en
[2]
Apmetęs akimis linkinę, sustojo vietoje, kaip stabo ištiktas ar žemėn įkastas. Markstė blakstienas, tai vėl plėtė akis, vis nepasitikėdamas gerai matąs: toks keistas reginys staiga jam puolė į akis.
- Dieve, Dieve! - ėmė pagaliau vaitot senelis, susiėmęs rankas: - ką daro tie nevidonai!?...
Visa gatvė ir aikštė iki pat dvaro rūmų buvo senojo pono beveik savomis rankomis iš abiejų šalių nudaigstyta skroblais; a. a. tėvelis pasakojo pats daigstęs tuos medžius su senuoju ponu, abu dar jaunu būdamu. Dabar stovėjo visi tie medžiai, baltuodami nuogais kamienais, apiplėšta žieve, liūdnai siūbuodami nuvytusiais, tik išsprogusiais jaunais lapeliais; stovėjo jie merdėdami, bedeginami dabar kitkart taip jiems gaivingų saulės spindulių, lyg tyčiomis pilnoj saulės šviesoje, kad kuo aiškiausiai parodytų visą to darbo baisenybę!.. Žemę aplinkui dengė daugybė saulės nudegintų ir beširdžių žmonių ranka nudaužytų, dar neišsprogusių, rausvų pumpurų. Tasai reginys taip seni Juozą prislėgė, jogei paeit iš vietos nebegalėjo. Stovėjo ir žiūrėjo. Taip prisirišęs prie prigimties ir taip ją mylįs senelis, mažką daugiau, tur būt, būtų susigraudinęs, lygiai netikėtai išvydęs žmones nuluptais kailiais...
Tą jo sustyrimą pertraukė kirvio atbalsis nuo upės. Atsikreipė į aną šalį: ir upės pakraščiais buvo skroblais ir uosiais išdaigstytos ūksmingos aikštės, kurių galo nebuvo galima akimis pasiekti; ir anie medžiai, matyt, buvo tokiam pat galui pasmerkti: visiems kailius lupo.
- Nebuvai matęs tokių dyvų? - netikėtai atsiliepė kažin kas šalip jo: - visi stebisi, brolau.
Juozas atsigręžė: šalip stovėjo prie ratelių maždaug jo metų sodietis. Žmogelis, matyt, vežė varpučius ir, prisiartinęs tylomis minkštu keliu, paleidęs rankenas, užkalbino. Matyt, ir jo širdis reikalavo pasiguosti del naujosios tvarkos.
- Oi-oi! netrūksta čia dyvų, netrūksta: kasdieną naujiena. Paskutinė, tur būt, bėda priėjo, kad taip parsiduoda.
- Kam gi tuos skroblus taip nudraskėte? - ko nesušuko Juozas.
- Nei aš juos draskiau, broleli, nei ką, - atsakė sodietis. - Draskyti ir daužyti yra čia kam ir be manęs; yra tatai smagesnių už mane. Aš čia pasamdytas. Kitkart ir aš buvau žmogus, ant senatvės štai likau pastumdėlis, be pastogės...
Čia senio balsas sudrebėjo.
- Dabar, kur gaunu darbo, pavalgyti - ten namai; kur numirsiu - ten bus kapai.
- Iš kur gi tamsta esi? bene... taip rodosi matytas - bene Šilyno dvaro?
- Je, - patvirtino senis: - išmėtė ir mus; ir ten tokios pat pervartos. Tur būt, jau artinasi svieto pabaiga, nes juk šv. Jono apreiškimuose parašyta, kad tam laikui besiartinant, kilsianti tarp žmonių didžiausia neapykanta: tėvas nesidrovėsiąs užmušti sūnaus, sūnus tėvo; išsižadėsią žmonės Dievo, ir nebeliksią žmonių tarpe nieko šventa, kol patekėsiąs ant dangaus, vietoje šviesiosios saulutės, raudonas kryžius ir paženklinsiąs baisiąją paskutiniojo teismo dieną... Ir kaip toki savo žemelės naikintojai stos tenai akyse Aukščiausiojo Teisėjo?... Kaip Judošius Iskarijotas Kristų, taip jie savo žemę išduoda į rankas netikėlių paniekinimui ir numarinimui! Kiek dabar pasiliko žmonių verkiančių kruvinomis ašaromis!... pavargėlių be duonos, be pastogės!...
