404 Jurgis Baltrušaitis "Poezija" | Antologija.lt

Jurgis Baltrušaitis - Poezija (Poetry)

About text Content

AUKURO DŪMAI

II 


Baladė

Kai po dienos aitrų ir vaido 
Rimtis pasklinda ir tyla, 
Neregimas po žemę braido 
Būties šventovės vaidila...

Jo delnas visą gyvį lyti - 
Ir tą, ką tu. širdy slepi, -
Todėl žibutė tyruos švyti 
Ir todrin rožė taip kvapi...

Kur vargo sluogas žmogų trikdo, 
Ten jis, kaip brolis sumanus, 
Šios žemės sopes slaugo, migdo 
Ir sargina žmogaus sapnus...

Mįslingos rankos būtį glaudžia, 
Ir vėl diena širdims lengva, 
Kai tėvo prieglobstyje snaudžia 
Sunki paklydėlio galva...


Akordai

Aušros, žydris, audros, rūkas - 
Taip būties malūnas sukas…

Linksmas vėjas keičia gūdų - 
Stumia sparną jie abudu...  

Bailiai, bailiai širdys plaka,
Skinant žemės tamsų taką...

Vis į tolį traukia minios - 
Tik viltis jų širdis gynios...

Vienas dairos - klydęs, verkęs -
Antras žengia užsimerkęs...

Amžių girnos mala, mala, 
Ir tik miega žino galą...

Kolei žemės viešės tęsias, 
Dvozgia troškis neužgesęs...

Glėbia. graižtvos šulės vidų, 
Bet svečiai išgėrė midų...

Sotus išteklius ir vargas - 
Tai žmogaus dirvokšlis margas…

Po pašlaitę, po rugieną 
Jis vis stumia sunkią dieną...

Tą gi, kuo diena jį engia, 
Naktį amžių žvaigždės dengia...


Giesmė

Tverk, kas kniumba, ramstį stangų 
Ir nebėk būties taurės, 
Kai diena prispęs žabangų 
Ir takus purvu apkrės...

Skurbk, jei piūtė kuo apgavo, 
Guoskis, jei žiedai nuvys, 
Bet tai visa juk ne tavo, 
Nes tu žemės imbuvys...

Amžių sėjai tavo orė, 
Tu jų įrankis darbus - 
Tai likimas mums užkorė... 
Taip jau buvo, taip ir bus...

Žemę rausdamas, norage, 
Nenustok dėkojęs jai, 
Kad į jos vargų viešnagę 
Siųstas, kviestas atėjai...

Nors ir daug tau širdį gėlė, 
Džiūgauk rūpesčių ugny,
Kad tu, saulės kibirkštėle,
Saulės baudžiavą eini...


Klajoklio melodija

Pagiry jau tyliai brėkšta... 
Va, jau šarka veja kėkštą, 
Ir - pušyno valdinys - 
Kala drebulę genys...

Šilas vėl - kaip skietas retas, 
Tad ir man jau traukti metas, 
Vėlei žengti, kiek galiu, 
Man nežinomu keliu...

Man užduota taką grįsti 
Per šios žemės karalystę, 
Kiek lemtis jo ilgio ties 
Ligi atilsio nakties...

Mano žygiai, mano dienos - 
Šlaitai, pievos ir rugienos, 
Kur, klajoklis, aš menu 
Mįslę tolių amžinų...

Toks jau žemės ruožtas margas, 
Kad gerovę tyko vargas - 
Čia kaitri giedros diena, 
Ten jau niūkia dargana...

Bet kur vargas ilsta, trokšta, 
Man paduos versmė girokštą, 
Lovą samanos paklos, 
Gins lauželis nuo miglos...

Siųstas tęsti žemės brydį, 
Aš žengiu į tolį didį - 
Linksmas, tvirtas ir darbus, 
Visa laiminu, kas bus...

