en
[7]
Į tą trenksmą prasivėrė durys ir rimtai įžengė į vidų Tamošius. Nusisuko į kertę ir ilgai, kažin kodel nepaprastai ilgai statė tenai lazdą.
Aplamai imant, paskutiniu laiku kažin koks keistas jisai pasidarė: pažįstamų žmonių lenkėsi iš tolo buvo kažin koks nedrąsus. Ir visada nepakalbus, dabar pasidarė visiškai niūras.
- Sveiki, vyrukai! Skalsios rodos! - pratarė gana tyliai įėjęs.
- Sveikas! sveikas! - atsiliepė daktaras. - Kame gi buvai? Kodel pasivėlinai, su kitais drauge neatėjęs? - triukšmingai tyrinėjo iš nuovargio ir nuo degtinės jau mėlynai paraudęs. - Atleisi jau, brolyti. Ir kunigas po du kartu to paties pamokslo nesako. Kitų dabar klausk!
- Laiko neturėjau! - trumpai pasiteisino Tamošius. - Man vieno arba kito žodžio tereikia: Gerai - blogai?
- Gerai gerai! - sušuko pirmiau atėjusieji kaimynai. - Žemė mūsų! Varysime striukuosius vokiečius iš mūsų žemės, kaip bandą! Draugėj su tokiais ponais, kaip mūsiškis, kurs savo krašto nemyli, tiktai težino iš žmonių ir iš žemelės paskutinius syvus traukti ir įvairiems atsibaldoms besukišti! Jei mūsų Dievo duotu ponu ir tėvu skaitos, kaipo mums pasakoja; jei svetur mokytis, ne laidokauti, važinėjo, - tegu ir mus būtų pargrįžęs pamokęs, kaip geriau gyventi, kaip geriau ūkis vesti. Bet jisai, siurbėlė, lekajum, tur būt, kur buvo, ne mokslus padorius ėjo, ir tik žmones plėšt iš paskutinio kailio tepramoko. Ar tam tai mūsų tėvų tėvai čionai besidarbuodami sveikatą ir galvas padėjo, ir mes per visas gražiausių metų dienas kruviną prakaitą liejome, kad dabar sveikatą sudėvėjusius išmestų už tvoros, išgintų badu dvėsti į tyrus laukus?! Tegu grįšta pats tenai, kur jaunybę ir sveikatą pralaidokavo ir visa, kas mūsų, niekinti išmoko! Trempti po kojomis, griaut į purvyną visa, kas mūsų širdims brangu ir šventa! Kad būtų užsieniuose ko pats išmokęs, būtų ir mus ko gero pamokęs, ne svetimažemiais atmatomis užleidęs. Tegu sau važiuoja visi! Tegu negadina oro mūsų šalyje!
Ilgai dar panašus šūkavimai garsėjo senosios karčemos griuvėsiuose, o patsai ponas daktaras, karščiausiai jiems pritardamas, iš viso peties daužė kumsčia stalą, kol, jau gerai nebesuvaldydamas rankos, pataikė į stovinčią stiklinę ir susivarė sau stiklų į saują. Paplukęs kraujas tokiuose atsitikimuose paprastai malšinančią ir blaivinančią daro įtaką, taigi ir mūsų įsikarščiavę ponų bei vokiečių teisėjai staiga aprimo, su pagalba pusgirtės šeimininkės Mortos apžiūrėjo ir apraišiojo gerokai sužeistą pono daktaro ranką ir jau tylomis išsiskirstė namo.
Begrįždami pasigedo Tamošiaus.
- Kur jisai pradingo?
- Traukiasi iš akių, lygu šuo viščiuką papiovęs, - tarė antras.
- Apsunkintos sąžinės nenutildysi. Ne veltui žmonės kalba.
- Ir sublogęs: kaip per vartus išbraukytas atrodo. Gerai sakoma: per smarkiai nepulk, proto pasiklausk, nes visada nusidauši, - pridūrė penktasis.
