en
2
Eimučio "folfvarke" dobilai jau prinokę. Juos pjauna kumetis Kazimieras. Tai tikra šienapjūtė.
Kumetis Kazimieras buvo gulstelėjęs perpiečio patvoryje ir dabar taip drūčiai knarkė, lyg geležiniu grėbliu kas sode takelių žvyrus žarstė. Tik plonytėlė fleita atsiliepdavo, jam dūsuojant. Eimutis mandagumo dėlei, kad nenustotų savo, šeimininko, prestižo, prikėlė Kazimierą, o pats nukeliavo į sodą iš miesto parsineštų laikraščių pasiskaityti.
Bet šiandien jam laikraščių nesisekė skaityti. Atskleidęs pirmąjį laikraščio puslapį, jis tenai pamatė sodietės veidą. Jis net krūptelėjo, kas šiandien čia do prajovai, kad jis toks opus. Ar nebus ko suvalgęs kenksminga?
Sodietė, atkišusi jam ranką, tarė:
- Duokš pinigėlį!
Eimutis piktai subloškė laikraščio puslapius ir atvertė skelbimų lapą, kurį jis mėgdavo paprastai kontroliuoti kaipo biznininkas. Bet ir paskutiniame laikraščio puslapyje stovėjo keistoji sodietė, apsivilkusi paprastomis savo drapanomis. Ji tarytum juokėsi iš jo savo deformuotomis akimis: "Tu nenori duoti - nereikia! Žinai, aš galiu tave prigauti. Aš galiu mirti, tu apie tai sužinosi - tuomet tu pasijuoksi!"
Eimutis sulamdė laikraštį, atsikvėpė ir nuėjo į seklyčią įdomesnės sau knygos pasirinkti. Bet nė viena šiandien jam netiko.
Besirausdamas po stalčius, jis aptiko slepiamą pundelį laiškų ir sudžiūvusią obelies šakutę. Tai visas jo gyvenimo bagažas.
Jis net atsiduso: "Kaip maža žmogui duota - svajoti ir kalėti!"
Jis antrą kartą išsikvotė save, ar nebus ko sunkaus suvalgęs ar cigarų per daug prisirūkęs, kad rodosi toks iškrikęs. Gyvenimas turi eiti nustatytu iš anksto ruožtu.
Eimutis visai ryškiai išgirdo, kaip kažin kokie požeminiai litaurai ėmė dunksnoti. Tarytum vasaros audrai besiartinant ar kokiam neįgudusiam mušeikai piemeniukui talakuojant į jaučio odą - šventoriuje sustatytus paeiliui būgnus dievotiems žmonėms sušaukti į šventą mišparų maldą. Taip atsiliepė maždaug požeminiai balsai. Šitokie prajovai, poetiškoje kūryboje paprastai praktikuojami, jam pradėjo netikti. Jis norėjo ramiai gyventi.
Jo kaitri vasaros diena turėjo baigtis. Jis dar nenorėjo, jis dar turėjo tiek kasdieninio darbo. Kaip kareivis, įstatytas į tvarkingų žmonių tarpą, žengiančių komandos žodžiais: "dešinėn, kairėn" ir žinančių, kad kažkas kitas, galingesnis už juos, tars komandos žodžius, ir jie eis sulig tais žodžiais, taip ir Eimutis eidavo sulig tais žodžiais savo pakaunės palivarke, bet šiandien jis staiga bus nustojęs girdėti komandos žodžius. Jis rodosi išmestas iš laivo kaip koks jūreivis piratams numalšinti.
Jis net ėmė svajoti. Jam rodėsi, kad jis klajoja vienas karštų tyrlaukių smiltynuose ir, beklajodamas po smiltynus, pamatė toje dykumoje dar vieną žmogų. Tai buvo sodietė. Nudelbtomis žemyn akimis ir giliai užvožtu gobtuvu, ji nepajėgdama ieškojo sau kelio, norėdama išeiti iš tyrlaukių.
Pamačiusi atkeliaujantį smėlio kalnokščiu Eimutį, ji, blokštelėjusis į šalį, norėjo pasislėpti nuo jo. Jis vytis.
Jis atsipeikėjo.
Eimutis nutarė eiti pasivaikščioti.
Jis eina saulėtais pagrioviais.
Žirniai jau garankščiuojas. Apie peliuškas dar sukasi bitės. Linų žiedų lapeliai koketingai svyduliuoja savo mažutėmis melsvomis galvutėmis ir jaukinas tolima perspektyva, kai iš jų geležinių ir neįveikiamų papėdžių bus olandų pagamintos skaisčios drobės nosinaitės, teiktinos nelaimingai štyvoms anglėms, kad jas numestų ant marmurinių holų aslų kavalieriams kelti... Jų karjera kaip ir aptikrinta.
