en
Eidama to laiko mūsų mada, ir panelė Rozalija, turtingo dvarininko duktė, bajoraitė, ištekėjo už liokajaus.
Dar daugiau. Ponia įsimylėjo savo liokajų taip aistriai ir tokia nuotaika, kaip tai gali atsitikti tik skaisčiame sodžiuje ir visokių gėrybių pertekusiame dvare. O ponios dvaras iš tikrųjų toks buvo.
Liokajus, o vėliau ponios vyras, buvo liesas žmogelis įdubusiomis akimis ir dar daugiau įdubusia krūtine, dėl kažkokių kvėpavimo ar kitų organų defektų. Šiaip jau ponios vyras nepasižymėjo jokiu ypatumu, nebent tuo, kad turėjo juodus, gražius, trumpai kerpamus bakenbardus ir pats buvo visai panašus į ispaną kaballero. Ir tiek!
Vietos papročiais iš vietinių vyrų buvo reikalaujama daug daugiau jų apamos bei svorio atžvilgiu, ne vien turėti juodus, gražiai pakerpamus bakenbardus ar turėti melancholiškas akis. Ponios vyras kaip tik tokias turėjo.
Be to, kaip gero tono pažymys, vietos vyrai turėjo būti bajorų luomo.
Bet ponios vyras, kitados sąmoningai pakrikštytas skaisčiu Alberto vardu, ponios supratimu, turėjo kitų, daug svarbesnių ypatumų negu bajorystė ar dvarai. Jis ją mylėjo.
Ponas Albertas, turėdamas tokį žymų socialinį defektą, nebūdamas bajoras, kaip ir stengėsi užtaisyti tą spragą. Jis nuolat buvo įsiknisęs į didžiulę dvaro biblioteką. Joje jis studijavo ponios pranokėjų chronologiją, kantriai auklėdamas viltį, kad galbūt ir jo, liokajaus, protėviai kitados, žiloje senovėje, bus prisidėję prie ponios šeimos medžio papuošimo. Labiausiai reikalinga patvara. O atsitikti viskas galėjo. Ponia kaip įmanydama inspiravo savo vyrą, nė kiek neabejodama jo kol kas dar hipotezėmis. Užtat darbas buvo dvigubai našus.
Ponas Albertas rašė dvaro šeimos kroniką. Taip tas vadinosi oficiališkai.
O kiti dvaro žmonės besivertė kitais, daug rimtesniais dalykais, negu tirti protėvių praeitį.
Kartais p. Albertui tekdavo užsukti ir į svetimus dvarus, ponios Albertienės genealogijos siūlui nuvedus. Kuo daugiau prisikuopdavo medžiagos, tuo dažniau p. Albertui tekdavo susidurti su svetimais žmonėmis bei su jų archyvais. Pono Alberto surinkta chronologija visais atžvilgiais turėjo būti pilna ir įdomi.
Tuo būdu p. Albertas neleisdavo laiko veltui arba mūsų apylinkėje įprastu laiku. To laiko aukštesniojo luomo nuostatais reikėjo mokėti medžioti, ypač noromis svečiuotis, šokti kontradansus ir kadrilius, o iškilmingais atvejais - šokti polonezus ir pavartoti kartais pištalietą savo garbei apginti. Nors tas atsitikdavo rečiau.
Albertas buvo romantikas. Didžiai ramaus būdo žmogus, nesidomįs per daug nei luomu, nei dvaro ūkiu, kurs pats savaime ėjo, nei šaudomaisiais bei duriamaisiais ginklais, bet daugiausia laiko praleidžiąs ilgais sodžiaus vakarais turtingoje dvaro bibliotekoje, kurioje jis buvo tinkamai įsitaisęs savo darbo stalą. Arba ponios alkove, jai romantiškai dainuojant apie senovės herojų ištikimybę ir drąsą.
- Myli mane? - prasidėdavo ir baigdavos kiekvienas pašnekesys su Albertu.
- Amžinai! - atsakydavo herojus.
