en
4
Kalėdos. Giedra saulėta dienelė. Vainoros sodyboje ramu, nes šiandien mažkas beliko namie. Kas išėjo viešėtis pas gimines, kas pas tėvus, o kits ir visai atsisakė toliau tarnauti. O pagaliau ir pats Vainora su saviškiais išvažiavo šiandien į bažnyčią. Vienas Petras beliko namų saugoti. Visur tylu, lyg būtų visi išmirę. Tik saulutė šviečia. Petras pamažu triūsia, juda apie gyvulius. Pripylė vandens į lovį, paleido gyvulius, pagirdė ir vėlei pririšo. Kol prinešiojo kratinio, tai gerai įšilo. Bet kažko taip susirūpinęs, vaikščioja dirbdamas lyg nesavas, vis tai ką marma, tai svarsto. Toks rūstus, su nuleistais antakiais.
"Je, susipainiok tik sykį su merga, tai velnias ir išeis... smaugte pasmaugs visokie vargai... Ir nelabasis mane stūmė į tą balą.. Juk lindo, pati lindo kaip gyvatė kokia, ir išėjo... Valkiojasi dabar su pilvu. O kas atsakys? Aš. O, prakeikta dvasia..."
Petras atnešė šieno pleką, užmetė arklius, paspyrė gulintį kumeliuką. Nelinksmos mintys neatsitraukė nuo jo, taip griaužte ir griaužė.
Jis atsisėdo arklidėje ant kaladės. Prikimšo pypkę, užrūkė, nusispjovė piktai ir vėlei užsitraukė. Jis kovojo. Jo blaivios akys degė.
"Na, juk gera mergina, nėr ką sakyti, ir graži, ir darbšti, tiesa, gera... Na, o kur jau su ja lįsi?.. į kumečius? Ne. Da, rodos, galva laikos ant pečių. Kad jie visi nesulauktų! Vesiu mat aš, nersiu sau virvę ant kaklo... Kaipgi... Laukit jūs..."
Petras lyg vejamas greitai atsistojo ir nuėjo nešti naują pleką.
Taip, Marutė buvo nėščia, ji tikrai jautėsi tokia. Ji baisėjosi pasekmių, negalėjo įsivaizdinti, kas bus, ir net stengėsi negalvoti apie ateitį: gal viskas apsieis geruoju, ji lyg laukė kažkokių stebuklų.
Kartais baimingai apreikšdavo ji tai Petrui. Petras taip negerai pažiūrėdavo į ją tuomet. Nieko nepasakydavo ir, sučiaupęs lūpas, nueidavo paprastai tolyn, palikdamas ją vieną bestovinčią.
Abudu jautė, jog nėra ko gero laukti, jog bus audra ar kas panašaus. Jautė tai ir pašaliečiai ir tarškėjo be paliovos.
Petrui nė į mintį neatėjo Marutę vesti. Pirma, dar jis toks jaunas, o antra, vedus vieni vargai: "Tik sykį vesk, apsikrausi vaikais trims eilėms apie krosnį! O paskui tik dirbk ir dirbk lig kruvinui prakaitui". Žino jis tai... Ne. Petras norėjo dar pamatyti platų pasaulį, užsidirbti daug pinigų. Na, o kam tąsyk vesti?
Šiandien tas klausimas, taip svarbus jo gyvenime, kilo su nauja galia, ir Petras suprato, jog ilgiau tęsti negalima ir reikia neatidėliojant išrišti jį.
Ir Petras galų gale nusprendė kažką daryti. Bet dvasia jo nenurimo.
Petras dar triūsė, atnešė naują pleką, privertė ėdžias, mėgino kažką pašvilpoti kaip visuomet, bet nieko nebeišėjo.
Už arklidės sienos sutarškėjo šlajukai, kas nors ten greitai važiavo ir balsiai kalbėjo.
