404 Jurgis Savickis "Novelės" | Antologija.lt

Jurgis Savickis - Novelės

Apie kūrinį Turinys

NEJAUKŪS ŠEŠĖLIAI

    Griausmingai staugia vėjas. Pilkais kunkulais besirisdamas, šliaužia jisai tamsiomis gatvėmis ir kaukia drebėdamas tarp tylių juodų namų. Tartum žvėris apgalėtas, o baisiai mušamas cypia iš skausmo - kirčių ir raitos, vingiuojas. Ir tas vėjas staugiantis tai stabdė mane, įsispyręs į krūtinę man savo geležinėmis rankomis, tai vėl, išsibėgęs iš užpakalio, drūčiai stumtelėdavo - tartum parversti norėjo.
    Bėgau.
    Plakiau į plytas akmenines, vėjas garsiai nešė žingsnius tyliomis gatvėmis.
    Priešaky kažkieno uždegti keli žibintuvai - platūs, minkšti spindulių skriduliai, pasupami vėjo, susvyruoja ir numeta bailiai kelis spindulius ant žalių sunkių sienų.
    Bėgau ilgai, per daug ilgai, - krūtinėj draskė ir slėgė, tartum plaučius čiulbė kaži kokie nuodai; veržėsi prislėgtas dūsavimas.
    Norėjau parpulti - jau spėkų nebuvo, bet - ne, negalėjau - vis bėgau.
    Prisiglaudžiau.
    Šaltos sienos akmuo nutildė kaktos karštį.
    Tyliai, tyliai, neaiškiai, it iš požemių gurguleno genama svaidoma minia.
    Padūkusi ir ūmai blaškoma minia.
    Sopulio klegesys, aukštai, linksmai dainelei nerūpestingos mirties bepritariant.
    Žvangesys, - skambas.
    Kaip lava liejosi aibės žmonių į visas puses, surasdami vis naują atspirtį, naujus nepasitikėjimus. Dundėjo. Ūžė.
    Į sieną takštelėjo dvi kulipkos - mirktelėjo šešėliai. Tartum raitelis, kitas. Stovėjau, protavau.
    Keistas šaltumas sukaustė man mintį ir valdė, laikė.
    Raiteliai.
    Vienas sudraudė arklį ir lėtai, lėtai pradėjo svarinti šaudyklę, nuvargęs sunkiai glaudė prie peties, o aš - stovėjau.
    Jo akys - baisios - žvelgėjo į mane, dar - juodas vamzdžio galas - ištisas pasaulis, jūros gilios, šieno pundelį mačiau dar pririštą prie šono arkliui.
    Įstumtas virš žmogaus spėkos, griuvtelėjau, pašokau. Girdėjau tik, kaip sugirgždė pjaunami stiklai.
    Valandėlė.
    Ne, ne aš bėgau, o kažkas kits nešė. Ledinančios laimės užbėgdamas, pirm bučiavo į lūpas, glamonėjo mane ir degino aiškia laimės ugnimi.
    Pripuoliau prie aukštų, sunkių vartų ir aš, prieš - mažas, menkutis, su įtemptomis rankomis, gyslomis įtemptomis stūmiau tas geležines duris - paslaptį mano.
    Valandžiukė kruvino žaislo - ir ta tokia juoda, paslapties pilna erčia pradėjo slūgti, eiti iš lėto į priešakį nuo manęs - durys drebėdamos lėtai darės.
    Prasivėrė.
    Su riksmu ar daina nuūžė pro šalį.
    Ir likau vienas.
    Nepaprasta jausdamas.
    Tartum gėlės žydėjo ir tylios svajonės supo savo gležniais stebuklo sparnais.

* * *

    Užmirštas pergatvis...
    Ypatinga tyla.
    Visko atsikratyti, pamiršti, kas čionai daros šiandie!
    Atsirėmiau prie tų sustingusių namų.
    Kūdikystės rytas. Priešnamy - klevas. Saulutė taip ir žeria, skandina spinduliuose mūsų trobelę.
    Nedėldienio rytas. Papusryčiavę tėvai eina bažnyčion. Balti dobilėliai sesučių maldaknygėj.
    O mes, draugai-kaimynai, - ištisas čiauškėjimas, klyksmas, ripką mušti, avietauti, svetauti pas mūsų bobutę palei girios.
    Medauninkai.
    Pasakaitės.

