lt
[1]
Daugel linksmų pavasarių pergyveno senis Juozas. Ir kaip jis prisimena, kiekvienas pavasaris jį gaivinte gaivino, kilnote kilnojo. Kitoks našumas, kitoks valkumas atsirasdavo sustirusiuose per žiemą senelio sąnariuose. Linksma ant širdies, lengva ir taip gera, neapsakomai gera būdavo. Kiekvienas pavasaris būdavo jam, tartum, nepaprasta naujiena.
Iš žiemos miego pabundanti gamta - tai buvo jo visad atdara knyga, iš kurios nuo pat kūdikystės mokėsi senis gamtos paslapčių; darydamas savo pastabų, didino savo žinių skaičių.
Nemokėjo senis nei rašyti nei skaityti; o gaila, nes jo pastebėjimai gal būtų atnešę nemaža naudos kokiam mokslininkui. Taikosi žmonėse, kad šimtai ir tūkstančiai metų praeina, kol mokslininkai patiria ir ima naudotis tuo, ką jau senai iš padavimų vien sužinome, kad jau būta vartojama senelių sodiečių, ir mokslininko uždaviniu bepalieka sutvarkyti tas žinias ir paaiškinti.
Kiekviena žemės saujelė, su sprogstančiomis joje sėklomis, kiekvienas šapelis pritraukdavo seniuko akis: ištisomis valandomis, pritūpęs prie skruzdyno, tyrinėjo jis mažų darbščiųjų vabalėlių įpročius ir papročius ir, atsidusdamas, kartodavo: "Dievo galybė nenumatoma, nenuprantama!"
Bet kaip sunku buvo seniui, kol jis susilaukdavo tų šviesiųjų pavasario dienų! Liūdo, ilgėjosi, kaip mažas vaikas, nors šioks toks darbas niekada jam iš rankų nekrito.
Rūsčiomis žiemos dienomis ir ilgais vakarais, tupėdamas pas krosnį, pynė jis bučius, venterius ir tinklus mezgė; dienoms pratysus, medžio darbų griebėsi: kibirams šulus tašė, geldas skobė.
Iš visų darbų labiausiai jam prie širdies ėjo klumpių dirbimas. Klumpę padaryti tai niekis, bet jų padailinimas, gražinimas buvo tikras Juozo džiaugsmas.
Kelias dešimtis porų klumpių išskobęs, sems sustatydavo jas asloje ir iš eilės imdavo dailinti tikrai pasigėrėdamas.
Atsidaro jis, būdavo, trobos kampe prie durų įtaisytą lentynėlę ir išsiima sau reikalingų tam tikslui dalykų: šukių krūvelę, žąsų plunksnų pluokštelį ir dailiai sušuktų popierėlių su dažais.
Atsiraitęs rankoves, imdavo maišyti jis tad šukėse dažus, kiekvienai skyrium įdėdamas plunksną, o visas išmaišęs, užsikurdavo pypkę ir sėsdavos prie darbo. Užsimovęs sau klumpę ant kairiosios rankos, atsargiai , atsargiai dažo, būdavo, išraižytas šakeles.
Visa ko tenai buvo priraižyta. Smaikščios eglelės, skarotos rūtų šakos, dobilėliai, raguoti oželiai ir margi paukštukai, - tokie keisti, kokių dar ir gamta neprasimanė.
Išbaigęs visą gražumėli, padėdavo ant žemės, meiliai šypsodamos, ir prisimerkęs imdavo žiūrėti, traukdamas pypkę.
- Užmesk akį, mama! - prabildavo į žmoną: - ar ne genys?
- Besibiauriji, tėvai; kas tau už tai mokės? Įmaus į purvyną, tai ir po gražumo! Būtumei verčiau kuriam indui šulus sutašęs: ir sau ir žmonėms bent naudos būtų, o čia...
Temo tada šviesusis nusišypsojimas ant senelio veido, pranykdavo, kaip nebuvęs, ir senis, galva kinkuodamas, tarydavo:
- Ar išmano kiaulė pipirus! ne jai ir renkami. Tiek teišmanai, kiek iš dubens į dantis, arba kad tau kas tuoj atkišęs skatikus pabarškintų. Eik tu, eik! Nabagė, naktį gimusi esi!... Ne su vienais skatikais gyvensi, nei jų su savim nusineši!...
