lt
4
Petras Eimutis vedęs.
Petras Eimutis gyvena su savo žmona savo mažame ūkelyje.
Kazimieras aria, Eimutis padeda jam ūkio darbus dirbti.
Jiems visiems trims gera.
Žmonės, it tikrai pasekdami kunigo įspėjimu "ką pasakys žmonės", iš tikrųjų atsibloškė nuo jų. Net siuvėją sunku buvo rasti žmonai. Einant Eimučiui mieste pro Merkelienę, ji paprastai jam sakydavo:
- Tamsta turtingesnę žmoną galėjai rasti. - Tai buvo tiesa.
Jie gyveno kaip užburtoje pilyje savo ūkyje. Dabar jis įprato visiškai į ūkį. Jie dabar galėjo savarankiškai gyventi; žemė juos maitino. Jis nejuokais ėmėsi taisyti savo šeimos lizdą, nors tat buvo nelengva. Jis jau labai buvo įpratęs į viengungio savarankiškumą ir egoistiškumą. Tiek pat ir į betiksliškumą. Kur pirma buvo tušti kambariai, dabar ten buvo žmona. Kai anksčiau diena buvo ilga ir klojosi be tam tikros programos, kaip pavyks, dabar diena buvo aiški ir pilna darbų. Šalia savęs jis turėjo dabar žmoną. Lizdą reikėjo praplėsti, įrengti, praturtinti. Ūkis nebepažįstamas. Lyg ne tas.
Eimučiai nejuokais grėbia dobilus. Iš viso trise. Šeimininkas, Kazimieras ir ji.
Karšta, tvanku ir kartu linksma. Eimučio žmona neša didelius plekus. Pamačiusi apyšlubį Kazimierą, velkantį pelės naštos didumo plekelį šieno, ji kumštelia jį į stiprią jo kuprą ir subara:
- Irgi dedasi darbininku, benešdamas tokius plekus. Tik kitus moka barti! - Juokas.
Ji iš tikrųjų nežino, prie kurio jai prisidėti. Prie artimesnio jai savo psichika Kazimiero ar prie šeimininko.
Eimutienė, atėjusi į ūkį, negalėjo iš pradžių nė suprasti, kam čia reikalingas toks savarankis ir kartu toks tingus bernas. Lyg be jo ūkis neapsieitų. Jei ji išdrįstų, ji pasiūlytų savo vyrui jį išvaryti. Be jo būtų daug lengviau. Jis dabar žiūri į ją nuolatos, lyg norėdamas jai ką pasakyti ar pasijuokti iš jos. Nors šiaip jau jis iš tiesų niekuomet nė neprašneka į ją. Kad kur iš čia išsinešus. Kad ir į blogesnę vietą, bet tik toliau nuo žmonių. Kazimieras ne tik nieko jai nesako, bet ir tarytum jos nė nemato. Jis vadina ją visuomet "ponia".
Popiet turi ateiti dar du samdininkai. Dobilų šiemet lyg tyčia privertė pernelyg. Net dėti jų nėr kur.
Nors Eimučiui pačiam visgi rodosi, kad tasai "grėbimo" procesas vyksta greičiausiai kažin kokio sporto dėlei; nesama ūkininkų rimties. Kazimieras, tikras ūkininkas, bet, būdamas bernas, pirmiausia žiūri į nonšelantišką savo poną. Iš vieno ūkio, kaip dabar jie gyvena,- gražiose trobose, turėdami daug knygų, stilingus rakandus namie ir išplanuotus takelius ir daug rožių sode, - jie nieku būdu pragyventi negalėtų.
Sodžius Eimučiui vis labiau patinka. Jis nutarė visiškai atsisveikinti su miestu ir galutinai apsikasti savo sodžiuje. Eimutis budriai sergi gretimai parduodamus žemės sklypus ir juos visus supirkinėja. Kaip tik dabar jam vėl pasitaikė gera proga įgyti visą gretimą ūkį, tokio pat didumo kaip jo visas dabartinis. Jis nenutaria to vienas be žmonos padaryti.
Praeinant pro šalį žmonai, jis suima ją į glėbį, pasodina aukštai ant kupetos ir sako:
- Turiu tau vieną pasaką pasakyti. Bet - gražią! Aš sumaniau pirkti gretimą ūkį, kaip tu manai? - jis laukia, kokį įspūdį padarys jo žmonai šitoksai manifestas.
