404 Jurgis Baltrušaitis "Poezija" | Antologija.lt

Jurgis Baltrušaitis - Poezija (Poetry)

About text Content

Antroji dalis

II 


Bado giesmė

Tuba mirum spargens sonum
Per sepulchra regionum...

Šios pakalnės vytis Badas - 
Senas kerdžius, amžių vadas... 
Liesos lūpos jo - nežadas -
	Amžius dėvimą jo skraistę
	Amžių ašaros aplaistė...

Vyčio kelias kaulais klotas... 
Maitkaulis - jo rimbo kotas... 
Ir jo širmis nežabotas -
	Kur jis gaišo, kur jis žvengė, 
	Žemės verksmo aidas spengia...

Vytis muša būgną didį... 
Vyčiui tarpios raugės žydi... 
Eibės juodvarnių jį lydi -
	Ir, pajutę puotą trankią,
	Plėšrūs paukščiai klaikiai krankia.

Dunda būgnas: - Joja, joja!
Ir kur vytis kelia koją,
Visa kniumba ir ropoja - 
	Ir nuo jo garbės skelbimo 
	Žemės varpinės užkimo...

Telkia skurdą jo birbynė, 
Ir į Vado žvangią žinią 
Vargšai kuopiasi į minią - 
	Visa bruzda, lala, klega -
	Ir turtuolių pilys dega...

Dulkės, iros - ką jis siūlo... 
Kur jis vieši, visa dūla - 
Milžk, varguoli, beržo sulą - 
	Tu girdi galiūno būgną - 
	Gerk už Vadą iki dugno!

Iros, dulkės - ką jis žada... 
Gerk už žemės vytį Badą - 
Šiandien Giltinę jis veda...


Vilnies elegija

Stebėk, kaip jūroj vilnys siaubia, kyla 
Ir veržias, sraujos, iš pilnio į pilnį, 
Prie žemės slenksčio, į pakrantės tylą - 
Ir tu, klajokli, vien kartoji vilnį!

Štai atliulėjo iš tolio mįslingo 
Į kopos miegą viešnia baltagaurė, 
Sušniokštus plūdo į smiltį ir dingo - 
Nuleisk išgertą tavo mirksnio taurę!

Po jos ir kitos verpiasi iš naujo,
Ir kur jos lūžta, lyg nieko nevyko,
Tik sraujos čiurkšlės smiltį laižo, plauja -
Kur tavo eita, pėdsakų neliko...

Galingos vilnys, kol vėjai jas pučia - 
Jų skirtį baigia purkšmenos ir putos, 
Šios žemės pilnio netvarūs likučiai - 
Tokios ir tavo trumpos dienos būtos!


Baladė

Kaip vaiduoklis šampa žemė.
	Skurdžios pušys tyli... 
Vakarinis rūkas semia
	Mano tamsią pilį...

Ir iš šilo išsibrovęs
	Mėnuo jau suspindo, 
Ir pasklido blizgių srovės
	Iš jo aukso indo...

Ir žvaigždžių naktis nešykšti
	Tylai mano baro, 
Ir į tolį nečionykštį
	Vartai atsidaro...

Kur diena šlamėjo, šniokštė
	Po pilies pušyną, 
Tik švytuoklė mano bokšte
	Bilda, dūzga, tina...

Tai nakties raganiaus vaidas
	Žemės laiptais žengia, 
Ir duslus jo žingsnių aidas
	Sutartingai spengia...

Ir jis mano širdį neša
	Į tą tolį didį, 
Kur, kas bus, sudygo, veša,
	Kur, kas buvo, žydi...

Tuokia jis į gyvį vieną
	Būsima ir būta,
Kas kvėpuoja trumpą dieną
	Ir kas amžius kruta...

Tiesia Laikas amžių juostą
	Kaip upokšnis sraujas 
Į būties užburtą uostą,
	Vis tas pat ir naujas...

Aukso šydu. mėnuo dengia
	Mano tamsią pilį... 
Tik švytuoklė bilda, spengia
	Ji viena netyli...

Pina ji, kaip amžius pynė,
	Pasaką bepradę... 
Tai visatos sutartinė -
	Tai būties baladė...


Žvaigždžių giesmė

Pilna, pilna naktis žvaigždžių! 
Jų tylią psalmę aš girdžiu - 
Ji neapsakoma žodžiu...