Žmona, pečius traukdavo, atsikirsdavo tyliai:
- Nei tu su savo margoms klumpėms dangaus slenksčių nebaldysi!
Smarkiau nesusikirsdavo juodu niekada, bet iš mažmožių susidaro gyvenimas...
Senis Juozas, nors iš žmonos niekada negavo pritarimo savo "nenaudingiems" darbams, bet vis delto laikas nuo laiko mėgino atrasti nors paguosmę arba pagyrimą savo širdingajai pamėgai. Liūdna ir truputį pikta jam buvo, kad artimiausioji jo draugė nesupranta, neatjaučia jo darbo vertės, o tuo tarpu, kai i žmones išnešęs, vos imdavo statinėti savo marguosius klumpelius, būriai žmonių, suaugusiųjų ir vaikų, džiaugėsi neatsidžiaugdami, ir žiūrėk, nė valandos netrukus, išgrobstydavo juos, nesilygdami su seniu.
- Ot nagai, tai nagai! Tai protas, ir išgalvoti tokius paukščius! - A kad juos bala! Tartum gyvi!
- Anokie ne stebuklai, - pamodamas ranka, sakydavo senis paniekinamai: - ot sau, žiemos laiku ką gi dirbsiu senatvėje? tai ir tėplioju žmonių akims džiuginti, - vis šmėkša.
Sakė taip senis, bet savyje džiaugėsi, jog esama betgi žmonių, kuriems verta yra pasidarbuoti.
Laikas netrukdavo praeiti, ir vyturėliai, linksmai čiurvėdami, atnešdavo senelio taip laukiamą pirmąją pavasario dieną. Tą dieną Juozas anksčiau atsikeldavo, kaip visada; poterius pakalbėjęs, suimdavo savo skabtus ir visokius įrankius ir užnešdavo ant aukšto. Paskui, apsivalęs su įrankiais, susėsdavo su žmona pusryčiauti. Pavalgęs, sakydavo:
- Na, motin: vėl pragyvenova metelius, o kitų ar besulauksiva? Ar kitimet šiokią dieną dar abudu susėsiva prie šito stalelio?
Žmonos akyse išvydęs ašaras, ėmė jos galvą į rankas ir, veidą glostydamas, tildė.
- Na, ko? nesiašarok, durnele! Dievas duos, tai ir sulauksime!
Apglaudęs ir pabučiavęs, paleisdavo. Ji rinko indus nuo stalo, jis, peiliuką išsitraukęs, kirpo ženklą į sienoją.
Pirmiausias nuo stalo sienojas gerokai buvo iškarpytas - tai jo paties pragyventieji metai. Antrajame sienojuje matėsi beveik perpus užkarpų, - tai žmonos amžius. Trečiajame vos keliolika karpų tesimatė, - tai vienatinio sūnaus Jonuko meteliai... Nubraukė ji 63-čiųjų metų audra, nubraukė, kaip piovėjo dalgis dar nepražydusi pavasario augmenėlį...
Ta keliolika užkarpų ir per visą sienojo plotį išpiautasis kryželis dažnai išspausdavo ašarą iš tėvo akių, nors daugel metų jau praslinko nuo tos liūdnosios dienos.
Užkirpo karpus dviejuose sienojuose, į trečiąjį pažvelgė, "amžiną atilsį" sušnibždėjo drebančiomis lūpomis, nusibraukė ištryškusią ašarą nuo akių. atsiduso ir, nusikabinęs nuo gembės kailinius, ėmė vilktis.
Užsivilkęs, susijuosė diržu, užsimovė savo aukštą ausėtąją kepurę, pasiėmė lazdą ir, persižegnojęs, išėjo, sakydamas:
- Pasilik sveika, motin! Eisiu pažiūrėti, kas "sviete" girdėti.
Nemanykit, kad Juozas miesčiukan ėjo arba prie kaimynų; anaiptol. Jo "svietas" tai buvo šalip trobelės sodnelis, giria, pas kurią stovėjo butas, giria, kurios gelmėje po velėna gulėjo Jonukas su daugel jaunikaičių viename kape.
