en
Šis pasakojimas, girdėtas iš pasienio sargybinio lūpų, sugriovė manyje visą tikėjimą sienomis. Sienomis, kuriomis apsitvėrė valstybė nuo valstybės, tauta nuo tautos, rasė nuo rasės, namas nuo namo, šeima nuo šeimos, žmogus nuo žmogaus.
Pasiklausykite!
- Vieną rudens naktį, - pradėjo sargybinis, - stovėjau savo įprastoje vietoje, ant kalvos. Jau antra diena smulkiai, nuobodžiai lynojo. Šiose vietose retai atsitikdavo, kad į mūsų rankas pakliūtų bėglys ar kontrabandininkas. Apylinkė buvo atvira, be medžių ir krūmų, o tikroji siena ėjo plataus ežero viduriu. Didžiulį plotą galėjai stebėti vienu akies užmetimu. Svetimųjų sargybos savo pusėje tenkinosi patruliu ir labai retai pasirodydavo prie linijos. Veikti nebuvo kas, nebent pergalvoti šimtus kartų tas pačias mintis ir laukti valandos kada tave pakeis.
Turėjau įprotį savotišku būdu trumpinti sargybos laiką. Nuo būdelės už šimto metrų rioksojo didelis ąžuolo kelmas. Žingsniuodamas iki kelmo ir atgal plačiu metriniu žingsniu, stengdavausi padaryti savo kasdieniškų penkiolika kilometrų. Po kiekvieno antrojo kilometro užeidavau į būdelę, išrūkydavau papirosą ir mažumą pailsėdavau. Tą naktį, nepaisant įkyraus lašnojimo, jau buvau pradėjęs savo žygį ir tik prisiartinau prie kelmo, kai jis kilstelėjo.
- Stok! Rankas aukštyn! - pats nepajutau surikęs ir atgręžiau ginklą.
Tokiais atvejais netenka vaduotis šaltu krauju, nors nežinomasis, turėdamas gerą priedangą, galėjo mane paguldyti vietoje.
Iš už kelmo išaugo stambi būtybė. Laimei, jo nebandyta priešintis ar bėgti. Žmogus, kurio ūgis vis dar man atrodė nuostabiai aukštas, vienoje pažastyje kažką laikė, bet pakartotinai sušukus iškelti rankas, daiktas be garso nukrito ant žemės. Pavaręs jį šonan, pakėliau daiktą. Tai buvo nedidelis ryšulys. Pamaniau turėsiąs reikalą su vienu tų kavalierių, retkarčiais apsilankančių anos pusės svirnuose pasidrabužiauti arba pasilašiniauti, kai nepažįstamasis prabilo:
- Feršteje nicht!
Pašvietęs elektros lempute, išvydau pailgą, rausva barzda apžėlusį semitišką veidą, kuriame blizgėjo pora išsigandusių akių. Jo lengvi, vasariški drabužiai buvo kiaurai permirkę, avalynė apskretusi dumblu. Žmogus buvo senas ir drebėjo.
Atsivedęs prie būdelės, jį iškračiau, Be kelių popiergalių kišenėse nieko daugiau nebuvo. Sargybos pastogėj vargiai galėjo tilpti pora žmonių, o kaimynystė su įtartinu man atrodė nereikalingas vaišingumas, ir jį palikau stovėti lauke. Nepaleisdamas ginklo, stebėjau belaisvį pro atviras budelės duris. Lietus dar smarkiau įniko, ir sulaikytasis, parblokštas nuovargio, atsisėdo drėgnoje, patižusioje žemėje. Iš jo lupų prasiveržė keli man nesuprantamos kalbos žodžiai, lyg atsiprašymas. Taip jis išsėdėjo gal trejetą valandų, laiks nuo laiko kalendamas dantimis ir dangstydamas savo permirkusio švarko skvernais pliką galvą.
Rytą, sulaukęs pamainos, jį nusivariau į bažnytkaimį, pas rajono viršininką. Mūsų viršininkas, storas, nedidelis vyras, turėjo linksmo ir energingo žmogaus vardą. Ypač jis pasižymėdavo kalbomis ir anekdotais, kai būdavo "dielę apmarinęs", o "dielės marinimu" viršininkas laikė kasdienišką baltakės stiklinę. Nežinia, svaigalai ar nutukimas atėmė jam balsą: jis kalbėjo tik pakuždomis. Gargiantis, šnypščiąs garsas teikė jam tą būdingą smulkmeną, kuri gąsdino kiekvieną pakliuvusį į jo rankas.
- A, muzikantas! Čigoniški romansai! - pamatęs vargingą mano bendrakeleivį gomuriu atsiliepė viršininkas, ką tik atsikėlęs iš lovos, dar su rausva pagalvio dėme minkštame skruoste. - Duok jį čia! Kur sučiupai?