Taipo stipriai įtikinti savo globėjo, spartūs ir linksmi kibo dabar Palieknės sodiečiai į darbą. Visi laukai sužvangėjo darbo įrankiais, pagarsėjo dainomis, šauksmais bei įvairiais balsais naminių gyvulių ir paukščių. Nuo girios tolydžio girdėjosi turuu! turuu! oru tekėjo piemenų trimitų graudus gausmas, o jiems įkandin tarė barškalų ir skambalėlių tęvi atbalsiai. Valandomis sumūkė karvė, tai avių pirmyn ištrūkusių būrelis perbėgo per genetį. Nuo namų garsėjo svirčių girgždesys: tai atsargiosios šeimininkės iš anksto gamino pargrįštantiems gyvuliams šalto vandens po dienos karščio atsivėsinti.
Priėjo vakaras. Iš pievų pasigirdo dainos grištančių piovėjų bei grėbėjų: "Valio, mano dalgeli, valio! valio!"... skambėjo ore aukštu garsu, tai vėl kitas padykaudamas:
Šalti barščiai ne patrova,
Sena boba ne zobova...
ir paskui atskirais žodžiais persimėtymas ir tikras nuoširdus jaunybės juokas kvatojimas.
Kitur vėl suskamba merginų tęvi balsai, traukią sutartinai:
Labas rytas, berneli!
Piauni lankoj šienelį;
Ar nereiks grėbėjos
Ir rugeliams rišėjos?
Kažin kodel daina nutrūksta, bet įkandin pakilsta stiprus vyriškas balsas:
Reiks man grėbėjos
Ir rugeliams rišėjos!
Reiks man ir tokios,
Ką su manim pernakvos!
- O dygulio į kepenas ar nenori? - kyla vėl skardus merginos balsas. - Ko beužsimanė!
Tai vėl vyriškas balsas: - A-a! žiūrėk! mano nugara netrūko, o tavo grėbliagalvio ir nebėra! - ir - ka! ka! ka! - kvatojimas. - Rytą galėsi nagais šieną krapštyti!
- Nebekrapščiusi! Pataisysi patsai ir neprašytas!
- Kad tu nesulauktumei!
- Nepataisysi - bus kitas kas pataisąs.
- Duok grėblį, varna!
- Te, meška!
- O tu! Aš tau parodysiu mešką!
- Nepavysi! nepavysi! - šaukia vėl uždusęs merginos balsas.
- Pavysiu! pavysiu! Drebėk! - girdisi įkandin vyro balsas.
- Ai ai!!! - girdisi tęvas balsas, lyg tartum sugautos merginos, ir taip toliau, ir taip toliau.
Taip dėjosi tarp jaunųjų. Senių tarpe kažin kodel sunkus ūpas vis dar neprasiblaivė. Ilgi perkentėtų sunkių vargų metai neleido jiems taip lengvai pasitikėti laime. Laukė savo globėjo pažadėtojo žodžio iš ministerio, o juo ilgiau laukė, juo daugiau ir daugiau kilo abejojimų.
Senis Jonušas, tartum, negirdėjo tų jaunos linksmybes atbalsių: vienmarškinis rėžė šieną savo apluoke; klojo pašliaukui sukrautus žiedus, kuriems jau nebebuvo lemta sulaukti linksmo rytmečio.
- Dieve, padėk! - netikėtai ištarė netoliese prikimęs vyriškas balsas.
- Ačiū, ačiū! - ramiai atsakė senis, lyg nenoromis, pažinęs Tamošiaus balsą.
- Tai nesiliauni dirbęs? - kalbino atėjusis dusliu balsu tolyn.
- O ką bedarysi? - atsakė Jonušas, itin dalgiu bemosuodamas: - sūnaus neturiu, pačiam tenka judint seni kaulai. Kur gi patsai bekeliaująs? - paklausė nuo savęs, sustojęs pasipustyti dalgio.
