en
[8]
Išėjęs iš Juozų trobos, Jonušas nebėjo jau į dvarą. Priėjęs mišką, ištraukė iš kišenės gyvasakius ir metė į tankmę. - Tesiryžtie! Kam turiu dūšią apsunkinti. Gintis tai ginsiuos drauge su kitais.
Tai atlikęs, sustingo vietoje nuo išgąsčio, nes beveik iš tos pačios vietos, kur numetė gyvasakius, pasigirdo sausas pasityčiojimo juokas, ir stovėjusis po medžiu Tamošius paklausė:
- Ko svaidais tokiomis sunkenybėmis? ... Net žemė sudrebėjo! Ar vilką numušti taikeisi?
- Tai čia gyvasakių pasirinkęs turėjau, bet ėmė kišenėje tirpti ir mečiau. Ką gi patsai čionai beveiki?
- Geriau būtų jie tau kur kitur sutirpę, - sumurmėjo Tamošius, užuot atsakęs į klausimą, spėdamas, kad tai Juozams pavaišinti sakai buvo surinkti. - Kas gi tenai dedasi, kad žiburys negesytas? - paklausė, pirštu rodydamas į Juozų trobą. - Rasit, su biznaisiais vokiečiukais "ulevoja".
- Menkesnė ten "ulionė", negu pas mus, - atsakė atsidusėjęs Jonušas: - grabnyčią užsidegę, litanijas kalba, prie mirties ruošiasi trise su Riškum. Ar ten yra kam spirtis? Buvau užėjęs paveizdėti, žiburį pamatęs. Vargšas Juozas nuo primušimo dar ir proto tikro nebeatgauna, kas kartas kalbėdamas klejoja - skaudu ir žiūrėti.
- O ką senis Jarašius?
- Jarašius patsai vienas užsipirko Kretingoje mišias ir ramiai sėdi sau namie.
- Vargiai ką belaimės, - tarė Tamošius ne tai svajojančiu, ne tai pasityčiojančiu balsu. - Nepasiekėme mes kvaili žemukai karaliaus, nepasieksime ir dangaus; tenai dar aukščiau. Ir apsigryžo eit namo, išmetęs ir pats kažin ką sunkaus iš rankos. - Reikia eiti, - murmtelėjo užuot atsisveikinęs.
- Šis jau vėl ant Juozų, rodos, meškerę užleidžiąs, - murmėjo sau grįždamas Jonušas. - Nejaugi ir dabar neturėtų širdies?! Pasiuto žmogus: visa savyje slepia!... Rodosi, kiek atsileido užkietėjime, išgirdęs, kas tenai pas juos dedasi.
Beeidamas stačiai priėjo savo butą. Čionai išgirdo atbalsį linksmų jaunimo šūkavimų ir patsai palinksmėjo.
- Bepigu tokiems: juokauja sau lyg per vestuves, - tarė į susirinkusius, įeidamas į vidų.
- Tai ko čia verksime, tėtuli, - atsiliepė Stonslovas, jaunas vaikinas, buvusis dvare stalininku, dabar vokiečių "savuoju" pakeistas. - Ašaromis tų "verpliukų" neprigirdysime. Tegu žlabanojasi, kas mėgia, mes jau ne.
- Užkaičiau pilną katilą vandens: tegu ateina nors tuojau! užteks arbatos neprašytiems svečiams pavaišinti! - pasigyrė Marikė, vikri mergina, Jonušo duktė.
- Mudu su Stonslovu sutrupinsime visus dar už vartų! - šaukė ant jos brolis Mykolas: - galėsi tu ten paskui gaivinti savo šiltu vandenėliu dailiuosius ponaičius!
- Tikrai į jumis bežiūrint linksmiau darosi ant širdies. Sėskimės gi prie stalo! Ar aš vienas valgysiu? - paragino senis vaikus, ir neužilga girdėti buvo troboje vien sriūbčiojimas, pūstymas bei barškinimas šaukštais, nes per visą pereitą dieną niekas nebuvo atsiminęs bent sykio pavalgyti.