Papasakojau, Belaisvis jau buvo pradžiūvęs trumpoj kelionėj, mažumą sušilo ir nebekaleno dantimis, tačiau atrodė graudžiai: kaltūnais susivijoję, gerokai žilstelėję plaukai styrėjo ragais, kaklą puošė madinga, nors ir nešvari, kieta apykaklė, o vietoj marškinių kūną dengė kažkokios žalios medžiagos likučiai. Visą laiką jis atkakliai tylėjo.
Prasidėjo tardymas. Tokiais atvejais mūsų viršininkas negrūmojo nei ginklu, nei kumštimi. Jo tardymai turėdavo daug liturgijos bruožų, ir jis juos vadino misijomis. Paprastai greta kaukolės formos peleninės, ant jo stalo stovėdavo didelis metalinis kryžius. Laiks nuo laiko atsigerdamas iš stiklinės vieno tų skysčių, kurie viršininkui numarindavo dielę, jis statydavo šaipius klausimus.
- Biografija, ponul? Kokio orkestro dirigentas? Muzikalinis išsilavinimas?
Panašiai kreipėsi viršininkas ir šį kartą, suteikdamas belaisviui kažkodėl kupletisto vardą.
- Ich špreche nur doič!
- Doič, kol į kailį negavai! - viršininkas tuo tarpu peržiūrėjo visus popierius ir jau vokiškai paklausė: - Bite pasport!
Sulaikytasis žvilgtelėjo į mane, atsiduso ir rankomis padarė apgailestavimo judesį.
- Gastrolės? Ha, nežinomas kupletistas?! - pakuždėjo viršininkas ir vienu skruostu šyptelėjo.
Žmogaus akys staiga sužvilgo. Jis papliupo žodžiais. Iš pradžių santūriai, paskum vis smarkiau ėmė mosikuoti. Esąs iš Dortmundo, laikrodininkas. Pradėjus persekioti žydus, mėtyti juos iš darbo, vedžioti po miestą su išskustais pakaušiuose gėdos ženklais, gyvenimas pasidarė neįmanomas. Pasiglemžęs savo nedidelę mantą, penkiolika auksinių laikrodžių, jis bandė pereiti sieną. Sučiupo. Penkis mėnesius palaikę kalėjime, išleido, bet negrąžino nei daiktų, nei paso. Pabandęs bėgt antrąkart. Jis perėjęs kalnus ir maitinęsis gyvulių išmatomis. Jis buvęs šimte miestų ir rinkęs parašus po dokumentu. Tie parašai jį įgalioję suburt armiją, kuri pereis nuo vieno žemės galo į kitą ir išvaduos iš baltųjų žmogėdrų tautas. Ir tada gyvens visi kaip lygūs su lygiais...
Belaisvis vis neaiškiau kalbėjo, peršokdamas nuo vienos minties prie kitos, griaudamas savo ankstyvesnius pasisakymus, vėl grūmodamas armija.
Dortmundo laikrodininkui pasakojant, viršininkas sau rašėsi ir kartkartėmis plunksnakočiu baksnojo į belaisvio ryšuly atrastą guminį drambliuką. Paskum, spustelėjęs jį smarkiau, paklausė:
- Kam jums tai reikalinga?
Žydas droviai pasižiurėjo, staiga pridėjo prie krūtinės išdžiūvusią, plaukuotą ranką ir paaiškino, kad tai vienintelis atminimas iš jo anūkės, pasilikusios ten... už sienos.
- Vargas žmogui. Vargas doram ir teisingam! - pridūrė paskum jis atsidusdamas.-Kuo Izraeilio sūnūs ir dukterys ne žmonės? Kas juos padarė kitokius nuo to laiko, kai po saulė mes gyvename?
- Ha, filosofas! - nutraukdamas suimtojo kalbą, pareiškė viršininkas ir kreipėsi į mane: - Vesk jį ir uždaryk. Tegu iki vakaro paalksta, o tada pasiklausysim tolimesnio repertuaro.
Kai grįžau su raktais, daboklėj uždaręs suimtąjį, viršininkas žingsniavo po kambarį su bonka ir stikleliu.
- Vis dėlto man kažkas ne taip - purtė jis galvą susiraukdamas. - Apsimetėlis arba beprotis! - tarė viršininkas ir, dar kiek pavaikščiojęs, stabtelėjo, įsižiūrėjęs į mane. - Žinote ką? Gera mintis: turiu seną, apgadintą laikrodį, tegul pataiso! Matysim, koks iš jo laikrodininkas!
Tą patį vakarą sužinojau, kad mūsų kalinys be ypatingų įrankių sutaisė laikrodį ir taip sutaisė, jog iš jo vidurių, kaip nereikalingą, išėmė net spyruoklės galą. Laikrodis ėjo ir, galimas daiktas, dar ir šiandien tebeeina. Kalinį pamaitinom ir po naujo tardymo, kurio metu suimtasis pakartojo tą patį neaiškių skundų ir grasymų mišinį, nakties metu perleidom atgal į svetimą pusę.