- Grįštu iš dvaro, - trumpai atsakė atėjusis.
- Iš dvaro?! - pasistebėdamas atkartojo klausimą Jonušas, ir labiau atsidėjęs pažvelgė į kalbantį.
Tiktai dabar pabojo didį, nepaprastą Tamošiaus susijudinimą: matomai, buvo pailsęs greitai bėgęs ir sunkiai alsavo.
- Pražuvę esame, pražuvę! - niūrai pratarė atsikvapstydamas Tamošius ir parodė ranka į dvarą. - Tenai jau visas būrys juodvarnių sulėkė: rytoj rytą užpuls mums mūsų lizdus purenti. Žinią turiu tikrą. Ne pas poną dvare buvau: buvau kalvėje ir ten girdė|jau tikrai.
- O Jėzau!... Kas gi dabar bus su mumis?
- Reikia prie jo siekti žinios; rasit, nuo ministerio kas atėjo. Negalime juk dabar taip ir eiti šunų lodinti?!
- Tai eikime! bėkime! - pritarė sumanymui Jonušas. - Matysime, ką jis patars.
Užsimetė ant pečių sermėgą ir, pametęs dalgį vietoje, leidosi eiti.
- Žinoma, nėr ko laukti, - murmtelėjo Tamošius, žengdamas drauge. - Pakeliui pasakysime kaimynams. Tegu rengiasi: matoma, kad geruoju neatsiprašysim.
Ežėmis, pabaliais, paupiu spėriai žengė du vyru, ir neilgai trukus, atsistojo pas griuvėsių duris. Bet kaip juodu nustebo, pamačiusiu griuvėsių duris stipriai užstumtas, o ant pajuodusių jų lentų kažin kokį baltuojantį kreida papieštą parašą!
Kas tai būtų?
Susitarė, nubėgo į miestelį pasiieškoti kokio nors mokslininko, kad paskaitytų. Besutinka gatvėje devynerių metų Leibos Maušiuką.
- Ar nepaskaitytumei mums to parašo?
- Niu! kodel ne! Tiktai man duosite už tai tris kapeiku.
- Gana jau gana! už keletą žodžių, dar kreida parašytų, tris kapeikas! Bus gana dviejų! Ogi mes visada iš tavo tėvo visa perkame ir pas jį geriame.
- Ni! tėvas tai tėvas. Aš ne tėvas, aš dah būsi tėvas.
- Kad nė neturiva daugiau su savimi, o tuo tarpu ir parašas nusitrins.
- Ni! kad nėha; nėh ko dahit. Dvi kapeiki ir tai pinigai. Eikim, ba sutems.
Nuėjo - aukštai, žydukas prietamsyje nesužiūri. Pagrobė Tamošius žyduką už pažastų ir pakėlė ligi parašo.
- Ai vai! - suspiegė žydukas, nes Tamošius sugniaužė ji, lygu gandras žalčiuką sugavęs. - Ai vai! šonkauliai sulūžo; ai vai!... ai vai mier! - šaukė lygu spąstuose sugautas.
- Skaityk, rupūže, kad apsiėmei! Ar nematai, kad jau visai sutems tuojau? - sušuko iš savo pusės, kuo nepasiusdamas nekantrus Tamošius, ir užsimojo žyduku, tartum besismagindamas mest į sieną, kaip kačiuką.
- Žmogau, atsipeikėk ką darąs! - puolėsi gint Jonušas. - Duok man žyduką! Tavo rankomis kumelius kilnoti, ne vaikus! - padūko plūst kaimynas ant Tamošiaus. - Kas gi paskaitys? ... Eikše, Maušiukai, pas mane! Mudu paskaitysiva.
Paėmė žyduką gražiai ant rankų, paglostė; Tamošius uždegė degtuką, ir žydukas išplėtė akutes skaityti. Perskaitė tylomis ir atsitraukė.
- Ko neskaitai, varle! - užsipuolė vėl Tamošius:
- Ar aš čia tau visus degtukus sudeginsiu?!...
