 2. sausis, 3. kovas, 4. karvelis, arba balandis, 5. gegužė, 6. kirmėšų, arba birželis, 7. liepos mėnuo, 8. rugpiūtis, 9. rugsėjis, 10. šilo mėnuo, 11. spalių mėnuo, 12. lapkritis, 13. gruodis. Kožnas mėnuo turėjo saviep 27 dienas ir dalijos į tris dalis, arba taip vadinamas devintines, nuo devintosios dienos, kurioje svietas, visuotinai susirinkęs, meldės arba linksminos. Dieną su nakčia dalijo į 24 valandas, arba adynas, kurias taip vadino: 1. sambrėškis arba brėkšta, 2. santėmis arba sutemo, 3. vakaras, 4. nuovakarės, 5. išvakarės, 6. naktovidas, 7. įmygis, 8. pirmieji gaidžiai, 9. antrieji gaidžiai, 10. prieš aušrą, 11. aušta, arba švinta, 12. mažoji pusrytėlė, 13. išaušo, 14. saulėtekis, 15. didysis pusrytis, 16. priešpietis, 17. pietai, arba pusdienis, 18. pakaitis, 19. po pakaičio, 20. po pusdienio, 21. pavakarė, 22. mažoji pavakarėlė, 23. vakarop, 24. saulėlydis.
Metus skaitė senovėj nuo didelių pasaulio nočių, ir taip nuo saulės užtemimo, nuo marų, giedrų, speigų, audrų, vėtrų, lytų ir krušų; ir taip sako: "Mano bočius, pasibengus žuvėdų karei, 13 metų turėjęs" (1660); "Mano matušė mirė 5 metuose po šaltosios žiemos" (1703); "Mano bobutė ištekėjusi vienuoliktuosiuose metuose po marų metų" (1704).
Kaip nerankiojant, vis dar maž tėra žinių, randamų senovės raštuose apie jų ūkės rėdą, aiškiai išguldytų. Nesgi kad pradėjo svetimos šalys apie lietuvių tautą smailiau jautotis, tuo pačiu laiku sukilo kruvinos karės su tais pačiais lietuviais, todėl daugiau yra žinomų išgalių apie jų karės būdą, nekaip apie ūkės rėdą.
Orė Lietuvos tautoj jau gilioj senovėj buvo žinoma ir garsi per savo būdą. Jau penktajame amžiuje lig negimus Kristui, sako garsus raštininkas, einant toliau į šiaurę, giriose, viršiau minavotose, Juodojoj ir Žaliojoj gyvena kailinuočiai artojai, kurie vieni temoka sėti, kiti visi tyruose, viršiau minavotuose, vienu savo piesu tesirūpina, beje, gano bandą, avis ir arklius. Taip pat Pitėjas, Marsilijos ūkininkas, 4 amžiuje pirm gimimo Kristaus atkeliavęs į Žemaičius gintarų jautotis, sako stebėdamos, jog gyventojai javus džiovinantys rejose, taip vadinamuose trobesiuose, dėl to, jog tame krašte saulė neilgai tespindinti, kitaip javai supūtų nuo lytų, ant lauko būdami; tarp javų pervis lęšius sėjantys, kitų derlingų sėklų ir vaisių nežinantys. Svietas midų geriąs, nuo to regimai, jog ir miežius buvo sėjantys.
Šeštajame amžiuje gimus Kristui kitsai raštininkas, minavodamas Lietuvos kraštą, sako: "Vieni giruliai, arba girionys (taip vadino toj gadynėj žemaičius ir kalnėnus), temoka linus auginti, kurių laukai užsėti joriuoja it jūroje vilnys". Ką ne vien minavoti raštai to keleivio, bet ir pačioj lietuvių kalboj vardai javų, įrankių ir ašvienių rodo, ir taip: pūrai, rugiai, miežiai, vizgės, žirniai, sėmenys, lęšiai, atuodogiai, kviečiai ir linai yra ne svetimos, bet lietuvių kalbos žodžiai, taip pat žambis, akėčios, ratai, varstienos, rugienos, pūdymai, lygia dalia vardai ašvienių, kuriais arė dirvas, ir taip: dvylis, balnis, palšis, šėmis, žalis, žilis, margis, putris, škulis, šmulis, keršis, šalnis, žalmargis, šėmmargis, dvylausis, juodausis, balgalvis ir taip toliau taip pat yra lietuviški, ne svetimi.