Bet vos gerai įpusėjo putrą srėbti, kaip staiga pasigirdo nuo vieškelio sunkus jojančių raitelių dundėjimas ir žinoma kareivių dainuška... Iškrito šaukštai iš rankų. Jaunimas išpuolė pro duris, senis gi atsistojo už stalo, iškėlė rankas lyg tartum prisidengdamas nuo kirčio ir... pajėgų pritrūko bepaeiti iš vietos.
- Nejaugi su kazokais mėtys?!... šnibždėjo pats sau po nosia sustirusis senis; - tai jau jokios vilties nebėra!? ... Prapuolėme visiškai! Mielasis Dieve! - Už ką? - Kodel? ... Tėvynės labas reikalaująs! Kad juos pragaras prarytų su jų labais ir jų teisybe, tuos žmogžudžius.
- Ei, ko čionai per greitai aimanuoti! - sušuko tuo tarpu sugrištą jaunikaičiai: - gal dar ir atsiginsime nuo visų tų labų! Vos dešimtis kazlėkų atsibaldė, tai dar ne kariuomenė. Sėskiva, Stonslovai! Gailu putros. Jei gi ir tikrai turi mus apgalėti, tai reikia privalgyti ir rytojui. Iš pilvo, rasit, nebeišgrobs ir su kazokais.
- Gerai, brolau, sakai! - atsiliepė Stonslovas: - per dvi dieni nevalgę, rytoj nė plauko niekam nepalaužtume, ant ko parsiėjus.
Ir srėbė sau jaunieji, linksmai juokaudami. Ir ko turėjo rūpinties? Duonos kąsnio visada gali netekti: ir ugnis gali sunaikinti, ir vagis pavogti, o kazoko kančius nelytėjo jų jaunų stiprių pečių, nei akamono nei kito kokio dvaro užvaizdos bizūnas nesivyniojo aplinkui kaklą ir ausis ir veidus. Nei patys to neatjautė, nei kitų savo kaimynų ir artimų neregėjo įrakintų, tartum baisiausių laukinių žvėrių, mediniuose spąstuose, kepinamų ištisas dienas ant saulės, be duonos kąsnio, be lašo vandens. Vis tatai tik tėvų laikais būta. Jie nepažino, kas tai yra būti dieną ir naktį nieku neriboto pono valdžioje, kada karalius buvo per toli, o Dievas per aukštai žemukui artojui. Jiems todel ir tas žemės sklypas ir sava trobelė ne taip jau mirtinai buvo brangi, kaip jų tėvams. Manė ir kitur sau duonos vis delto, užsidirbsią.
Kitaip į tą dalyką žiūrėjo senis. Pabėgo nuo jo noras valgyti. Atminė senis dar gerai visus tuos dalykus ir ką paprastai atneša tokios dainelės. Sėdėjo tyliai ir klausėsi kažin ko iš lauko kaskart atsigrįždamas į langą.
- Ar pastebėjote ką iš vyresnybės tarp prajojusių? - paklausė pagaliau kreipdamos prie jaunųjų.
- O kipšas juos tegali pažinti, kas vyresnis! Rodosi, visi buvo vienodi.
- Taigi matote: tatai tiktai pirmi žvalgai teatsibaldė; sulauksim netrukę ir daugiau.
Ir vėl nutilo senis, ir sunkiai atsidusęs, susiėmė galvą.
Neapsiriko: vos spėjo vaikinai padėti šaukštus, pasigirdo nors lėtesnis, bet kur kas skaitlingesnio raitelių būrio bildesys ir daina su žiauriu staugimu. Dar trumpą laiką garsėjo nakties tyloje kauksmas tų galvažudžių - tvarkytojų ir nuščiuvo dvaro trobesiuose. Nuščiuvo, bet neilgai trukus vėl pakilo gyvuliški šauksmai ir klaikus kvatojimas, ligi pat ryto darkydami nakties ramumą. Matyt, dvare nesigailėjo vaišių kviestiesiems ir pageidaujamiesiems svečiams.
Ne ilga vasaros naktis: žaras nuo dangaus skliauto beveik ir nepranyksta. Netruko prašvisti, ir saulutė pasirodė už miško.
Aptilo dvaro svečiai. Sodiečių butuose tartum visa buvo išmirę: nebesirodė pro čiukurus dūmai, svirtis nebesugirgždėjo, balsas žmogaus nebepasigirdo, - vien gyvulių nematomų ilgesingas mūkiojimas girdėjosi nežinia iš kur.