- Tegul drožia, iš kur atėjęs, - nusprendė viršininkas. - Pakankamai turime ir savų bepročių. Jeigu mūs kaimynams jis nereikalingas, tuo labiau ir mes apsieisime be svetimų laikrodininkų. Pagaliau šimts žino, kas jis…
Gerokai nustebome, kai kitą dieną jį vėl sulaikė mūsų pusėje, tik jau kiti pasieniečiai. Atvestą į miestelį jį pasveikino viršininkas:
- O, senas pažįstamas! Patiko mūsų duonelė? Ką dabar su tavim darysim? Kalėjiman? Mūsų kalėjimuos ir taip pilna specialistų, norinčių žmoniją vaduot…
Laikrodininkas nieko neatsakė. Jo akys žiūrėjo, tartum nieko aplink save nematydamos, pilkos, abejingos. Storos, išsikišusios iš po susivėlusios barzdos lūpos kažką mėmliojo. Drabužiai vėl buvo permirkę nuo lietaus ir tarpais jis kuistėsi juose, lyg užpultas niežų.
Žmogų palaikėm iki sutemų ir, nusivarę septynetą kilometrų, vėl nuginėm per sieną. Šį kartą jam parinkom miškais apžėlusį plotą, kad jis galėtų ko giliausiai ir toliausiai nukeliauti. Jau kitą naktį jį sugavo policija mūsų žemėje.
Prasidėjo keistai atkaklus žaidimas. Kaimynų pasienio sargybos visu pakraščiu, tartum susitarusios, erzino mus, bet mes nenusileidom. Bepročiui, greičiausia rasės įstatymų aukai arba žmogui be dokumentų, siena pasidarė kažkoks užburtas ratas, iš kurio jis jokiu būdu neįstengė išsikrapštyti.
Visą savaitę mūsų vyrai keliolikos kilometrų ruože tartum nieko kito neveikė, kaip tik gaudė ir vėl atgal varė niekam nereikalingą žmogų.
- Bestijos, mes parodysim stumdyti į mūsų žemę visokius valkatas. Gint jį atgal! - niršo viršininkas, įsibodus juokams.
Gal šeštąjį kartą tremiant, laikrodininkas jau negalėjo paeiti. Jo kojos pasidarė sunkios, veide klaidžiojo nykus ir šiurpus pamišėlio žvilgsnis, o skruostus ir lūpas, iki šiol išblyškusias, padengė karščio lopiniai. Per trumpą laiką jis regimai paseno, ir man atrodė, kad dukart labiau pražilo. Visą laiką sau po nosim belaisvis kartojo vieną ir tą patį:
- Aš doras žmogus... niekam neatimsiu duonos kąsnio...
Septintąjį kartą jį nutarėm pervaryti ties ta pačia vieta, kur ir sugavome. Tuo tikslu vienas iš mūsų turėjo jį perplukdyti laiveliu, Laukėm, kol sutems. Žmogus jau antrą valandą miegojo netoli sargybos posto, žemėje. Viršininkas pats atėjo jo palydėti. Jis buvo geroje nuotaikoje, matyt, po įprasto "dielės numarinimo" ir riestybės, nešvankūs posakiai biro iš jo su dusliai gargiančiu juoku.
Atsimenu kaip šiandien: stovėjom dviese. Iki ežero kranto buvo kelios dešimtys metrų, o toliau, stačiai iki pat vandens, krito molėtas slankius. Dangų klojo tiršti, žemi debesys. Žmogų prikėliau, ir viršininkas davė įsakymą jam eiti. Mieguistas, neišgalįs, leisgyvėmis kojomis, jis brido lyg dumblyne, nematąs galo šitai komedijai.
Mudu su viršininku lėtai judėjom paskum. Iš jo kalbos taip išėjo, jog aš pridūriau:
- Esti ir blogiau...
Viršininkui šis pasakymas, matyt, sužadino atmintį, ir jis, nusišypsojęs, pradėjo pasakoti anekdotą. Pasakodamas jis išsitraukė iš makšties brauningą, jį užtaisė, tačiau mane taip patraukė jo istorija, jog ir nepagalvojau...
Mano juoką užgniaužė netikėtas šūvis. Jo aidui šniokštelėjus naktyje, mačiau, kaip ėjęs stačiu krantu Dortmundo laikrodininkas pašoko į viršų, išskėtė rankas ir krito. Pribėgus mums, žmogus dar ritosi žemyn slankiumi, ilgas ir juodas.
- Bet palauk, - pakuždėjo viršininkas keistai, baugiai išskleisdamas naktyje auksinių dantų eilę, - anekdoto aš nebaigiau…
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