Du atsidūsėjimai, pasiunčiami į pačias patriarchališkos seklyčios palubes, sunkaus ąžuolo papuoštas.
Tokiu būdu praeidavo diena, tokiu būdu būtų praėję daug dienų, jei ponios vyras staiga nebūtų sugalvojęs ir iškrikęs iš paprasto kelio. Jis apsirgo.
Gydytojai, ilgai vartalioję ligonį ir negalėdami surasti ligai tinkamo pavadinimo, perdavė jį bažnyčios globai. Ligonis, kad ir nenustatyta liga, mirė.
Ponia liko viena. Jos svarbiausias gyvenimo tikslas dingo.
Ponia ėmė liūdėti. Bet kadangi tas darbas negalėjo be galo trukti, ponia vis dažniau ėmė lankyti velionies darbo kambarį, tarytum norėdama susisiekti su gyventojais iš anapus karsto.
Įeidama į kambarį, ponia palytėdavo daiktus, prie kurių jis dirbdavo, arba balsu su juo kalbėdavos. Jei tada mūsų dvaruose būtų buvusi pakankamai supopuliarizuota teosofijos lygų ar spiritistų idėja, ponia, be abejojimo, būtų buvusi veikliausias jų narys. Bet ponia liūdėjo viena ir viena tesikalbėjo balsu su velioniu, įprastu jai rimtumu teiraudamasi apie jo ištikimybę ir pasisekimą aname pasaulyje.
Ją žmonės ramino, bet tai, žinoma, nieko negelbėjo. Užuot atsakymo, ji parodydavo dvi suvilgintas juodas akis, skaisčių slyvų gražumo, įdelbiamas paprastai į lubas su sunkiomis ąžuolo puošmenomis.
Į ją atvažiavo artima jos kaimynė Nastazija. Moterėlė pilno veido, labai apsukri ir gyva, ir gana graži. Ji norėjo, kaip paprastai, paguosti ją jos liūdesy ir, tarp ko kita, pasisakė ruošianti pokylį ir norinti, kad Rozalija atsilankytų jos pokylyje.
Ponia Rozalija įsižeidė:
- Aš liksiu jam amžinai ištikima. Kas ne su manim - mano priešas!
Ji stebėjos, kaip tokia mintis galėjo gimti geriausios jos draugės sieloje.
- Fiut, vyrai! - norėjo pasakyti skaistaus veidelio poniutė. Bet savo nepasitenkinimą stilizavo šitaip: "Bene jauna ponia visuomet gali likti užsidariusi!"
Ji išbučiavo sopulingo veido Rozaliją ir iškeliavo. Kaimynė, apvaliais pečiais, duobutėmis skruostuose ir kitais godžios moterėlės privalumais, tik truktelėjo savo gražiais pečiais ir nusijuokė:
- Vyrų ištikimumas... Pagaliau jei taip ir būtų, tai būtų nenormalu! - Taip sakyti ji turėjo pagrindo. Ji atstovavo linksmesnių pažiūrų pasauliui.
O Rozalija įėjo į savo a. a. vyro rašomąjį kambarį ir pratarė i jį balsu:
- Juk tu ištikimas, ištikimas, mano Albertai? Ką sako ši bjauri moteris, tai netiesa.
Ji mintyse pataisė Albertui jo nusidraikiusį kaklaryšį. Vieną kartą ponia, dorodama ant vyro stalo rudens avižų derliaus "statusą" (toks darbas jai vis dėlto retkarčiais tekdavo dirbti), nutolusi nuo avižų statistikos, žvalgė vyro senoviškąjį stalą su visokiomis jame inkrustacijomis ir drožmenomis. Šias padabas kaip tik ilgus metelius bus žvalgęs ir jos vyras. Jai pasirodė, kad "zefyru" beskrendančios Psichėjos sparneliai buvo lyg nulūžę. Ji palietė vargšę Psichėją. Straktelėjo kažkokia lentelė, atšoko, ir pasirodė slaptas stalčius. Apie jį ji nieko nežinojo!
Stalčiuje gulėjo kelios knygos. Ji nudžiugo. Į ją atsiliepė iš anapus gyvenimo jos mylimasis.
