404 Jurgis Baltrušaitis "Poezija" | Antologija.lt

Jurgis Baltrušaitis - Poezija (Poetry)

About text Content

AUKURO DŪMAI

III 


Akordai

Suniūniuok, graudi birbyne, 
Savo maldą vakarinę - 
Liek ją žmogui į krūtinę!

Jis vis krūpsi, jis vis grunda, 
Nusimaldęs vėl sujunda -
Užniūniuok jo kartų skundą...

Jau arti naktis mįslinga,
Bet dar daug ko širdžiai stinga
Kruopščios suoslės neužminga...

Skalsūs žemės rūpestėliai, 
Jie į sapną sliuogia vėlei 
Kaip vaiduokliai, kaip šešėliai..

Jei, birbyne, vis niūniuosi, 
Gal, užmigdžius žemės suosį, 
Tu jo sapną užliūliuosi...

Vis dar išmaldos neradę, 
Slūkit, alki, troški, bade - 
Snūsk, širdie, ir būk bežadė!


Daina

Rože mano, tu liūdi, 
Į našlaitę pavėdi!

Liaukis, sese, juk, dievaž, 
Graudžio kupinas ir aš...

Vargęs, verkęs, supratau - 
Skirta man, kas skirta tau.

Lygiai vystu aš, kaip tu - 
Kaip žydėjova kartu....

Vėjas po dienos kelius  
Blaško tavo lapelius...

Kas gi, žiede, nedejuos, 
Kad praeivis mina juos?

Tu nelaimėj ne viena -  
Skriaudžia ir mane diena...

Kaip margi žiedai daržų, 
Smurgsta širdys pamažu...

Kropia - ko tu nežinai - 
Žemės viltys ir sapnai...

Aš ne visa pasakiau - 
Bus po sunkumo sunkiau.

Ne dėl to, kad tu taupi, 
Šiandien vos-ne-vos kvepi...

Kaip žiedai skursnos svėrės 
Tavo grožis subyrės...

Lauk, kiek nori - neatgis, 
Ką išplėš diena vagis...

Veltui vakaras raudos 
Būtos ryto valandos...


Vienatvės giesmė

Ant jūroje, kur vėtra kaukia - 
Įsidėmėk, širdie, gyvai - 
Vos susitikę, skirias, plaukia, 
Verpeto žaislas, du laivai...

Siūtingos vilnys tyška, glerga, 
Vis prausia kaktą eldijos - 
Ar supa ašaras ir vargą, 
Ar gal liūliuoja laimę jos?

Laiveliai skyrium tęsia kelią 
Ir savo draugbrolio mįslės, 
Nė kas jam kaita, ką jam gelia, 
Abu atspėti negalės...

Tik tampo vėjai burės drobę 
Tarp įsisiautusių vilnių - 
Kažin ar išmaldą, ar lobį 
Klajokliai slepia po deniu...

O kai sujuoduos kranto juosta, 
Per jūros sūkurius, gelmes 
Abu jie skyrium slinks į uostą
Ir skyrium inkarą išmes...


Mirksnio melodija

Mirksnio gėrimas saldus - 
Magi, gundo kaip midus... 
Pilkis, džiūgauk, kur gali - 
Tik taurelė neimli...

Kai rūpi širdis žmogaus 
Šio skanėsto paragaus, 
Ji vis svaitės, skęs sapnuos, 
O atbudus aimanuos...

Nes kas mirksnius kopinės, 
Tas, neklausdamas žynės, 
Greit atkus ir pats matys, 
Kad ne bitkopis būtis...

Nes po gęstamos puotos 
Kaip pabaisos jį apstos 
Šmėklos, žinomos seniai, 
Žemės kelio slėpiniai...

Svaik, ką gundo svaigulys, 
Klysk, kas klydęs, vėlei klys 
Laimės brydį tas suras, 
Kas pamils būties aitras...

Alk, kas alksta germenos 
Pilną džiaugsmą tas žinos, 
Kam jau bus saldi kieta, 
Sužiedėjusi pluta...


Sutemų giesmė

Tuštėja, tilsta pūdymai aptemę... 
Jau kaimenė atslinko į nakvynę, 
Ir tik - atokiai - laimindamas žemę, 
Dar tęsia varpas psalmę vakarinę...

Ir dar - toli - saulėlydžio sulaukę, 
Būriai piovėjų darbo dainą graudžią, 
Taip pat palaimos kupiną, užtraukia, 
Bet greit ir ji duslėdama nugaudžia...

Tylos užburtas, žemės ratas mąžta, 
Ir ji visa - lyg slėpinio šventovė,
Kur, žmogau, tu meni mįslingą naštą - 
Tą, ką kaip duoklę tau. diena užkrovė...

Ir nū, kai mirksnis amžino neskaldo,
Kai spiečių spiečiais skaisčios žvaigždės teka,
Nugirsk, širdie, visatos tylią maldą
Ir ką naktis kaip amžių sekmę seka...


Pasaka

Vieno daržo gentys, augo
	Apynys ir ropė - 
Ji vis žemės slenkstį saugo,
	Jis į dangų kopia...

Apynėlį kartis remia -
	Kelias jo aiškiausias... 
Vis gilyn į tamsią žemę
	Ropė kurmiu rausias...

Nors drauge jiems saulė liepė
	Puošti žemės brydį, 
Jie kits kitą kykždo, šiepia,
	Sau abudu žydi...

Bet kai rūsčios audros purto
	Apynį per stropiai, 
Trokšta jis tik tokio burto,
	Koks seikėtas ropei...

O kai vargšę ropę engia
	Ankštas lysės plotis, 
Ji vis stengias, neįstengia
	Apyniu vyniotis...

