lt
Aš gyvenu ties Vilija. Kaune. Rytas. Gal šešta valanda ryto. Kambarys pilnas šviesos. Čia net staiga pasidarė ankšta. Tiek daug saulės. Einu Vilijos bulbienojų pakraščiu Vilijon maudytis. Prisimena Mickevičiaus svajonės, kaip gražioji Vilija puola bernelio Nemuno glėbin. Tuo tarpu šia skaisčiąja upe plaukia lietuvininkai sielininkai ir taiko savo sielius prie kranto. Savo malkomis išblaškydami visas maudančiąsias pakrantėje moteris, iššokančias kuri sau krantan. Šviesūs mėsos lipinėliai.
Maudos nuplukusiais šonais rudas šuva. Jo draugas ir šeimininkas - žmogus. Jiedu kalbasi lietuviškai.
Pavakarys. Niekuomet nemačiau taip tirštai prisėtų žmonių paupėje. Jų pilna ir kitame upės krante. Kaune kaitra. Vaizdas panašus į Babelio bokšto statytojus, susirinkusius dabar paūturioti ties upe ir apverkti savo bėdų ir melstis Dievui. Panašu į šviesiakūnius žmones, išsigelbėjusius nuo amžino potvynio ir dabar džiangiančiusis savo kūnais. Laisvai alsuojančius ir geriančius saulę. Kaip ir kiekvieni skenduoliai.
Maudos arkliai, šunys, vyrai, moterys, vaikai, krokodilai. Tiršta. Retkarčiais girdėti kas besikalbant lietuviškai. Kaip koks kuriozas. Čia net leidžiama, matyti, kalbėti lietuviškai. Tai yra žmonės šiuo dalyku nesistebia. Horizontas toks švelnus. Tapalai. Vandens garai. Kaip koks upeliokštis Prancūzijoje. Ir tikrai! Dar čia žmonės, prigimties žmonės, nesumiestėję. Maudos be rūbų. Aš nemačiau nė vieno švariais marškiniais. Galbūt dauguma čia amatininkai. Žinoma, nei Seimo narių, nei literatų čia nėra. Kai kurie net mėgsta gimnastikuotis. Mostelėja ranka kartą kitą ir susigėsta savo užgaidos. Puikūs šienaujami krantai. Pučia vėjelis, atpūsdamas sugedusio oro bangas. Aš suskaitau net, kiek miestas galėtų uždirbti, įsteigęs tinkamas maudykles, pliažą ir kitokias naudingas vietas. Bet tuomet nebūtų tiek laisvių. Žmogus leistas laisvas būti, ir miesto valdyba supranta šią žmogaus prigimtį ir ją sankcionuoja.
Baltą vėliavą iškėlęs, iriasi valtyje sargas - žmonių gelbėtojas. Kaip čia viskas savotiška. Beeidamas pro maudančiųsi moterų būrį, sutinku jų stiprią opoziciją. Viena ima purvo ar akmenį ir taiko mesti į mano personą. Galbūt ji, ši moteris, sąmojo ir gero etiketo vedama, ir įvykintų savo pasiryžimą, bet aš pakeliu ranką fašistiškai aukštyn: "Sustok, moter!" Ji nuleidžia savo rankas kartu su akmenimis. Ji bejėgė.
Maudosi sentikiai rusai, surusėję gudai, sulenkinti lietuviai - priemiesčio gyventojai, išalkusios "pletkų", dideliais žabtais, nuolat tarškančios miesčionės, žydai, ir tik toje tūkstantinėje minioje du lietuviai. Tikriausia - du ūkininkai, nebuvėliai. Vienas niekuo ypatingu nepasižymįs senis, nudegęs, nuo senatvės surūdijęs, nevertas kalbėti. Ilgais juodais ūsais ir nedrąsiu žvilgsniu. Kiek nedrąsus ir kupron susimetęs, kaip ir kiekvienas gyvenimo grybtelėjęs ūkininkas. Ir - kitas... Kitas! Tai lietuviškų pasakų Apolonas. Ūsai jau jo geltoni. Jis šypsos; ūseliai užraityti. Jis patenkintas gyvenimu ir savim kaip Adomas, tuojau kostelėjęs pagundos ibelaičio ir išėjęs platumin gyveniman kieminėtis, nežinąs dar visai tųjų gyvenimo vargų. Be vieno vientysio džiaugsmo, kuris daro žmogų tokį paiką, nuolat šypsantį ir nuolat dantis rodantį. Jis neplaukioja ir nesimaudo - tas menas, matyti, yra jam svetimas. Jis braidžioja po vandenį ir vaikščiojasi rankeles sudėjęs. Matyti, gyvenimas jam visa kuo įdomus ir jis juo patenkintas. Jis - Apolonas. Toks gražus jo kūnas, kaip išlietas, ir visiškai baltutis. Pasakų bernas, "rinskvyną" geriąs, panoms patinkąs. Net alpsta panos, gražų bernelį išvydusios. Ar koks "furmonas", kurį įsimyli liguistai princesės ir jau negali per visą amžių savo furmono išsižadėti. Toks pasakingas šitas bernelis.