Antras rašytojas, gyvenąs pirmajame amžiuje gimus Kristui, savo garbingame rašte "Girionų būdas" sako, tarp visų girionų žemaičiai, arba aušrėnai (aestii), orę testeigę, kitiems slinkaujant, beje, javus ir vaisius steigiai veisiantys. Kas didžiau, po jūrą mauriojantys, ir jų vienų žemėj gintarai tesantys randami; laukai jų ir dirvos, sako, ne sodomis yra, bet kame kurs apsigyvenęs girioj pradyrė sau žemės lopelį, tas to sau ponu buvo ir turėjo gynioti jį nuo neprietelių. Nuo ko jau žemlionimis vadinos, jog žemę savo turėjo, jau vyčiais, kaip viršiau minavojau, nuo to, jog turėjo vyti neprietelius gyniodamos, ar nuo to, jog vietoje gyveno ir nebklajojo su gyvuliais po laukus ir girias, juos ganydami; ir taip patys žemlionys, arba vyčiai, pradžioj tearė ir tesėjo. Jų tėviškės mažne visų buvo lygios, nesgi laukų ir dirvų neplatino dėl įvairių priežasčių: jau idant, ardami plačius laukus ir dirvas, nenutaustų nuo karės ir, ilgainiui išlepę, kad būtinai ant orės neatsidėtų, jau idant, praplatinę savo laukus, nesitartų didesniais už kitus ir vargdienių nespaustų ir jiems žemės neužimtų, o glemždamies nuo žiauraus oro, idant dvarų ir rūmų nestrūnytų ir ilgainiui pinigų nepradėtų geisti, nuo kurių, kaip žinoma yra, vaidai, barniai ir netaikos tarp ūkininkų kilsta, kad tuo tarpu visi, vienokius turtus turėdami, tarės su visagalinčiuoju lygiais esantys. Koksai lygumas tėviškių pačiuose Žemaičiuose didžiai vėlai dar yra regimas: kaipogi veizint į reistrą vyčių, metuose 1528 surašytų, gal regėti, jog Žemaičių vyčiai it visi dar lygias tėviškes yra tebturėję. Kas dar yra didžiau stebuklingesniu, jog ne vien pačių žemlionų, arba vyčių, buvo lygios tėviškės, bet dar ir visų pirmieji ūkės vyresnieji neturėjo valsčių, kaip kad yra randama paskesnėse gadynėse irstant Lietuvos ūkei, nes vos penkis, šešis tarnus, arba, kaip šiandien vadina, padonuosius, teturėjo. Ir taip didysis Lietuvos marčelga Butrimas, visų garsusis savo amžiaus ūkės ir lietos vyras, šešis padonuosius teturėjo visoj savo tėviškėj, vienok pirmuoju Lietuvos vyru buvo.
Jei priminsim patį didumą šeimynos Lietuvos ūkės, tiktai 13 ir 14 amžiuje buvusį, tad aiškiau dar regėsim jos klestinčią orę, nesgi toje gadynėj, karei kėlusis, žemaičiai galėjo iš tų pačių apygardų po 500 joties o 10000 pėsčiųjų vyrų į karę išleisti, iš kurių šiandien ne vien 500 joties, nes pėsčiųjų nebgali sukelti, ką dar senų dienų dirvos, giriomis apaugusios, šiandien patvirtina ir rodo, jog senovėj daug daugiau tuose kraštuose yra svieto buvę, nekaip šiandien.
Kad noris kūrėjų kūrėjas taip viešpatavo ūkėj, o didysis kunigaikštis ją rėdė, kaip viršiau regėjom, vienok nei vienas, nei antras nieko negalėjo užsiimti ir nuveikti be svieto žinios, nesgi turėjo kelti sueimą ir tenai jautotis ir teirautis apie didžiuosius ūkės reikalus visuotinai su svietu, kaip viršiau regėjom. Sueimavojo paprastai ne pilyse ir dvaruose, nesgi tų senovėj neturėjo, bet laukuose ar giriose po visų dideliaisiais ąžuolais ar kitais medžiais ir vos paskutiniuose laikuose buvo pradėję pilyse sueimavoti, beje, eidami jau ant prapulties.
