en
Priešus skyrė šviesi upė, matyt, visai negili, nes jos viduryje, lyg mažos salelės, kyšojo nukautų arklių pilvai, išbrinkę ir žvilgą saulėje.
Į sunkių patrankų ratų provėžomis ir raitelių išraižytus, ištryptus pasėlių laukus krito sviediniai, išversdami didelius, saulę užgožiančius žemės stulpus. Aplinkui be paliovos kaleno alkanos mirties dantys.
Kairiajame krante buvo įsikasę vokiečiai, o dešiniajame - rusai, tik vakar paskubomis atsitraukę per upę ir kalvose įtvirtinę bateriją.
Vasaros dienos karštis mirguliavo apleistuose kaimo laukuose. Nebuvo matyti nei žmogaus, nei gyvulio. Įaudrintas šūvių oras bangomis siautė žydinčius rugių plotus, iš kurių dulko žalsvi, duona kvepią debesys. Fronto vidury atsidūrusių gyvenamų namų, tvartų ir daržinių durys buvo atviros, ir sodybų kiemuose mėtėsi be tvarkos išblaškyti daiktai.
Netoli vienos sodybos, sprogus sviediniui, nuo kūtės stogo nušliaužė kažkas pilkas ir dunkstelėjo žemėn, Iš po užvirtusių ant galvos drabužių pasižiūrėjo godžios, nustebusios akys, o iš atviros burnos, per smakrą, tekėjo seilės. Tai buvo kokių devynerių metų berniukas, šviesių, ant ausų uždribusių plaukų, lieso ir išblyškusio veido. Prie krūtinės prispaudęs jis laikė balandį. Persliuogęs per tvorą, šlubuodamas, vaikas pradėjo bėgti slėnio pusėn. Kartais šiurpus ir prailgstantis žviegimas danguje bėgantį sustabdydavo, jis pritūpdavo, užversdavo aukštyn galvą ir dar labiau prispausdavo prie savęs paukštį. Vaiko žvilgsny ir judesiuose nebuvo baimės, tik nusistebėjimas ir mįslingas nerimas.
Jo amžiaus draugai šaukė jį Vartikliu, nors jo tikras vardas buvo Tafilius. Berniukas gyveno su savo senutė paskutiniame name prie upės, ant pačio slankiaus. Lūšna buvo sena, iš lauko aprūkusi, kažkada perstatyta iš pirties. Ties viduriu jos stogas buvo lūžęs ir atsitūpęs ant žemės. Kaime dėl to sakydavo: "Antai Stepų mamytės troba pasitursinus šokti".
Stepų vardas, atitekęs senajai moteriškei ir jos sūnaičiui, išliko nuo ankstyvesnių laikų. Šeimoje, dabar sunykusioje, buvo eilė Stepų, kurie, neturėdami žemės, karta iš kartos vertėsi dailidžių, kubilių ir kalvių amatais. Įsisiautusi baisi liga, nuo kurios tino kūnai ir mėlynavo liežuviai, dar negirdėta tame krašte, paguldė stipriausius šeimos ramsčius. Liko tik Stepų mamytė ir jos sūnaitis, silpnas iš gymio, bet anksti pradėjęs svarstyti ir galvoti. Piemenaudamas kaimynams, Vartiklis pridurdavo namams. Ganymu vaikas ne visiems įtiko. Užmiršęs gyvulius, atsitūpęs prie mažo vabalėlio Vartiklis galvodavo, ko jis ieško žolėje. Galvodavo jis, kodėl varlė šokuoja, o nebėga tekina ir kodėl įsibridus į vandenį, kojos atrodo tartum kreivos?
Dvi burnos tenkinosi mažuma, o kol senutė pajėgė, mynė ratelį, audė drobes. Kartais, vasaros laiku, ji nunešdavo į miestą prirankiojusi kašę mėlynių arba bonką dielių. Dieles iš jos pirkdavo "kraujui nuleisti" storoji Agafija, uriadniko pati, ir dar dvi ponios. Dieles su dideliu pamėgimu senei gaudydavo iš kaimo dumburių Vartiklis. Bet kai uriadnikas persikėlė į kitą šalį, o vieną nuolatinę dielių pirkėją "užsmaugė kraujas", šio uždarbio moteriškė visai neteko, nors ir bandė pačias riebiausias dieles siūlyti puse kainos.
Tik antri metai Stepų mamytė, neišgalėdama be dviejų lazdų vaikštinėti, pasiėmė sūnaitį prie savęs ir ruošė jį elgetauti, mokydama poterių. Berniukas nenuogąstavo. Vaikštinėti po žmones su krepšiu ir pakaustyta lazda, kaip didysis Mykolas, žymiausias apylinkės elgeta, jam atrodė įdomiau, negu ganyti.