Staiga tą visą ramybę pertraukė nemažiau liūdnas skambaliuko atbalsis nuo vieškelio miške ir neužilga pasirodė važiuotojai: siauroj aukštoje kalamaškoje sėdėjo du galionuotu ginkluotu valdininku; o paskui jų kalamašką vilkosi šlitiniuodamas Giniotis, priduotas už "vadovą". Užpakaly Giniočio tyliai vinguriavo ilga eilė kazokų. Slinko tartum kokia kruvina šmėkla, tartum prie peliukės ėdri juoda katė, arba prie ramiai tupinčio paukštelio - žaltys... kurio akys buvo galionais ir sagomis šviečiančiu du valdininku, nasrai - arčiau kaimo pirmyn išsišokusis apsiputojęs, apkaitęs, pusgirtis Giniotis. Žmogus žvėris suuodė auką ir išsišoko pirmyn, kaip šuva, kelio rodyti.
Priėjo artimiausią nuo dvaro Juozo trobą. Giniotis pripuolęs spyrė koja į užsklęstas duris.
- Kas? - atsiliepė iš vidaus balsas paties Juozo, kažin kodel šiąnakt budresnio už kitus.
- Svečiai! svečiai! - suriko iš lauko Giniotis. - Atėjome pasiviešėti! Ar dar neišmiegojote? - Šaukė tolydžio belsdamas kojomis duris.
Šliaukštelėjo skląstis, ir atdarose duryse pasirodė vienamarškinis Juozas. Išbalęs buvo beveik kaip ir jo drobiniai marškiniai. Be žymės kokio nors jausmo ir be žodžio veizdėjo į svečius. Žiūrėjo į užpuoliką, tartum norėdamas įžvelgti jo suakmenėjusios širdies gelmę.
Giniotis, kaip galvijas, išsišiepė ir nusikvatojo.
- Matai, kaimynėli, dvaro dykaduoniai anksčiau atsikelia, negu kaimiškiai! - Ka-ka-ka!
Valdininkams, matyt, buvo sunku pradėti toksai negarbingas darbas, nes išlengva artinosi prie Juozo buto kažin iš ko prieš kits kitą teisindamies ir tai šį tai tą peržiūrėdami ir taisydami prie savo apdaro, galop prisiartinęs vienas jų pratarė į Juozą.
- Tai ką gi, seni! nenorėjote išeit geruoju, dabar reiks...
- Neisiu ir dabar! - sopulingai sušuko Juozas.
- Tai sugriausime trobą, - perspėjo valdininkas.
- Griaukite! Pasiliksiu griuvėsiuose.
Valdininkas susiraukė ir paliepė kazokams kraustyti iš trobos daiktus.
Neilgai trukus, krūvelė menkų naminių baldų, keliolika porų padirbtų klumpių riogsojo išvilkti ant dirvono, o kazokas sugrobęs už vienos rankos vilko žeme iš užkrosnio Juozienę. Senelė nepasiduodama kabinosi langų, sienų ir staktų, šaukdama visų šventųjų ir kaimynų pagalbos, ir gailus jos verksmas skardžiu atbalsiu garsėjo po mišką. Veltui ramino ją prisiartinęs Riškus. Bet nuo šventųjų nesulaukė nieko, o kaimynai dar vis tebeabejojo, kad galėtų kas pikta kliūti nuo pono Juozui, ištraukusiam jį iš pat nasrų neabejojamos mirties.
- Kibina del akių. Pamatysite, patieks jiems tik bematant naują butą užuot seno.
- Apsimeta senė, o širdyje džiaugiasi, ragana! - šaukė Tamošius, vis dar nekęsdamas, kaip tatai dedas paprastai, savo aukos, kada kiti pradėjo garsiai gailėtis apalpusios, išvilktos ant dirvono Juozienės.