- Baisu! - atsiliepė Juozas. - Kažin kaip bus pas mus? Čia, rodosi, taip pat daugumui nebeteks vietos.
- Kaipgis: diena iš dienos ir čia tik popierių kažin kokių belaukia. Duos keletą dienų išsidanginimui. Ir mums taip buvo.
- Ar gali būti? - puolėsi Juozas klausti, visas nutirpęs.
Senis rankas sudaužė: - Ot! - tarė, - dar netiki! Neilgai trukęs pamatysi taip pat ir čia savo akimis. Bet ką čia bekalbėti apie žmones, kad pas mus, vokiečiams užviešpatavus, nė gandrams vietos nebetenka. Žinai tą šimtametį ąžuolą veršininke, kuriame iš senų senovės gandrų lizdas buvo ir niekam nekliudė, o to velnio kuprotoji nosis ir ten užkliuvo, neprasisuko. Pablerbėjo, pablerbėjo su ponu ir, vakaro sulaukus, kada gandrai nabagėliai sugrįžę kuo ramiausiai sau ilsėjosi, betaraliuodami ant lizdo, - pykš! pykš! ir nudėjo abudu. Pažiūrėk, sveikas, jeigu netiki: antai lauke varnos jau liekanas tampo!
Ir parodė pirštu.
Juozas pažvelgė ištiestosios rankos linkon ir pamatė visą būn varnų, kurios, ir savo tarpe besikukindamos ir garsiai kvarkdamos, draskė nebegyvus paukščius, - taip meiliai paprastai kas pavasaris sodiečių sveikinamuosius svečius. Susipurtino senis ir nusispiovė, nieko netaręs.
- Matai - tęsė toliau šnekusis dvariškis: - matai, kas dedasi! ... Bet tai dar ne visa. Pasižiūrėk, brolau, tenai, kieman, tenai kas dedasi! - tęsė keistai nusišypsojęs senis.
- Na? - nustebęs paklausė Juozas.
- Eikiva arčiau! Pavakarių laikas, tai dabar nieko iš tų atklajūnų kieme nėr ir galėsiva pasižiūrėti, - ragino senis, traukdamas Juozą už rankovės. - Eiva!
Daug laiko praėjo, kaip Juozas čionai bebuvo, - dar lenkmečio metais, kai dar senasis ponas čionai tebegyveno. Todel atsidėjęs žvalgėsi po pažįstamąsias vietas. Pirmiausia krito jam į akis kažin kokia didelė balta stovyla pačiame kiemo viduryje. Jo atminimu,. ten didelis kryžius stovėjęs, po kuriuo per kryžiaus dienas patsai senasis ponas, knygą pasiėmęs, atkalbėdavęs Visų Šventųjų litaniją; o paskui su visa šeimyna maldaudavęs Viešpatį giedros ar lietaus; derliaus geresnio, ar nuo ligų, bado ir karo apsergėjimo, visa ko drauge ir ko nors ypatingai nelyg reikalu. "Nuo bado, maro, ugnies ir karo apsaugok mus, Viešpatie!" skambėjo lyg senovės atbalsis Juozo ausyse, o vaizduotė piešė senus mieluosius reginius ir paveikslus. Dabar - žiūri senis ir savo akimis dar vis netiki: vietoje kryžiaus, ant aukšto mūryto šulo stovi... plika moteriškė!
- Tfu!... Kas gi tą velnią čionai pastatė? - rūsčiai paklausė, nusispiovęs.