Vartiklis viską gera širdimi priimdavo ir būdavo paslaugus, jei tik kas jam gražiuoju įsakydavo. "Dabar klaupkis, pakelk akis į dangų... Nuleisk galvą. Muškis į krūtinę... Muškis! Ne ta ranka", mokydavo senutė "Ką ten laikai saujoje? Išmesk! Sakyk paskum mane: meldžiame Tavęs, Viešpatie, teikis atsiųsti šitiems namams dovaną mylestos dangiškos"...
Berniuko smegenys buvo užimtos kuo kitu. Poterį išmokęs, greitai jį iškratydavo iš galvos. Teko Stepų mamytei trejus metus iš eilės berniuką vesti prie pirmos komunijos, ir jis vis nepataikydavo žegnotis. "Ir Šventos Dvasios amen..." sakydavo dėdamas ranką kažkur prie juosmens. Kunigas, nepiktas ir juokdarys, mėgdavo Vartiklį paerzinti: "Vaike, tavo kryžius į šulinio svirtį panašus!"
Ilgiausiai iš komunijos dienų berniuko atminty pasiliko tik bažnyčios palubėj kabąs melsvas paukštis, išskėstais sparnais. Pirmąkart jį pamatęs, Vartiklis be galo apsidžiaugė ir suriko:
- Motule, karvelis!
Stepų mamytė jam kumštelėjo kieta, tartum medine, alkūne ir uždraudė pirštu rodyti į paukštį, kuris buvo ne kas kita, kaip Šventoji Dvasia.
O karveliai buvo vienintelė mažojo aistra. Laikė jis jų gerą tuziną porų: moliūginių, baltųjų ir tokių, kurių net vardų nežinojo. Daugiausia jis brangino vartiklius, mokančius kūlvertomis raižyti dangų, visuomet pasprunkančius iš vanago. Pirkdavosi juos arba išmeilikaudavo iš kito kaimo piemenų, kur retkarčiais išsiruošdavo deryboms, mainams, prisikimšęs kišenes senų spyruoklių, vielos ar sagų.
Buvo apylinkėj ir tokių, kurie, pavydėdami Vartikliui didžiojo karvelninko garbės, išsigalvojo atskridusius jo balandžius palesinti spirite mirkytais žirniais. Nusigėrusius ir apsvaigusius jie uždarydavo savo lizduose ir taip prisijaukindavo visam laikui. Bet ir Vartiklis nelikdavo skolingas: gavės spirito, tokiu pat būdu vaišino priklydėlius paukščius. Po ilgų rungtyniavimų kaimo karvelninkai su Vartikliu padarė sutartį ir bonkutes su spiritu sudaužė.
Vartikliu jį praminė nuo to, kai spindinčiomis akimis įsižiūrėjęs į padangėj kūlvertomis besivartančius karvelius, pats savęs nejausdamas, suplasnojo rankomis ir, nuo skardžiaus pasiritęs žemyn, išsisuko koją. Žmonės vis mėgdavo jį gundyti:
- Parodyk, Tafiliuk, kaip tavo kertikliai iš vanago paspruko!
- Ne kertikliai, o vartikliai! - pataisydavo karvelninkas ir vaizdžiai parodydavo. Ne kartą su šąlančiu krauju gyslose, sulaikęs kvėpavimą ir apžiojęs kumštį, iki kraujų kandžiodamas pirštus, jis sekė padangėje greitai didėjantį ir vėl debesyse išnykstantį mirties šešėlį. Ir ne kartą po ilgos, atkaklios kovos į laukus nukrisdavo tik baltos, krauju suteptos plunksnos. Vartiklis apžiūrėdavo jas ir keletą gražiausių įsidėdavo sau į kišenę. Tokiomis nelaimingomis dienomis, užmiršęs viską pasauly, jis valandų valandas ištūnodavo lūšnos kampe, po didžiąja lentyna. Kai Stepų mamytė, susirietusi į kamuolį, atkalbėdavo poterius už visą gausingą šių namų giminę, sausai atsikrankštusi sakydavo:
- Eitum miego. Ko ten žiuri į tamsą? Akis dar pakerės kas…
- Galvoju ir galvoju, - atsiliepdavo Vartiklis, lyg iš gilaus miego pabudęs - Jau daug sugalvojau... Prieš vanagus, gyvates sugalvojau…
- ...Per amžių amžius amen, - neklausydama anūko, užbaigdavo senutė dar vieną maldą, atsiminusi užmirštą šeimos narį, ir tuojau paskęsdavo savo mergautiniuose pagalviuose. Namuose ir pasauly įsiviešpataudavo tyla, kurios nesudrumsdavo nė vasarai lauke apsigyvenusio svirplio smuikavimas.
- Neklausi, ką galvoju... Kodėl neklausi? - pasiteiravo po kiek laiko Vartiklis ir, nesulaukęs žodžio, užsnūsdavo nenusirengęs.