Šis gi, kai nutilsta žaibas,
	Nors žemyn pasviręs, 
Kad ir aukštas, kad ir laibas,
	Kad gražuolis, girias...

- Tavo spurgas, - ropė sako, -
	Apynojų priedas, 
O šalip darželio tako
	Aš visa - kaip žiedas...

Kad jau kyla barnis, spėja
	Tulpė, jų kaimynė - 
Ji, kaip sesė ir teisėja,
	Daržo tiesą gynė...

Girdama visus, kas vargo,
	Ji neleidžia vaido
Ir darželio ruožto margo
	Į dalis neskaido...

- Lygūs jo ir tavo žygiai,-
	Taria ropei tulpė,- 
Jis, kaip tu, drauge ir lygiai 
	Žemės molį čiulpia...


Žibutė

Subudo tyrai, saulę pajutę, 
Ir štai padangės sesė žibutė 
Stiebias į ryto žydrį bedugnį, 
Į žemės dieną, į amžių iignį...

Ir kai ji puošia pagirio brydį, 
Visatos pilnis jos žiedu žydi, 
Ir ji kiekvieną giją viengungę 
Į amžių gyvą audinį jungia...

Ir šit per kerą jos menko diego 
Atbunda tyrų akmens iš miego, 
Ir vėlei grįžta į saulės puotą 
Visa, kas buvo nuvainikuota...

Ir nors žibutė iš molio augo, 
Ji amžių mįslę skelbia ir saugo... 
Jos žiedu toliai ir saulė kvepia - 
Kaip daug ši žemė dangiško slepia!

Ankšta ir trošku po žemės stogu, 
Kur tyko vargas, iškėlęs rimbą, 
Ir gyvio mįslės gandina žmogų 
Ir kur nuo plėnių vargeta žlimba...

Ar auksu stiegtas, ai remtas moliu, 
Kaip žvirblio lizdą skursnos palėpė, 
Jis nuo visatos, nuo saulės tolių 
Mus sargiai slepia, kaip amžius slėpė.

Ir tavo turtą, šio ankščio verge, 
Pelėsiais dengia laikas kaip voras, 
Ir ką tu šykščiai tausoji, sergi, 
Valdo likimas, ne tavo noras...

Rūpesčių sluogas, sopės be vardo, 
Gauja abuoja tave užpuolę, 
Visa, kas tavo renčiama, ardo 
Ir vysto tavo širdį varguolę...

Po žemės stogu dunkso šešėliai - 
Jie žindo saulės ilgesį didį 
Ir teišnyksta tik valandėlei, 
Kai mūsų širdys sapnais sužydi...


Rudens daina

Keičia, staigūs ir mįslingi, 
Žemės tako vingis vingį, 
Ir tu minti negali, 
Kas greta ir kas toli...

Buvo saulė, buvo mėlis, 
Bet užėjo debesėlis, 
Sudundėjo dargana, 
Ir apsiverkė diena...

Nū dar saulė visagalė, 
Ir dar visa marga, žalia, 
Bet jau, pažibos daržų, 
Byra rožės pamažu....

Kas dienunta degė, žėlė, 
Blįsta, gęsta pamažėle - 
Nyksta lapai ir žiedai, 
Ryto saulės pažadai...

Ir rudens pakalnei vėsiai 
Lieka plėnys ir degėsiai - 
Amžių gaisro kibirkštis, 
Žemės sapnas ir viltis...


Giesmė

Muškit būgną, kaip kas moka! 
Piaukit aviną dviragį - 
Šiąnakt žemės vargas šoka, 
Metas tiekti, kas kam magi!

Kas daug alko, tepuotauja - 
Vilkit veikiai keptą tekį 
Tiems, kas pelnė pupų saują, 
Ręžės, duso už dvylekį!

Liaupsink trupinį, birbyne - 
Ūžkit, vyrai storabalsiai, 
Viešių psalmę sutartinę, 
Garbę bėdžių plutai skalsiai!

Šiąnakt mūsų ruožtas, broliai, 
Šiąnakt, sesers, mūsų spėtas, 
Kai jau minga žemės toliai, 
Kai tylus dangus žvaigždėtas!


Uola ir vilnys

Nors siaudžia, šniokščia rūsčios marios, 
Jų siaubą nugali tyla, 
Ir veltui audros vilnys svarios 
Pajūry grumias su uola...

Gelmių galiūnės, čia jos irios, 
Ir puoląs krantą jų būrys 
Su juo tik mirksnį pasispyrios 
Ir - gailiai kriokdamas - sukris...

Štai kyla milžinas ir mąžta, 
Ir, grėsdamas glėbiu plačiu, 
Jis veikiai meta savo naštą
Nuo jau nuilsintų pečių...

Štai kitos vilnys, jos jau - putos, 
Jos romiai čiurkštelia ir nū 
Paeiliui tilksta lyg nebūtos, 
Lyg sapnas tarp sekmės sapnų...

Stūksok, stūksok, didžiuokis, uola! 
Tu jūros siūtį suvaldai - 
Jos vilnys tau. po kojų puola 
Ir tyliai nyksta visadai...


Vakaro varpas

Tiems, kas budi, tiems, kas minga, 
Vakarinis varpas gieda 
Psalmę darnią ir mįslingą, 
Plėnis laimina ir žiedą...

Sugiedojęs jis vis dunda, 
Stabdo sėją, baigia orę, 
Tramdo graudį, guodžia skundą, 
Maldo širdį daugianorę...

Ten, kur žemė pančiais movi, 
Supa varpas savo šerdį - 
Duoda sapno didį dovį 
Tiems, kas lema, tiems, kas merdi.