Tat pagrįžo Vainora su pačia ir sykiu Marutė. Jis buvo šiandien truputį įkaušęs ir bevažiuodamas taip smagiai juokavo, kad Vainorienė ir Marutė trūko juokais iš jo pasakojimo. Vainora pavedė arklį Petrui. Jis dargi nupirko taboko Petrui, girdi, už ką šeimininkavo namie. Visi nuėjo į vidų.
Petras, kinkydamas arklį, vis mąstė, ar skolinti nuo Marutės pinigų, ar ne. Lyg būtų negera, bjauru. Na, o neskolinus, iš kurgi gavus? Neatneš lapė ant uodegos. O kaip jam apsieiti be reikalingų pinigų? Kitaip neišeina, reikia skolinti. Petras žinojo kam.
Marutė, taip linksma kaip ta saulutė ant dangaus, įėjo į klėtelę sudėti savo rūbų. Šiandien ji visai užmiršo savo padėjima, savo ateitį, žmonių liežuvius. Priėjo prie savo skrynios, didelės, žalios, mamutės jai paliktos, išdabintos baltomis eglaitėmis su raudonais obuoliais ir tvirtai senobiškai apkaustytos. Atidarant skrynią, garsiai suzimbė jutrina. Marutė atvožė viršų, kursai buvo išlipytas šventųjų paveikslais, piešiniais iš laikraščių ir dideliu pragaro paveikslu su baisiai degančia derva ir putojančiu ugnyje šalčiu.
Marutė, linksmai niūniuodama dainelę, dėstė savo šventadienius rūbus, savo maldaknygę, žiūrinėjo, vartė visokius gobtuvus, kaspinus ir ilgai negalėjo atitraukti akių nuo vieno puikaus šilkinio gobtuvo. Ak, kaip jis jai buvo malonus! Tiek sukėlė saldžių atminimų. Tai Petrelis dar vasarą, per šv. Joną, Raseiniuose nupirko...
- Kraitį žiūri?
Marutė nepasergėjo, kai į klėtį įėjo Petras.
- Įsižiūrėjau... O, tu viens šiandien namie, balandėli mano, paukštelėli, - linksmai prašneko ji, artindamasi prie jo. - Na, ko toks liūdnas, karvelėli mano? - klausė ji su užuojauta, žiūrėdama jam į akis.
- Et, niekis... Marut, - tarė jisai po valandžiukės,- ar nepaskolintum man penkiolika rublių? Juk gavai...
- Vaje tu mano!..- nustebo iš tikrųjų ji. - Ar ne dvarą žadi pirkti?.. Kad, Petreli... nežinau jau. Juk aš tau viską viską, ką tik turiu, duočiau, bet ką mama pasakys. Na, ir kam tau tiek pinigų, juk pats paėmei tiek daug algos?
- Et, reikalai... Skolos. Ką motina?.. atiduosiu,- tikrino, įbedęs akis į žemę.
Marutė atsikėlė ir pradėjo ieškoti pinigų po drapanų, pagaliau ištraukė rūpestingai suvyniotus į baltą nosinę.
- Aš eisiu į vaišes,- tarė Petras, pažvelgęs savo gražiomis nuliūdusiomis akimis.
- Kur? - sušuko nustebusi Marutė.
- Į vaišes pas tėvus.
- Na, balandėli mano, kada gi sugrįši?.. O man vienai prisieis būti. Kaip aš tavęs lauksiu pareinant, tik neviešėk jau ilgai! Kada žadi eiti?
- O tuojau, tik nueisiu pas poną.
- Tuojau! Na, jei reikia, tai eik. Tai skubink, juk toli namai, sutems.
Ji padavė jam pinigus. Abu tuojau išėjo iš klėties.
Marutė lydėjo savo mylimą. Ji visuomet tai darė, neveizėdama į nieką, o vien tik klausydama karštai mylinčios širdies balso, ir tie persiskyrimai, nors ir ne ilgam laikui, matyti, prisieidavo jai sunkiai. Jie ėjo viens greta kito, tai ramiai kalbėdami, tai ilgai tylėdami.