Atūžęs karas nesudrumstė šio ramaus gyvenimo. Kas gyvas išbėgiojo, bet Stepų mamytė atsisakė trankytis dievai žino po kokias šalis, svetimuose ratuose ir tarėsi geriausia pasikliausianti Apveizda. Neišgąsdino jos nė kalbos apie artėjančius vokiečius, raguotus, su keturkampėmis galvomis.
Anūkas taip pat nenorėjo palikti savo karvelidės, nors šis didysis kaimo triukšmas: verksmai, daiktų krovimas, kasimas į žemę drabužių, varomų į girią gyvulių mauriojimas, bliūvavimas jam ir patiko.
Vienas nepajėgęs visko susiglemžti, kitas, palikęs paršingą kiaulę, seną ar luošą kuiną, prašė Vartiklio jais pasirūpinti, žadėdami atvežti dar nematytų, skiauterėtų karvelių.
***
Vartiklis tekinas skriejo iš kaimo. Šokdamas per griovį, vienoje vietoje jis pamatė išsišiepusį, atmerktomis akimis, su kraujo puta dantyse, šunį. Arčiau prislinkęs, vaikas nepaprastai nustebo. Šuns buvo tik pusė: galva ir pirmutinės kojos, o už kelių žingsnių - išrausta duobė. Berniukas dar sparčiau pasileido namo. Pasiekęs kiemą, jis sulėtino žingsnius. Stepų mamytė, gulėjusi tarp kubiliukų, neišgirdo jo įeinant.
- Karas ir karas... šuo jau negyvas... - prašneko vaikas, išplėtęs akis į senę. - Kodėl karas?
- Dievulėliau tu mano, kur tu trankaisi? Pats neėdęs, dar mane seną marini. Imk auseklį ir atnešk vandens: duoninės padarysiu, - atsiliepė Stepų mamytė.
Vartiklis, dar valandėlę pamirkčiojęs, nepaleisdamas iš užančio karvelio, pasiėmė indą ir išėjo prie kūdros, kamuojamas sunkių minčių. Pasėmęs vandens, atsiklaupė prie auseklio ir atsigėrė keletą drungnų gurkšnių. Burnoje palikęs atsargą, apžiojo karvelio snapą ir jį taip pat pagirdė.
Vartiklio kakta susiraukšlėjo. Negirdimi, tik jam vienam suprantami žodžiai judino lūpas. Jis greitai pašoko, palikęs vandenį, viską pasauly užmiršęs, išsitraukė iš pašiūrės ilgą šatrą su pririštu prie jos galo skarmalu ir kerte ėmė kabintis stogan. Beregint viršum jo šviesiaplaukės galvos suplevėsavo baltas skuduras. Skudurui įsilėkus, jis buvo panašus į ratu skriejantį paukštį.
Ši karvelininkų pramoga, suteikianti jiems daug džiaugsmo, visuomet pakiliai veikė Vartiklį. Berniuko smakras sudrėko nuo seilių. Jis nieko daugiau nematė, tik begaline gelme tyvuliuojantį dangų. Karo trenksmų išblaškyti karveliai išvydo baltąjį ženklą. Jų sparnų ramus švilpesys artėjo iš tolo, lyg artimo žmogaus dūsavimas. Praėjo visa valanda, kai nebuvo girdėt šūvių, ir Vartiklis suko ir suko savo ilgąjį šatrą, lyg žaisdamas prieš visą įnirtusią, sudulkusią, plienu ir paraku alsuojančią melsvą žmonių galybę, potvyniu išsiliejusią visu slėniu, artėjančią, grasančią.
Vienu sykiu, lyg ženklą davus, sugriaudė ir sudrebėjo žemė. Siauru kyliu, krūmų ir kalvų priedangoje slenkančius vokiečius pamatęs priešas ėmė sėti į jų eiles ugnį. Stūksą kupstai, vejos ir krūmai pavirto gyvais žmonėmis, ir dūmai, garsai, ginklų švitėjimas susiliejo į rausvai pilką debesį, atsistojusį kalnu.
Lyg kas būtų pakuždėjęs kraigą apžergusiam berniukui: - Tafiliuk, parodyk, kaip tavo karveliai vartosi!.. - jis pasišokėjo į orą, išmetęs šatrą, ir, linksmai makaluodamas rankomis, nusirito nuo stogo. Iš jo ančio išsprūdo karvelis, ir baltas, lyg sniego gniūžtė, pakilo į dangų. Savo atviromis akimis Vartiklis jį palydėjo, šypsodamasis, išsitiesęs dilgelėse, su mažute, nematoma skylute krūtinėje.
Šaukiant ir nerimaujant Stepų mamytei, jis ten išbuvo iki vakaro, tartum kuždėdamas:
- Galvoju ir galvoju…
Į vakarą dienos karštis sumažėjo, nurimo trenksmai. Įaudrintas šūvių oras bangomis siautė žydinčių rugių plotuos, iš kurių dulko žalsvi, duona kvepią debesys.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
