Jurgis Baltrušaitis - Poezija (Poetry)

About text Content
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
AŠARŲ VAINIKAS
Pirmoji dalis

Daina

Kalnus išgriovęs, daug uolų sudaužęs, 
Kalnų upelis renčia savo lovį - 
Putoja, purkščia, šniokščia, kriokia, laužias, 
Versdamas visa, kas ant kelio stovi...

Jis savo vingius vis į tolį kasa, - 
Ir tu, vergeli, į jį atsižvelgęs, 
Sutelk rūstingai visą savo drąsą, 
Kaip jis išveržti laisvę uoliai stelgias...

Mieguistą šilą viesulas užpuolė 
Ir purto, drasko paukščio gūžtą irią, 
Ir linksta, braška eglelė varguolė, 
Nulaužtos šakos blaškosi po girią...

Bet, audrai dingus, po žvarbio, po baimes, 
Dangun vėl stiebias smilgelė žalioji, - 
Tu vienas, verge, užgautas nelaimės, 
Į žemę kniubęs, verki ir vaitoji...


Klajoklio stygos

Aš daug, jau daug išvaikščiojau dienų, 
Dienos belaisvis, ir toliau einu 
Žmogaus skirties nubrėžtais man keliais, 
Kiek eiti dar likimo saikas leis...

Aš daug žiedų radau aušros darže, 
Daug jų su.mindžiau, eidamas ežia, 
Ir užėjau erškėčių dar daugiau, 
Ir vien menkai laimėjau, ką rengiau...

Ir supratau, skausme ir ilgesy
Kaip, žemės prote, aklas tu esi,
Nes štai nakčia stebiu spiečius žvaigždžių,
Bet, kurčias, aš jų psalmės negirdžiu...

Nes tu, žmogau, taip skaudžiai nežinai, 
Kas - valandai, kas trunka amžinai, 
Kur tu, lašeli jūros vandeny, 
Drebėti siųstas ir iš kur eini...

Todėl širdis taip alpsta, ir todėl, 
Ant žemės kniubęs, laukiu vėl ir vėl, 
Ar kas pagalbos ranką man išties 
Nuvokti mįslei ryto ir nakties...


Gegužės daina

Pražydęs sodas ir šilas ūžia - 
Linksmoms vestuvėms puošias gegužė... 
Skruostai raudoni, mėlynos akys - 
Stebiu, kaip stiebias kaštanų žvakės 
Ir kaip lelijos ir baltos rožės, 
Saulės draugužės, žiojasi, vožias...

Netaupo viešnios šilko nei drobės, 
Žaliais šilkeliais juosias ir gobias, 
Bet ant jaunoji, ant obelytė 
Maloniai žiedu vaišina bitą, 
Stiebias didingai kaip karalienė, 
Lyg pienu prausias, maudosi piene...

Žaliais audimais išklotas kelias, 
Svyruoja, virba žalios skarelės, - 
Kykai ir raiščiai, sagos geltonos, 
Lieknos viršūnės, šakelės plonos - 
Galingas džiaugsmas širdį pagauna - 
Kaip visa marga, kaip visa jauna!


Vyturėlis

Veikiai ryto liepsnos kūrės, 
Jau dangus - lyg žydros burės... 
Linksma minti tyrų smėlį - 
Sveikas, dievo vyturėli!

Vos iš žydrio tu pragydai, 
Mano troškį girdai, gydai - 
Žemės alkis lyg ir niekis, 
Tad sruvenk, giesmele, liekis!

Daug kas vilčiai neatkurto... 
Berk stebuklą savo burto 
Į bėdulį kurčiaširdį - 
Jis tik savo skurdą girdi...

Suok ir žadink žemės dieną, 
Ir prikelsi aliai vieną - 
Sek, kas kniumba, sparną langų, 
Ir jis styptelės į dangų!


Giesmė

Skalsink, dieve, mūsų duoną, 
Tiek žirnelį, tiek aguoną, 
Visą žemės vargo kluoną...

O numaldęs alkį, alsą,
Stiprink dainiaus dvasios skalsą,
Duok jo kanklėms varpo balsą...

Nors, kas sėta, noksta, kvepia, 
Stumdyk, verge, žagrę lepią - 
Ji rytojaus žiedus slepia...

Daug dainelių jau skambėjo, 
Jos tik mirksnį mus žavėjo 
Lyg lengvutis sparnas vėjo...

Dainiau, metąs džiaugsmą pigų, 
Semk iš skausmo, ne iš knygų 
Žodį, dievo žaibui lygų...