Juozo "svietas" - tai pievos, žaliuojančios aplinkui, tai paukščių čiulbavimas, tai sraunojo upelio čiurlenimas, - visa tai buvo jo "svietas". Jis tai visa taip karštai mylėjo, nors niekada apie tai nesakė.
Čionai su kiekvienu medžiu, su kiekvienu kampeliu stipriai surišti buvo visoki atsiminimai iš kūdikystės, iš jaunųjų dienų. Visa ko buvo: ir linksmų ir liūdnų valandų. Juozas visa ko matė: ir šilta ir šalta, ir juoda ir balta...
Išėjęs iš trobos, pasuko senis i girią. Oi, ta giria, giria!... Visa kaip kitąsyk, kada Juozas, mažiukas būdamas, dvaro karves ganė: šniokščia, ūžia savo amžiną rimtąją gaidą...
Čia jis sau, būdavo, birbynes drožinėjo, tošeles darė, ilgus, dviem mastais, trimytus; trūbijo, švilpiniavo, birbino. Giria tarė jam, garsas dešimteriopai atsikartodavo; vos vienas nutildavo, Juozas kitą užtraukdavo, - dažniausiai vakarais nuo saulolydžio, iki vakarinei patekant. Taip gražu buvo toje girioje!...
Vakarinė žvaigždė primindavo Juozui laiką. - Bus dyžos - mąstė tada ir, įsidėjęs tošelę ir birbynę į kišenę, sudumdavo savo ilgąjį trimitą.
Vos trimito balsas girioj suskambėdavo, prigudusios prie to balso karvės, po viena kitos nėrėsi laukan iš tankmės ir rimtai, mūkiodamos, keliavo genečiu namo.
Paskui jas bėgo Juozas. Bėgdamas, tai kūlę apvertė, tai ant kiliopų pažingėjo, tai šiaip stripinėjo, - tiek jame gyvybės buvo, kad nesižinojo pats, kur dėtis.
- Visa kaip tada, - mąsto senis. - Šit tie keliai dar tebėra... Visa kaip tada, tik jis vienas nebetoks!...
Toliau laukas; už lauko upės krantas; tenai kiek tai sykių į tą lauką tėvui valgyti nešiodavo!... Tėvas į dvarą baudžiavos ėjo. Gyveno varge, kaip visi baudžiauninkai: stūmė gyvenimą diena iš dienos ir nesvajojo, kad kitaip galėtų būti.
Stūmė gyvenimą, kol vieko pritrūko. Tada Juozas perėmė rankas seniui: susimainė vietomis. Juozas lažan ėmė eiti, senis karves ganė. Ganė, kol vieną pavasarį, atsirėmęs eglės, užmigo amžinuoju miegu. Rado jį šypsantį. Matyti, gražius reginius suteikė jam Dievas paskutiniąją valandą, nes be gailesio su šiuo pasauliu persiskyrė... žinoma, kaip baudžiauninkas...
Juozas jau tada buvo vyras, dailiai nuaugęs: laibas, kaip liepa, stiprus, kaip ąžuolas.
Tėvui mirus, ir motinikė ėmė kažin ko silpnėti. Kasdieną didžiau linko prie žemės, ir sunku jai buvo bešeimininkauti.
Vieną syki, Juozui iš dvaro vakarą sugrįžus, tarė:
- Juozeli! jaučiu, kad neilgai trukus palūšiu. Ką tu veiksi, vienas likęs: nei putros nebus kas suplika, nei kas žodelio pasaką nuo darbo parėjus. Pasižvalgyk po merginas, ir kuri pritiks prie širdies, parsivesk šeimininkauti.
Nesižvalgė Juozas ilgai, nes jam daugiau, kaip metai į akis buvo įkritusi vieno baudžiauninko duktė: pamatė ją, kaip savo tėvui valgyti atnešdavo.
Juozas žiūri dabar į lauką ir svajoja; jis čia ją, tartum, mato su lauknešėliu bėgančią: naši, skaisti, linksma; tartum, girdi jos balsą:
"Palieknės dvarelis tikras pragarėlis:
Čionai mūsų vargai, nepabaigti darbai" ...
Mato Juozas, kaip, jį išvydusi, paraudo, dainuoti nustojo ir šypso...
Nutrūko svajojimas.