Pavakario vėjas buvo šiltas ir bepūsdamas taip kaitino veidą, kaip plaukų sausintojo elektros srovė, pučiama į plaukus. Šiltasai vėjas žėrė iš visų pusių, sunešdamas į krūvą įvairius kvapus iš visų Dievo tiksliai sukurtų ir susodintų gėlynų, pievų ir girių.
Pieva ir krūmaičiai ties eglynu ir vasaros kaitroje buvo įdrėkę.
Eglyno viršūnės įgudusios rankos buvo stilingai sukarpytos aštriais siluetais, apsibrėžiančiais ant papilkėjusio ir vis šviesiai balzgano vakaro dangaus. Tik kur ne kur dangus buvo pragiežiamas auksinės pudros vakaro nuotaikai pabrėžti.
Diena baigėsi.
Girioje buvo daug pribirusių eglišakių. Tarp medžių kamienų šokinėjo voveraitės. Grybai trupėjo po žmogaus koja.
Girioje - sambrėška.
Raudona vakaro saulė, atkirsdama nuo savęs kelis staigius spindulius, stipriu impetu švystelėdavo juos kaip vilyčias į laibus tamsios girios kamienus, nušviesdama juos auksu ir pamastaguodama staiga sužaliavusiomis, kaip nupraustomis medžių šakutėmis girioje.
Tai buvo sutartiniai signalai vienaragiams arkliams ir plėšriųjų vagių išvogtoms panoms keliui girioje nurodyti.
Saulės aukso strėlės zimbė girios tamsumoje.
Vakaras.
Ties sužėlusiomis draustinėmis ir kriokliu augo jaunų drebulaičių pulkai.
Kai kur pilkšnojo vėjo nušlifuoti kelmai, kuriuos kadaise piemenys buvo bandę svilinti.
Upeliokštis kriokė, vartydamas titnago plozus dugne. Sena palaužta eglė tik nebuvo nugriuvusi į krioklį. Parblokšta eglė laikėsi užsikibusi savo viršugalviu, šiaip jau visa eglė sviro žemyn. Jos nudribusios, sakais nutekėjusios šakos šaukėsi pagalbos. Želnai apačioje buvo dugnas. Vien titnagų asla ir oro atstumas. Nugriūtų eglė žemyn, kamienas tikriausiai įsprogtų perpus, atsitvaksėjęs į akmenis. Taip aukštai buvo.
Anapus krioklio buvo pievaitės ir žalios vejos, efektingai prožektorių nušviečiamos.
Per vejas nubėgo šuva.
Eimutis nebepažino vietos: matyti, jis pirmą kartą bus atsidūręs čia.
Jis pamynė eglės viršūnę.
Eglė, pasproginusi savo viršūnės šakas, nuūžė visu savo sunkumu žemyn, kaip kokia ponia ar kariama princesė girioje, ir siūbavos, pakibusi šaknimis, negalėdama prišaukti pagalbos. Liemuo dar laikėsi pakibęs ant vienos padžiūvusios šaknies. Liemuo lingavo ritmingai į dešinę ir į kairę. Eimutis paėmė sunkų, žvarbų akmenį ir trinktelėjo akmeniu į eglišaknį - sąvaržą.
Eglės šaknis sprogo, ir eglė pačiūžėjo aukštielninka į prapultį, pasigraibydama ore šakomis, ir stuktelėjo galva į akmenų aslą.
Eglė mirė.
Eimutis įžiūrėjo šitame savo veikale simbolinės reikšmės; jis bus su savo nematomu priešu kovęsis ir jį nuveikęs. Jis nusileido į krioklio apačią ir peršoko per upelį.
Jis skubėjo toliau kaip koks girių vagis ar kaip tas pagedęs šuva, dar kartą pasirodęs tarp drebulaičių, sunkiai alsuodamas savo nudėvėtais šonais. Šiandien jis net palygino save su šunim, ko kitose aplinkybėse nebūtų daręs. Kas kaltas, jei jis šiandien laksto po krioklynus kaip koks vėjavaikis!
Šuva, žvilgterėjęs į jį savo bjauriomis akimis, nubėgo, leisdamas dūmus iš akių. Tokios pablūdusios, bjaurios, lyg dūmų prileistos buvo šuns akys.