Sueimavojo tokiu būdu: kokioj noris ūkės noty reikiant svietą į visuomenį sueimą kelti, visų pirma sau ponai arba tėvūnai suvadino senuosius savo apygardos į kokią noris pavietę lauko ar girios, kas vadinos vyrus į kuopą kelti. Suėjus tenai seniesiems ir vyresniesiems apygardos, susėdo po ąžuolais ir tris dienas tenai rymojo, nė vienas nė žodžio nepratardamas, idant padūmoję tekalbėtų ir ką norint išmintingai galėtų pasakyti, nuo ko toksai teiravimos vadinos ūkės dūma, arba roda, nesgi pirma turėjo kožnas padūmoti, o paskui kalbėti; ketvirtąją dieną tepradėjo teirautis apie savo apygardos ir visuomenės ūkės reikalus. Ryžęsi tenai ant ko norint, tad paskui leido visų išmintinguosius į visuomenį sueimą į pavietę paženklintą, į kurią susirinkę tokiu pat būdu sueimavojo, kaip jei kuopose: pirma tylėjo, paskui bylojo ir teiravos. Kokius tenai parėdymus įstatė, tų visi turėjo klausyti. Tuose sueimuose visą parėdką vedė kunigai, kurių tenai valdžia buvo didelė, nesgi, su lazda jam mosterėjus, visi nutilo. Paskesniuose laikuose marčelgos tuo rūpinos. Tokie sueimai yra jau žinomi baltoj senovėj, ką patys žodžiai lietuviški stigavoja - kuopa ir sueimas, nesgi paeina nuo žodžių su ir eimi, kuopa nuo kopti.
Nuo to, kaip sakiau, regima yra, jog, noris kūrėjų kūrėjas dvasiškais reikalais ūkės rūpinos, o didysis kunigaikštis kare arba ūkės rėda, vienok negalima yra jųdviejų veikimuose aiškios metos parodyti, kokie katram darbai priderėjo; tačiau tas yra žinomu, jog svietas buvo liuosas iki paskuojų gadynių, ir be svieto pritarimo ir žinios ne vien didysis kunigaikštis, bet ir pats kūrėjų kūrėjas nieko nedrįso veikti lietos reikaluose. Kas yra teisingu, nesgi kas neša naštą, tas turi žinoti, dėl ko ją neša.
Kožnos tautos pradžioje, lig neišlepus svietui, maž tėra įstatymų, tai tas pats buvo su lietuvių tauta senovėj. Visų senieji lietuvių įstatymai yra Smulkio, arba Zamolksio, kursai būk įstatęs, jog dūšia žmogaus esanti nemari, ir mirštantieji karėj, gyniodami savo liuosybę ir savo namus nuo neprietelių, einantys už tą į dangų linksmintis ir džiaugtis tenai amžinai, kaip viršiau regėjom.