- Buvo čia dyvų nemaža, kaip įsimanė išmesti tą senąjį kryžių, - rimtai aiškino Juozui darbininkas. - Darbininkai, visi iš vieno, ir liesti atsisakė ir rankas nukratė ir gal būtų taip ir likęs kryžius savo vietoje, jeigu ir čia nebūtų atsiradęs velniui parsidavusis išgama. Tur būt, žinote Jeronimą Stapį? Tas vaikis, žiūrėk, nesenai čia pakliuvo, bus dvejetas koksai metų, ir čia atėjęs trijų nepaskaitė; dabar oi-oi! - koksai gudrus!... Bet vis atbulai: galionus ir mėlyną švarką apsimovęs, manosi didesnis esąs už Dievą. Taigi tas Stapis išsišoko nukirsti kryžių. Ei, brolyti! kaip puls pasinašėjęs! kaip kirs! ... pirmu kirvio atkėlimu kojon, ir parkrito patsai vietoje. Žinai: dar ir dabar klibinkštuoja tąja koja. Betgi vokiečiai nepasiliovė; pasivadino Giniotį. Šis vėl velnio neštas ir pamestas. Kitąsyk, sako, Blindos būryje buvęs ir Blinda beveik jo nepakoręs už apiplėšimą vargdienės moteriškės, kas baisiai buvę draudžiama; išbėgęs iš Blindos rankų, atsidūrė bala žino kur prie šito vokiečio, su kuriuo dabar ir sugrįžo padėti dvaro tvarkyti. Tai vokiečio pirmoji ranka: kur reikia žmogų apdaužyti, arba kitą kokią šunybę padaryti, tenai Giniotis gyvas! Įsipenėjo, kaip jautis, ir eina pūkšdamas, tik skubink trauktis iš kelio! Taigi ir čia Giniotį pasivadino. Tasai, priėjęs prie kryžiaus, tik pasispiaudė delnus ir sako: "Eisiva, dievuk, pasiristi"; kad apkabins visu glėbiu, kad pasuks į vieną pusę, į antrą! Tiktai trakš trakš sutratėjo ir nulaužė per kamieną dar pusiasveikį medį... Užtirpome visi veizdėdami.
- Na, ir jam nieko? - paklausė, kvapą sulaikydamas, Juozas.
- Iki laiko, iki laiko, brolau, - atsakė senelis.
- Bet kam jiems ta plikoji boba?... Ar jie čia meldžiasi, ar ką?
- Velnias juos žino, šit, pažiūrėk dar ten!
Juozas atsigręžė nurodytojon šalin: viduje tyro ploto baltavo blizgančiais akmenimis išdėtas prūdelis, o pačiam jo vidury ant iškilmės vėl riogsojo kita tokia pat... moteriškė, beturinti rankoje ilgą šmirkštynę, iš kurios aukštyn vanduo tryško ir krito apskritai atgal į prūdeli, šnabždėdamas.
- O ten kas? - klausinėjo Juozas, tolyn rodydamas gražius mažučius namelius paliai pat vandenį, tarp dviejų kerų erškėtrožių.
- Ten juodosios gulbės gyveno; buvo jų dvejetas. Ar žinai, brolau, gailu buvo žiūrėti, kaip jas parvežė: vaikščiojo vaikščiojo, sparnus nuleidusios, - mat, savo krašto ilgėjosi vargšės. Kartais mėgino lėkti. Galuose kokio vakaro kaip užniks viena giedoti! taip graudžiai, gailestingai! ... Lingavosi lingavosi ant vandens, gurgino gurgino ištempusi kaklą, tik staiga čiūkšt ir išsitiesė nebegyva. Iš pradžių, kol atsidžiaugė ponybė, visų dideliai buvo garbinamos; patsai ponas, pyragus trupindamas, šėrė; dabar atliko viena: gerai, jei kuris kumetis neprikepto minkštimo kąsnį ar bulbę, praeidamas, numeta, o ne, tai ir be to tenka pabūti. Dabar viena belikusi, ir to nebelesa; vaikščioja, susišiaušusi, vargšė, kad gailu žiūrėti. Vis delto, mat, gyvas daiktas svetimajame krašte, - aiškino Juozui senis.
Juozas pečius traukė, atsistebėti negalėdamas.
- Dievuli, Dievuli mielasis! - šnabždėjo sau po nosia: nei proto, nei širdies nebeliko prie tų ponų.