Vakarinės saulės raudonos rankos kibo į medžių čiupras ir purtė jas smarkiai, sužvangindamos raudonais medžių viršūnių varpeliais! Cherubinai papurėliai vartaliojos danguje įvairiomis pozomis ir giedojo nustatytais ritualais vakarines giesmes tinkamai saulei palydėti.
Petras Eimutis atsisėdo patogiau ties medžių papėde ir pradėjo galvoti. Kiek galėdamas logingiau. Jis pats sau kalbėjo šitaip:
- Petrai Eimuti Tu galvoji apie tavo rytmečiu matytą merginą Kaune? - Taip! Visa gamta tau atrodo šiandien kitoniškesnė, chaotingesnė, kai tu pamatei tą merginą Kaune... Taip! Tu esi išgyvenęs iki šiol savo rentomis, galėtum ir toliau taip pat gyventi. Jei būtų reikalinga, tu galėtum pasirinkti sau iš kokio dvaro bajoraitę. Jei tat galėtų nors kiek paįvairinti tavo gyvenimą.
- Tu galvoji apie ją visu tokiu vulkaniškumu, aiškiai pradėdamas ją skirti iš kitų tarpo, kodėl? Dėl ypatingos jos būklės! Bet ar maža tu matei dar nelaimingesnių moterų? Ar bėgai kūlvertomis jų ginti? Ar nedarai tik dėl pikantiškumo, suprask: žydros akys, laibas liemuo ir tokia Dievo nelaimė?
- Ne! Jei aš daryčiau tai dėl pikantiškumo, aš būčiau turėjęs progų pirmiau tat padaryti. Ne, mano jausmas gilesnis.- Taip jį tardė kažkoks inkvizitorius girioje.
Susiėmęs rankomis galvą, Eimutis sėdėjo po dideliu medžiu. Jis griežė dantimis. Jis turėjo stiprius, puikiai įstatytus aukso dantis. Padeda Dievas žmonėms vargą vargti!
Kažin koks nakties paukštis garsiai ir įkyriai sukliko:
- Žioply!
- Meilė iš pirmo žvilgsnio...
Tuomet girios valdovas sustabdė paukštį nenuoramą gerai išauklėto klubo šeimininko gestu ir tarė:
- Paikasai paukšti! Ar nematai, kad į mano girią atėjo paikasai žmogus ir, susiėmęs galvą, sprendžia savo problemas?
- Silentium!
Eimutis, gerų cigarų mėgėjas, užsirūkė ir paleido savo gilų atsidūksėjimą kartu su cigarų dūmais.
- Ką tu turi bendra su ta paprasta sodžiaus mergina? Tu nori ją aprengti, išgydyti, suteikti jai saulės, noro kvėpuoti, gyventi, gėrėtis?
- Taip! Aš noriu jai pagelbėti.
- Tu nori suteikti jai samdininkės vieta šalia savo kumečio Kazimiero, kuriam nė tu pats nežinai, kokį darbą priduoti?
Dabar Eimutis jautė daugiau nebeišsisuksiąs nuo inkvizitoriaus replių. Jis tepraburbėjo:
- Moteris ūkyje pravartu!
- Tat ir viskas. Ir viskas turės taip staiga pasibaigti. Kurgi čia "tragedija"?
Eimutis nebeišsilaikė:
- Gerai, aš būsiu atviras. Jei nori - aš vesiu ją!
- Tu vesi ją, senas bourgeois, atsisakydamas nuo savo įpročių, pagaliau nežinodamas, ar ji tekės už tavęs...
- Aš surasiu būdą prisiartinti prie jos ir būti jai tikru draugu.
- Nespręsk taip greitai tokios painios problemos! Pagaliau ji niekuomet nepajėgs būti tavo žmona. Tu būsi dar didesnis vienišas negu iki šiol. Tu ir ji!
- Aš galiu tave įtikinti, kad ji bus geriausias mano draugas, stovinti šalia manęs žmona. Man visuomet tokios ir reikėjo.
- Ir tiek?
Paukščiai nurimo. Viskas buvo išspręsta.
Sutemo. Vos tik neaiškiais kontūrais buvo įmatomos apylinkės.
Parugiais taratavo ūkininko vežimaitis, palikdamas paskui save dulkių uodegą. Pasivėlavęs ūkininkas keliavo namon, tikriausiai kokiu pusmaišeliu pikliavotų miltų ir bačkele druskos vežinas. Turįs gerą sąžinę ir kiek įkaitusią galvą; tat greičiausiai įvyko, sumokėjus valsčiuje žemės ar kitokius mokesčius - visokio prado pradą.