Antras įstatytojas buvęs Odinas, gyvenęs antrajame amžiuje pirm gimimo Kristaus, tas turėjęs savo buveinę padaugavy, kurio pilis Asgardu vadinusis. Tas Odinas nuveikęs žuvėdus ir visos šiaurės valdymieru pasidaręs, pertaisęs visuomenę svieto draugę naujais įstatymais, kuriais įsakęs svietui savo neprietelius kariauti ir dievą garbinti. Pagal jo įstatymus svietas vylęsis dangų, arba gyvenimą visų viešpaties, po smerčio įgyti. Pagal Odino mokslą ant žibančio kalno sėdėjęs pasaulio Tėvūnas, arba Perūnas, kuriam tarnavę devyni atmonai, arba kairės vyrai, aiškiau sakant, devynios galybės (pagal kitus dvylika), kame prasidėjęs antras žmonių gyvenimas. Ant to kalno buvęs dar skomis, arba stalas, atmainą žmogaus gyvenimo rodąs. Odino gudrybės įstatymai mokę svietą, kaip ūkę savo rėdyti ir teisybę kožnam attiesti. Kaipogi įsakęs svietui vaikščioti į kuopas bei sueimus ir tenai apie ūkės savo reikalus teirautis. Tikybos įstatymus liepęs nuo svieto slėpti, kuriuos patys kunigai, arba dievo garbės vyresnieji, težinoję, kurie, it taip pat, kaip jei danguje dievo tarnai, prie apvalaus stalo sėdėdami, turėję teirautis apie visus tautos reikalus, o ryžęsi patys ant ko norint, turėję skelbti svietui tą, ką jam reikėjo tokioj dingsty veikti. Visa tauta buvusi pasikliovusi savo dievu, kursai įsakęs jai, idant jos vyrai ne namie pulėtų, bet po visą pasaulį klajotų ir viso prityrusiais būtų, idant, tenai prityrę šilto ir šalto, paskui galėtų namie rėdytis, o ant galo ilsėti gyvenime Perūno ir tenai pasiekti mokslą dorybės ir gudrybės. Pagal Odino įstatymus visi vylės nukakti į dangų, jau mirdami karėj už liuosybę ir namus savo, jau aukaudami patys save dievams paskutinėj, idant per tokią savo kantrybę pavėdautų savo įstatytojui Odinui, kursai pats jau mirdamas dar sau devynias opas, arba ronas, savo ragotine būk įžeidęs, idant tuo paliktų svietui paveikslą savo kantrybės ir stangybės, kursai, sekdamas jį, idant niekintų savo vargais ir sopuliais. Būseną to Odino Lietuvoje ne vien senovės raštai rodo, bet pačios pavardės Odinų, nuo neatmenamų amžių kunigaikščių, žemlionų ir liuosų žmonių, iki šiai dienai Lietuvoj ir Žemaičiuose tebesančios, patvirtina, kad tuo tarpu Odino pavardės nė kokioje kitoje tautoje nėra randamos.
Vaidevučio, trečiojo įstatytojo, tie buvę įstatymai: svetmoteres ir svetmoterius gyvus deginę, o jų pelenus ant skerskelių išbarstė, ir vaikai jų negalėjo kunigais tapti. Kas mergaitę varu būt išžarginęs, tokį žmogų, mergaitei apskundus, taip pat gyvą sudeginę. Neprisileidžiant pačiai savo vyro ar skundžiantis ant jo, pačią gyvą sudegino, dar jos sesuo buvo kaltinama, jog nepamokiusi vyro klausyti. Pačiai keikiant savo vyriškį, keturis didelius akmenis ant kaklo pakabinę, su kuriais ją po artimuosius kiemus varinėję, pakol kunigas pasakęs gana. Uždaužus pačiai savo vyriškį noris vieną kartą, nupiovę jai nosį ir atėmę nuo jos namuose godos vietą, tai yra nebvadinę žmona, tiktai gulove; jei žmona savo vyrą kernojusi, tad pirma su rykštėmis ją plakę, jei amžiuje būdama tą dariusi, tad tokią ugny sudeginę, jei kas daugiau nei tris pačias turėjęs, ir tokį gyvą sudeginę. Tėvas, turėdamas nedorą sūnų, aklą, luošą ar ligotą, negalintį nei karėj, nei namuose nieko veikti, tokį galėjęs sudeginti, nesgi pagal jų nuomonę tariama buvusi, jog žmonių nelaimė dievams ir žmonėms esanti nuliūdimu. Taip pat sūnums valna buvę savo tėvus perkaršusius ir ligotus dėl numažinimo jų sopulių ir patrumpinimo jų ligos deginti ant dievų garbės. Kiekvieno gaspadoriaus pati, vaikai, šeimyna, broliai, seserys, įsiligoję ir kaipstantys, galėjo dėl namų savo pakajaus patys save dievams ant garbės sudeginti, tardami; "Mūsų dievai neturi aičioti, bet juoktis". Jei kas, ir sveikas būdamas, būt norėjęs save ant dievų garbės deginti, taip pat negyniojama buvusi, nesgi ėję per ugnį rodės pašvęstais esantys ir paskui laimingai juokuodami su dievais gyvensiantys. Todėl šiandien dar senu įpročiu suspaudime ar rūpesny tariama yra: "Šitai, - sako, - noris šok į ugnį". Užmuštojo gentys turėję valią atmonyti, negalėdami paties užmušti, jo artimą gentį nugalavę.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