Tai amžių aukuro žiedai, 
Kuriuos tu, akli, visadai 
Prie žemės slenksčio atradai...

Šit atdara visa būtis!
Ir tas, kas mįslę jos išvys,
Bus jos dalyvis ir dalis...

Dienos liepsna laki, srauja, 
Ir trūksta valandos gija - 
Širdies netuok per daug su ja...

Nakties žvaigždžių ugnis skalsi. 
Gerbk ją šios žemės ilgesy - 
Tu amžių smilkalas esi...


Upės melodija

Spėriai, spėriai sravi upė, 
Ir klajoklis iria, iria - 
Jis tik mena, jam tik rūpi, 
Ką toliau likimas skyrė...

Varės jis pro saulės šlaitą 
Ir per audros klaikų rūką, - 
Daug ką, daug kas širdžiai kaita, 
Nes, kas buvo, neužtruko...

Vakar jam žydėjo ievos
Ir dainavo ąžuolynas, 
Šiandien kloji tuščios pievos,
Dunkso kranto kalnas plynas...

Pakelėj malūnai, bokštai, 
Kryžiai, svirtys, žemės toliai - 
Tik neriba, ko jis trokšta, 
Ko jis meldės ligi šiolei...

Tik neaušta, kas jam rūpi - 
Daugsyk saulė gimė, mirė, 
Vis į tolį skuba upė, 
Ir klajoklis iria, iria...  


Dienų pastraipos

Aušta, aušta. Saulė teka, 
Puošia žydris žemės taką, 
Ir kvapusis vėjas dvelkia - 
Mus diena į darbą telkia 
Ligi vakaro maldos - 
Taip, kaip buvo visados...

Vėl jau saulė nusileido - 
Šluostyk prakaitą nuo veido... 
Ryt sugrįš saulutė vėlei, 
Ir su saule grįš šešėliai, 
Daug kas šoks ir kas raudos - 
Kaip jau buvo kitados...

Po dienos kita nušvinta - 
Daug kas skūra, daug kas kinta, 
Veltui, vargše, ranką tiesi, 
Jei tu lauki, jei ilgiesi 
Vakarykščios valandos - 
Ji negrįžta niekados...


Pasaka

Kinta sapnas ir tikrovė - 
Buvo kitąsyk šventovė... 
Ji viduralky stovėjo, 
Atsitvėrusi nuo vėjo 
Nesugriaunamais šulais, 
Amžių amžiaus ąžuolais...

Keturi takai per šilą 
Vedė į šventovės tylą, 
Kur miglos ir žydrio dieną 
Ir žvaigždėtą mėnesieną 
Degė aukuro ugnis - 
Ugnį saugojo žynys...

Skaidrios liepsnos širdis šildė, 
Žynio kanklės graudį tildė, - 
Nemirtingą, nedviveidę 
Žemės skriaudai tiesą skleidė, 
Guodė vargetų vargus - 
Buvo žemė kaip dangus...

Amžių vėtros daug sugriovė 
Dingo aukuro šventovė... 
Kur šlamėjo ąžuolynas, 
Nū jau kloji trakas plynas, 
Po užgesusių dienų 
Dunkso krūvos pelenų...

Tik kuomet per traką seną 
Piemenėlis guotą gena
Ir po smilgų pievą braido, 
Netikėtai jam suaida 
Nesuprantama daina, 
Gyvo ilgesio pilna...

Tik kai dainius lanko šilą, 
Lyg per kerą vėl iškyla, 
Ką ten matė būtos dienos - 
Stūkso vėl šventovės sienos, 
Spindi aukuro ugnis, 
Žemę laimina žynys...


Rugiagėlės

Šiandien mano spėrūs pirštai
	Rugiagėles skina, 
Ir būties vargus pamiršta,
	Kas vainiką pina...

Pasitraukite, akuotai,
	Darbas tenetrunka - 
Kol jaunuolė vainikuota,
	Jos skruostai nerunka...

Sveikos sveikos, viešnios brangios,
	Mėlynos akytės, 
Jūsų žydris - iš padangės
	Trupinys nukritęs!..

Skinsiu aš gražiausią žiedą,
	Kas papuoštų juostą - 
Kas jaunatvės giesmę gieda,
	Ašarų nešluosto...