- Tokį didelį? - Ji tokia liūdna.
Ji sėdi aukštai ant kupetos kaip kokia hercogienė. Tik jos siluetas ryškiai matomas ant mėlyno dangaus.
Ji nuleidžia rankas ir susimąsto.
- Kam tie turtai reikalingi? Mes turime dabar mažą ūkį, su keliomis karvėmis, daug vištų, gražus sodas. Ar mes nelaimingi?
Ją slegia nuo dangaus nukritęs išteklius ir laimė. Ji bijo didesnės laimės. Ji bijo katastrofos.
Ji žiūri savo pajaunėjusiomis, liūdnomis akimis j jį. Jis pamato šitose akyse dėkingumą. Ištikimo šuns dėkingumą. Kuris taip dažnai bijo šeimininko. O meilė? Meilė pasirodys kartu su neapykanta, - taip jis mano.
- Ak, šneka. Žinoma, pirksim! - pasako Eimutis: jis žinosi ką darąs.
Ji bijo jo.
Duotąja "dvaro pirmininko" teise Kazimieras aštriai sušunka ant jų:
- Besišnekėdami, ponai, daug šieno nesugrėbsite! Ar nematot, kad lietaus užeina!
Tai tiesa. Eimutis šoka dirbti. Jis nusivelka net liemenę, atsiraito savo šilkinių marškinių rankoves ir dirba už kelis. Dobilai tokie gražūs, gaila juos sulydyti. Bet vis dėlto jam atrodo, kad jis žaislo dėlei grėbstinėja juos, tarytum jis grėbstinėtų kokio nupjauto parko minkštą žolę.
Eimučio žmona, visa tiek pajaunėjusi, atsigavusi, kaip tikroji, kuo patogiausiai nusiteikusi skaisti sodietė, praeidama pro šalį Kazimiero, kumštelia jį į raumeningą kaip orangutango kuprą ir subara:
- Su tais savo amžinais rėksmais! Tik barasi. Nė su žmogumi neduoda pasikalbėti. Pirmininkas!
Žodžius "su žmogumi" ji ištaria beveik kaip: "su kunigu". Taip gerbia ji savo šeimininko vardą. Dabar vienmarškinio, atsiraičiusio savo šilkines rankoves.
Ji staptelia valandėlę, prisimerkia ir žiūri į Kazimierą. Jis atrodo kaip senas kelmas, voratinkliais apsikabinėjęs. Ji norėtų jį padegti, tą kelmą.
Ji pamiršta visai grėbti. Ji žiūri iš tolo į Kazimierą ir anuliuoja jį. Prieina išvadą, kad jis nėra toks bjaurus. Jei reiktų, šitoksai tai tikrai galėtų ir gyvastį už ją paaukoti. Tas kerėbla ir gramėzdas. Toks jis niūrus ir rūstus jai visuomet atrodo. Bet taip atrodą vyrai, jai matos, viską gali.
Jis dažnai, net pabrėždamas, vadina ją ponia. Bet taip ir reikia. Nors šiaip jau ji kiek bijo šio laukinio žmogaus.
Ji dabar žiūri į jį ir juoko dėlei įsivaizduoja jį amerikiečiu. Su grynai nuskustu pasmakriu, su aiškiais šilkiniais marškiniais, "kaip manojo".
Aprengtas amerikiečiu, jis atrodo dabar ne toks jau senyvas kaip pirma kad.
Kazimieras stovi apsivilkęs amerikietiško fasono drabužiais, žinoma, kasdien nevilkimais ir šiaip jau nesuvilkimais net ir per "dvidešimt metų". Drabužiai mėlyni, net žiba. Pečiuose - daugiau vatos. Batai bukais, pripampusiais galais. Aukščiausias vyriškio parėdalo laipsnis. Ji net suploja rankomis:
- Tikras amerikietis. Tai - Kazimieras!
Kazimieras nudulkina rankove savo kaubojišką skrybėlę, užsideda ją šauniai ant galvos ir sako:
- Dabar tai aš amerikietis. Pavyk mane!
Žmona, taip jis nesako, bet šeimininkė girdi, tarytum jis taria žodžius: ji taip svajoja.
- Pavyti raišą žmogų. Juokai!