Ūkininko diena buvo aiški.
Pamiškėje buvo kryžius, dievotų žmonių padabintas ąžuolinių lapų vainiku, iškeltu čionai gegužės mėnesį pamaldoms paminėti, ir papuoštas raudonais kaspinais ir stikliniais karoliais, kaip veidrodėliais, dieną skrendančio paukščio sparnams spalvinti. Tai tokia buvo žmonių sukurta apoteozė Dievui - ir sodžiaus grožei padidinti.
Dar tarp medžiu - rugių protarpėlis. Įknaisiotas ir suželdintas kokio nors miško sargo atskalūno.
Rytas.
Petras Eimutis varosi namon. Jis eina gražiu vieškeliu į miestą drauge su kažin kokia bobute, nešančia pintinėlėje vištą į mugę parduoti, bet kareivių ešelonu, vežančiu javus į savo įgulą. Jų kaustyti vežimai itin garsiai darda ir rėžo vieškelio žvyrus.
Dar šalta, dar rytas. Jis jaučiasi kaip tikras jaunikis, nakties nemigęs ir grįžtąs iš kažin kokio keisto ir romantiško rendez-vous. Bet kas įspės dabar jo sielos impulsus, jo, ramiai keliu beeinančio. Šiaip jis, regis, nėra nei susivėlęs, nei eglių dyglių nusmaigstytas, kaip koks ežys, po girias bebraidąs. Iš tikrųjų įstabiai sukurta žmogaus siela! Jo siela dabar kunkuliuoja, verda, o kas galės įžvelgti į ją? Pažiūrėti - jis ramus. Dar visur rytmečio rasa. Šiurpu ir šalta. Jis mato pakelėje rytmečio šalnos apgožtas kamaras, kuriose taip saldu miegoti ir iš kurių taip nenoromis žmonės keliasi, varstydami duris, besiruošdami bristi į šaltas rasas. Ir diedas elgeta, ir bobutė su višta, ir ešelonas kareivių - visi varosi prie savo tikslo arčiau. Kartu su jais ir Petras Eimutis, kuris irgi artinosi prie savo aukuro, kylančios saulės nušviestas, su savo skaidriomis mintimis ir geru cigaru aukso dantyse, rytmetį užtraukiamu.
Bobutė buvo šventa.
Nes ji visa buvo tokia miniatiūrinė, švarutė, su švariomis seno žmogaus mintimis ir gerai išdulkintomis padelkomis. Be to, ji nešėsi dar kapą kiaušinių, kitaip, išvertus eksporto skaitmeniu, "60 štukų". Skaitmuo 60 senovės Rytuose buvo šventas. Pas mus skaito dešimtimis, tenai pamatan buvo dedamas dieviškas skaitmuo 12. Tuo būdu ir skaitmuo 60 šventas.
Ji, pataikindama atsargiau tarp vieškelio akmeniukų ir retkarčiais pažiūrėdama į Eimutį ir į kitus keleivius, galvojo tačiau ne apie šio pasaulio įvykius. Tolima atšvaista jai atėjo į galvą seno Izraelio įvykiai.
Jokūbas, gana prisialkinęs savo žemėje, surinkęs savo gentis ties Sinajaus kalnu, nutarė paieškoti laimės Egipte (jai rodėsi beveik taip pat, kaip kad jos apylinkės lietuviai veržiasi, it sąmonės nustoję, į Ameriką).
Patiko Jokūbui ir jo išvestoms gentims iš pradžių Egipto žemė, ligi pradėjo engti ir visokeriausiais būdais kankinti faraonas . Tik dideliu vargu, Mozės užtarimo dėka, su Dievo pagalba Abraomas su savo gentimis sugrįžo į palaimintąją žemę, ties Sinajaus kalnu...
Jos ausyse dar tebeskamba kunigo pamokslas. Kelias iki miesto ilgas; šiaip jau apie kiaušinius ji yra gana prisirūpinusi. Ji žino galutinai, už kiek juos galima parduoti ir kiek galima užprašyti. Šia tema ji nebeturi ko begalvoti.
- O Abraomas pašaukė savo tarną ir įsakė jam: "Tarne, eik į platųjį pasaulį ir surask mano brangiajam sūnui Izaokui sužadėtinę!"
- Bet! - pasakė Abraomas, išlydėdamas savo vergą į tolimą kelionę, su kupriais ir visokiomis gėrybėmis, suteiktomis tarnui.