Ji paėmė vieną knygą. Tai buvo stambus sąsiuvinis voliumo formato, su jos vyro ranka rašyta antrašte:
KANKINIMOSI KNYGA
TOMUS IV
Ji prispaudė šią brangią knygą prie savo jaunos dar tebedegančios krūtinės.
Kankinimosi knyga. Kankinimų? - Argi jos vyras turėjo gyvenime kokių sielvartų? Jis jai nė nesakė.
Ji atskleidė kankinimų knygų ketvirto tomo atsitiktinį puslapį. Tai buvo kažkokių laiškų rinkinys.
... "Vien tik tavo drąsa pavyko sulaikyti įsibėgėjusius ir pasiutusius arklius ir tuo būdu išgelbėti mano gyvybę. Šiaip aš neįsivaizduoju, kas būtų buvę su mūsų nuodėmingais kūnais, nudardėjusiais kartu su vežimaičiu nuo tokių staigių upės atkrančių ir vežimaičiui juos užgulus. Greičiausia nieko nebebūtų likę, be sutrupėjusių kaulų ir be blogos kalbos žmonėse, kam jie važinėjo audros metu drauge. Prisipažinsiu, aš mėgstu audras, jos padaro mane geresniu žmogumi ir tikrai apsuka mano biedną paikios moters galvelę. Čia daug poezijos, ar ko. Ir tikrai, kuo išaiškinsi mūsų slapstymąsi nuo audros ir lietaus betūnojančioje atskirai trakuose daržinaitėje, pilnoje kvapaus šieno. Ak, tas kvapas mane ir dabar tebesvaigina ir tebelinksmina. Tik audra galėjo nuguiti mus į tokią žmonių apleistą trobelę, pilną skaistaus šieno. Aš vėl grįšiu prie pasibaidžiusių arklių. Tik tavo drąsa ir sumanumu pavyko išgelbėti mano gyvybė. Gražu buvo žiūrėti, kaip drąsiai tu valdei išsigandusius arklius ir taikei juos čia per krūmus, čia paupių pievomis, čia vėl įstatydamas juos į tikrą paupio vieškelį. Ir lyg tyčia tą dieną nė vieno praeivio nei vežimo nepasitikome, kurie būtų galėję padėti mums sustabdyti įšėlusius arklius, ligi jie patys aprimo, apšilo ir patys sustojo kaip liurbiai. Koks tu išbalęs ir išvargęs tada buvai! Bent tai bus man pamoka nesiduoti ateityje bučiuojamai, besėdint vežime giraitėje, paupyje (prisipažinsiu, kad ir tokio simpatingo vyro). Arkliams "ramiai" pešiojant šieną per brizgilų geležis. Matai, kas atsitiko. Iš kur tik pasipainiojo žvyruotame vieškelyje bešiurenąs popierio lakštas ar laikraštis, paprastai toks svetimas mūsų buityje, nuo kurio arkliai taip pasibaidė.
Tai moralė: bučiuotis galima visur ir gal su visais, bet tik ne brikelyje, arkliams "ramiai žolę pešiojant". Retas mūsų apylinkėje laikraštis gali juos taip baisiai pabaidyti. Ir dar ne taip aistringai, karštai ir ilgai... Visam kam turi būti tam tikras saikas.
Taigi gana "balamuctvų". Baigdama norėjau pasakyti, kad dabar, mielasai Alberte, tu man atrodai..."
"Mielasai Alberte?" - Ponia nutirpo, bet nieko nesuprato.