Ji meta savo pleką, pasikasoja ir vejas.
Bet amerikietis - tolyn.
Juokinga toji Amerikos šalis. Raiši žmonės, ir tie nepavejami... Ji pradeda nejuokais vytis, bet jis toli. Jis nepavejamas. Jis pradingo. Jo vietoje stovi senasis Kazimieras dygliuota barzda kaip karpyta viela ar tarka, sukedentais dobilų priveltais plaukais ir šaukia:
- Jei ponia taip dirbsi, tai velyk namo eik. Tiek šieno pridarkyta. Man tokio darbo nereik!
Tai tiesa. Bet senas Eimutis juokiasi. Jam viskas panašu į sceną. Nors dobilų visur pilna pritaršyta.
Eimutis nutaria, kad jo žmona šiandien pavargusi. Pirma šiandien kėlusi, pirma sužiūrėjusi pusryčius. Dobilų plekai sunkūs. Tad jis sako Kazimierui:
- Nėr ko daug reikalauti iš moters. Mudu paspauskime grėblius!
- Paspauskime. O kai lietus priplaks pataršas, kas atsakys.
Jis rūpestingai rankioja žmonos paliktus plekus. Jis jaučia, kad vis dėlto jo, Kazimiero, darbu ir sumanumu laikosi visas šitas ūkis, jam, kaip Herkuliui, paremiant ūkio skliautus. Ir pats Kazimieras turbūt mano, kad jei jis sprūstelėtų, tai ir tie jo laikomi skliautai subyrėtų ir nuo dviejų jo globoje esančių žmonių nė taško nebeliktų. Jis laiko todėl tvirtai, kaip gerai užgrūdytas plienas. Be to, jis dievotas ir senobiškas. Jis - šio ūkio druska ir tradicija.
Eimutienė nė kiek nenusimena. Ji net juokiasi. Ji supranta, kad čia viskas - juokais, ir šieną čia galima taršyti kiek nori, ir ne laiku sustoti ir pavėpsoti, niekas už tai nevainos ir pikto žodžio netars.
Į Eimučio ūkio apkasus šiandien įsibrovė du priešai. Nors, rodos, visos sargybos buvo gerai sužiūrėtos ir tiltas pakeltas. Begrėbiant visiems dobilus, beskubant baigti, į ūkį atėjo du žmonės. Diedas ir bobutė, tarbomis nešini ir apsirengę kaip elgetos nuplyšusiomis pilkomis milinėmis.
Žmona net išbalo:
- Tai mano kaimynas! Dėdė su dėdiene... Netikėk nė vienu jų žodžiu ir varyk juos šalin!
Ji pati nuėjo paskubomis namo.
Eimutis stebėjos, kaip šie žmonės galėjo aptikti jo ūkį ir sužinoti, kad jų giminaitė yra čia. Garsas apie jų susituokimą yra, matyti, pasiekęs ne tik Kauną, bet ir daug plačiau.
Linkčiojimo ir sveikinimo galo nebuvo.
- Sakyk, tokie turtai! Dobilėliai ar šiųmetiniai?.. Ar gera žolė? Sako, eisim, pažiūrėsim, gal atsimins po senovei. Runkulėlių ar ko, žinai, senatvė! - Eimučiui senis atrodė visai kresnas, nors į krakoviaką su savo naginėmis, o įkrėtus po burnelę - tikrai sumaniai padainuotų, savo "žonkai" pritariant. Be tos žmonių komedijos. Dėdyla net atkišo savo sąmoningai iš namų paimtą tarbą, it būtų rinkęs į ją krintančius "runkulėlius". Taip tvirtai jis tikėjo savo įkalbinėjimo dovana, tas artistas.
Eimutis išėmė dešimtinę, padėkojo už vizitą ir įteikė seniui. Nors ir priėmė žmogus ačiuodamas, bet, matyti, jis buvo nepatenkintas šitokia kryptimi. Jis buvo linkęs iš prigimties labiau adoruoti dovanas, teikiamas in natura, negu "slidų" pinigą, kuris gali pasidaryti dar slidesnis, grįžtant juodviem dabar per miestą.
Kol Eimutis dorojo piniginius reikalus su svečiu, apsukrioji žmonelė nutaikė progumėlę ir suspėjo nušauti į namus ir pasimatyti su Eimučio žmona.