- Ai vai, tate! - suklykė vėl žydukas ir prisiglaudė, kaip putpeliukas, po Jonušo pažasčia.
- Kodel gi neskaitai garsiai? - ėmėsi gražiai klausti, glostydamas Jonušas.
- Ai vai! jisai jumis plusta ir jokės; ponas Tamošas užpyks; ai vai! Leiskit mane pas tate!
- Na, tylėk, tylėk, Maušyti. Aš neduosiu Tamošiui, tiktai paskaityk garsiai!
Uždegė Tamošius nebežinia nė kelintą jau degtuką, nes drebančiomis iš nekantrumo rankomis daug sugadino, o Maušiukas, nuglostytas ir suramintas, skaitė:
"Kvailas duoda - gudrus ima. Ačiū jums, broleliai, labai žemai už malonius skatikėlius. O kai apie mieląją žemelę, tai dar kartą įtikinu, jogei, be jokio abejojimo, susilauksite kiekvienas suaugusis mažiausia trijų mastų." Ir parašas: "dakatras ir advokatas D."
Prie paskutinių žodžių žydukas šleptelėjo netikėtai nukritęs ant žemės nuo Jonušo rankų ir, nebelaukdamas pasiaiškinant, kodel taip pasidarė, sprūdo parklupdamas namo pas "tate".
Pasilikusiu du kaimynu veizdėjo valandėlę į vienas antrą, kaip staiga Tamošius, pasiutusiai surikęs į duris ir vienu savo kieto kumsčio smūgiu nutrenkęs jas nuo kabių, puolė į vidų.
- Grobus paleisiu! kaulus sutrupinsiu! - šnibždėjo dantimis grieždamas, daužydamos patamsyje po kampus, baigdamas braižyti paskutinius degtukus.
Bet viduje nebuvo nieko. Daktaras išeidamas duris patyčiomis užstūmęs, matyt, išsirėplino pro uždurelio sienos skylę. Tiktai šuo kažin koks, baisiai išsigandęs, spruko pro langą laukan, išsinešdamas drauge paskutinius stiklus.
- Nėra šėtono, nėra! Išsinešino, apgavo, apvogė!... Paskutinį skatiką pavogė!... Aaa, pragaro išpera! - dejavo širdingu skausmu ir didžiausiu įnirtimu, iš proto eidamas, Tamošius.
- Nėra šunies! Nėra velnio! - kartojo dusliu balsu, rankas laužydamas ir plaukus plėšdamas, išlįsdamas iš tamsumos, tarytumei dabar nelaimė visai jau nebe tame, kad juos taip karštai jų gerbiamas globėjas apgavo ir apvogė, tiktai tame, kad jo dabar namie nebėra ir jokiu būdu nebegalima jam už tai kaulų sutriuškinti ir grobų paleisti.
Staiga panėrė rankas į kišenes ir surado dar keletą degtukų. Išsitraukė šiaudų struogą, suglamžė, suplaušojo ir ėmė brėžti degtuką.
Jonušas sugrobė už rankos.
- Tamošiau, nesiusk! Ar velnias tave apsėdo? Tegu Dievas teisia visus biaurybes! Tai ne mūsų dalykas!
- Šalin! - sušuko Tamošius ir trenkė kaimyną į pašonę taip, kad tas į sieną atsidaužė.
Nulaužė degtuką, išsitraukė kitą. Jonušas vėl žengė artyn sulaikyti.
- Šalin! - suriko Tamošius, ir nebesijausdamas iš pasiutimo, buvo bešokąs prie kaimyno su peiliu.
Atsipeikėjo, susilaikė ir, atsitraukęs, pagriebė plytgalį:
- Šalin iš čia! - suriko vėl: - ar nematai, kad ir manyje dega?!