Giniotis ir neraginamas, pirmutinis pašoko plėšti stogą, ir netrukus pusę nuplėšė ir numėtė grynomis rankomis. Tiek atlikęs, taip pat su pamėgimu įkibo griauti kaminą: apsikabino abiem rankom, įtempė nugarą, kaip bulius, ir akis išspranginęs ėmė spirtis. Pakrutino sykį, pakrutino antrą; trečiu sykiu kaip vertė, tiktai sutratėjo gruzuliai... ir visas reginys pasislėpė debesyje dulkių. Tūlėje susirinkusių žiūrėtojų pasigirdo keiksmai ir suzvimbė ore keletas akmenų, iš kurių vienas gerokai trinktelėjo Giniočiui į ausį; bet tuojau puolėsi keletas ginkluotų raitų kazokų, ir kibintojai pasislėpė miško tankmėje ir katras pasiskubino prie savo lizdo, palikdami Juozus. Kazokai pripuolę sugriovė lubas.
Viduje, matoma, buvo ugnis, ar rasit Giniotis pakišo, nes tik lubas sugriovus, tuoj pasirodė dūmai ir liepsna.
Juozienė, iki šiol neatsigaivinusi, staiga pakėlė galvą ir kolei Riškus susiprato sulaikyti, jau ji pripuolė prie degančios trobelės angos. Puolėsi Riškus paskui, bet kelią jam užstojo visiškai žvėriu dabar pavirtusis Giniotis. Pasilenkė senelis tuo karštumu akmens, bet vienu akies mirksniu visos galvijiškos Giniočio pajėgos priblokštas sudribo ir liko vietoje nepasijudinęs.
Niekieno nesulaikoma ugnis ūžė niūrai ir tratėjo, aukštai išmėtydama degančių šiaudų ir kibirkščių gniužulus: dūmai gi slinko pažemiais, tartum gėdindamiesi iškilti platesnio pasaulio akyvaizdon, ir graužė akis nepaprastu savo kartumu.
Giniotis, suradęs Juozo kirvi, talžė sodelyje Juozo taip mylimus medelius.
Vienas beliko stovįs, kada pašaukė jį vadovauti toliau. Šmaukštelėjo praeidamas kirviu išilgai, tartum norėdamas parodyti, kad jis visai ne iš mandagumo tai padaręs; taigi pasišalindamas nors pluoštą žievės su medžiu išplėšė, idant nepasiliktų be jo rankos žymės ir... dovanojo gyvybę. Dar pro bites praeidamas, koja nudaužė nuo pamato dvejetą aulių, o sukiršintos bitės supuolė kirsti arčiau buvusius kazokus ir su arkliais, už ką ir pačiam teko keletas nagaikų.
Iš eilės užklupo Laurinaičio butą.
Čionai kur kas sunkiau davėsi užpuolikams pergalėti: vos jau pirmuoju didžiavyriu save pasijutęs, Giniotis jau dabar vienu - kojos ir kumsčios drauge - smūgiu išgriovė užsklęstas ir čionai duris, kaip staiga suriko nežmonišku balsu ir atšoko per visą priešakį nuplikintas verdančiu vandeniu; vos praplėtęs vienintelę likusią sveiką akį, įžiūrėjęs duris, didžiausiu įnirtimu puolėsi kuo nuožmiausiai atkeršyti už tokį nužeminimą, kaip ir vėl: smogė Stonslovas didele plyta per platų pilvą, o Laurinaitukė geroka kačerga niuktelėjo per kaušą ir sudribdė ant slenksčio angoje.