Šit kryžius palaukėj... Po tuo kryžiumi, po veja, jo Jonelis guli... Užmindė kazokai nužudytųjų kapą; užaugo veja, betgi tėvo širdis neužmiršo: ligu laisvės spindulėlis bliktelėjo, jis savo rankomis čionai kryžių pastatė...
Ir šit pasidėjo senis savo aukštą ausėtąją kepurę, atsiklaupė, bučiuoja kapą, su sūnumi kalbasi, o ašaros byra, byra...
Atrėmė galvą į kryžiaus kamieną.
- Oi-oi-oi! - šnabžda tylomis, - buvo, visa buvo, ir pražuvo, kaip sapnas... Kas mus senius į kapus bepalydės? Kas apverks, apraudos? Niekas.
Pražuvo visa tą valandą, kada jiedviem su žmona rodėsi, kad dangaus vartai jiems atsidarę ir Dievulis visą glėbį laimužės jiems išmetęs: - ponas iš baudžiavos amžinai paleido Juozą ir tą žemės sklypelį, kurį jo senelis ir tėvas valdė, dovanojo.
Juozui nepigiai atiteko tos dovanos: kuo tik galvos nepadėjo, gelbėdamas ponaičius skęstant. Nunešus juos buvo giltinė prie bedugnės, "velniaduobe" vadinamos, na, ir murktelėjo, kaip akmenukai!
Juozas, dar tebesirgdamas nuo to atsitikimo, išgirdo apie savo laimę. Džiaugsmas pagydė jį veikiai ir Juozas galėjo stoti prie darbo.
Nebe prie baudžiavos darbo: jis kitą darbą buvo sumanęs.
Svajojo senis, kaip jis tada buvo laimingas: kaip jam besidarbuojant, senasis laužas kitaip ėmė atrodyti. Dabar tikras dvariukas: sodnelis žydi, klesta; bitės po šakas ūžia; gluosnyje gandras savo lizde taraliuoja... Visa ko yra, tiktai tavęs, Joneli, nebėra, nebėra!...
Tartum, mato senis savo Jonelį, kaip dailiai sukaltus iš lentelių įkilus kalinėja jis slyvų ir vyšnių viršūnėse; o kiek tai buvo džiaugsmo, kada prie įkilo durelių plasnojo sparneliais šnekučiai, švilpiniavo, čirškėjo!...
Penkiolikos metų buvo, o kaip dailiai šieną piovė, oi-oi-oi!... Dabar rūdyja dalgelis ant gembės, o jis čia po ta velėna!...
Staiga išgirdo senis žingsnius. Kadangi nemėgo su savo širdgėla prieš žmones rodytis, greitai nuo kryžiaus atsitraukė, kepurę užsidėjo ir ramus, rimtas takeliu ėmė eiti.
- Tegul bus pagarbintas! - pasveikino Juozą žmogus. - O kur gi jūs keliaujate? Juozas klausimu į klausimą atsakė:
- O jūs kur?
Užėjusis Juozą žmogus buvo netolimas kaimynas, kitąsyk baudžiauninkas to paties, kur ir Juozas, dvaro. Nuo 63-čiųjų metų valdė jis žemės ploteli taip, kaip ir kiti buvusieji baudžiauninkai. Juozui žemės iš pono gavus, visi baudžiauninkai ėmė jam prikaišioti. Atsitiko ne kartą išgirsti Juozui labai nesmagių iš jų žodelių. Ilgainiui nutolo nuo visų: jis jų neieškojo, jie apie Juozą užmiršo.
Nemažai nustebo Juozas tuo kaimyno Tamošiaus pasveikinimu.
- Kur gi jūs? - pakartojo, nežinodamas ko sakyti.
- Prie jūsų ėjau, - tarė, ir nutraukė.
Juozas bailiai po girią apsidairė ir, šypsodamas, tarė:
- Na gi? kas nutiko? Rodos, patrakusio šunies niekame nesimato.
Kaimynas nuraudonavo. Suprato dyglį.