* * *

    Liuosai išsitiesiau, atsidusau ir žiūrėjau dangun.
    Briauna triobesio - šaltas akmuo po manim.
    Tarp sienų ir stogų žydrėjo iškarpytas sklypas dangaus ir viena, tik viena, aiški prielanki žvaigždė mirksėjo, kalbėjo man, vienintelė draugė.
    Juk vėl jaunas. Keista net - kas senėti gal? Švietė aukso, aiškios saulės, sroveno puikus, tyrus upelis ir giedras pasakas sekė. Kvepiančių gėlių šneka. Tai saldus vėjelis pakutendavo plaukus, tai žiedai sulinguodavo savo skaisčiomis galvomis ir pritardavo tai romai. Tekėjo gražios dienos į nežinomas vietoves.
    Sujudęs miestas nerimo.

    Nepaprastas kriokimas įžeisto smako.
    Gyvenimas kvatojo manim, - iš žmonių. Rijosi, daužė viens kitą. Užsimiršę medžiojo vienas kitą, - ieškodami laimės. Buvau dalimi mūro, akmens, tik man ir buvo gerai. Nenorėjau mirti, šokti mirties keistą šokį - nei tiek. Sucypė, sugaudė viesulos žmonių pro šalį. Ir mačiau, vienas raitųjų kareivių vydamas pagriebė moteriškę ir mušė, grumdė ją savo svariais dideliais batais veidan.
    Gynėsi neatsigindama, o ypai ir keiksmai riedėte riedėjo jaunajai.
    Gindamasi kėlė savo rankas lanksčiąsias ir glaudė jomis galvą. Skausmų eilė kaip graudinga gaida užgavo sielą ir draskė ją. Kiekvienas dirgsnis užsidegė - liepsnojo atmonijimu, pykčia. Prieš akis buvo tik tas valandos žiaurusis viešpats. Piktumas nepaprastai jėgas daugino: nieko nejausdamas, prišokau taip arti mušančio. Nervinga ranka ištraukiau iš makšnelių finų peilį, iš kur beatsiradusį - pats nežinau. Smarkiai sudaviau su tuo peiliu jam į šoną. Tartum kažkur toli čirkštelėjo - kaukštelėjo du akmeniuku. Lygu kažką atmindamas, baltomis, apvilktomis lėlėmis pažiūrėjo į mane - susviro ir dribo.
    Mergužė gi dejuodama tiesė prie manęs rankas... Negalėjau to visko pergyventi - stumtelėjau ją nuo savęs.
    Po kojom pasipainiojo sukniupęs, išsitiesęs žmogaus kūnas.

* * *

    Prieš - tik ledas.
    Užbėgau juomi, kaip ir daugel kitų užvytų, - tai buvo užšalęs kūdras ar tai upė.
    Tas ledo kelias buvo taip sklidus sklidutis, kad kniupo arkliai ir raitieji negalėjo taip greit susisgraibyti. Iš pradžių tik žvilgterėjo, o paskui ir visas iš tamsių erčių išplaukė mėnuo. Ledas, it ramiausios nakties vanduo sustingęs, mėnulio spindulių užgautas, aiškiai spindėjo.
    Buvo šviesu. Šviesu tiek, kad aiškiai buvo matomi vyčiai ir ten bei šen besigelbstančios žmonių gaujelės.
    Iš tolo tas beišrodė nelygu kažkoks žaidimas - linksmoji valanda - linksmųjų žmonių.
    Gyveninio žaislai.
    Užsivingiavęs taku, jau buvau ant aukštoko kalniuko.
    Mokėjau kažin kuomet da jaunystėj svaidyti akmenimis, tat pagriebęs kiek taikiau, o taikomas akmuo, regimai, atrasdavo tikslą.
    Pagriebę keliese didelę apvalią ledo aižę, drūčiai ją pastūmėjom, įritinom sklanu keliu pakalniop.
    Prunkšdama, taškydama sniegu ritosi stačiai link didelės dėmės ant ledo - atsivejančių šešėlių.
    Įtempęs paskutines jėgas, išsibėgau ir visgi atsakančiai nusitvėriau už viršaus aukšto užtvaro, regis, visai neperšokamo.
    Nelabą arti prijausdamas, skubėjau, pasitempiau dar kartą, krūtine užguliau, persisvėriau ir jau buvau kitoj pusėj.