Matydamas, kad tik prie ko blogesnio dar gali privesti padūkusį Tamošių, Jonušas pasiskubino jau dabar pro duris ir, nerimdamas, pasileido bėgti. Vieko pritrūkęs, už kokio pusvarsčio apsistojo: tai ne iš nuilsimo, taip jam staiga akyse sužibo; tai tikrai gaisro pašvaistė jam taką nušvietė. Dar valandėlę liepsna atskirais liežuviais stogą laižė ir štai susiliejo į vieną dideli vingiuojantį ir ūžiantį pluoštą.
- Jau prasideda! Jau prasideda! -niūrai kartojo sau po nosimi senis, veizdėdamas i aiškiai, kaip ant delno, matomą ugnį. Liepsna dabar stačiu stulpu iškilo aukštyn, ir su baisia pajėga lupdama ir ardydama sausą stogą ir perdžiūvusias kiauras sienas, blaškė aukštyn ir į šalis tumulus didelių ir mažesnių kibirkščių, įtaisydama lyg tartum išgąstingą povo uodegą. Sustojo ir susimąstė.
- Rytoj, rasit, mūsų trobos taip atrodys. Rasit, paskutinę naktelę ir aš dar beturiu kur galvą prisiglausti.
Žiūrėjo žiūrėjo ir ėmė jam galuose rodytis, kad tai ant jo trobų taip liepsna šokinėja.
Nusibraukė pūslėtu delnu nuo kaktos šaltą prakaitą. Pasiutimas pagavo ir jį.
- Už ką? ... Kodel jis, niekam pikta nepadaręs, visas gyvenimo pajėgas kitų naudai atidavęs, dabar turi drebėti del paskutinių dienų likimo? Kodel?!... O kad taip po dvaro stogine paleidus raudonąjį gaidį pašokinėti, pasikapstyti? Ar nenubaidytų kartais juodvarnių ir nuo mūsų kiemelių?
Apsidairė: arti šalip nebuvo nieko, vien tamsios girios gelmės, vėjelio lengvai pučiamos, paslaptingai dūsavo šlamėjo. Ir įsikibo seniui į galvą mintis: padek dvarą, padek! Nieko geresnio nei teisingenio neišgalvosi! Štai girioje sakų, kiek nori!
Nuleido senis galvą, bet staiga pakėlė sugniaužtą kumstį.
- Nė gyva dūšia neišeis! Apvalysiu žemelę nuo tų kirminų vienu pamojimu!... Ar daug bereikia? čiakš! čiakšt! skiltuvu į titnagą, knatelis žybt, ir atlikta. - Ka-ka-ka! nusikvatojo proto nesusigriebdamas varguolis, net girioje atbalsis atsiliepė, tartumei tankmėje velnias atkartojo...
Surado žinomus medžius mėnesienoje ir ėmė braukyti apdžiūvusius sakus ir kimštis sau į kišenes. Taip besidarbuodamas, visai nebepanašus buvo į tą dievobaimingą darbo skruzdėlę, kokiu visų iki šiol buvo laikomas; laukiniame padėjime, ir jis išvirto laukinis: aplink medį besidarbuojančios rankos drebėjo iš didžio susijudinimo, o veide žėrėjo nenumaldomas įniršimas, nenulaikomas troškimas keršyti, kankinti, naikinti. Prisikimšęs sau kišenes sakų, beveik bėgte pasileido bėgti dvaro linkon, turėdamas širdį pilną neapykantos, ir kišenes - gyvasakių.
Pakeliui stovėjo Laurinaičio butas. Nemiegojo čia: pro mažučius senos apdribusios trobos langelius matyti buvo šviesa ir buvo girdėti visas mišinys balsų: pirmuoju nuolatai girdėjai žvangėjirną galandamų bei kalstomų geležų, paskui kartas nuo karto išsišokąs klyksmas juokuojančių vaikesų ir gana trukšmingos vyrų kalbos; visus bet smelkė trankus pačios Laurinaitienės balsas.