Jis neiškenčia neužkalbinęs artimai maudančiųsi vyrų bjauriu darkytu rusų žargonu.
Atstu laivas. Visiškai kaip sodžiuje. Net pamiršti gali, kad čia esama miesto. Aš sudedu savo rūbus valtyje ir atsisėdu, dūmodamas keistas sodžiaus mintis. Prie laivelio prieina juodais maudomaisiais rūbais juodaakė, mistikingu žvilgsniu jauna moteris ir paprašo leidimo sėstis laivan. Čia juk vieta brangi, kiekvieno pakrančio pėda užimta - tiek maudančiųsi! Jauna moteris paklausia, ar čia nepavojinga ir ar čia negalima paskęsti. Aš jai pažadu, nelaimei ištikus, ją gelbėti. Aš dar vis nenubundu, tarytum sapnas ar Šecherezados pasaka. Ji pasisako esanti mokytoja. Tas verslas man nepatinka. Bet ji man patinka. Jei netapčiau vulgariškas, pavadinčiau ją pikantiška. Ji koketuoja. Ji liesa. Jos ranka ilgais pirštais tiktų ant stalo padėti ar konservuoti kaip koks raritetas. Jos akys - gražiausios mano pasaulyje iki šiol matytos. Akys juokiasi. Bent ji pati tiki, kad ji kitaip negali pažvelgti. Mes pastūmėme valtį ir nuplaukiame. Valtį neša vanduo patekme, visaip ją besūkuriuodamas.
Ji laisva.
Ji sakosi esanti baigusi Ciuricho universitetą ir pirmąkart atvykusi Lietuvon įsisteigti. Ir rimtai įsisteigti. Tat man neįdomu. Mes išsimaudome. Laivas plūkščioja kur patinkamas, kartais sustoja, kartais trinktelėja. Mums reikalinga tiek dar pasikalbėti.
Baltą vėliavą iškėlęs, staiga atplusknoja savo sena valtimi nuo saulės nudegęs, šiaudine skrybėle senas upės sargas, skenduolių gelbėtojas. Jis toks simpatiškas nudriskusiomis skrybėlės briaunomis ir savo įkaitusiu nuo saulės ar degtinės veidu, vasaros sezonmečiui besibaigiant. Juk ir jam, žmogui, reikalinga šaltai žiemai ateinant užsigrūdyti. Jis net užsimoja ant mudviejų irklu ir be galo piktai sušunka: "Tokiu būdu judu galėtumėte paskęsti!" Jis atplaukęs mudviejų gelbėti. Mes žemai jam nusilenkiame. Jis, pamatęs, kas mes, atsileidžia ir atšąla kaip vandenin įmesta ugninga geležis. Žmogaus gyvybė - tai ne juokai! Jis pripratęs gelbėti. Andai jis yra ištraukęs žado beveik jau nustojusias dvi mergaičiukes. Jis žinąs savo amatą. Mes pasiprašome pairdinti mus jo laive.
- Žmonės paskęs...- jis turįs tučtuojau grįžti prie jų.
- Žmonės išplauks, mes galime paskęsti patys!
Jis supranta literatiškai mūsų pastabą, pažiūri iš po skrybėlės savo jaukiomis darbininko akimis ir iria. Priešingon nuo žmonių pusėn. Taip mes norime. Senoviškos novelės tipas. Jis net juokauja su mumis. Karklynai. Smėlis. Iššokame. Jis užsirūko pypkę. Temsta. Sutema.
Smiltynas toks skaistus. Jos ranka dreba. Ji negali ištarti žodžių. Jos ranka palietė manąją kudlotąją. Ji miniatiūrinis žaislelis. O kokios jos lūpos aistrios, kaip geriausi kvepalai. Tai buvo kvepalai. Aš negaliu nustoti jų nebučiavęs. Aš žinau - tai nuodai, bet aš negaliu būti nustojęs ir jų "negėręs", kaip pasakytų koks senovės dandy, atsidūręs tokiame pat paupės įstabiame krante. Ji vis baltučiu, išblyškusiu veidu, juodomis gražiomis, švelniomis gazelės ar kitko, kaip sakoma, akimis. Bene aš žinau.
Ji rūpestingai paima nosinę, nušluosto man lūpas:
- Nenorėčiau, kad dažai pasiliktų ant tamstos lūpų.
Kokios moterys rūpestingos, sumanios ir gabios!
Aš dabar dėl jos daug ką galėčiau padaryti. Vyrai tokie paikūs. Pirmiausia aš jai meluoju. Mes neturime laiko sustoti nekalbėję, mes viską turime aptarti. Mes atsisveikiname su brangiu vakaro upės paurančiu ir grįžtame vėl mūsų naman - valtin.
Šūkterėjame valtininką. Ar jis kur nenugrimzdęs bus pats į vandenį?
Ritmiškai pliaukši pasamdyto irti darbininko irklai - jis neturi laiko dabar nė pažiūrėti į mus. Jis dirba darbą, sistemiškai, rimtai, nė nepakeldamas galvos, kaip geros senos mokyklos darbininkas.
Senas pliuškis mėnulis ar, jei norite,- sena pliuškė, išlindo virš kreveizuotų mūrų stogo. Mėnulio pusę nukirpo jį užstoję kaminai. Miesto sodų masės dar karštos. Romantiškumo pilna. Ji paduoda man ranką ir atsisveikina. Ji liepia man vienam iššokti krantan. Ji irsiantis viena pati miestan.
Kas ji?
Ji.
Jau naktis. Aš dar matau jos smulkutės figūros siluetą. Ji net ranka man nemoja. Gal verkia ar žiūri į vandenį. O gal viena pali sau kvatoja. Iššokęs ant kranto, aš kaip ir negaliu pasijudinti iš vietos. Aš nenoriu. Priešingame Vilijos krante sudegtos lempos, žiburiai. Iš tolo raudoni lempų taškai, skandiną vandenin atšvaistas, kaip ir kokius povandeninius fejerverkus leidžią.
Dangus murzinai žalsvas. Keli rausvi debesokliai kaip pakulų gabalėliai, užmiršti kokio mechaniko, pavakario darbą pabaigusio, ant dangaus. Tarytum ir į tą žalsvą dangaus sklypą, šią valandą rimtą ir ramų, būtų dailininko nešvarūs priskretę teptukai ištrinti.
Šiaip jau harmonija danguje pilna. Su tapalais, lėtumu ir kažkur žemai nusinėrusios saulės bloškiamais keliais raudonais spinduliais ant debesų skeveldrų ir ant dangaus. Papūtė vėjelis.
Ten, kur suplaukia Nemunas su Vilija, nužengė kažkokia milžiniška būtybė su vėjo kedenamais plaukais ir paplasnojamomis rūbų atlapomis. Taip bent atrodė ant dangaus viskas šią valandą.
Fantazingoji būtybė Asirijos karaliaus ilgais parėdalais ir kiek suliesėjusiu, ramiu romėno filosofo veidu. Taip jis atrodo, kai saulės spinduliai nukrito ant jo veido ir nušvietė tirštai raudona spalva, kaip kokiu prožektorium, jo skruostą. Įkaitintos plytos raudonumo. Šio dangaus keleivio veidas atrodė visai be jausmo, kaip sustingęs. Kaip tos plytos. Šaltą, bejausmį žvilgsnį įbedęs priekin, jis ėjo greitai kaip vėjas.
Viena koja pasistojęs panemunės vieškelio, vedančio į Garliavą, jis greitai pasiekė patį Linksmadvarį ir pačią kalno viršūnę. O čia šią valanda žmonės tikriausiai gėrė arbatą su naujai virtomis šios vasaros uogienėmis, juokavo skaidriai ir lošė bridžą, visai neįtardami, kas darosi viršum jų, ant jų patalpų stogų. Mat esą tik vėjas sušlamėjęs parke!