* * *

    Orientuotis negalėjau - didžiai tamsu buvo.
    Iš po kojų išsinėrė šuva ir storai vamptelėjo.
    Buvau pasinešęs eiti išėjimo ieškotų, bet iš tarpo skubiai genamų debesų išvydo mėnuo - sustojau, turėjau lukterėti.
    Gilumoj kiemo, pro apšviestą langą, buvo matomas kažin koks senis su balta, gražia barzda, su akimis, tvirtai įbestomis į vieną vietą - ar rymojo kažką sau didžio, ar tai meldės už "tuos" visus, bekeliančius maištą, už tuos atsitikimus, taip staigiai ir griežtai besuardžiusius jau ne vienai šeimynai ramumą. Šilto įtupėto kampelio jaukumas tuose languose tvauksėjo, ir, manytum, šio kampelio gyventojams buvo gera tik kartu, ir taip mažai domos tebebuvo prie platesniojo pasaulio ir jojo sūkurio.
    O vėjas negailestingai kaukė.
    Krūptelėjau.
    Iš nakties tamsumos netikėtai priešais mane stojo esybė baltais rūbais - jauna moteriškė.
    Laiba. Naši.
    Sugriebė mane nervingai už rankos.
    - Pražūsi. "Jie" visur šnairioja - tuoj gal ateiti ir tave užklupti. Eikš!
    Tvirtai paėmė vestų.
    - Eikš!
    Atšokau porą žingsnių atgal ir nustebęs žiūrėjau stačiai, tvirtai jai į akis. Nors prie viso ko pripratau šiandien, bet to jau buvo per daug
    - Gana man šmėklų, - nejučiomis sušukau. - Gana man visko. Kas tu?
    - Aš! Ha ha... Ką gi sakyti. Jei nori - surišta arelaitė!.. Skristi norėjau - neišgalėjau.
    Kas dedas aplinkui, kas dedas! Ar galėjo tokie sapnai būti?
    - Laiminga, liuosa, lėkti galėčiau... Nebijok - aš nepamišusi.
    Tiek jausmų. Tokie atsitikimai.
    - Bet pala! - aš ne "jų" karžygys, aš joks karžygys. O tik ugnelė suklydusi.
    - Nežinau, kas tu, ir kartu - žinau - kas tu... Bet čia - neatsargu.
    Jinai įvedė mane į erdvingą žemą trobesį. Tiesėsi eilės ryšulių - prekių.
    Kaip tik tuo pat laiku ėjo per kiemą.
    ...Įšokęs čia negalėjo it vėlė įsidangstyti... ne vienas paukštelis gal... Su atsarga.
    Toliau jau nieko negalėjom begirdėti, tik vėjas ūžė, tik vėjas raudojo.
    Mudu gi paskubėdami, prasisprausdami įėjom į tuščią tarpą tų betvarkiai prigriautų daiktų - nelygu į kažkokį grotą ir rūpestingai užsisklendėm dideliu, apkaustytu ryšuliu - ir klausėmės.
    Didžioj tylumoj girdėtis buvo, kaip čirškėjo veriamos durys. Bumbėjo neaiškūs balsai. Šuo rūsčiai pradėjo loti, puldamas su atkaklybe prie svetimų žmonių. Susprogo staigus šūvis, ir lojimas daugiau nebebuvo girdžiamas.
    - F-iu-u! - ilgai sušvilpė. - Mūsų gubernija mažesnė negu šis tvartas.
    Įsiveržė žmonių. Jų balsai - tartum iš kibiro.
    Mano nepažįstamoji pasibaisėdama tvirtai laikė mane už rankos; aš jai kažką raminančio kalbėjau.
    Kaži kas rūsčiai sušuko:
    - Vėjus tik gaudyti. Velyk į trobą daugiau, į trobą, sakau!
    - Klausyk, Barabonai, taip ir verda krūtinėj. Kad būčiau arčiau, nusukčiau sprandą valkatai.
    - Na, dantų neaušinkiva!
    - Daug tu vėją po laukus sugaudysi, - garsus juokas pašiepimo skrido plačiai.
    - Puvėzdra tik jau esi - užstoti savo brolį reikia, reikia, sakau.
    Žmonės ilgai bastės, dundėjo batais, plačiai pasklidę po trobesį. Kaži kas užsikorinęs krapštės net palubyje. Lydėjom kiekvieną jų žingsnį, privalėjom klausytis jų žiaurių žodžių, barimosi.
    Slinko neramios ilgos dienos, nors tik suspėjo praeiti kelios minutės.
    Nelaimės mano draugė - keistas likimo paukštelis, benešąs išliuosavimo šaką ir tik staigiai patekęs narvelin, buvo arti prie manęs. Girdėjau, jaučiau, kaip karštai, greitai dūsavo, ir karštis jos kvėpavimo kaitino man skruostą.
    Būrys atkakliai ieškančių artinos prie mudviejų ir laimėn - prie išėjimo.
    - Daug turbacijos dėl visokio nieko, taip greičiau bus! - sušuko nekantrus balsas.
    Visi nustojo kiek landę, baldę, tartum kaži ką sekdami. Sukrabždėjo dėžutė nuo degtukų, abu girdėjom, kaip buvo užbrėžtas degtukas, paskui kitas ir dar keli.
    Šniokštimas žmogaus, tartum dirbančio nenuoseklų darbą, ardė tylą ir buvo toks garsus. Iš lėto tratėdamas kaži kas spraginėjo, tartum laužė šakalius, tartum bėrė smėlėmis į stiklą.