- Žiūrėk, kas dar čia nesenai atsitiko! - pasakojo tolyn Juozui senis, pertraukdamas jo skaudžiąsias mintis. - Įsimanė čia į tą lauką pasodnėje kas rytas ateiti stirna želmenų minkštesnių pasigraužinėti. Pastebėjo tatai Giniotis ir tuoj prie pono ir prie vokiečių. Kur tu! gaujos tuoj sulėkė iš visų kampų, su šunimis, kaip juodvarnin prie puolenos. Apsiautė lauką iš visų šalių ir laukia, pakrūmėmis sutūpę. Tiktai stirna pasirodė: kiau kiau! kiau kiau! visu plotu šunes skalyti! ... Stirnelė nabagėlė šen šmėkš, ten šmėkš, sukasi, kaip gyva žuvelė puode, - kur beišbėgsi! ... Susisuko staiga, ir stačiai prie pono: pribėgo, sustojo su mažučiais, dreba ir glaudžiasi! ... Mat, pagalbos, širdies ieškojo pas žmogų.
- Na, ir ką ponas? - visa užmiršęs ir lyg bijodamas, kad ir jo pasakotojas neužmirštų, kas toliau buvo, skubiai ir rūpestingai paklausė Juozas.
- Tfu! - spiovė senis: - biauru, brolau, ir atsimint, kas toliau buvo. Ne pas tokį vokiečių uodegą atras kas širdį. Netikėsi gal: išsitraukė "vorveli" ir nudėjo vietoje! ... Mažuliukus sugaudė ir išsidalijo.
- Čia tai jau rodos nebe medžioklė, tiktai kažin kas biauru, - tęsė, dar kartą nusispiovęs, senis: - visi, kas tik ten buvo, išskiriant poną, vokiečius ir jų artimuosius, - visi tuoj išsiskirstė, besibiaurėdami... Ir žinai ką, brolau! buvo jau jisai - taigi mūsų ponas, susižiedavęs su viena panike iš kokio čia dvaro, tai kai priėjo prie jos ta žinia, tuoj mūsų ponui žiedą parsiuntė, ir lankytis pas save užgynė. Sako, mūsų ponas beveik nepasiutęs, gavęs žiedą atgal prisiimti, nes panikė jauna, graži, ir kaip girdėti, labai geros esanti širdies.
- Tai ir gerai padarė, - pritarė Juozas, nes būtų užsiverkusi prie tokių beširdžių ir bedūšių šiame pragare.
- Taigi, taigi; kitur ir tarp ponų randasi žmonių, turinčių jautrią širdį, po užjūrius neišvėdintą ir po miestus neprarūgintą.
- Ir čionykštis senasis ponas, Dieve duok dangų, netoksai buvo, kaip šitas, - tikino kaimyną Juozas.
Čia dviejų senių kalbą pertraukė rykavimas viso būrio prisiartinusių dvaro darbininkų. Buvo tatai gauja visokių surankuonių, kurių blevyzgų besiklausant ausys tirpo. Vienas užtraukė tokio pat turinio dainą, kitas, turėdamas rankoje kirvį, priėjęs pakeliui augančią jauną vinkšną, kirto per patį vidurį iš viso peties: - važiuok ir tu! kad galas, tai visiems! tegu bent sykį ir velniai broleliai turi džiaugsmo!
- Rėžk, brolau, ką ranka pasiekė! - pritarė kiti, nusikvatoję.
Ir vėl Juozas, stebėdamos, žiūrėjo į šitą gaują. Kai kuriuos iš vaikinų pažino. Buvo ir jie kitkart, kaip ir visi žmonių vaikai, o dabar? ...
- Štai ką iš jų padarė vokiečių dvaras! - mąstė senis.
Vienas iš dvariškių susilaikė - matyt, pažino Juozą.
- Sveikas, seni! - šūktelėjo, kaip koks viršininkas, kuriam pamėgo baikšti Juozo išvaizda. - Ko taip išsigandęs ?
- Gėrėjuos naująja tvarka, - trumpai atsakė Juozas.