Tą, kuris mums galią duoda, 
Verčia aušti naktį juodą, 
Skelbia viltį ir paguodą...


Apynys

Apynėli, žaliaplauki, 
Apynėli, mano broli, 
Vos tik saulės susilauki, 
Augi, žindi žemės molį...

Ir, užpynęs savo daigą, 
Tu kimbi, rezgies į tvorą 
Ir vyniojies apie smaigą, 
Vis į aukštį, vis į orą...

Saugok, dieve, tavo tįsį:
Žemės kartys - ramsčiai trupūs, 
Tu su jais kartu pašlysi, 
Ypač audrai įsisupus...

Jei aukščiau tu nori lipti, 
Imk nelūžtamą ramentą 
Ir, pakeitęs diego kryptį, 
Kopk sode į kryžių šventą...

Kas juo remias, nesukrūšta. - 
Stiprios jam nukaltos vinys, 
Ir nuo amžių jis nedūžta 
Ne todėl, kad geležinis... 

Kryžius žemės sodą valdo 
Atsiremk į petį stangų, 
Ilgink savo žalią valdą - 
Ir pakilsi tu į dangų...


Išminties spindulys

Krauk savo dalį 
Godžiai į klėtį - 
Laimi, kas gali 
Išsižadėti!

Vilioja žmogų 
Lobis užburtas - 
Po vargšo stogu 
Didžiausias turtas...

Klumpa ir ilsta, 
Kas velka naštą - 
Krislas nedilsta, 
Možis nemąžta...

Gink savo naudą, 
Aklas besoti - 
Vargšui neskauda 
Žiupsnio nustoti...

Laukia vien kuklų 
Dvigubos dalys, - 
Ir šiuo stebuklu 
Jis visagalis!


Ramunėlė

Ramunėle tu baltoji, 
Kad išpuoštum mano kelią, 
Tu iš dulkių atsistoji, 
Skaisčią pakeli galvelę...

Vargui - takui pro rugienas 
Tavo žiedas - džiaugsmo kraitis. 
Štai pasauly aš ne vienas, 
Jo bedugnėj ne našlaitis...

Skurdo skausmas lyg pagijo, 
Skausmo ilgesys nurimo, 
Ir krūtinė jau nebijo 
Kryžiaus žemės ištrėmimo...

Saulės taurę tu pripylei, 
Ir, tamsus, žygiuoju drąsiai, 
Ir širdis tik klauso tyliai, 
Ką tu giedi mano dvasiai...


Ąžuolas ir aguona

Šlama ąžuolas aguonai:
	- Didžio žiedo, menko grūdo, 
	Nei tu kvapui, nei tu duonai, 
	Dėl kurios ši žemė juda... 
	Tavo dienos taip neilgos, 
	Tu beveik kaip kitos smilgos, 
	Žemės vargui per laiba - 
	Tu jos tuščio pažiba!
	
	- Aš žinau, kad tu ne laibas, 
	Kad, didike, amžius stovi... 
	Ir tave sutrenkęs žaibas 
	Gal jau greit nuris į griovį... 
	Tu šlami iš amžių tolio, 
	Bet ir tu gimei iš molio, 
	Kur ir grįši vėl - bemaž 
	Tokiu pat būdu, kaip aš...

	Tu ištvėrei audros vėjus, 
	Jie ir mano diegą plakė, 
	Bet palinkus, padrebėjus 
	Aš stiebiuosi vėl kaip žvakė 
	Žerti žemės mįslei svarbiai 
	Ir žydėti amžių garbei -
Šit ką šnibžda aguona...
Šit ir baigiasi daina...


Vargdienio pasaka

Slėgia žmogų mažos bėdos... 
Vos kaip sutemų apuokas 
Ai kaip vakaro pelėdos 
Jos suverkaus, gęsta juokas...

Kaip žalingų gyvių spiečiai 
Veržias jos slapta į kiemą, 
Įsisiurbia, apsiriečia, 
Gaišta vasarą ir žiemą...

Vakar draskė, gnaibė, gylė, 
Šiandien verpalus sudraiko 
Ir stoge praplėšia skylę 
Taip, kad virkdo ir ne vaiką...

Iš čia pat, kaip ir iš tolo, 
Pučia sąšlavas į klėtį, 
Kasa kluone žiurkėms olą, 
Verčia plutgalį žiedėti...

Smaugia dieną skurdas juodas, 
Bet ir naktį tau į ausį 
Zirzia jis kaip piktas uodas - 
Tu jo niekad nepagausi.

Jam negaila bėdžiaus bausto 
Ai tu dainius, ar artojas, 
Jis rankas be pančių kausto 
Ir be pančių veržia kojas...