Kalno atšlaite ir viršūnėje dangaus keleivį patiko būrelis mažų skaisčiais veideliais merginų žalių rūtų vainikėliais ir stilizuotais kostiumais, kiek galima daugiau pasekant tautiškais. Dryžuotais sijonaičiais, margais kaspinais, baltomis marškinių apykaklėmis ir baltomis išleistinomis rankovėmis. Jos barstė iš savo krepšelių praeiviui gėles, į kurias jis nė nežvilgterėjo. Jis buvo kažkuo be galo susirūpinęs. Toks jis buvo rūstus.
Keleivis, palyginus jį su upėmis ir atšlaitėliais, buvo disproporcionališkai didelis. Kolosas. Užtat jis atrodė nenatūralus, kaip kokia šmėkla ar keistas gamtos reiškinys. Nors iš tikrųjų jis buvo visai realus, savo kojomis net padundinąs žemę. Toks jis buvo galingas.
Jam pranykus, dar ir dabar kelios merginos beliko ant kranto skaisčiais vaikų veideliais ir barstomomis gelsvomis, baltomis sultingomis gėlėmis, kuriomis jos dabar žaidė.
Vėjas nuūžė. Viskas nurimo. Kaunas pasiliko kaip buvęs tylus, su šio skaistaus vakaro šiluma ir tyla.
Šilta. Ramu. Aš galvoju, kad greit, o gal visai neužilgo čia viskas pasikeis. Šis dabar tokiais skaisčiais krantais kalnas pavirs tikru miestu. Anoje pusėje Vilijos, kur dabar priemiestėlis, bus įsteigtas pirmos rūšies restoranas. Teikiąs finansinės naudos jo savininkui, o svečiams paguodos ir linksmumo bei trumpinąs jų laiką. Šitokia nakčia vandens skaistumas ir švelnumas didelis. Pati gamta čia įsiperka. Tik nieks čia į tai nežiūri.
Bulbienojus. Tamsu. Gitarų ir mandolinų orkestras tyliai dejuoja, net už širdies tveria. Ant pakrantės susėdę muzikontai, dabar visiškai tamsumoje nuo žemės nebeatskiriami, svajoja ir užgauna savo gitaras ir mandolinas įvairiais alpiais akordais. Nakties šikšnosparniai, kloakų valytojai, kaip marą iš maišo paleidę, išbaido paupės svajotojus savo nelemtu amatu. Paskui jie patys susigėsta įžeidę šitokios nakties skaistumą. Asenizacijos bendradarbiai liovėsi dirbę. Susėda tarpnamėje kamputyje, kukždenasi ir patys gėrisi vakaru. Aš užeinu į jų rajoną. Jie pasisako: "Vėliau! Dabar dar žmonės gali išbaidyti!" Jie pasiprašo degtukų. Aš patiekiu jiems degtukų ir dar papirosų. Jie mano manieromis itin nusistebėję ir negal prisiačiuoti. Duksnoja kiaulė. Tarytum žiemos metu mužikas, ilgai per girias važiavęs, nuo milų, oro, kelionės pavargęs ir namo parvažiavęs, tuojau griūva lovon ir knarkia. Kaip ši kiaulė.
Dar kartą mėnulis. Bet jau mano kambaryje. Ir jau virš sodnelio. Toks padorus, kaip naujas iš tirpinto sidabro išlietas. Toks apskritas ir šviesus.
Tolimėse groja gramofonas linksmą stygų orkestro polkutę. Ypač linksmai ūžia ir daug gyvybės suteikia basetlė. Velnias įsuka linksmai šeinę katarinką, suvadinęs linksmą kompaniją, kuriai viskas yra vis viena. Ak, kaip šokama!
Ant mano stalo, pridengto namine staltiese, kokias pirmiau mėgdavo daryti šlėktų jaunosios, stovi rūpintojėlis, jau nuo vėjo pašepęs, nors ir buvęs kadaise gražiai išdažytas. Jis žiūri visiškai bejėgis, kaip išsižiojęs ar rūstaudamas. Tarytum klausdamas:
- Bene aš žinau, kaip reikia gyventi? Ir kur tas tavo takas nuveda?..
Labanaktis. Pakvipo sodas. Ant mano stalo pastatyta žalsvo stiklo puodynėlė, pilna baltų, kažkokių keistų, bet ir gražių man nežinomų gėlių. Žvakigalis, įstatytas į sidabrinį žydų liktorių, blykčioja, bet dar gali degti.
Mano pirma mintis - jos grakščioji ranka kaip meno gražiausias objektas. Tokia ji grakšti, lanksti ir nuodėminga. Taip slenka mano vasara.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