Temo. Saulė jau leidosi už žalių eglynų, už sniego laukų. Ir paskutiniai spinduliai besileidžiančios saulės atsimušė tuose plačiuose sniego laukuose kažkokiomis keistomis, tamsiomis, melsvai raudonomis spalvomis. Viskas rymojo, tik sniegas čirškėjo po jų kojomis.
Buvo šalta. Marutės skruostai įkaito nuo šalčio. Ji šią valandą išrodė tokia tvirta, pritraukianti, tokia daili. Petras ilgai ilgai pažiūrėjo į ją.
- Užteks, Marute, - tarė jis neramus.- Ačiū tau, Marele, už ką lydėjai! Ačiū už viską! Lik sveika, laiminga!
Jis karštai prispaudė jos rankeles, karštai priglaudė ir ilgai ilgai bučiavo.
- Laikas...
Bet Marutė dar neleido, taip karštai širdingai bučiavo jį, ir jis neišlaikė, taip tvirtai suspaudė ją, taip meiliai bučiavo, kalbėjo ir ilgai dar taip stovėjo tarp tamsių laukų.
Atsisveikino.
- Sudiev!.. Sudiev, Marute! - tarė paskutinį sykį Petras, ir jo tos dailios reikšmingos akys lyg buvo pilnos ašarų, ir veidas lyg sudrėko.
Ne, ji tamsume turbūt apsiriko. Jos Petrelis niekuomet negali verkti. Petras dingo tamsiame miške ir nuėjo, kad... nebegrįžtų daugiau į tas prigimtas vietas.
Marutė dar ilgai stovėjo vietoje, jai buvo gera, linksma nuo to nepaprasto taip jautraus atsisveikinimo.
Saulė jau seniai nusileido.
Tarp girios medžių mirksėjo raudoni žiburėliai.
Marutė keliavo viena namo.
Ant dangaus užsidegė kelios žvaigždutės.
5
Praėjo Kalėdos. Vainora turi jau bemaž visą šeimyną. Jau pradėjo dirbti po švenčių. Šiandien klojime birbia kuliamoji mašina. Petro dar nėra, bet visi tikisi, jog greitai pareis. "Užtruko žmogus pas tėvus". Dirba klojime ir Marutė. Visiems jau aišku, kas atsitiko jai. Na, ir žinoma, kalba visi ir svarsto jos padėjimą be galo. Ir tankiai tenka nelaimingai šlykštūs žvelgesiai, begėdiški žmonių pasityčiojimai ir retai, oi, kaip retai pasigailėjimo ar užuojautos žodžiai.
Šiandien ypač jai buvo negerai, kojos lyg pakirstos. Marutė buvo baisiai atsimainiusi. Iš ryto šeimininkė norėjo, kad Marutė pasiliktų namie, bet pats užtikrino, kad "velnias negriebs", ir išvarė kulti. Marutė jautėsi lyg visa sutraukyta: šakė su šiaudais buvo tiesiog nepakeliama ir kaži kodėl drabužiai per daug šildė. Ji stengėsi visai nemanyti apie savo negalę. Dirbo iš paskutinių jėgų ir vis tebelaukė pereinant Petro. Laukia ir vilias. Nors karts nuo karto kyla joje neaiškus neramumas, neišsitikėjimo jausmas. Kažkoks nesuprantamas balsas rodo, kad ne viskas taip yra, kaip spėja visi, ramino ji save.
"Na, dievužiau brangus, kam pareikėjo jau tiek daug pinigų, juk niekuomet nė puse žodžio apie kokias skolas?.. Ir tai ilgai nepareina. Ak, Dieve, Dieve..." Ir liūdo Marutė. Bet tuoj varė šalin nuo savęs tas juodas mintis. "Pareis, šit šiandien turbūt pietums pareis". Kaip ji jo pasiilgo, kaip ji džiaugsis, pamačiusi jį pareinant! Toks įkaitęs nuo šalčio, ūsai ir blakstienos šarmoti. Tuojau kalbėsis, klausinės.