    ..."Juk jie mus padega!.."
    Ar raudojo? Ne. Tik kraštutinę bevilčią nujausdama, nervingai glaudės prie manęs, it manyje tik atrasdama paramą.
    - Pala, tuoj viskas bus geriau, - šūkavo. - Štai, žiūrėk, radau vatos. Pala, papūsk. Ne, ne dėki įstrižai po kampu, tas lentgalys ant viršaus.
    - Na tai rods. Jei čia, tai užkniauks katinėlis.
    Kažkas iš tarpo jų draudė, gynė, net Raštą Šventą paminėjo, bet visi juokdami išėjo.
    Ilgai rėmė, sklendė duris, paskui girdėtis buvo, kaip sunkiai sudūzgeno užkišama geležinė durų užsklanda.
    Liguistai prunkšdamas, su padūkusiomis akimis, atrėmiau tuos ryšulius ir nustebau - pilki dūmeliai apglėbė man veidą.
    Abu nustebę sustojon.
    Rausvi ugnies kaspinėliai - tartum jais kažkas žaistų - girgsėjo, vingiavos, lipo siena. Verždamasi srovelėmis iš ryšulių ugnis cypė, spraginėjo, o kartūs dūmai jau sklaidės pažemėmis. Su braškesiu trūko apbaustas ryšulio. Išsiplėtojo, pasipūtė per šulus kaži kas balto, regimai, vata. O ugnis jau šokinėdama įsivėlė į tarpą vatos, - greitai prabėgusi paviršium, aplaižė, paskui tartum pikčiausias žaltys su šnabždesiu didžiu vis skverbės gilyn, gilyn, purtydama galvą.
    Nuo vieno ryšulio ugnis nubėgo kitan ir, staigiai pašokusi, švystelėjo ore ir prisilietė stogo skardos.
    Pajautimu abu šokom greičiau prie durų. Tikėdamiesi tvirtai, kad tuoj būsiva abu laisvi. Kiek tik įgalėjom, pastūmėm jas, bet durys nei nekrustelėjo, tik rankos mudviem įlinko.
    Išblyškusi, silpna, atsirėmė prie ušoko ir žiūrėjo išgąstingai, liūdnai į mane.
    Ir jos akys buvo - akys pamišusios.
    Tiek jose tylios, o šaukiančios maldos, tiek noro išvysti gyvenimą, noro "jaunosios arelaitės".
    Šiurpas sujudino širdį.
    Buvo išblyškusi.
    Tartum susitarę, šaukdami pradėjom vadinti pagalbon, vėl judinom duris, šaukėm, bet ugnis švilpė, gaudė, tik vėjas čiuožė stogu ir piktai, viską užrėkdamas, kvatojo, sprogo nuo juoko.
    Dūmai jau glėbiojo mums kojas, pradėdami negailestingai spranginti. Karštis didėjo - tųjų žmonių sukrautoji ugniavietė, vargui mūsų didesniam, buvo nebetoli durų.
    Dusdamas, sugriebęs buomą, užsikoriau ant prigriautų gramzdų prie pastogės ir, regėdamas nuolat baltą leliją, dangaus mėlynės žydrąsias akis, drūčiai mušiau į geležies stogą su tuo sunkiu įrankiu, bet stogas tik tyliai žvangsėjo, o ypai atrasdavo vis naują atspirtį.
    Vyliausi. Ir stogas tartum pradėjo linksėti.
    Atplaukę dūmai kartieji gniaužė akis, spaudė gerklę.
    Atsiblaivinau.
    Nelaimės mano draugė, skausmo netikėto užgauta, stovėjo vis žiūrėdama į bearčias, tartum jai viskas mažai terūpėjo.
    Norėjau nuo širdies vėl tikrinti, jog išėjimas bus, kad nenusimintų galutinai, sušukti norėjau iš gelmių širdies, jog jinai nepražus. Bet staiga veidas mano nepažįstamos nušvito išganingomis žvaigždutėmis.
    Su atsidūksėjimu jinai nusišypsojo, atstojus, regimai, tom bjaurioms šmėkloms. Nuo jos esybės plaukė toks lengvumas. Toks džiaugsmas jos įstabių akių.
    - Kokia aš!..
    Širdingai prasijuokė. Nesulaikoma ašara suspingsėjo jai akyse ir nuriedėjo jos jaunu skruostu.
    - Kaip žmogus greit nusimeni! Maniau... Oh! Na, eikš čionai, stogo vis vien neįlauši, - tvirtai statė jį tėvas manasis. Na šok gi! Patiktų manęs jinai ištiesė savo ranką lanksčiąją, baltučią.
    - Nors seniai bebuvau - rasiu.
    Keliavom abu greitai.
    Apčiuopa, užvingiais, ir staigu veidan papūtė šaltas, drėgnas oras. Gaisro ūžesys begirdžiamas jau buvo lauke. Braškėjo, sproginėjo žiežerkos, ore šokinėjo liepsnelės it žuvis iš vandens.
    Arti ugnies, kieme, marguliavo kelios žmonių silvetės, gainiodamos po kiemą fantastiškus šešėlius.
    Stiklai namo užsidegė raudonomis spalvomis, ir pats namas iš tamsumos žiūrėjo kaži kokiomis nejaukiomis akimis.
    Su atsarga įėjom į namą. Vogtinai perėjom ilgą prieangį, vogtinai ėjom per tamsius kambarius.