- Negera šalintis savo giminėlių. Buvau andai palociuje, ponaitis pamatė ir šaukiasi, ar tiesa, kad ištekėjusi... Sako, jei kiti gali imti, galėjau ir aš ją paimti. Žinai, girtuoklis, nosis paraudusi... - stengiasi linksminti boba.- Gal, ko gero, dar ir čia apsilankyti...
Eimutienė net ausis užsikišo, taip įkyri jai buvo ta žmona. Pagaliau delegacija nužingsniavo nurodytuoju taku. Tolimuose laukuose tematyti tik du pilki, vis mažėją taškai, ligi visai juodu pradingo.
Vakarienės metu Eimutienė nuliūdusi. Kiek kalbina nekalbina Eimutis savo žmoną, ji dedasi pernelyg užimta, o pati galvoja apie kitką. Ji gudri. Kaip moteris.
Eimutis ilsis. Jam gera. Jis paglemžtas vien ūkio logikos ir tvarkos. Daugiau, rodos, jis neatsako už savo darbus - patys darbai jam sudaro planą. Ūkis tvarko, jis eina jo programa. Jis tampa tikru ūkininku. Jis, vakarui užstojus, sėdi vienas ir leidžia savo cigaro dūmus ir yra visiškai patenkintas praėjusios dienos darbu ir būsimais, brėkštančiais darbais. Prieina tyliai jo žmona ir uždeda jam ranką ant peties. Ji pirma to nedarydavo. Bet kiek tat jam reiškia - šioji palysusi palaimos ranka - už viena tai yra vertas jo gyvenimo pakeitimas.
Kieme papsnoja stambus lietus. Jau pavakarys visai. Kauno žmonės linksminas, ir tenai griežia orkestras; girdėti, kaip miesto sode dunksnoja bosai.
Ant subangavusio ir nunerimusio Nemuno sielininkai rungiasi su savo sieliais, negalėdami jų nukreipti reikiamąja vaga. Sielininkai šūkauja kiek įveikdami, kad visi stovį ant medžių masės palydovai galėtų girdėti komandą ir tinkamai varyti plaukiančių medžių aslą. Kai kur ant sielių žybčioja dar lietaus neužgesinta ugnelė ties šiaudų lindynėmis. Į vyrų balsus atsiliepia šokinėjąs ant sielio ketvirtainio šuva savo staigiu lojimu. Ir tat gerai. Ir tat reikalinga! Eimučiui atrodo būtina ir reikalinga. Viskas gerai.
Jis net šiaip medituoja:
- Tu viską turi, žmogau. Žmoną, daržą, saulę. Bet tavo "ramiajai" komedijai dar vienos būtinos vaidytojos trūksta. Ponios Nelaimės. Be jos neįvyksta nieko rimtesnio šitame pasaulyje. Palauk, ateis ir ji!
Kai žmogus mažiausiai galvoja apie ją - ji čia. Prašom! Žmogus, pažvelgęs į saulę, ją pamatai; dirstelėjęs aukštyn nuo žemės maitintojos ir savo nelaimių versmės, ją pamatai. Ir, nekeldamas galvos nuo žemės, į juodą jos purvą ar į purią žemę žvilgsnį įbedęs, ją sutinki. Kad ir kasinėdamas, sakysim, agrastus pavasarį ir įsidurdamas pirštą, ir, nepaisydamas tokio "niekniekio" ir per neatsargumą, būdamas tikras agrikola, užsinuodiji sau kraują.
Tada pasirodo ji savo skaisčiausiu pavidalu, puikiausiais, efektingiausiais apdarais, su dalgiu ir apverstu smėlio laikrodžiu, - išbyrėjusiomis tavo valandomis, pačios ponios Giltinės asmenyje. Žmogau, kai tau gaila palikti tavo nebaigtus kasti agrastus, nekalbant apie viso sodo vaisius ir jo pavasario puikumą!
Ji mėgsta rengtis taip įvairiai, ir jos veidas nėra nustatytas, visiems ją besergintiems detektyvams dirbant kartu. Nė jos gyvenama vieta nėra surasta. Mirtis čia. Žmogau, pasisergėk! Kask, jei gali, atsargiau savo agrastus!
Bet Eimutis ūkininkas. Jis pamato savo žmoną ir sako jai:
- Dobilai vis dėlto pavyko šiandien visi sudoroti!