Tuo metu pripuolė kazokai. Bet ir šiems neapsiėjo be aukų: apsiautus porai dešimčių ginkluotų vyrų mažą trobelę ir pareikalavus pasiduoti, nes būsią blogai, drąsiai leidosi pora į vidų ir iš paties įpročio ėmė kirst nagaikomis. Ir jaunimas jau buvo besprunkąs pro duris. Nelaimė, kazokas, jau bėgančius pro duris beplaušodamas, iškirto Laurinaitukei akį. Ir sukniubusią ėmė talžyti per nugarą, nepamatęs ar neveizdėdamas, ką jau padaręs. Pamačiusi tai motina, šoko, kaip katė su nagais, ir dantimis, proto visiškai netekusi, ėmė taip padūkusiai jį draskyti ir kandžioti, kad tas, neįstengdamas atsiginti, pradėjo alpti. Pamatęs tatai antrasis, pametęs jau nebežinantį kur dėtis Laurinaitį, puolėsi ginti ir ėmė pauškinti senę stačiai per galvą. Bet boba tame pasiutime pasirodė nei esanti pergalima, nei nužudoma, tartum pavirtusi kūnu į medį, o dvasia - į tikrą raganą: nagais dabar įsikibo, lyg tartum katinas, smaugdamas kiški, į kazoko kaklą, o tris belikusius nepaprastai ilgus dantis giliai suknabdino į kazoko ranką, taip kad tasai tiktai viena ranka beišgalėjo talžyti jai kaušą ir vieną petį ir plėšti plaukus. Bet ir dviem nepasidavė nei gerai įdžiūvęs bobos kaušo ir peties kaulas, nei per daug nesusikratė įvytę smegenys: spyrėsi rankomis smaugdama; kandžiojo ranką kaukdama ir spiegdama, nebegalėdama pati ištraukt ilgų nepaprastai, kaip pasirodė, šakningų ir tvirtų dantų, suknabdintų kramzlėtoje rankos kietmėje. Baisi, biauri ir juokinga regykla. Du kazoku nė plauko neįstengė senei išplėšti, nes visutėli buvo susivėlę į vieną didelį kaltūną.
Tuo tarpu bebėgą vaikinai, išgirdę nepaprastą moterų klyksmą, atsigrįžo, ir Laurinaitukas, pamatęs antrąjį kazoką nežmoniškai atagaliu nagaikos kotu kulpijant motiną per galvą, leido plyta, ir pataikęs į smilkinį, pardaužė ant vietos. Pamatę ištisą gulinčią, apalpusią Marikę, nebenumanydami, ką su ja ir su motina daryti, sprūdo pro duris laukan, ir, gavę vos po porą lengvų nagaikų, atsidūrė miške.
Nebesulaukdami draugų išeinant ir nieko nebegirdėdami iš vidaus, kazokai puolėsi visu būriu gelbėti. Ir didis buvo laikas, nes ir antrasis jau tik kvėpavo sustingusiuose naguose tik tik gyvos ir pačios Laurinaitienės. Laurinaitis gi, iš išgąsčio baisiai akis išvertęs ir rankas aukščiau galvos iškėlęs, karštai meldė pagalbos ginkluotąjį ant sienos kabanti šventąjį Jurgį. Marikė dar tebegulėjo apalpusi.
Net kazokai valandėlę žiūrėjo nustebę į tą keistą paveikslą, kol susiprato, nuo ko pradėti; kol suprato, kad ir tikrai antras jų draugas bobos baigiamas dvasinti. Per didį vargą tegavo išrakinti iš tikrai sustirusios jau bobos nagų ir išnešę laukan atgaivinti savo nelaimingąjį draugą. Išvilko ir bobą su Mare ir pametė netoliese, manydami, kad jau abi nebegyvi.
Sunkiausios nelaimės susilaukė patsai Laurinaitis: nuo šventojo pagalbos nesulaukė ir kazokai, išsivilkę ant mėšlyno, taip jį supliunijo, kad vos vakaro sulaukęs tenai pat ir dvasią paleido.
Išgriovę visa ir galutinai išdaužę, įniršę skrido malšintojai ir tvarkytojai prie kitų. Bet niekas iš žmonių jau daugiau rankos nebepakėlė tą dien prieš užpuolikus, tiktai iš tarpo nesuskubusiųjų išsinešinti, begraibant šiokius tokius mazgelius kelionei, vienur voliojosi dvejetas mažučių vaikų, užtryptų arkliais drauge su motina; kitur vėl slinko prie upelio rankomis ir viena sveika koja pasispirdamas paauglys vaikinas; pamiškėje merdėjo koks vyriškis, nespėjęs pasislėpti miške nuo kazokų paglamonėjimo; ten vėl netoliese degėsių gulėjo skruzdyne išmestas ir užmirštas paraližuotas senis. Ant tako dvaro linkon matyti buvo atsimušdamas nuo pilkos žemės ugnies pašvaistėje, dailus šilkinis kantaplis, užsienių darbo: tai patsai ponas pametė besprukdamas priešakyje kazokų plakamų žmonių, skridusių į visas šalis. Dar nematyto reginio buvo išėjęs pasižiūrėti, kaipo "viršžmogis" - turistas ir savoje sėdyboje. Pagaliau nieko vietoje nebeliko, tiktai nuo dvaro nakties tyliu oru bildėjo atgarsis šūkavimo ir kaukimo duosniai vaišinamų "karžygių pergalėtojų", o aplink degėsius sukosi pora drąsesnių ir gudresnių, landydami ko nors sau pasigauti.