Lygiai laiminu, kas buvo - 
Saulę, darganą ir krūvą 
Mano laužo pelenų, 
Dovį buvusių dienų...

Dėkui jums, kad pūtėt, vėjai, 
Dėkui, gluosni, kad šlamėjai, 
Kad žaliavot, kadagiai, 
Dėkui, lauže, kad degei!


Akordai

Vargo akys žlimba taip anksti - 
Sprogulėle, tu per greit gesti!

Jei, kaip man, sudegti tau. skubu 
Tvyksterėk paklydėliui žaibu...

Tesugriaudžia audros valanda, 
Aš sutiksiu viesulą malda...

Man jo laisvas siūtis nebaisus - 
Per ilgai aš tūnojau, tamsus...

Laukia vargas atpildo liepsnos - 
Nesulaukęs viešpatį vainos...

Gal liepsnoja toliuos visata - 
Aš būties žlibasis elgeta...

Gal jau žiora puošiasi naktis - 
Melskis, kas saulėtekį matys...

Gal ant žemės pilna žiburių - 
Aš iš saulės išmaldos žiūriu!


Žynys

Man žynys pasakė senas - 
Mirksnio saldis menkas penas, 
Pasidavęs kibirkštėlei, 
Tu į naktį krisi vėlei...

Širdžiai pokylio panūdus, 
Vėtyk amžių kultus grūdus, 
Kepk jų sąmalo vakartį 
Ir nuveiksi kelio kartį...

Tamsūs žemės tako vingiai, 
Bet kas žengia juo netingiai, 
Kad ir būtų klysta, pulta, 
Ras žadėtų naktigultą...

Kur pastoja kelią grioviai - 
Jei savim tu. pasikliovei, 
Prasibrausi neapviltas, 
Nes drąsa - tikriausias tiltas...

Girk klajoklį linksmabūdį, 
Treja tiek mylėk, kas liūdi, 
Nes taip likta, kad gražiausias 
Tas, kas ašaromis prausias...

Žydi sodai, dirvos veša 
Tam, kas linksmas kryžių neša, 
Ir po vargo stos jam spėtas, 
Lyg nakties dangus žvaigždėtas...

Kaip dangus žvaigždynus sega, 
Taip ant žemės visa dega - 
Bet žynys man nepasakė,
Kas - liepsna, kas - vaško žvakė.


Giesmė

Ne tam, kad pintumeis vainiką, 
Ant žemės marguoja žiedai, 
Tad, radęs rožę ar gvazdiką, 
Leisk jiems žydėti, kaip radai...

Jais žemė žeria savo lobį 
Ant amžių aukuro, ir tu, 
Nurėškęs rožę, būtį grobi 
Ir puošiesi grožiu vogtu...

Antai žibutė mėlynakė...
Antai skaistuolė lelija...
Jos žiedas - kaip altoriaus žvakė,
Žydėk, liepsnok kartu su ja.

Būties mįslė per rožę blyksi - 
Žydėk kaip ji, širdy kassyk, 
Kai žemės tyruos ją sutiksi, 
Ir jos stebuklo negesyk!


Don Žuano daina

Užkūrus žemės aukurą didį, 
Galiūnė saulė spindi ir žydi, 
Ir linksmas siaudžia šlaitas sušvitęs, 
Kai vieno žiedo ieško dvi bitės...

Sužysta pievos tarsi per kerą, 
Ir šilas laimės pasaką šnera - 
Ir tu, klajokli, širdį paguosi - 
Kai saulė tuokia pušį ir uosį...

Po visą žemės tyrulių tylą 
Pokylio skardo aidas sukyla, 
Kai per pakrantės dyklaukį plyną 
Dvi upės skuba į vandenyną...

Ir visa juda, visa atbunda, 
Sutviska žaibas, viesulas dunda,
Skleisdamas džiaugsmo psalmę pajūry, 
Kai vėtra jungia stiebą ir burę...