Daug kas kinta, ir liovėjai
	Bus visokios dienos, 
Kai atšvilpaus tamsūs vėjai
	Iš rudens rugienos...

Šiandien dar žaliuoja toliai,
	Giedros širdį lydi - 
Bus linksma jaunuolė, kolei
	Rugiagėlės žydi...


Daina

Aš vargdienio skirtį sėju - 
Ketvertas šios žemės vėjų, 
Bet visi į žemės sodą 
Pučia šlamesį vienodą - 
Vakar glostė, šiandien purto 
Pagal įnorį ar burtą...

Negi vėlei bus, kas buvo, 
Kai javai išgulę puvo,
Kai po mano skurdų ūkį 
Trankios audros rūsčiai niūkė 
Ir širdis ilgėjos, laukė, 
Kad javai sunyks neplaukę?..

Tveria vargetos pasėlis! 
Bus margutis rudenėlis, 
Ir patirs lanka, kai vėtys,
Kad laimus bus vargšo rėtis 
Ir ne tuščios bus rieškučios, 
Kai atjos pusnynais kūčios...


Būties melodija

Žemės vargo sėją sėjęs, 
Atsitiesk ir būk kaip vėjas - 
Stauk, kaip staugia vėtros šūkis, 
Sūkuriais po tyrus sukis, 
Žadink žemės ertmę margą - 
Tai tau atpildas už vargą...

Kilk į dangų dulkių bokštu,
Rūsčiai siausk, kad girios šniokštų, 
Ir, žaibavęs, trenkęs, griovęs, 
Iš sužadintos ertovės 
Grįžk į savo ankštą rūsį, 
Kur tu, verge, laisvas būsi...

Tavo žemas stogas skūra... 
Jungą vilkęs, būk kaip jūra, 
Mesk į žydrį rūsčią bangą - 
Audros siūtis tesužvanga 
Ir teplūsta kranto smiltį - 
Tai tau atlygis už viltį...

Žadink drąsiai vėtros metą, 
Supk įširdusį verpetą, 
Kai jis tvinksta, kai jis semia 
Tavo vargo lopšį - žemę, 
Ir pasiautęs nešk į uostą 
Žemės ilgesį paguostą...


Gandrą lydint

Vasaros saulės netekę, 
Girios paukšteliai nutilo, 
Kuopias į būrį ir lekia 
Iš paerdvėjusio šilo...

Gandre, atklydėli broli, 
Mudu čia vargova dviese, 
Nugis tu vėlei į tolį 
Vienas išskristi rengiesi...

Toliuose sodai nelėpsta... 
Toliuose žydris ir saulė, 
Čia gi tik piūtės pagrėbstai, 
Tuščio troškimo apgaulė...

Margas ruduo per rugienas 
Purvo tokus prasimynė - 
Aš čia, gandreli, jau vienas, 
Tavo sapnuosiu tėvynę...

Renkis, užskridėli, renkis, 
Aušrą nutolusią vykis! 
Saulė - sparnuotų perlenkis, 
Sapnas - besparnių laimikis..


Laiko melodija

Veikiai, veikiai dienos sravi, 
Tarpsta, limsta, skrimba, žydi - 
Dienos gandina ir žavi, 
Rita savo ratą didį...

Dienos baudžia, dienos glosto, 
Čia puošnutės, ten nuskaro - 
Griauna jos valdovo sostą, 
Laisvą į vergiją varo...

Pluša Laikas veikiai, veikiai, 
Šykšti, ko širdims pritrūko, 
Siūlo, perša, ko nereikia, 
Ir brukte į delną bruka...

Laikas uoliai seiki būtį - 
Kaip jis lekia, mums pasako 
Girios vieniša gegutė, 
Svambūs žingsniai žemės tako...

Ant stropi dienų švytuoklė 
Bilda, tina, žengia, žymi 
Žemės triūso pelną, duoklę, 
Mirksnio mirtį, mirksnio gymį...

Ant - darbus malūno sparnas 
Kyla, svyra ir artoją 
Kaip palaido vėjo tarnas 
Vis tolyn nuo lopšio moja...

O kai temstant sodai snaudžia, 
Sutartingą amžių žinią 
Skelbia - dunda, dusliai gaudžia 
Varpo psalmė vakarinė...