Juozas, paskutinėmis dienomis tartum prasiblaivęs, ir vėl sustingo lyg gailestingame nejautrume, tartum likimas susimilęs paliko gyvesnėje atmintyje vien šviesiuosius laikus ir vien šešėli atjautimo to, kas dėjosi dabar. Nors taip buvo pasižadėjęs, nesipriešino vedamas laukan iš griaunamos trobos: sustojo po vienatiniu likusiu medeliu ir sustiro vietoje, pasirėmęs lazdos, tartum pavirtęs bedvase stovyla, ar nepaprasto snaudulio apimtas, ar ką galvodamas - žiūrėjo į degančią trobelę. Išgirdo skardų, graudų verksmą žmonos, kazoko velkamos laukan iš trobelės, ir sudrebėjo. Bet neskubėjo į pagalbą:
- Nesipriešink, mama! Eik gulti! nesipriešink! - pratarė tyliai, lyg patsai sau tiktai.
Kada paskui pakilusi iš apalpimo pripuolė prie angos jau degančios trobos, vėl pratarė tyliai:
- Eik gult, mamele, eik! Einu ir aš tuojau, tiktai nueis šitie vaikinai, ką ten išdykauja! - Ir parodė pirštu į kazokus, genančius į mišką žmones, tartumei tai būtų buvęs nekalčiausias žaislas.
Atėjo pavakarė; papūtė vėsesnis vėjelis, ir Juozas kiek atsipeikėjo iš savo sustyrimo; priėjo prie tebegaruojančių trobelės griuvėsių ir ėmė šaukti:
- Mama! mana! atidaryk, einu ir aš! Kur gi tu, mama! Ir mudu su Joneliu pailsova; atidaryk, - šaukė mieguistu, lyg sapnuojančiu balsu.
Paskui ėmė krapštyti lazda griuvėsius ir surado prie krosnies prisiplakusią, lyg tartum užsilipt nepaspėjusią senelę. Paėmė ant rankų, prisėdo ant priekrosnio ir ėmė liūliuoti:
- Liūlia mamytę, - liūlia mažytę! Ana Jonelis taip gražiai miega žalioje lovelėje tarp medelių! Eisiva - tuoj eisiva ir mudu. Liūlia, mamaite, liūlia! - liūliavo pamišusis senukas, liūdnai linguodamas ir priniūniuodamas nakties tylumoje.
Taip tai praėjo toji baisi diena "naikinimo ir žudymo del tėvynės naudos."
Saulutei patekėjus, supuolė būrys špokų savo lizdų ieškoti ir stebėjosi, kodel taip žemai šiandien medžių šakos. Paskui, suradę išmėtytus žemėje įkilus, tartum dabar tiktai supratę visą savo nelaimę, pradėjo garsiai čirkšti, šokinėdami aplink. Vienas užšoko ant kukurų dar kniūpsčiomis tebegulinčio sustingusio Riškaus ir čirškėjo kraipydamas galvikę, tartum pasistebėdamas, iš kur tai atsirado toksai nepaprastas kelmas, ar akmuo? Sustingo senelio veide ir tasai nematytasis jame rūstumas, su kuriuo pasikėsino ant išgamos Giniočio. Ir akmuo pasiliko sugniaužtas sustingusioje saujoje. Vien malonus likimas apsaugojo visa prastojusį ir nieku nesutepusi savo gyvenimo senelį; apsaugojo ir paskutinia valanda nuo rankų sutepimo brolžudybe.
Išsistaugė su bildesiu ir kaukimu, kaip ir atėjusi, juodoji gauja. Paskui juos išsinešino ir ponas. Aprimo aplinkinė. Pradėjo spiestis aplinkui griuvėsius išgainioti žmonės ir rinktis kiek likučių, kas liko, nors tai dienai. Šie žmonės atėmė iš Juozo pusiau sudegusią sustingusią senelę ir palaidojo šalip Jonelio, "maištininkų" kapuose. Ne lovoje, ne pataluose mirusi - negavo vietos kapuose. Buvo "maištininkė, pergalėta kareivių pagalba."