- Bet, - pasakė Abraomas... - senutė žvilgterėjo į jaunas pakelės pušaites, į kelią, bet jokiu būdu negalėjo atsiminti, ką vietos kunigėlio lūpomis Abraomas pasakęs savo tarnui.
Senatvėje ji pasidarė tokia neakyla. Jos mintys blaškės.
Senutės mintys nei iš šio, nei iš to staiga persimetė į Mesopotamijos šalį, kur jau vėliau vyko ir pačios sužadėtinės žvalgybos.
- Ir atvyko Abraomo tarnas į Mesopotamijos šalį, į Nachoro miestą (ji šį miestą daug geriau žinojo negu tą mažą miestelį, kur ji gyveno). Su dideliais turtais, prigriautais ant kuprių. Ilgai sielojosi tarnas, kokiu būdu Mesopotamijoje surasti padorią sužadėtinę savo pono sūnui, ir paskum sugalvojo: kai ateis šio miesto dukterys semtis ąsočiais vandens iš šulinio, jis paprašys jų atsigerti. Kuri pagirdys prašoma ne tik jį patį, bet ir ištroškusius jojo kurpius, ta bus "tvarkoje". Ta bus jau paties Dievo paskirta Izaokui.
Iš miesto išeina skaisčioji Rebeka, Batuelio duktė (kasdien klausydama bažnytėlėje pamaldų, senutė geriau pažino Senojo Įstatymo veikėjus, tėvus su jų dukterimis negu savo bažnytkiemio dailides, kalvį ir krautuvininką, kurie visi tebėr gyvi, bet nė pusės tiek neverti, kiek anie senoviškieji). Skaisčioji Rebeka, Batuelio duktė, ne tik pagirdė keleivį, sakydama: "Gerk, mano Viešpatie", bet taip pat pagirdė ir visus kuprius.
Tada vergas padovanojo Rebekai aukso sagtį ir apyrankę (kur netiks!) ir žodis po žodžio išsišneko su ja.
Mergina netvėrė nepasidžiaugusi savo dovana su savo namiškiais ir viską išsipasakojo jiems apie keleivį.
Namiškiams kaip namiškiams, žinoma, patiko, o Rebekos brolis Labanas tuojau šūktelėjo keleivį ir įsileido jį į savo butą, panakvino (drauge su kupriais). Mat taip buvo numatyta, jis buvo atsargus. Šiaip visa istorija būtų nuėjusi niekais.
Nubalnojęs kuprius (senutei šis posmas visuomet dvelkdavo erezija ir disharmonija, vis vien kaip nubalnoti "karvę ar kiaulę", bet ji, reikalo verčiama, vis dėlto kartodavo), Abraomo tarnas pasisakė, iš kur jis ir kuriuo reikalu, ir paprašė leisti Rebeką už Izaoko ir čia pat sudalino atvežtą sidabrą ir auksą.
Rebekos brolis Labanas palaimino ją:
- Seser mūsų, tegema iš tavęs tūkstančių tūkstančiai ir tepaima tavo gentys į savo valdžią priešo palapines...
"O dabar pas mus, - senutė galvojo apie naujoviškas piršlybas, - "žvalgai" privaišina merginą ir jos gentį kokioje pakelės "bavarijoje" sūriu ir vis dar liepia kuo daugiau jį užgerti karčiu alučiu. O patys apie karvutes, - trobų čiukurai ar ne kiauri, kiek penimų ir užlaidų... O ten - "Viešpatie mano, prašau pernakvoti su kupriais ir turtais".
Senutė meldėsi.
Prie Nemuno teko visiems lukterėti ilgėliau, kol pontono tiltą sutaisė. Tat suteikė Eimučiui progos savo keistąją būklę dar kartą pasvarstyti.
Jis ieškojo sau tokios gyvenimo draugės, ir galas!
Jis galėjo, žinoma, dar nuo visko atsisakyti ir toliau bekavalieriauti. Nežinia kam kraudamas turtus ir nuolat vis daugiau šykštėdamas.
Apsivilkęs kokiu mėlynu ševioto švarkeliu, blogai ar visai nesiskutęs laiko stokos dėlei, jis galėtų kur nors rytmečiais atsisėsti vienas kavinėje. Savo kavą atšaldęs ar jos visai negėręs, jis galėtų pasidėti ant kavinio staliuko savo popierius ir sąskaitas ir kalkuliuoti bręstančios dienos uždarbį ir nuostolius.