Buvo tai Giniotis, dabar dvaro darbininkų užvaizda. Mėgdavo jis kartais pasikalbėti su "sodiškiais"; būdavo tai ypačiai tada, kada negaudavo priprastojo "kąsnio", ar degtinės mažas gautasis butelėlis pergreitai išsekdavo. Tuomet piktas lindo prie sodiečių, piktažodžiavo ant pono ir keikė vokiečius, kad baisu būdavo klausyti. Bet vėl pamasintas, ir tai, ką pats priplūdo, ir kitų žodžius - suversdavo ant sau arba dvarui kuo nors neįtikusių žmonių ir keršijo draug su vokiečiais, dažniausiai tiems patiems, iš kurių netinkamuosius žodžius išgavo - lyg tyčia už valandą užsimiršimo.
Bet šiandien Giniotis, matyt, gerai buvo pamasintas: apskritasis jo veidas blizgėjo lašiniais nuteptas, nepaprastas gi raudonumas ir lyg rasa padrėkusios akys rodė, kad ir degtinės nemaža įkliokė; užtatai šiandien Giniotis jautėsi esąs "dvariškis": rankas tūrėjo susikišęs į kišenes ir galvą nešė aukštai. Juozo žodžius išgirdęs, susiraukė, atsiraugėjo ir tarė:
- Neilgai trukus ir pas jus nueisim "tvarkos padaryti"; gana jau, pasibaigė dykaduonių gadynė!
- Man matosi, kad tik dabar ir teprasidėjo dykaduonių gadynė: kitąsyk mes duoną pelnėme rankomis, ne liežuviu, ir dūšių kitąsyk nemainėme ant gardaus kąsnio bei degtinės, kaip dabar kai kurie daro, - atsakė Juozas drebančiu balsu.
- Liežuvis taip pat Dievo duotas, kaip ir rankos: kam kuo smagiau, tuo tas ir pelnosi sau duoną, - atvirai šiuokart atsakė Giniotis, matydamas, akių neapdumsiąs.
Nusispiovė Juozas, ir nieko neatsakęs, nusisuko eiti atgal. Tiktai už vartų atsiminė, jog prie pono buvo ėjęs, ir ėmė galvoti: eit ar nebeiti?
- Ne, neisiu; negaliu dabar. O vėl ką ir begelbės save biauroti? ...
Ir leidosi per mišką namo, o liūdnos skaudžios mintys neapleido jo visu keliu ir ašarą dargi nevieną nubraukė, bepykdamas už ją jau ant savęs. Prisėdo ant kelmelio pasilsėti ir pypkės užsidegti. Bet vos išsitraukė, ir visa pamiršęs, pradėjo su pamėgimu krapštyti, kaip staiga kažin kas smagiai sujudino šakas artimoj tankmėje! ...
Artinosi jau prietemis, todel Juozas, nerimdamas girioje, skubiai pasikėlė eiti toliau. Paėjėjęs kelias dešimtis žingsnių, aiškiai pamatė kažin kokį žmogų, nepertoli slaptomis krūmais neriantį. Šiurpuliai jį visą perėjo, ypačiai tiek dyvų ir baisenybių šią dieną mačius. Persižegnojo, nusiėmęs nuo galvos kepurę, ir dar žingsnius priskubino, net kol pasiekė savųjų namų slenksčio.
Ant rytojaus artimajame miestelyje buvo turgaus diena. Turgų dienomis dabar kas kartas susirinkdavo nepaprastai daug žmonių; lyg tartum kažin koks nerimas ginė iš namų šiokį ir tokį. Atsirado begalės reikalų, apie kuriuos būtinai reikė pasitarti ir pasikalbėti su "kitais", o kur sodietis žmogus visa tai ras, jeigu ne karčemoj? Karčemose taip pat rasdavosi ir visokių "žinovų", kurie "kuo pigiausiai" apsiimdavo atlikti įvairiausius sodiečių reikalus.
Laiminga tai buvo gadynė visokiems apgavikams ir viliokams!... Ligu pasklydo gandas apie dalijimą žemės, norinčių atsirado minios! ...