- Klausykis, kaimyne! praeitoji užmirštoji. - Gana. Žodelis išlėkė, tamsta į širdį priėmei. Dabar didesni reikalai užėjo... Galime visi šunų lodyti išeiti! Varnai ar vanagui mažo paukštelio lizdą palietus, visas būrys kitų paukštelių pagalbon skubinasi; šnekučiai, žvirbliai, net ta mažutė kielelė, ir ta neatsilieka: visi išvien puola, užmiršę savo peštynes del kokio nutvertojo vabalėlio, minkšto pūkelio ar trupinio; visa užmiršta ir puola išsižioję: vienas kapt, kitas kapt; tuo tarpu varnai tiek besiranda: sklenda, kaip pašėlusi. šit, ką vienybė padaro!
- Žinoma, - pritarė Juozas.
- Taigi, dabar ant mūsų toki laikai atėjo, ir mes turime, kaip tie mažieji paukšteliai, susiimti į vienybę, kai mumis varna išsmagys. Supranti?
- Nieko nesuprantu, - atsakė rimtai Juozas.
- Tai negirdėjai, tur būt, nieko?
- Niekur neinu, ką gi aš girdėsiu.
- Rasit, nežinai, kad žiemos laiku mūsų ponas pasimirė?
- Kur gi nežinosi; girdėjau.
- Tatai mūsų vargų pradžia. Kaip sako žmonės: nauji miškai, nauji kirtėjai. Mūsų dvare, kaip girdžiu, daug naujienų įvyksią! Parvažiavo ponaitis, ar ponas - nežinau: vieni sako vedęs, kiti - ne. Bet tai nei šildo mūsų, nei šaldo. Taigi, parvažiavo ir čionai ketina pradėti gyventi pagal svetimųjų šalių mokslą...
- Kas gi jį mokė? - pertraukė Juozas.
- Kas mokys: ar toki valios paukščiai imasi mokslo! Kas jiems galvoj! Bet kam jam pačiam mokėti: parsivežė vokietį, tatai jis čia darys tvarką, kaip jam jo draugai velniai patars!
- O! bėdina, bėdina mūsų žemelė! - atsiduso Juozas.
- Tatai ginkim ją, neduokim velniui į nagus! - tarė karštai Tamošius. - Žiūrėk, jau yra tos tvarkos pradžia: žinai, dvaro kieme topelyje buvo gandralizdis. Tiek metų niekam jis nekliudė, o tam ilgariečiui pakliudė; ėmė ir iššaudė!
- Gandrus iššaudė? - pasipiktinęs pakartojo Juozas.
- Na, taigi, matai, ko galime laukti? Dabar vokietis kala, kad kitaip negalima esą ūkio vesti, kad pirma reikią žemę "apvalyti"... suprask! ap-va-ly-ti! - Sako: tai vagis esą vaisinti ant savo žemės! Mūsų trobos tai tas pats, girdi, esančios žemei, kaip šašai arba vabalai žmogaus kūnui! Girdi?
- Mes šašai, brudai? - susimąstęs, pakartojo Juozas. - To betrūko sulaukti!... O jis kas?
- Matai, nėr ko snausti.
- Ką gi darysim dabar? - paklausė Juozas.
- Reikia ruoštis, kad, paklausti, turėtume paruoštą atsakymą; pakinkys - mes važiuosim!
- To ir betrūko, kad imtumėvos savo tarpe žodžiuotis, - tarė Juozas, sunkiai atsidusdamas, ir susimąstė, klajodamas akimis po linkinę ir sodiečių butus. Pagaliau jo akys susilaikė ant dvaro, baltuojančio ant kalno antroj upės pusėj, ir senelio akys pasruvo ašaromis.
- Dievuli, Dievuli! Tokios platybės pievų, miškų ir dirvonų, ir dar jiems negana! dar neišsitenka! mūsų kampelių prireikė... Kas galėjo tai tikėtis?!...