Ten pat palaidojo ir Riškų ir Laurinaičius. Laurinaitienė išveizdėjo baisi su supiaustytais ir sudraskytais žandais ir sutrupintomis rankomis, nes kazokai kitaip negalėjo išvaduoti savo draugo. Neikė ją sunkus likimas, neikė, kol išsėmė pilnai kūno ir dvasios pajėgas, kol pavertė tikru žvėriu ir suteikė žvėries mirti.
Atėjo antroji naktis, ir vėl visa aplinkinė nušvito gaisro pašvaiste: tai degė staiga iš trijų šalių užsiėmęs dvaras. Degė, pleškėjo taip pat niekieno neginamas, negesomas, kaip vakar menki kaimiečių buteliai, tartumei visoje apylinkėje visi žmonės būtų staiga išmirę. Vieni vokiečiai aplink bestripinėjo ir išbalęs pargrįžusis ponas, kurs nuolatai davinėjo paliepimus, kurių nebuvo kam pildyti. Taip trejetą dienų garavo, rūko ant. aukšto kalno senasis dvaras, kol puiki senovės ponų sėdyba pavirto galutinai pelenais.
Dvarui galutinai išgriuvus, pasigedo dvare vieno saviškių - pono Švarco. Kaip tik nuo tos pačios dienos niekas niekur nebematė ir Tamošiaus. Tik porai savaičių sukakus, surado abu užgriuvusiame rūsyje. Sunku buvo bepažinti. Tamošius savo gyslotomis rankomis turėjo apkabinęs, kaip replėmis, vokiečio kaklą ir jau beveik visai buvo nusukęs nuo pečių.
Abudu lavonu taip baisiai išveizdėjo, kad jų iš tenai nė nejudino; toje pat vietoje ir užvertė, kad niekas nematytų.
…………
Keletas metų jau praslinko nuo tų liūdnųjų nusidavimų. Pono troškimas pilnai išsipildė: šit, kiek tik akis gali apimti, tęsiasi suvienyta jo žemė, - suvienyta "tėvynės labo" vardu, kad žemės našumas padidėtų. Ar matosi gi kame nors bent pėdsakas anų gėrybių? Ar tai likimo pajuoka? Kur kitą kart matei puikias dirvas, siūbuojančias, kaip jūrėmis rugiais, kviečiais, dabar tie laukai marguoja, geltonuoja ir ruduoja šunramulėmis ir rūkštyniais įžėlę! Kur kitą kart aplink ramias trobeles rūtelės linksmai žėlė ir kvepėjo, o žemus langelius aukštastiebiai radastai žieduotomis viršūnėmis maloniai dailino, skaisčių grakščių mergaičių ir lakštingalų giesmutės dainos ausį ir širdį linksmino, - dabar ruduoja suskurdusių avižų menkutis želmenėlis, riogso apvytus ir taip pat parudus kriaušė, baisios kirmėlių daugybės apsėsta! Praslinko metų ir keliolika, ir vis ne į prokylį kas nors kilsta, tik visa į nuopuolį dar didesnį besmunka, tartum nekaltas kraujas čia žmogžudžių pralietas visa ką išdegina; tartumei iš ne tam tikroje vietoje palaidotų žmogaus kūnų kirminai spiečiasi ir visa naikina jų pražudytojams ant nieku nenumaldomo keršto. Ir vis tatai pagamino klaikus pono susvajojimas, kursai nesubrendusiais savo sumanymais visa išgriovė, sulygino su žeme ir nieko neįstengė duoti atolygon.
Ir spraudžiasi iš akių karti, deginanti ašara praeinančiam keleiviui, kursai matė ir atamena, kas buvo prieš porą dešimčių metų: turėjo duonos ir ramią pastogę geri darbštūs žmonės, ir dvaro ponija turėjo; neteko vieni, - pritrūko ir antriems.
Ponas, susgribęs nepasiduoti, ėmėsi sunaikintus rūmus statydint išnauja; bet ir čia pajėgų nepriteko: privarė sienas iki langų, ir reikėjo liautis. Parodyti žmonėms nenuilstančiai savo galybei, apsigyveno nors viename išbaigtame kambarėlyje ir... vašku kūreno krosnį iki galutinai iš proto išėjo.