O ranka imtų vis labiau drebėti, ne tiek iš senatvės, kiek iš to godumo ir džiaugsmo. Ši įgeltusi ranka, užuogaidai užėjus, žinoma, galėtų pašiurenti kokios moteries jauną, skaistų kaip paveikslą skruostą. Bet tai būtų - mokama meilė. Jis džentelmenas ir, be abejo, galėtų ir pasmaguriauti, atgiežęs tam tikrą dozę savo pinigų ir pasielgdamas su mergina a la džentelmenas. Nors taupyti - visuomet reikalinga! Jo pinigai augtų, jo mėlyno ševioto alkūnės murzintųs ir žibėtų, plaukai ant galvos, trumpiau iš karto kerpami (vis tiek - viena užeiga ilgam laikui) ir neskutama barzda (laikas reikalingas naudingiau leisti) vis labiau žiltų, pasidarytų visai balti, pro jų žilumą užpakalyje švytėtų geltonas kaip marinuotos mumijos pakaušis.
Pontonas užtiestas.
Eimutis apžiūrėjo savo kostiumą, bet jis buvo šviežias, ir niekas iš keleivių į jį nežiūrėjo. Ar maža keliauja iš ryto tiltu įvairios rūšies darbuotojų ir visuomenės gaivintojų! Kiaulių supirkinėtojas, pasivėlinęs iš kokių krikštynų valdininkėlis ar koks vėjų gaudytojas - peizažistas.
3
Mergina mieste stovėjo toje pačioje vietoje, kaip ir vakar. Sena žydė dėstė, kaip ir vakar, po tuopa savo krautuvėlės lentas ant bačkų. Taip pat - limonadą, saldainius ir savo apipuvusius obuolius pardavinėti, kurių vienas kitas, daugiau pagedęs, tekdavo ir merginai.
Šiandien numatoma kaitri diena, tad ir geras uždarbis. Miesto tuopa, pasekdama savo sodžiaus kolegų įpročiais, norėjo irgi sušlamėti savo, kaip žinoma - garsiais sidabro lapais rytmečio giesmę ir sudėti skaidriau rytmečio himną saulei, bet, įsprausta tarp bjaurių, susigrūdusių namų, tepajėgė palinguoti tik vieną savo nutriušusią šaką ir tuo parodė miesto nususėlio natūrą.
Priešais medį buvo aiškiai žaliai dažytas, pusiau į žemę sulindęs kepurninko namelis. Rusvai tamsus, it kraujo prisisunkęs, nejaukus žydo pjoviko namas su aukšta juoda tvora, už kurios spardėsi agonijos valandą pusiau įpjautomis gerklėmis avinai ir kiti gyvuliokščiai. Tekintas ašmeninis peilis po kaklu: ein, zwei, drei, trys peilio patraukimai, bet kaulo negriebk, šiaip - tref, ir besispardąs mėsagalys tiktų nebent tiktai gojams išmest. Tad kokie jau čia galėjo būti himnai tekančiai saulei!
Mergina stovėjo siauroje gatvelėje, tarp tų plytinių nejaukių namų ir pajuodijusių senų, nežinia kam pastatytų tvorų. Ji buvo baltai švariai apsitaisiusi, kaip į kokius atlaidus išsirengusi. Ji rengėsi pradėti savo sunkaus amato darbą, prašinėti skatikėlių, šiaip jau niekieno neduodamų.
Du apyseniai stambūs kareiviai, šiurendami savo numintais batais, prisiartino prie merginos ir užkalbino ją. Vienas nutempė jai gobtuvą ant akių drauge su jos kasomis. Toks juokavimas rodėsi jiems visai vietoje ir visai natūralus. Mergina, bedorodama savo kasas, perėjo į antrą gatvelės pusę.
Tada žengė į priekį Eimutis, aukštai iškėlęs savo lazdą jai apginti, ir pasitiko merginą.
Kareiviai, įtardami poną negerais norais, smagiai jį iškoliojo:
- Mat ir ponas žmogienos įsigeidė. Neruš, paspringsi!
Jie sočiai juokėsi, kaip dvi tuščios bačkos, lazda barškinamos. Pasiveržę savo tuščius pilvus stiprėliau diržais, jie apsisuko ant savo šleivų užkulnių ir nukleksėjo atsipalaidavusiomis batų pasagaitėmis stambiu gatvės grindiniu.
Eimutis gerai išauklėto žmogaus manieromis nusiėmė savo šiaudinę anglų skrybėlę ir pasisveikino su mergina.
Mergina nusikvatojo. Ji dabar dar labiau nusigando šito kavalieriaus negu kareivių. Ji, nieko netardama ir vos tesitverdama juokais, žvalgė iš padalbų jo baltą skrybėlę, jo vasarinius rūbus ir, jam bekalbant, jo auksinius dantis.