- Rugių! - karts nuo karto rėkė Vainora tarp mašinos ūžimo.
Tat pastigo rugių Vainorai leisti į mašiną. Davikas bėginėja tąsyk kaip padūkęs.
Vainora visuomet pats leisdavo.
"E, prileisk tuos kvailius, tai tau ir mašiną sugadins, ir čiupinėsis kaip negyvi, o kiti dykaus. Vargas su jais. Velyk pačiam".
Na, ir dirbo sušilęs, visas dulkėtas, pilkas.
Marutė vis grėbstė ir grėbstė šake šiaudus, išspjautus mašinos, kuri po pat ausimi garsiai staugė.
Bet Marutė lyg nieko nejuto.
Mintys tokios neaiškios painiojos. Ir drabužiai, rodos, visai nestori, bet taip šildo, kaitina ir tokie sunkūs ir visai netinka prie darbo, tik kliudo.
Šiek tiek linksmina ją dar mintis, jog pietūs nebetoli, kad pamačius Petrą, - galvoja dar, ir versdama stūmė ir stūmė vis šiaudus.
- Ai, - taip jai negerai pasidarė, sužaliavo akyse, taip pikta ant širdies, lyg vemti verčia, taip silpna, taip silpna... Šit tuoj, kad galėtų atsigultų ant minkšto balto pagalvio, užsidengtų, sušiltų, gerai apšiltų, ir būtų taip tylu, lengva. Ok! Kaip jai šalta dabar!
- N-a-o-o-o! B-ė-ė-ri! - už sienos rėkia ant arklių Vincukas ir nuolat švilpauja visokiomis dainomis.
Žieminis vėjas, pagriebęs jo balsą, skrido plačiais laukais ir siaubiančiomis lauke pūgomis.
Mašina vis ūžė.
Marutei rodėsi, kad neišlaikys, tuoj tuoj pavirs. Bet dirbo. Rodosi, per amžius prisieis jai kilnoti šiaudus sopančiomis gyslomis.
Atėjo pagaliau į klojimą pati Vainorienė pažiūrėti, ar daug prikūlė, ir saukė visus pietauti.
- St-o-ok, stok! - šaukė iš visos gerklės Vainora Vincukui pro sienoje išpjautą langelį.
- Fiu-u-o-ut, - švilpė pratęsdamas Vincukas, stabdydamas arklius. - Č-č-č... Tpr...
Mašina vis lėčiau kaukė, subirbė dar porą sykių ir visai nutilo.
- Na, tai dėkui Dievui, pabaigėm, - tarė Vainora. Jo balsas nustojus ūžti mašinai, išrodė toks keistas ir garsus.
Pradėjo kalbėti, triūsti, šluoti, bet Marutė nieko negirdėjo. Ji svyruodama ėjo į gryčią. Vėjas aplinkui jos siaubė ir dūmė sniegą.
6
Mažas kambarėlis. Tamsu. Trošku. Guli viena Marutė, baisiai kentėdama ir kūnu, ir dvasia. Kambaryje visai tylu. Tik už krosnies be paliovos čirškia svirplys. Lauke baisiai pusto.
Už sienos, kitame kambaryje, girdėti, kaip šneka žmonės. Girdėti, kaip veja pančius, kaip brūžuoja juos apie vagį, kad išbirtų spaliai. Senis piemuo kažką įdomaus pasakoja apie senovę, apie savo baudžiavą.
Marutė klausos, ir sopuliai lyg nustoja. Tiek daug tas senis pripasakoja per ištisus vakarus apie ponus, apie baudžiavą, apie lenkmetį ir rusų kariuomenę.