"Tu man atrodai dabar visai kitoje šviesoje, negu aš galėjau, taip mažai tave pažindama, įsivaizduoti. Tu nesi joks "saloninis kavalierius", bet puikiai atrodai naujai prišienautame šiene, pievose, karklynuose, žaibuojant ir perkūnui trenkiant ir arkliams pavojingai ir, rodos, be vilties išsigelbėti, trankant po karklynus vežimaitį. Ten tavo sfera. Bet pagaliau tu nė pats nesistengi per daug afišuotis salone. Jis tau įdomus tiek, kiek tu pats juo domiesi. Įsivaizduoju, kaip tu bodiesi kartais savo romantingąja povele, kai ji amžinai dūsauja ir niekuomet nebeišsiruošia pavažinėti po karklynus, kai šienaujamas šviežias sienas ir griaustinis griaudžia. Toji amžina dūsautoja ir ligūstoji romantikė (dovanok už mano atvirumą, juk ją pats gerai pažįsti). Kiek kartų ją stengiausi perkalbėti, bet ji nebepataisoma. Iš kur toks tipas?
Na, žinok dabar, ką iš tikrųjų aš manau apie tave ir kuo man tapai nuo anos važinėjimo po šienus dienos!
Tavo visuomet, tau palanki
Nastė.
P. S. Aš tikiu, kad laiškas ras tinkamos vietos ugnyje ir nepateks kam nereikia. N."
Ponia, šalto prakaito išmušta, nustojusia plakti širdimi, pati save klausinėjo ir pati savimi nebetikėjo. Ištikus žmogų didelei nelaimei, jis pasidaro logiškesnis, nuoseklesnis. Taip ir ponia Rozalija pasidarė nuoseklesnė. Kaip retai kada pirma.
Ji pažiūrėjo antraštę: "Brangusis Alberte!" Taip! Tai Nastazijos laiškas jos vyrui. Jokio abejojimo negalėjo būti. Jos geriausia draugė ir kaimynė Nastazė!
Ji pavartė knygą. Tai buvo kažkoks meilės laiškų mišinys. Sistematizuotų rūšimis, pavardėmis ir datomis. Visai mokslišku metodu. Be laiškų, albumas buvo dar prigrūstas kažkokių prikvipusių nosinių, fotografijų, sutrūnijusių gėlių ir kitokio šlamšto.
Kituose "tomuose" tas pat.
Nastės laiškų buvo dar du. Ne daugiau. Bet jų nei turinys, nei aistra negalėjo prilygti pirmąjį. Tai jo blukus atpasakojimas tebuvo.
Nastazė ir - "romantiškoji povelė"!
To iš jos ji negalėjo tikėtis. Ir dar man atvažiuoti ir kviestis į balių! Bučiuoti man veidą ir žiūrėti stačiai į akis!
Ji paskubo nutrinti nosine tą vietą skruoste, kurią buvo pabučiavusi šiandie jos kaimynė. Toks nevalyvumas ir tokios moterys šiandie!
Ponia Rozalija nutarė atkeršyti savo vyro suvedžiotojai. Išbadyti špilkomis jos akis ir paleisti tokią! Apipilti veidą karboliu! Ji parinko pati baisųjį keršto būdą. Šią valandą ji mažiausiai kaltino savo vyrą.
Ponia Rozalija parašė tuojau savo kaimynei šitokį laiškelį:
Kadangi aš kitaip nusistačiau dėl baliaus, tad pakvietimą priimu. Būčiau labai dėkinga, jei galėtum pati užsukti ir pasiimti mane į balių, paviešėjusi kiek pas mane.
Tavo
Rozalija.
Ji laukė nekantriai savo draugės atvykstant. Tai bus tikras kerštas. Bausmės rūsį ji buvo galutinai parinkusi.
Kaimynė atvyko greičiau, negu ponia Rozalija galėjo laukti.
- Kas atsitiko? Ar sergi?
- Nė kiek! Norėjau tik pasimatyti su geriausia savo drauge. Sėskis! Gal čia. Patogiau! - kamšaliojo priegalvius ir, sodindama patogiau, kvietė ji savo draugę. Ta net nustebo iš to staigumo. Iš kur tiek ir energijos staiga galėjo jai atsirasti. Ta amžinoji melancholikė. Jos akys net blyksnojo šiandie nauja šviesa.
Ponia Rozalija tik kvietė, ramino, draudė.
Kerštingo peilio ašmenys tik buvo tekinami, tik tekinami. Peilis turėjo tuojau įsismeigti į nevertos moters širdį, suteikdamas jai nepaprasto skausmo ir atkeršydamas.