Liko dabar vien biaurūs griuvėsiai ir baugi vietovė pasidarė: po dvaro griūvėsius kas nakt lupasi, vokiškai ir lietuviškai besikoliodamu, Tamošius su Švarcu, tai vėl šventomis dienomis apie dvyliktą ateidavo pas piemenis paauglys vokietukas, kalbindamas pasiristi; tai švilpavo po mišką, tai tabaku vaišino praeinančius pro dvaro griuvėsius. Kitam duodavo ir visą tabakinę atminčiai, bet kas parsivežė ar parsinešė namo, rado sutrintą karvės mėšlą, supiltą posnagoje. Po kaimo liekanas senė Laurinaitienė jodo kazoką, raudona kojine pašižabojusi, arba užsilipusi ant vienatinės belikusios sausos kriaušės, vaisiais vaišina praeivius, pasigirdama, kad dar jai esą per daug, neapgalinti.
O kas gi atsitiko su žmonėmis? Stipresni vienur kitur tarnauti parsisamdė, taip po miestus, po dirbtuves iškriko; į užjūri šiaip taip išsidangino; retesnis, kas laimėjo surasti gailiaširdžių labdarių. Grakšti, narsi Marė Laurinaitukė, likusi be vienos akies ir biauriai sukrypusiu perkirstu veidu, nesusilaukusi vedėjo, po žydus miestelyje "žlugtužį skalbia"; taip pat rauplėtoji Tamošiaus duktė.
Nė nieku neprasikaltusio ir už kitus turtingesnio senio Jarašiaus likimas nepagailėjo: - ne tiek saulės, kiek pro langą besimato, - nutarė ir išsinešino su baldais nelaukdamas tvarkytojų, ir likučius sukuopęs, įsitaisė su dukterimi Rygoje sankrovą ir gana pelningai ėmė verstis. Bet ir čia - reikia nelaimės! Sukti miesto ponaičiai palaidūnai nepaprastai skaisčią, dailią bet miesto gudrybių dar nepažinusią dukrą paviliojo. Ir nuėjo, kaip lelijos žiedas maloni, Anelė visiems laidokams ir sausaširdžiams ant patyčių ir apjuokos; senis vienų vienas belikęs netrukus taip pat išėjo į žmones vien lazda rankoje.
Juozas, jau proto nebeatgaudamas ir vis ramiai sau beklejodamas, tai šį, tai tą iš tolesnės praeities atsimindamas, ėjo, kur akys vedė, gerų žmonių maitinamas. Tiktai į mišką užklydęs prapuldavo keletai dienų ir ūbaudavo šaukdamas žmoną, tai vienturti Jonelį, arba suradęs kokį besisvaidantį pagalį glausdavo prie sudžiūvusios krūtinės ir linguodavo linguodavo, kol galutinai pailsęs patsai užmigdavo. Arba vėl, apsikabinęs kokį pagali, nešėsi į griuvėsius savo trobelės ir niurnėjo eidamas:
- Eiva, mamele! eiva, mažulėle! Antai Jonelis guli žalioje lovelėj tarp medelių. Neverk, Joneli! neverk, mažilėli! ateinava ir mudu su mamaite!
Tai vėl kitąkart, lyg atsimindamas paskutines iš geresniųjų dienų, bešlitiniuodamas po buvusio savo kiemelio griuvėsius arba po maištininkų kapus, kartodavo liūdnu nupuolusiu balsu:
- Buvo laimužė, buvo, ir pražuvo, kaip sapnas!
Tai vėl prie maištininkų kryžiaus atsiklaupęs mušdavosi į krūtinę, šaukdamas:
- Pabusk, Dieve, pabusk!
Bet aplinkui pritarė jam tiktai sena giria, taip pat beverkianti, netekusi visų beveik žymesnių tvirtesnių narių, visų tų samanotų ir skarotų senių, kurie vieni beatminė ir žinojo garbingąją žiląją praeitį ir, rimtai šlamėdami, apsakinėjo mažesniesiems garbingą šios šalies senovės gyvenimą.
< Ankstesnis skyrius