Pasakodamas jis lyg atgyja, atsimena savo gyvenimą, savo pažįstamus, ir liūdna jam darosi gyventi su nauja karta, kuri jo jau nebesupranta.
Už sienos vis kalbasi. Marutė klausos.
Marutė negalėjo kelintą naktį užmigt, sopuliai ją kankino.
Ir dabar Marutė guli su atvertomis akimis. Čirškia vien svirplys už krosnies.
Mintis kažkur klajoja.
"Serga turbūt mano Petrelis, nepareina. Ai, tas mano gerasis! Na, kur jis dabar? Gal eina kur per mišką, per tokį tamsų mišką. Taip baisiai pusto, ir jis klimpsta sniege. Pailso, o užpakalyje kaukia ir vejasi vilkai, tik žiburėliai jų akių matytis. Jis bėga, vis bėga nuo jų, vis virsta, negali kvapo pagauti nuo nuovargio. Jau pavijo viens baisiai išsižiojęs... Ne, ne, juk nėra vilkų, tas taip sau galvoje pasivaidino".
Marutė įtraukė orą pro dantis, taip jai šalta, lyg būtų visai neužsiklota.
Sugirgždi durys.
Įėjo Barbė su balana, nešdama valgį. Ji tankiausiai aplankydavo sergančią. Balanos šviesa akino Marutės akis, pripratusias prie tamsumo.
- Na, kelkis, mergele, štai atnešiau pasidrūtint. Na, ar sopa kas?
- Ačiū jau..Ach... sunku...
- O tu nepasiduok ligai, šit sau kelkis ir valgyk. Juk jau galėjai išalkti.
Marutė iš lėto pradeda keltis, staiga šoka, pervėrė dieglys.
Šiaip taip atsisėdo, atsiremdama į pagalvį. Veidas išblyškęs. Akys įdubusios. Sunkiai dūsauja.
Barbora padavė jai pieno stiklinę.
Marutė atsrėbė vieną gurkšnį, norėjo kitą, bet pastatė atgal: pienas buvo neskanus, toks kartus, burnoj negerai.
- Širdis nepriima... O tu nežiūrėk ligos, sveika, valgyk, - ramino Barbė, rūpestingai užklostinėdama Marutę.
- Ne jau...- uždususiu balsu šnabždėjo Marutė.
- Pažiūriu aš, lyg ta, lyg ne ta. Ak tu, blogduše mano, ką su tavimi padarė tie...
- Ar neparėjo kartais Petras?..- tyliai paklausė Marutė.
- Lauk...- rūsčiai tarė Barbė, braukdama įdegusią balaną į krosnį, tik žiežirbos pasipylė. - Valkiojas kur nors... Begirtuokliauja, o nežino, kad čia serga. O, tie Dievo sutvėrimai! Po sausu beržu visus... Et, nesirūpink, užmik. Leisk, aš užklosiu geriau. Ponia žadėjo atnešti aviečių, išgersi, sušilsi, ir bus lengviau.
Barbė užklostinėjo, arti prie kūno priglaudinėjo užklodį ir nuraminusi išėjo. Kambaryje vėl liko tamsu.
Svirplys jau nečirškėjo. Už lango dar labiau siautė audra, kaukdama visokiais balsais. Krosnyje beldėsi juškos. Gryčioj dabar turbūt valgė vakarienę. Girdėti buvo, kaip barškino šaukštais, siurbė, kramtė, juokavo.
Marutė lyg užsimiršo trumpai valandžiukei.
Paskui vėlei mintys pradėjo skrajoti, bet mintys tokios neaiškios, painios.