Brangusis Dieve! paskutinius marškinius pasirengęs buvo atiduoti kiekvienas bežemis sodietis už mažiausį žemės sklypelį!... Kas gi ir nenorėtų turėt savo kampo ir jau kasmet ramiai šv. Jurgio laukti, niekieno jau nebespiriamas rūpintis, kur bepriglaus vargingąją galvą po Jurginių!? ... Toksai, tur būt, neatsirado!...
Taigi subruzdo ne tik šiokie bei tokie kumečiai, bet ir smulkieji žemininkai, ir atkartodami senąjį priežodį, jog nepatepęs ratų, nevažiuosi, ne tiktai sutauptąjį skatiką, bet ir paskutinius baldus nešino iš namų ir brukte bruko, kišo visokiems, nors pirmąsyk gyvenime pamatytiems, iš kur ir kas esą, nežinomiems sukčiams, kurie iš savo pusės visa ką žadėjo, ko tiktai kas panorėjo. Nevienam tada vienatinė karvė iš kūtelės iškeliavo, bet ką bedarysi? ... Širdyse užtat viltis prašvito, jog štai, neilgai trukus, atvažiuos matininkas ir visus juos ta mieląja žemele apdalys. O čia laikas, belaukiant, taip baisiai pamažu slenka: dvejetas dienų praeina - tartum, mėnuo; praeina mėnuo - rodosi metai jau praslinko. Taigi, turgaus dienos sulaukęs, besivelka kiekvienas į miestelį žinių pasigauti, kas kitur, toliau girdėti, pasišnekučiuoti, pasitarti. O kartais laimužė į rankas įlenda: randasi koks "galvočius", kurs tinkamai nušviesti moka surinktąsias žinias, jų vertę ir tiesą išaiškinti, norintiems gi ir pagelbėt neatsisakąs dažniausiai.
Sauso betgi niekas neklauso, tatai sodiečiai taip pat gerai žino; taigi rods nemenkesnė tuomet buvo rugiapiūtė taip pat karčemininkams: per ištisas dienas įkaitę vilko alų ir degtinę; tik ir girdis, būdavo, stiklų žvangėjimas bei pukštavimas betraukomų kamščių; karčema, kaip aulys, ūžia, dūzgia; valandomis rodėsi, kad stogas štai kilnojas nuo to pragarinio gausmo.
O tuo tarpu "Didburnis" šypso mandagiai besigėrėdamas tokiuo reginiu. Smagios jo mintys: jau du sūnu aukštąsias mokyklas baigia, o šiais metais rengiasi trečiąjį leisti. Didelį rūpesnį turėjo, iš kur begaus tiek pinigų visiems trims? Dabar jis jau ramus: tie nudriskėliai vargdieniai suneš tiek, kad dar ir atliks nemaža - dukterų kraičiams.
Pas Joselį susiėjo ir Palieknės dvaro vyrai. Ir jie netuščiomis už stalo sėdėjo; Tamošius gi, jau gerai įkaušęs, trankė stalą kumščia, kad net stiklai šokinėjo, ir kažin ką vedžiojo kaimynams labai įsikarščiavęs. Juozo tarp jų nebuvo.
Senis Juozas, taip pat smalsaudamas, turgun buvo atėjęs su kuo nors pasiteirauti. Susitikęs Bernotą, ėmė klausinėti, kas su jais bus? ko laukti begali jie visi? Paklaustas, Bernotas pabaltakiavo ir trumpai atrėžė:
- O kas bus? Kaip Dievas duos, taip gal ir bus!
Užkalbino susitikęs Jonušą: tas, žodžio neatsakęs, nusisuko šalin nuo jo. Susitikęs ant galo Laurinaitį, stačiai jau paklausė, ar nežinąs, kas nuo dvaro girdėti?
Šis jau gerai buvo užgėręs, todel neiškentė ir į akis išdėstė, kas buvo širdyje.
- O kas bus girdėti? Girdėti, kad gerai dabar liežuvius apmoką ir dar vaišiną neblogai. Bet tu geriau tai visa turi žinoti, vakarykščiai pas poną viešėjęs... Gardi pono arbatėlė?