- Tebesama dar šiame pasaulyje keistų žmonių!
Kadangi Eimučio, šviesaus riterio, palinkimai nebuvo tinkamai įvertinti ir mergina matė, kad ją gatvėje patikęs "užtarėjas" nesiruošia eiti savo keliais, ten, iš kur atėjo ištrūkęs, o vis lenda prie jos, per daug rodydamas noro "paasistuoti", ji galainiui supyko ir išplūdo jį. Mergina nubėgo toliau nuo jo.
Žydė žvalgė šitas keistas gainiavas.
Ji buvo papratusi prie visko, bet pati nepasiduodavo jokiai gyvenime apsireiškiančiai užgaidai, be vienos - nuderėti pigiau, perkant obuolius, ir juos brangiau parduoti (ji įmanytų ir pašte pigiau nuderėti markę, esant būtino ir reto reikalo kam nors rašyti laišką), žiurėjo dabar didelėmis akimis į įvykį, ko neišberdama iš sterblės savo aptriušusių, rudspalvių obuolių, savo vienintelės prekės, ko nors vertos jos gyvenime. Toks didelis buvo jos nustebimas.
Eimutis vis vien ėjo greta, merginai nesiliaujant žiūrėti į jį skersomis. Rodėsi, kad ji nebegalėjo susilaikyti nenusikvatojusi, - tokia juokinga situacija buvo. Bet ji irgi buvo gyvenimo išauklėta. Ji gerai žinojo, kad visokiai bėdai kelias reikia užkirsti pačioje pradžioje; todėl ji tarė:
- Ko tamsta lendi prie manęs? Ar maža vietos Kaune?
Jei kiekvieno darbo pradžia yra sunki, tai juo sunkesnė ji buvo Petrui Eimučiui, norėjusiam prašnekinti panašią merginą. Nei tinkamų žodžių, nei temos. Nei vietos pagaliau kur atsisėsti jis negalėjo rasti. Jis žinojosi, ją prašnekindamas, pradedąs visai ne taip, kaip reikėtų.
- Tamsta manęs nebijok, aš nieko pikta tamstai nenoriu, tik noriu tamstos paklausti...
- Ko reikia?
- Ar tamsta kiekvieną dieną stovi mieste?
- Taip! - ji nustebo, kur ji galėtų stovėti kitur.
- Argi nėra, kas tamstą užtaria?
- Užtaria! - ji pažiūrėjo į jį keistai, taip neloginga tat buvo.
- Argi tamsta neturi giminių, kurie galėtų tamstą priglausti?
- Giminių... Nėra pasaulyje blogesnio daikto per gimines!
Tai gerai. Tai - pradžia! Jis dar galėjo klausinėti ja panašiai, bet jautė: tat jos širdies neatvers.
Jai einant toliau nuo jo, jis irgi "nušpacieravo" drauge su ja į paupį, kur buvo tiek linksmų ir saule besiguodžiančių žmonių, sužiurusių į juodu. Jis pasodino ją ant suolelio.
Tašyti kranto akmens buvo įšildyti. Čia buvo visai ramu. Šaukė į miestą besiartiną garlaiviai. Antrame upės krante pilkšnojo medžiai, įsupti į švelnius vandens garus.
Argi galėjo būti labiau svetimi pasaulyje, jis ir ji? Ji ir jis.
Ji staiga atsikėlė.
- Ko tamsta sekioji paskui mane ir neduodi man praeiti? Aš tamstai ne panička! - Ji net švystelėjo nepadoriai sijonu. Fiui fiui - miesto užgauta gracija.
Tat skaudžiai įgėlė Eimutį, bet jis spėjo merginą šitaip pasielgus atsitiktinai, ne dėl to, kad ji tokia yra. Jis teisinos visomis galiomis.
- Aš ir nemaniau, kad tamsta būtum panička, bet aš turiu į tamstą didelį reikalą.- Jis degė šviesiu protu, pasiryžimu.
- Reikalą... - Jai darėsi įdomu. Jis vadino ją "tamsta". Tat jai nepasitaikydavo pirmiau.
Petras Eimutis pamatė, kad vis vien dabar nieko neišeitų iš karto. Jei jis jai ir pasakytų ką - jai būtų per didelis smūgis. O gal ir visą reikalą per neatsargumą sugadintų. Tad jis, pakalbėjęs dar kiek su ja apie visokius niekniekius, aptikęs gerėlesnį momentą, atsisveikino. Bet atsisveikindamas jis jai pasakė, kad ji rytoj ateitų tą pačią valandą ir į tą pačią vietą.