- Kas bus baliuje?
- Ot, vis ta pati žalioji jaunuomenė! Žinai. Bet įdomi.
Ponia nuėjo į savo vyro kambarį, paėmė nuo senovės inkrustuoto stalo "veikalą" ir atsinešė su savim. Ji parinko įdomesnę vietą ir pakišo kaimynei. Dabar neliks iš jos nė ženklo. Ji pradings.
- Bene malonėtum šį albumą... - ji kerštingai pakišo savo draugei jos laišką, rašytą kitados jos vyrui.
Kaimynė žvilgteria paskubomis į laišką, pažįsta savo ranką, atsimena laiško turinį ir nusimena. Ji net parausta. Dabar ponia Rozalija kerštinga. Ji seka kiekvieną savo draugės judesį.
- Ar pažinai? Tai tu! Tu buvai pažinusi mano vyrą? Kaimynė atsistoja. Ji pažiūri visu savo staigumu į ponią, į albumą ir pradeda staiga juoktis iš viso vieko.
- Tai tam ir pavadinai?
- Kad ir buvau susipažinusi su tavo vyru, bet tiek įsivaizduoti negalėjau. Surankioti visus skudurus krūvon ir sunumeruoti!
- "Tomus" ketvirtas...
Jai taip linksma. Ji net negali besitverti juokais.
- Skudurus, laiškus. Niekše! Teisinkis verčiau! - ji taip suspaudžia jai ranką, bemaž įgnybia.
- Jis apgaudinėjo mudvi abidvi. Sveikinu! - Nastazija apsisupa rotonda ir atsiduria priebutyje, už durų. Jos nebėr. Ji dingo.
- "Tomus"... - dar girdėti jos skaidrus balsas priebutyje.
Nei apipilti vitrioliu, nei išbadyti akis, nei kitokiu būdu nubausti Rozalijai nepasiseka.
Pirmam keršto šūviui nuėjus niekais, ji apalpsta.
Balius.
Nastazija nejuokais nustebo. Į jos pokylį atvyko ponia Rozalija. Tai keista. Ji laukia kokio negeistino išsišokimo, jai taikomo. Iš savo pusiausvyros nustojusios draugės. Būkštauja ji šį kartą visai rimtai.
Padariusi iš savo lūpų kažkokį pigutį žibuoklėlių pundelį, ji, saldutėliai besišypsodama, artinas į savo draugę.
Bet kaimynė nemano šiandie nei keršyti, nei jokių scenų daryti. Ponia, nuolat bebendraudama su savo vyru ir norėdama kaip ir arčiau prie jo prieiti, pradėjo arčiau susipažinti su žmonėmis, santykiavusiais su jos vyru. Su jo "veikalais". Dabar ji buvo perskaičiusi visus, iš viso keturis tomus. Jis atrodė jai dabar kitokioje šviesoje. Dar romantiškesnis. Jis tapo jos herojum.
Instinktyviai supratusi jos sopulį, ponia Nastazija tuojau susigriebia ir tyliai paspaudžia savo draugės ranką. Kartu išreikšdama jai "kondolenciją" akimis: "Aš tavo tylųjį sopulį atjaučiu!"
- Kokie tie vyrai liurbiai! Nė laiškų nemoka sudeginti, "tomusai"! - taria šypsodamasi pati sau Nastazija ir bėga į šokių saloną doroti šokin ir prisiplakti prie šokančių.
Gedinti ponia ilgai nepajėgia būti draugijoje. Ji, kiek pakuždėjusi ir padūsavusi su senutėmis, išsinešdina iš pokylio namo.
Ponia ir vėliau liūdėjo likusi ištikima savo vyrui. Jos teliko šešėlis. Iš kambarių ji beveik neišeidavo. "Kodėl tu man nesakei, kad kankinies?"
Po kurio laiko buvo pastatytas kapinėse paminklas su užrašu:
Lauk manęs, mano vieninteli,
aš greit ateisiu į tave.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