Juozas, staiga užgautas, sustiro valandėlę, nebesusigriebdamas, ką atsakyti. Kiek lukterėjęs tiktai, sušuko puldamas prie užkalbintojo:
- Laurinaiti! - tarė, - kodel purvus man į akis drabstai? Juk nematei manęs pas poną viešint, ir aš ten neviešėjau! ...
- Eik tu, eik, senasis Judošiau! Neviešėjai, ir gali sakytis nebuvęs dvare? ... Tfu!
Juozas drebėjo visas.
- Kad širdį parodyčiau, ir tai sakysi, kad mėsos gabalas, - atsakė siuntančiam kaimynui.
- Netauzyk! aš tau sakau,- suriko Laurinaitis, atsigrįžęs i Juozą su kumštimis, - aš čia tau išblaškysiu dvaro bičiulybę!
Ir jau buvo begriebiąs senį už apykaklės, kaip staiga prišokusiu kitu du vyru atitraukė jį, besidraskantį jų rankose iš pasiutimo.
- Aš jį pamokysiu tarp žmonių dvarui šnipinėti! aš jam, aš, aš...
Taip besidraskantį įtraukė draugai Laurinaiti į karčemą.
- Areštantą vedava! - suriko, griaudamies karčemon. - Žiūrėkit! muštis užsimanė!
- Na! jau, tur būt, pasiutote! Su kuo? Kame? - klausinėjo besėdintieji karčemoj.
- Ką su juo bedarysi? - aiškinosi atvedusieji, - smarkus vyras, tai greitai ir įsismagino; kažin kokį senį apniko, bobos neturėdamas prie savęs; juk su boba tai lupasi kuone kasdien.
- Taigi Juozą, Juozą tą nenaudą norėjau pamokyti! - šaukė, besišiaušdamas, paleistas Laurinaitis. - Lai nešnipinėja! Dar klausinėja priėjęs, kas dvare, rrruppuže! Kam tas toksai turi manyti, jog mes akli, kvaili? ... Palauk rrupužnagi!
- Mokytojo ir akys! - kvatojos sėdintieji už stalo, žiūrėdami į besikėsojantį viduj aslos Laurinaitį, kaip vėjo malūną.
Ilgai gal būtų dar taip siutęs, kad aukštas ir stiprus vyras Tamošius nebūtų jo suėmęs į savo rankas.
- Na! gana tau trypti, velniadūši! - sušuko jam į ausį: pakėlė ir patupdė suolan, kad net viauktelėjo.
Vieką Laurinaitis garbino pirm visa ko, todel ir dabar, pasijutęs nebepergalimai stipresnėse rankose, tuojau aprimo ir tylomis sėdėjo, mirkčiodamas tiktai apskritomis mažutėmis savo akimis; jį gi atvedusiu du vyru atsisėdo prie stalo.
- Na, kas girdėti apie jus geresnio? - paklausė vienas iš jų besėdinčius Paliekniškius.
- Negudriai, - liūdnai šitie atsakė.
- Tai dar nieko neturite rankose?
- O jūs? - užuot atsakius, paklausė šitie.
- Na, broleliai, tai jūs nieko dar nežinote? - nusistebėjo vienas iš atėjusiųjų: - mus jau dvi savaiti, kaip apmatavo!
- Jau apmatavo?!... sušuko visi paliekniškiai vienu balsu, ir visų veiduose matėsi didelis susijudinimas.
- Apmatavo, ap! O pas jumis kaip?
- Nė kokios žinelės nė čiukš nė iškur, - liūdnai atsakė Jonušas, o Rymeika pridėjo:
- Senai sakiau: nesnauskime! Reikia žiūrėti, teirautis! Juk yra sakoma: belsk, tai bus tau atidaryta; ieškok, tai ir rasi!
- Tai ko čia tauziji dykai, kad toks gudrus! - sušuko keldamos iš užstalės Tamošius. - ieškok, belsk pats, kad žinai kur! Tuščiai tauzyti kiekvienas lengvai pataikys!
- O pats vien rietis. Iš to gi taip pat nedaug naudos! - rimtai patarė Jarašius, žilas ūkininkas, dar tvirtas senis, ik šiol ramiai kitų kalbų besiklausęs.