Jonušas sustojo ir ėmė klausyti, bet balsai liejosi į vieną trankų bildesį ir negalėjo perprasti, ką jie reiškia. Įėjo į kiemą - durys atdaros; įėjo priemenėn.
Nepaprastu darbu buvo čia užsiėmę: laikas buvo šienauti, o čia ištisai atatiestus dalgius prie kotų kalinėjo; laikas buvo šienauti, arti, o čia spragilus raišiojo.
- Kad duosime, tai duosime, - kalbėjo tarp savęs vaikinai.
Visi išviena rengėsi čia į mirtinąją kovą vienodai pagamiai be jokių ginčų, vienodu įnirtimu. Bet visus pranešė įnirtimu pati Laurinaitienė. Tame padūkime, nebesuvaldydama aplink nudrikusių žilų šiurkščių plaukų, sukinėjosi viduje aslos, išvertus žėrinčias piktumu ir neapykanta akis ir klojo besirengiantiems vyrams su visomis smulkmenomis visus skaudžius ir biaurius atsitikimus iš baudžiavos laikų ir paskesnių vylių, apgavimų ir piktų darbų, darytų jiems del jų nežinios, silpnybės, tamsumo, o jos liepsnojantys žodžiai buvo tartum naujas užkuras jau ir taip degančioms klausytojų širdims.
Ši vakarą šitoj senoje, į kapus žengiančioje vergėje vienu kartu pabudo atmintis visų nežmoniškų skriaudų, baudžiavos galvijų buities ir pakilo beprotis, nenumaldomas troškimas atkeršyti visomis pajėgomis ne tik už tai, kas dabar už jų šimtameti naudingą trūsą jiems atlyginti gaminama, bet ir už visa, ką siekia žiloji atmintis. Tie gana ilgi metai ramaus po baudžiavos gyvenimo, kaipo nuomotojų, šią valandą darė vien įspūdį biauraus apgavimo, nes jiems dabar dar sunkiau visa ko nebetekti, sveikatą ir stiprybę pragyvenus. Ir šitai dabar ta žiloji pasenusi, apdriskusi skurdė išlindo iš savo kampo, tartumei tikra šmėkla nelemtosios praeities, pasikartojančios šia valanda, tartumei biauri keršto deivė, arba gyvas judamas paminklas visų iškentėtų piktenybių. Nuplėšė nuo pečių suskylėjusius senus skarmalus ir rodė žiūrėtojams ne vieną mėlynuojančią rumbę, kaipo atminti ponų globos ir malonės praeityje. Per pajuodusią jos odą žymu buvo visi kaulai, bet dar aiškiau žymėjo tie baudžiavos paminklai, tartumei keletas ar keliolika valdovų senute nepasidalindami ženklinosi nuosavybes ežėmis, kaupiniais ir perkasais. Per kairi veidą iki ausies tęsėsi taip pat gilus perkasas, išraustas tam tikru bizūnu. Dabar senė, atsistojusi viduj aslos, apsakinėjo kiekvienos tų žymių kilmę, o iš josios karštos kalbos aiškėjo, jog ir praeityje jokiame priepuolyje nereikalavo žodžio skolintis; kiekvienas gi statesnis atsispyrimas žymėjosi nauja žyme ant jos pačios kailio. Toksai jau buvo būdas, nepakenčiąs nežmoniškumo. Ir dabartės: kėsodamos ir mojuodama sudžiūvusiomis ir pajuodusiomis rankomis, šaukė garsiau už kitus sausu, krykščiančiu balsu:
- Tegu atpranta galuose tie pragarimai žmones šunimis laikyti! Tegu susipranta daugiau valstiečių nebeužkabinti!
Besiklausant visų tų atminimų, keiksmų ir grūmojimų, tiesėsi aukštyn ir senio Jonušo stovyla; gniaužėsi kumsčios ir veidas mainėsi spalvomis.