Ryto giesmė

Sužiro rytas, auksu juostas... 
Jau žemė žybčioja šilkais 
Ir kaista kaip jaunuolės skruostas, 
O greit visa kaip rožė kais...

Lyg putlios vėliavos ir raiščiai 
Jau skęsta debesiai ugny - 
Jų rikė blizga skaisčiai, skaisčiai 
Ir taip maldingai iškilni...

Šlaite, pakilus bokštais, švyti 
Migla, kaip smilkalas kvapus - 
Stok, žmogau, pamaldas laikyti 
Už žemės žiedus ir lapus...

Tu. ne laiku ir veltui rymai - 
Tverk žagrę džiugulio ranka, 
Nes tavo aukuras - arimai, 
O tavo prakaitas - auka!


Akordai

Štai žmogaus takeliai ir keliai - 
Baukščios viltys, drąsūs geiduliai...

Per laukus ir per girias tamsias 
Tiesias jie į keturias puses...

Siauras takas eina į pietus, 
Kelias gi į vakarus platus...

Kryžiai, gluosniai, kryžiai vėl ir vėl 
Kas jų tiek pristatė ir kodėl?

Vėžės, dulkės, grumstai ir podraug 
Trūksta ganių, kryžkelių per daug...

Daug viešnių atėjo šiais keliais - 
Su bijūnų puokšte ir dygliais...

Daug svečių, viešėjusių andai, 
Jau svetur išjojo visadai...

Braido vargas dieną ir nakčia - 
Pėsčias, raitas, žingine, risčia...

Slenka, eina vyžos ir lopai - 
Akmens, duobės, paukš ir suklupai!..

Girgžda, veža skurdą ir turtus - 
Į nakvynę ratas nespartus...

Vimpa tiltuos uolekties skylė, 
Ir purvu paspringsta stebulė...

Stok, lietuvi, skink kitus kelius, 
Kad išvežtų žemės vargelius.


Sparnų giesmė

Broli siauro žemės kelio, 
Kai širdis erdvės panūs, 
Pasiskolink iš erelio 
Nenuilstamus sparnus...

Tu iškilęs pamatysi, 
Ką aš pats daugsyk mačiau, 
Kaip kalneliai, girios tįsi 
Ir atokiai, ir arčiau...

Tu iš ten veizdėsi ruožtą 
Žemės tolių vidury - 
Skurdžią biržę, gluosniais puoštą, 
Kur tu smiltžemį ari...

Tai tos pat ertovės sprindis, 
Jūroj kilusi vilnis, 
Tad ir tavo pirkios grindys - 
Amžių tolių trupinys...

Ir tu grįžęs žengsi tvirtas 
Amžių išminties vardu
Ir žydėsi, neatskirtas 
Nuo būties mįslės žiedų...

Nes ką tylus amžiai krovė,
Ką dar kals žvangi diena - 
Ta pati būties šventovė, 
Vieno aukuro liepsna...


Rudens elegija

Nepažinti žalio miško!
Kas pamargo, kas išblyško... 
Daug kas svyri be vainiko, 
Daug kas visiškai išnyko...

Dulkės, kur ramunės mirė, - 
Braido grobuonys po girią, 
Žemės žiežula ravėja 
Jos pavėniais stypinėja!

Ji vis tyliai skina, skobia, 
Ką nurengia, ką nugobia, 
Ruošia savo ruošą rūsčią - 
Todrin girioje taip tuščia!

Tai rudens rimtis graudinga - 
Bet ir širdžiai daug kas stinga, 
Ir netesi, kas sapnuota 
Apie žemės trumpą puotą...

Daug žadėjo man žibutė, 
Menką pėdą riša piūtė, 
Juo, kad alkis, kaičia puodą, 
Daug talpesnį už aruodą...

Bet kur grūdas, ten ir pelas -
Kas žadėta, gal ne melas, 
Gal aš sėsiu sėklą vislią, 
Kai išminsiu gyvio mįslę...