- Keisti dabar žmonės, - tęsė senis visiems aptilus: - nepasikalbės, nepasitars su kits kitu, kaip pridera; tik kiek truputį vienas ar kitas krypt netinkamon kitiems šalin, tuoj: er-er-er! lygu šunes prie kaulo.
- Tfu! - nusispiovė senis. - Nejaugi nesuprantate, jogei tik broliškoji santaikoje ir vienybėje jūsų galybė, pajėga ir laimėjimas ir Dievo padėjimas?!... Bet ką aš čia vepu? Senas esu ir kvailas; jūs jauni gudresni; ryžkitės!
Nutilo senis. Tylėjo ir kiti. Prabilo vienas iš naujai atėjusiųjų, Juozas Šliažas iš Skilandžių.
- Ką gi dabar manote daryti? - paklausė.
Vienas ir kitas pečiais patraukė.
- Kur nebuvome? kam nekišome?... visa, kaip į vandeni! - liūdnai paaiškino Jonušas.
- O su advokatu kokiu nors kalbėjote? - dar klausinėjo svetimasis.
- Dabar ir advokatai suvelnėjo, - nekantriai atsakė Rymeika. - Nuėjome prie vieno, kišu - tada sudėję buvom penkias dešimtis - taigi kišu jam ir sakau: taip ir taip, norėtume žemės gauti...
- O kaip tamsta gyveni? nuomininkas ar kaip? - pertraukė Šliažas.
- Ne! žemininkas! lažo einu dvarui tris dienas, o kitos mano.
- Ką gi advokatas?
- Ką ten su tokiu! Sako: aš žemės neturiu; kad turėčiau, tai visiems duočiau. Aš jam rankon pinigus, o jis ėmė kratytis. - Nereikia, sako, dovanai jūs nesigaišinkite, girdi, nes čia negalima esą nieko padaryti. Pasilaikyk, sako, savo pinigus tikresniems reikalams.
- Ir tiesą pasakė, - patvirtino Šliažas.
Bet pertraukė jam Rymeika ir pasakojo tolyn, nieko nebodamas, rimtu balsu:
- Tiek težinai, nabagai! Ir aš buvau nosį nuleidęs, bet neilgai trukus teko atsigauti. Išėjau aš nuo to velnio ir mąstau sau: ką čia dabar prašyti ir kam pinigus duoti? ... Nuėjau karčemon - sėdi kažin koks ponas. Žodis po žodžio, išsipasakojau. Tas ir sako: ir tu ir tavo advokatas - abu labu; dvidešimtį penkis rublius turint, galima padaryti. Matyti - manau sau - netoks suskis, kaip anas. Ėmiau prašyti. Už žodžio sudaužėva rankas, užgėrėva magaryčių, ot: kaip broliai pasikalbėjova nuo širdies; daviau pinigų, o jis tuoj popierio, prašymui rašyti. Aš da sakau: išgerkiva. - Jis ne: čia - sako - kiekviena valanda brangi. Matyt, žmogus ne bet koks!
Šliažas juokais pasileido ir, pilvą susiėmęs, ėmė kvatoti.
- Eik tu malkiau, eik! - tarė, kiek tinkamas išsijuokęs, kuomet visi kiti stebėjosi, i jį žiūrėdami: - Įkišai pinigus, kaip į vandenį! gali laukti!
- Kodel? kodel? - suspito klausti kartu net keletas balsų.
- Del to, kad kumečiams ir žemininkams niekas žemės nei dalijo, nei ketino:
- Tai kaip gi bus? - paklausė vėl keletas balsų.
- Tur būt, kaip buvo, taip ir bus. To niekas tikrai negali žinoti, - abejojančiu balsu atsakė Šliažas.
- Tfu! - kad jus šimtas kalakutų tryptų. kad tave toksai, galvočiau, kiškis suvoliotų su tokia kvaila kalba! Tikėkit, vyrai! Vemti norisi, tokių kalbų beklausant! - sušuko stipru balsu kažin kas iš karčemos kampo.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