Klausėsi ir tylėjo niekieno nepastebėtas. Staiga apimtas padūkimo išbėgo oran. Pamiškėje sustojo, pačiupinėjo kažin ką kišenėse ir, išsitraukęs titnagą, skiltuvą ir gabalėlį sausos, minkštos pinties, nežmoniškai nusikvatojo. Tas juokas, sausas, vidurnaktį miške vėrė širdį ir stingino kraują. Buvo tai juokas žvėrimi pavirtusio bepročio. Laurinaitienės sukildintos baudžiavos šmėklos visos, sulig dar likusia jo nuovoka, įsikūnijo dvaro esybėje, ir jisai dabar ėjo ramiausiai persiėmęs naikinti dvarą, lyg tartum tai būtų buvęs lizdas ne žmonių, bet kokių žvėrių arba kirmino. Beeidamas mišku, dar graibė sauja gyvasakius, įsižiūrėdamas mėnesienoje, ir gniaužė vis į kamuolį.
- Pakaks, - ištarė pagaliau ir leidosi taku sparčiau.
Priėjo Juozo trobą. Ir čia šviesos negesė.
- Kažin šitie ką veikia? - pasmalsavo sužinoti ir pasuko iš tako.
Šviesa viduj tai blėso, tai vėl kilo, ir arčiau priėjęs išgirdo balsus, kalbančius litaniją. Pagaliau, priėjęs prie lango, pamatė ant stalo degančią graudulinę.
- Ar būtų miręs? - nusistebėjo.
Įėjo į vidų ir visai kitokį čionai reginį pamatė, negu pas Laurinaitį: kada kitur vyrai gaminosi kokius tiktai kas išmanė ginklus, o moterys virino karštą vandenį bei gaminosi sau ilgus nuodėgulius, - čionai ant baltai aptiesto stalelio stovėjo deganti graudulinė, įstatyta į išduobtą ropę; sujuodavęs nuo dūmų medinis kryželis, o aplink visi suklaupę skaitė litaniją: dvaro išgintas senis Riškus skaitė iš knygų užgaidą, o Juozai jam pritarė. Juozas, įsiveizdėjęs į graudulinės šviesą, klūpojo pasirėmęs ant lazdos ir sutardamu su žmona pritarė: Dieve, išklausyk mus! Dieve, susimilk ant mūsų!
Ir čia Jonušas sustojo tarpduryje ir valandėlę žiūrėjo i šiuos... kitokius kaimynus. Bet čionai, užuot širdžiai kerštu užsidegus, sudrėko akys ir graudžios ašaros pabiro per jo veidus. Dar valandėlė, ir pasigirdo trečias balsas pritariančiųjų tarpe, drauge atsimušdamas i surūkusios trobelės lubas.
- Dieve, susimilk ant mūsų! - garsiau už kitus sušuko nors ašaromis prismaugtu balsu Jonušas. - Dieve, susimilk ant mūsų! - šaukė giliai perimtas kaimynų maldingumu, o graudžios ašaros be paliovos ritėjo per jo sausą veidą. Ir lengviau pasidarė jam ant širdies.
Gera buvo čionai: ramu ir tylu. Maldą pabaigus, žodžio nepratardamas, pasisveikino su kaimynais.
- Mirtis eina, - rimtai pratarė pirmutinis Riškus, jau prašvitus aušrai. - Kažin ar besulauksime kitos aušrelės. Šit mes ir rengiamės ją priderančiai pasitikti. Rasit, rytoj šituo laiku jau Aukščiausiojo Teisėjo akyvaizdoje stovėdami maldausime geresnės ateities ir teisybės mūsų nuvargusiajai šalelei.
- O gal praeis pro šalį tas juodasis debesis, - įsikišo Jonušas, visiškai persiėmęs vietos ir apystovos ramumu; bet nei savęs nei kitų savo žodžiais nesuramino. Išeidamas atsibučiavo su kaimynais po kelis kartus, nes nebuvo jokio tikrumo, kad teks dar kada nors pasimatyti gyviems.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