* * *

    Naujas pasaulis.
    "Jos" kambarys.
    Ore sukvipo alyvos ir kažkokie skaistumai. Baldai, gėlynas skendo pilkume, viskas kambaryje pynėsi neaiškiais šešėliais, maloni apybrėška supo.
    Nelygu pasakos navatni skambučiai tylą suardė jos balsas skambusis, lengvas.
    - Kas gi tai buvo... Sapnai?..
    Rasos dvelkimas - neaiški džiaugsmo banga atgaivino mano širdį.
    - Na, arelaite, daugiau nesapnuosva tokių sapnų...
    - Sapnų bus daug: juk gi tu neatsiskirsi nuo manęs? Toks vienumas beliktų. Nesuvokčiau nieko viena.
    - Tą tik ir aš paklausiu.
    Buvom jauni, galingi.
    Valandžiukę tylėjom, kažkokie stebuklai širdy tvėrėsi.
    Tvirtai, su kažkokiu dėkingumu paėmiau jos ranką, jos ranka uždraustomis svajonėmis degė.
    Tartum vėjui papūtus, ji šauni nusviro, balta lelija buvo prie mano krūtinės, jos lūpų skaistį aš gėriau, atmenu - akys graudžios, laimingos, ilgi blakstienai nuleisti, it spinduliai vakaro saulės.
    Nepaprastomis, skaisčiomis vilnimis-gaidomis tekėjo viena siela kiton.
    Pasaulis toks gražus. Išnyko pasaulis.

* * *

    Dujojo smulkus rudens lietus. Vejamas sopulių, ilgesių sunkių, slinkau, liūdėjau tarp ilgų medžių alėjų.
    Lapai pageltę byrėjo, šiuršėjo man po kojų. Lapai skaudžiai kvatojo.
    Ėjau suklydęs. Ėjau be tikslo vienų vienas.
    Mano sapnai šviesūs pražuvo.
    Ėjau be kelio ten, kur veda, nuveda paskutinė betikslė.