- Ir didesnių dyvų čia netrukęs matysi, - atsiliepė Tamošius. - Tas pat įvyks, kaip ir Darbėnuose: užėjo pasiutimas - šmaks brakš, žmones išmėtė, išvaikė, sodybas su žeme sulygino, užarė ir parsigabeno "grinomus" gudruočius, kuriems ir pavedė visa tvarkyti. Broleli mano! kaip tie ilgablauzdžiai stypsojo po laukus su knygomis rankose!... Liuoba skaitys skaitys iš knygų, paskui paims žemės saują ir uostys, "čia žirn, čia kvieč" nutardami. "Mes padarysime "štembukl", kad visi stebėsis!" - liuoba girsis naujieji tvarkytojai. Ir tikrai: "štembuklų" pridarė tokių, kad vos trejetui metų praslinkus, netiktai "žmones", bet ir patį "poną", brolyti tu mano, galutinai nukelnėję, laukan ištvarkė!... Paskui - juokas sakyti: - "ponas" pas tuos savo "grinomus" tarnauti pristojo!... Tfu! Dabar nebegalima ir pažinti Darbėnų dvaro: pačiame dvare "tripūgą" pastatė...
- O tai kas per velnias? - pertraukė Juozas.
- Taigi mašina pienui pliauškinti. Visas būrys vokiečių ten sukasi. Kiaules peni koplyčioje: senovinius ponų kapus kiaulės knaisioja, probočių kaulus triauškindamos.
- Na, o laukus kas dirba? - paklausė Juozas.
- Kas dirbs? Niekas nedirba. Dvejetą metų pamėgino sėti ir perėjo noras: avižėlės šiokios tokios išlindo pasėtos iš žemių ir tos paraudonavo, tartum, susigėdusios ar išsigandusios, kad biauru buvo ir regėti. Darbininkai, vasaros laiku "tripūgos" išpliauškintojo pieno apsigėrę, vaikščiojo, pilvus susiėmę, žurbuliuodami viduriais, lyg koleros ar greitligės apimti; kas dirbs? ... Ir užleido laukus ganyklomis... Bus ir čia taip pat; matysi.
- Neduok, Viešpatie! - tarė Juozas, susipurtęs.
- Bene gaila ponų? - prasijuokė šnairuodamas Tamošius.
Juozas tylėjo. Jo veide žymėjo gailesys ir susirūpinimas.
- Žinai ką, kaimyne! - pratarė po valandos: - aš manau, jog nebloga būtų, jeigu mes visi senieji nueitume prie pono; prakalbėtume meiliai į jo širdį ir protą; rasi, paklausytų saviškių ir...
- Tfu! tfu! Į dvarą eiti?!... Dvare saviškių ieškoti?!... Kas jis mums saviškis ir patsai ponas!... Kažin kaip su juo ir susikalbėtumei, kad nė žodžio lietuviškai nemoka. Net ir tie biznaskrandžiai jo grinomai vokiški, ir žodį kitą pramoko žmoniškos kalbos tik del to viena, kad, daugiau kam galvą apsukus, galėtų ir daugiau kuo pasinaudoti; o šitas: čia gimęs, čia augęs, šitų dirvonų duona išmitęs, neišgali, nemėgsta apžioti gimtinio žodžio!... Išgama, biaurybė, siurbėlė, tai ne saviškis!... O vėl, manai, tave ten prileis prie pono? ... Vokietis, sako, sergsta poną, kaip aki kaktoje, kad niekas "nereikalingas" prie jo neprieitų. Nieko tokiu būdu nepeši. Kitokios priemonės mums ieškotis reikia: jie turi mokslą, mes turime stiprias rankas ir kietus kumščius; o jeigu reiks, tai ir raudonąjį gaidį patupdyt ant stogo... Žūta būta!...
- Pirksi nepirksi, vis pasilygti galima, - tvirtino savo Juozas. - O rasit? ...
Tamošius domiai pasižiūrėjo Juozui į veidą.
- Ryžkis, - tarė, - ryžkis! Mums nėr kas daugiau bekalbą. Matau, ir tu toks pat esi kirmėlių peras, kaip ir tie dvariškiai, todel su jais tu ir susirišai ir jiems parsidavei su kūnu ir su dūšia, kaip jų gentainis, ir dvaras tau labiau rūpi, negu badas ir vargas be pastogės liekančių kaimiečių! Nedovanai, kaip vilkas laikais atokiai nuo gimtinės kaimiečių kuopos, ir tavęs visi, kaip vilko, bodisi! - išskaitė Tamošius ir, neatsisveikinęs, atsitolino murmėdamas ir spiaudydamas bei grasydamas nežinia kam.
Juozas valandą stovėjo vietoje, kaip į žemę įkastas. Skaudžiai jam širdį pervėrė kaimyno žodžiai.