Skaidrioje jo sodžiaus buityje tai nėra jau menki dalykai. Šieno pilni galai bus prigriauti. Oho! Jis net pasisako žmonai:
- Žinai ką, aš manau išsinešdint iš miegamo į daržinę gulti. Ten anksčiau galima bus nubusti. Saulė pro skliautus - ir tu kelies. Ne taip kaip čia.
Žmona visai anemišku balsu sutinka, bet ji galvoja apie kitką.
Eimutis pažiūri rimtai į savo žmoną ir paklausia:
- Ko nuliūdai? Ar vėl kas...
Ji supranta, ko gali paklausti jos vyras. Uždeda jam pirštą ant jo lūpų. Nieko nekalbėk. Jai gera.
- Eikime į Kauną muzikos pasiklausyti! - Jis susigriebia žodį ištaręs.
Bet ji mandagumo dėlei atsako:
- Kitą kartą!
Jinai pažiūri ypatingai į jį, susikaupia ir paklausia:
- Ar tau iš tiesų gera su manim? Kad galėčiau, aš pamesčiau tave. Tau būtų geriau vienam.
Jos posakis atrodo tiek nerimtas, kad jis nieko neturi atsakyti. Bet jis bara ją savo žvilgsniu. Tokių niekų nereikia kalbėti!
Pramogos dėlei jis pradeda pasakoti jai apie savo keliones. Kur buvęs, kurias šalis matęs. Jis bovina ją kaip išmanydamas, kaip vaiką. Tokių valandų nedaug gyvenime.
- Ar tau ne gėda su tokia? Tu viską matei, o aš tokia tamsi!
Jis ilgai stebi ją. Kaip moterys gali greitai pasikeisti! Prieš jį stovi aukšta, laiba, skaisčiais juodais drabužiais apsivilkusi žmona (juodais drabužiais vilkėti ji ypač mėgsta, kaip po kokių pakasynų ar gedulo). Bet kaip jie pritinka prie jos akių!
Jo žmona skaisti.
- Jei vienas būtum, turbūt keliautum. Greit ruduo.
- Ne! Dabar nebekeliaučiau!
- Na, jei aš paprašyčiau... - ji koketuoja.
- Tu paprašytum? - Ta mintis atrodo jam kurioziška. Bet jis nusitveria ją. Tokia ji keista, ta mintis. Neaiškiai jam blykstelia - išvežti žmoną kuriam laikui iš čia ir parodyti jai kitą pasaulį.
- Na, jei keliautum, kur norėtum? - jis tvirtai tikisi išgirsti: "Į Jeruzolimą".
- Man čia gera...
- Ne! Betgi sakyk man! - Jis, kaip žaisdamas su kokiu mielu vaiku, dovaną laikydamas sugniaužęs saujoje ir nerodydamas, liepia įspėti. Nors ji vis vien teikiama vaikui.
- Na!
- Jei taip nori - į Paryžių!
- Kur?
- Į Paryžių...
Jis pirmą kartą negali suprasti gerai žmonos. Jis tariasi apsirikęs ar ne taip nugirdęs.
- Kodėl taip? Kas tau sakė?
- Ponaitis... dvare! - ji buvo atvira. Ji buvo visuomet su juo atvira, iki koktumo. Nors jis jos niekuomet neklausinėdavo.
Jis galvoja.
- Bet gerai, važiuoti dabar, kai toks darbymetis... - Jis maža tetiki pats savo "darbymečiu". Jis mąsto apie kitką.
- Juk tu pats taip norėjai...
Žmonos mesta mintis giliai įstringa į Eimučio sielą.
Jis ją realizuoja.
Eimutis čia pat nutaria keliauti su savo žmona į Paryžių.
Netrukus jis susiruošia.
- Kokie mudu darbininkai, kai tu visuomet užstoji per daug mane!
Kazimieras atsisveikina rimtai ir nieko nesako. Nors jam, daugiausia tikro stiliaus dėlei, šeimininkas ir teikia gražią kolekciją įsakymų ir pamokų, kaip "daboti ūkį". O kipšas turbūt mano: gerai, ateis laikai, kada jūs, bevažinėją po užsienius ponai, sugrįšite ir pradėsite misti iš mano rankų. Jo dirbamos žemės vaisiais. Be ūkio viskas kita niekis!
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