- Tamsta nepasigailėsi savo žygio! - nusišypsojo jis išblukusiai.
Mergina tikrai, smalsumo ar nuobodžio vedama, atėjo rytojaus dieną. Taip praėjo dvejetas dienų. Gal kiek ji ir buvo prijaukinta. Tasai paprastai visų kankinamas ir spardomas žvėriokšlis. Bet jųdviejų pasikalbėjimas buvo nuolat greičiau panašus į gatvės žargoną.
Kiekvieną kartą scena maždaug atsikartodavo iš naujo.
Kartą, vieną skaistų rytą, Petras Eimutis įžiūrėjo, kad kitokio kelio nebūsią: teksią viską pasakyti jai atvirai. Petras Eimutis atsistojo ir, saulės nusviestas, tarė:
- Aš dar kartą tamstai sakau, kad aš nieko pikta tamstai negeidžiu. Aš norėjau su tamsta susipažinti. Aš svajojau apie tamstą visą pirmąją naktį ir paskiau. Kai aš tamstą pirmą kartą patikau mieste. Aš laukdavau kiekvieną kartą valandos pasimatyti su tamsta. Tat gal labai juokinga, bet tai - tiesa. Aš senas žmogus, bet aš norėčiau tamstos paklausti, ar tamsta sutiktum... ištekėti už manęs! - Jis buvo beprotis.
Paupio karštų garų apsupti medžiai, paupys, buriniai laivai, - viskas atsiliepė atgarsiu, merginai nusijuokus. Ji skaniai kvatojo. Bet tai buvo - vargas.
- As šauksiuos policijos! Tamsta manai, kad taip gali užgaulioti niekuo nenusikaltusią merginą... - Ji pradėjo iš tiesų per garsiai šaukti. Stačiai plyšti.
Kadangi Eimutis, stiprus savo pasiryžimu, stovėjo toks rimtas ir nusiminęs, ji paklausė jo:
- Kam tie juokai reikalingi?
Eimutis nieko neatsakė. Jis tylėjo. Bet ji pasijuto užgauta ir vėl pradėjo dar smarkiau plūsti. Tai buvo jos amatas.
- Policijos nėra ko šauktis, ji vis vien mums šiuo laiku ne ką tepadės. Matyt, pats gyvenimas stipresnis už mane. Aš niekuomet neketinau vesti, bet atėjo ta keista mintis. Tamstą pamačiau pirmą kartą, ir ji man nedavė ramumo. Man rodos, tamsta galėsi suprasti mane, tuomet viskas geriau bus. Apie viską galima bus pasitarti paskiau. Dabar reikėtų iš čia eiti, toliau nuo žmonių! - Žmonės tikrai pradėjo rinktis tokios "šeimyniškos scenos" dykai pažiūrėti.
Ji net žleptelėjo ant suolo. Taip rimtai viskas atrodė!
- Tai kaipgi tamsta imtum "tokią"?.. - Ji net nusišypsojo visai linksmai. Jai viskas dar rodėsi juokinga.
Petras Eimutis teatsakė jai, kad ji neturinti varžytis, o vien tik pasitikėti juo.
Mergina, kaip ir užhipnotizuota ar savo proto nustojusi, pasekė paskui jį.
Jo vis įkalbinėjama ir įtikinėjama, ji nuėjo su juo pas gydytoją, o paskui, įsidrąsinusi, pas patį jau kunigą. Turi gi žmonės prieš vestuves daug ruošos ir triūso!
Kunigas pažiūrėjo į atėjusius kaip į tikrus bepročius. Didesnė to žvilgsnio dozė, suprantama, teko Eimučiui, nes merginos rimtai traktuoti nebuvo ko. Jis net atsisakė kalbėtis su jais jungtuvių reikalu.
- Pamanyk, ką žmonės pasakys! - Jis iki šiol laikė Eimutį visai nusistovėjusiu ir draugijoje gerai matomu žmogum.- Kokio įspūdžio jie gaus, sužinoję apie tamstos nusprendimą. Pamanyk tamsta apie savo šeiminį gyvenimą! Tikriau apie jo nebuvimą.
Eimutis buvo neįveikiama uola. Tuomet ir kunigėlis pažiūrėjo į jį kitokiomis akimis. Pakraipęs galvą, jis net pasakė:
- Aš suprantu. Gerą žmoną tamsta gausi! - Tikrai nenusivokdamas, ar jis beprotis, ar šventas.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