- Aš ponams parsidavęs? ... aš?!... - kartojo patsai sau senis: - še - tau!...
Mąstė valandą sunkiai susirūpinęs, bet, neilgai trukęs, pamojo ranka. - Et! bus visa gerai: nenori jie - nueisiu vienas, - nuramino save senis ir, nieko nelaukdamas, leidosi eiti takeliu dvaro linkon, minėdamas, kaip tai kitados su seniu ponu visada lengvai ir gražiai susitardavo, ir rengdamos savo širdyje į jaunąjį poną graudulingą prakalbą.
Ir taip buvo įsigilinęs į tas savo mintis, kad nė jaunojo pavasario taip visad mylimas jam grožis nebeprablaivė jo susirūpinimo. Susitiks liuoba senukas pavasari tik tik parlėkusį gandrą ir sveikins liuoba ji ilgomis prakalbomis, lyg geriausi savo pažįstamą.
- Sveikas, gužiau strypakoji! Sveiks parlėkęs, ilgasnapi! - liuoba sveikins pasigėrėdamas. - Nuvargai nabage, o širdelės pagaivinti dar nelabai yra kuo! gūželis tuščias!... Ieškok, sveikas, ieškok! Netingėk ir į vandenėli pasibridėti! Nepražūsi! Ką Dievas augino, tą ir išmaitino - liuoba ramins senis susitiktąjį raudonasnapį. Dabar visai netoliese paupyje stovėjo gandras ant vienos kojos, šildydamos ant saulės ir džiovindamos šiltu vėjeliu sušlapusias plunksnas, o Juozas praėjo pro šalį, visai neprašnekinęs mylimojo svečio. Nepastebėjo nė to, kaip kuodotosios pempės, pakilusios iš pabalio, pasileido jam aplink pat galvą klykdamos suktis, dejuodamos savo "nevyko" ir besiklausdamos ar dar "gyvi"? Kitą dieną ir čia senis būtų pasiremezinęs su pempėmis;. dabar ne tai galvoj jam buvo: Juozas jau pragyveno vieną broliažudžių karą; matė brolių kraujo klanus degėsių pašvaistėse ir girdėjo didelių minių verksmą ir skriaudos aimaną; žodžiu, matė visą šiame pasauly galimąjį pragarą ir bijojo, kad anie baisulingieji, širdį tirpinantieji reginiai nepasikartotų. Jam rodės, jog visa pridera dabar nuo tų žodžių, kuriais jis prakalbės į dvaro poną. Bepigu būtų, jeigu jis galėtų ir mokėtų ponui išsakyti visa tai, ką jaučia jo širdis!... O čia lygu ką sumąstavo ir stengias atvaizdinti tai gyvais žodžiais. Smaugti kas smaugia gerklėje ir nebesutūrimos ašaros rieda per veidus. Juk a. a. senasis ponas ar ne tėvas jam buvo?... O jisai pats šitą jaunąjį ar ne kaipo tikrasis brolis, savo galvą į pavojų leisdamas, skęstanti, tikriau sakant, jau paskendusį gelbėjo? ... Nejaugi dabar tasai pats jo išgelbėtasis nuo tikrosios mirties ponaitis taip beširdiškai atims, ką dovanojo vertai, užpelnytai, dėkingasis jo tėvas... Nejaugi - mąstė - tasai ponaitis atims iš jo dabar su senele vienatinę pastogę, vienatinę senatvės prieglaudą? ... Ir smaugė jam susiaudrinęs kraujas jautriąją širdį, o susispyrusios ašaros smaugė gerklę ir slopino kalbą.
- Tfu! piemenų darbas! - ėmė piktai murmėt sau po nosia, atsipeikėdamas senis. Širdis jau matyt tokia. Kodel bet taip sunku ir jam prieiti ir širdį pririšt prie jaunojo pono? Netoks, matyt, kaip senasis. Senojo niekas tokiomis kalbomis neminėjo.
Išrūkė ir pypkę, prisėdęs pakelėje, iškratė pelenus, padaužęs i klumpę, iškrapštė ir, vis nesurasdamas raminančiojo atsakymo į kilusiuosius abejojimus, leidosi toliau keliauti ir atsidūrė dvaro vartuose.
Kitas skyrius >