Ten, kertėje, priešais save, išvydo stovintį Petrą. O toks išbalęs, o toks nuliūdęs, su nuleista ant krūtinės galva. Nieko nesakė. Paskui tas įstabus reginys pradėjo tirpti, nykti. Liko baltas platus laukas, užklotas sniegu. Ant jo šokinėja, vaikščioja ir ganosi vienos garbiniuotos avutės. Paskui laukas persikeitė į kažkokį šviesų išpuoštą kambarį. Vos ji panorėjo tą kambarį apžiūrėti, jis pradėjo augti, platintis lig begalei, net baisu darėsi, ir tuoj vėl ėmė mažėti mažyn mažyn, jau visai ankštas, net galva jame neįtilptų. Paskui tamsu, nieko nebeliko, ir Marutė nudundėjo į bedugnes. Ji nieko nebejautė.
Kiek laiko ji taip išbuvo, nežinojo.
Staiga pradėjo ūžti ausyse, lyg šviesu akyse pasidarė, kažin kas kažką nesuprantamo kalbėjo prie pat jos.
Pagaliau ji visai atbudo.
- Na, dėkui Dievui, atbusta jau - Marut, Marut... Kas pasidarė? Jau pusvalandį žadiname, o tu nė krust! Ar bloga? Ko taip žiūri?.. Na, te, išgerk vaistų...
Prieš ją stovėjo nusiminusios ponia, laikydama kokį skystimą stiklinėje, ir Barbė. Švietė sproginėdama balana, įkišta į krosnies plyšį. Marutė dar aiškiai to viso neįžiūrėjo.
- Vandens...- paprašė ji vos girdimu balsu.
- Na, kas matė, vaikeli, dabar vandens prie tokio baisiausio drugio? - švelniai kalbėjo ponia. - Šit, šit išgerk, Marutėle, liepos žiedų, tai yra labai sveika. Šit aviečių su arbata, bus lengviau. Na, palauk, aš padėsiu atsikelti.
Marutė ragavo tų vaistų, iš tikro lyg būtų geriau. Dabar ji viską supranta, ką kalba ir kas darosi aplinkui, tik taip silpna, net kalbėti sunku, tiesiog negalima.
Ponia atsisėdo prie kojų, o Barbė padėjo jai gerti.
- Ar taip bloga buvo, vaikeli? - klausė ponia.
- Miegojau turbūt...
- Na, kas tik ir pasidarė? Taip baisiai klajojai, taip jau nežmoniškai krėtė drugys. Reikės jau sakyti pačiam, kad pasiųstų pas daktarą...
Kažkas staiga sutrenkė durimis ten gryčioje, už sienos, apdaužė kojas į žemę, turbūt snieguotas, ir greitai pagarbino Dievą.
- Ant amžių amžinųjų... Na, tik žiūrėkite, per tokias pusnis boba drožė, ir taip vėlai...
- Kurgi neisi? Kurgi nebėgsi?.. Kentėk dabar už ją... Kur ta ragana yra?
- Kas? Ko taip rūstauji?
- Ugi duktė!.. Ta prakeiktėlė,- šaukė kažkas už sienos.
Ten pradėjo kažką šnabždėti.
Marutė tuojau viską suprato: tat motina, ir ją stabdo žmonės.
- Ne, jau nekalbėkit man... Ta pasiutėlė, pakarti maža. Na, a girdėjote tik, žmonės? Penkiolika rublių visai numesti ant niekų... A? Aš jai... Gyva nebliks...
Kažkas už sienos beldėsi kojomis, šnarėjo, dūsavo sunkiai, pagaliau staiga susibaldė durys, į ligonio kambariuką įpuolė įsiutusi motina.
- A, štai... Na, tu ragana, ragana! Kur buvo prots kišti tam velniui pinigus? A?! Ū-ū-ū, aš tave tuoj...
Ir lindo tiesiog prie ligonio, bet ją sulaikė ponia:
- Susimildama! Ką darai?
- Na, palauk tu man, nutversiu!.. Nutversiu!.. Na kaipgi, poniute? Penkiolika rublių tam pasiutėliui...
- Mama... Atiduos! - silpnu balsu pratarė Marutė.
- Atiduos... Ak! Tu kvaile, kvaile... Gaudyk vėją lauke... Na, ar žinai tu, kad jis išvažiavo?..- vis šaukė motina.
- Kur? - klausė baisėdamasi Marutė.
- Ugi į Ameriką...
- Ką mama sakai! Tai neteisybė! - suriko Marutė perveriančiu širdį balsu ir staiga keldamasi.
- Jei žydas sakė, tai teisybė! Išvažiavo...
Marutė, griebdamasi už krūtinės, balta it drobė, sužlibo be žado lovoje. Visi persigando. Pradėjo gaivinti, bet viskas veltui.
- Padvėsi tu be tų penkiolika rublių!.. Nemato, kad žmogus serga. Ne. Pripuolė it plėšikas su peiliu... Nei gėdos, nei ką. O dar sena žmona...- barė Barbė nusigandusią motiną.
Bet jau ir barti nebereikėjo. Motina baisiai nusigando ir raudojo.
Kambaryje prisirinko pilna žmonių.
Kiekvienas skubėjo pritarti kokį nors būdą atgaivinti apsilpusią, bet Marulė kaip krito, taip gulėjo nesijudindama, - visai balta, it numirusi.
Jau kai kurie pradėjo manyti, kad nebegyva, bet kūnas dar neatšalo ir kraujas lyg plakė dar gyslose.
Uždegė grabnyčią.
Jau sugrįžo nuo gydytojo, nesurado namie.
Tuojau nupleškėjo pas kunigą, netrukus parvežė jį, bet ir kunigas negalėjo nieko nei patarti, nei išklausyti išpažinties. Kai kurie kambaryje verkė, kai kurie šnabždėjo poterius.
Visi laukė ar šiokio, ar tokio galo. O lauke baisiai pustė ir kaukė vėjas, daužydamas kažkur langenyčią. Į rytą baisiausiuose sopuliuose Marutė gimdė tokį mažą ir tokį silpną kūdikį.
Pati buvo taip susopusi, taip silpna. Nesijudino, vien tik galėjo akis atvožti.
Praėjo keletas tų tamsių žieminių dienelių. Marutė lyg pradėjo atsikvėpti, atgyti. Bet negailestingas gyvenimas prirengė naują smūgį nelaimingai Marutei: vieną vakarą rado kūdikį... negyvą.
Kas darėsi su Marute, sunku ir pasakyti, taip kankinosi, taip raudojo, įžeista nelaimingų dienų paskutinio kirčio, jog jau, rodos, ir ašarų pristigo, ir jau širdis daugiau negalėtų kentėti.
Žmonės nusiminė ir šnekėjo apie kūdikio myrį. Tarp ko kito pasklido ir negeros kalbos.
Gandas apie atsitikimą stebėtinai greitai pasiekė raudonsiūlius.
Ūmu laiku atvažiavo urėdnikas, išgąsdinęs savo netikėtu pribuvimu vaikus iš visos apylinkės, ir patį Vainorą taip įbaugino, jog žmogus vos paspėjo apsisukti su vaišėmis ponui valdininkui.
Urėdnikas klausinėjo visus apie mirtį kūdikio, klausė ir sergančios. Negavęs iš jos jokio atsakymo, lyg norėjo kažką ištarti, susekti, bet nieko ypatingo nepatyrė. Pagaliau tą sustingusį kūdikio lavoną įdėjo į dėžę, kurioje pirm vinys buvo nupirktos, ir užkalė.
Ir ta dėžė su parašu "Tilmans-Kovno" buvo tai mažai nelaimingai esybei karstu, tam kūdikiui, įžengusiam jau į kitą pasaulį.
Niekas nesitikėjo, kad Marutė atsikeltų, ir visi tik laukė paskutinės valandos, budėdami tai vienas, tai kitas.
Bet nei raudos, nei sopuliai, nei kančios neįveikė tos taip karštos širdies. Ji dar iš lėto tvaksėjo.
Marutė išgijo.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