Širdies švytuoklė

Visa, kas bręsta per rytą, 
Audros per dieną išmėto, 
Ir visa nyksta, kai niaukias 
	Vakaro tyrai...

Žemės širduže, liaukis 
Verkusi apsto žadėto, 
Niekinus žiupsnį pelnytą, 
	Kuris nebyra...

Visa, ką žemė augina, 
Turi kovoti ir irti, 
Linkti, ir blėsti, ir vysti 
	Kaip žiedas dykas...

Neregio prote, tu klysti - 
Žemės gimimą ir mirtį 
Gretina lygiai ir pina 
	Amžių vainikas...

Visa, kas kruta, kas rangos, 
Amžiams negęstamiems dygsta, 
Amžiai suraizgė į viena 
	Liūtą ir slieką...

Melskis už naktį ir dieną, 
Nes, kas pasėta, nenyksta, 
Nes nuaidėjusios bangos 
	Jūroje lieka...


Upelis

Va, upelis, va, giedrutis -
Kas jam akmens, kas jam kliūtys!
Žemėn jis giliai įdubo
Ir čiurlena, straksi, skuba...

Bet tenai, kur širdys kali, 
Veikiai čiurškia jis pro šalį - 
Lyg aplenkia vargo klėtis, 
Kad netektų jam žmonėtis...

Tu vis sergies žemės grumstų, 
Kad tavęs jie nesudrumstų, 
Bet pasuk, upokšni, kelią 
Ten, kur vargšui širdį gelia,

Žybtelėk į skurdo ūkį - 
Tavo pasakos jis lūki 
Apie aušrą, apie kraštą, 
Kur šios žemės vargas mąžta...

Ir iš ten, kur skausmas vieši, 
Gal tu ašaras išneši, 
Šios pakalnės skalsią mantą, 
Į giliųjų jūrų krantą...


Marcia eroica

Gavęs dalią bristi, eiti, 
Stiprink kojų drąsą, greitį, 
Kad nueitumbei dar gyvas 
Ten, kur eisi, nevėlyvas...

Per vingiuoto kelio tįsį 
Daug pralenksi, daug pavysi, 
Ir, jei tektų atsilikti, 
Neįpulk į tuščią pyktį...

Daug kas bastos po rugienas, 
Bet vis tiek vaitosi vienas 
Ir, jei kitą kelio klausi, 
Tu užtiksi kurčią ausį...

Nes jis gavo kitą kelių, 
Nors, kaip tau, jam širdį gelia, 
Kad, kaip tu, jis pats nežino, 
Kaip išbristi iš purvyno...

Ten, kur gluosniai šlama, dreba, 
Palinkėk jiems dosniai labo, 
Jei priglausti jų pavėsy 
Savo alsą panorėsi...

Pakeliui užtikęs bitą, 
Laimink vienišą mažytę, 
Kad privilktų sau į korį 
Tiek medaus, kiek vargšė nori...

Auštant garbink dieną šviesią 
Ir keliauk su saule dviese, 
Audrai dūkstant, tark - tešniokščia, 
Purto tavo krepšį plokščią...

Kai pradės naktužė kristi, 
Stenkis, broli, nepaklysti, 
Ypač ten, kur kelias sukas, 
Kur jį dengia žemės rūkas...

Jei smalsuolių atsirastų 
Ir mėgintų klausti, kas tu, - 
Atsakyk visiems, kas klausia, 
Nusilenkęs kuo žemiausiai, -

Kad eini į žemės tolį, 
Kad mini žemelės molį, 
Ne kaip lapas, vėjo pūstas, 
Bet galingo tėvo siųstas...


Mirksnio burtai

Gundyk, gundyk, Žemės vyliau. 
Tavo taurę aš pripyliau... 
Ženklink kaktą kryžium juodu -
Tavo kerui pasiduodu...

Radęs vergą tau palankų, 
Veržk saitus ant mano rankų, 
Bet gali neveržti kojų, 
Aš sau kelią pats pastoju...

Juk kas mirksniui lenkia širdį,
Jau tik savo sapną girdi 
Ir per žingsnį ar per sprindį 
Jau nemato, kas jam spindi.

Ir kai mirksnio žiedą skina, 
Jau neboja ar nežino, 
Kad už lašą, už apgaulę 
Jis išduoda amžių saulę...

Bruk man, vyliau, vėl, jei nori, 
Mirksnio bitės kimštą korį, 
Bet širdy jau. graudis vieši -
Tu jo karčio neatmieši...
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >