404 Jurgis Baltrušaitis "Poezija" | Antologija.lt

Jurgis Baltrušaitis - Poezija (Poetry)

About text Content

Antroji dalis

I 


Vilties giesmė

Vėl, vėl pragydo vyturys... 
Atverk dienos vargams duris! 
Būties vainikas - tam, kas drįs...

Palaimintas drąsos sūnus! 
Jis žemės pilnaties panūs, 
Atspės jos amžinus sapnus...

Tu. savo skirtį pats lemi, 
Tad sėk bebaime širdimi, 
Ir tavo piūtė bus laimi...

Užburs laukus viltis tvirta, 
Ir bus kaip žiedas visata - 
Palaiminta būties našta!

Tad eik, į amžius kelią grįsk, 
Per žemės dumblą linksmas brisk 
Ir būk galingas - ryžkis, drįsk!


Girios melodija

Mano kelionei likimas skyrė 
Taką per didžią ir tamsią girią...

Kasdienio kelio - mylios ir mylios.. 
Jo gairės -eglės ir pušys tylios...

Viena kaip žvakė, kita pakrypus - 
Jų kuopos sergi kelią abipus...

Raizgos, lyg kimba šaka į šaką 
Ir man nuo saulės užstoja taką...

Didingos arkos, žemos pašiūrės - 
Žaliais patamsiais einu suniuręs...

Retur pro menką plyšį sušvyti 
Amžino žydrio jauna akytė...

Daug, ko nelaukta, kiūtinant kyla 
Ir man sutrikdo rimtį ir tylą...

Matau, kai varna varniūkštį peni...
Girdžiu atokiai taukšnojant genį...

Kartais sušniokščia vėjas palaidas 
Ar mano rėksmas grįžta kaip aidas.

Ir kai po audros giria negaudžia, 
Vienatvės graudis širdį suspaudžia...

Žengiu. kas rytas į naują vingį, 
Kur vėlei dunkso stuobriai mįslingi...

Lydėjo takas jau amžių minią - 
Niekas tiesesnio neprasimynė...

Tenka prieiti kalvą ar griovį - 
Už jų tolydžio eglynas stovi...

Čia griozdūs šiekštai ir žabai trapūs - 
Spėliok, širduže. kas bus anapus, -

Ir kiek man skirta klaidžioti, kolei 
Pradės man brėkšti užgirio toliai...


Dainiui
Sonetas

Ne mirksnio liepsnai tavo kank!ės, broli! 
Jų kerui skirta garbinti visatą, 
Kur amžiai terpia į mįslingą ratą 
Būties sodus ir žemės tyrų molį...

Tu. gerbei rožę, gerbęs skurdžią žolę - 
Nes kas iš lapo visą medį mato, 
Tas, lašas buvęs, grįžta į verpetą 
Ir mirksniu seiki gyvą amžių tolį...

Tad suok, žyny, gyvybės sutartinę
Tiems, kas už mirksnio piūtės menką gniaužtą
Užburto amžių lobio išsigynė, -

Skelbk žemės viltį, vargo nepalaužtą, 
Ilgos nakties sapnuotą saulės žinią - 
Jei gaidystė artėja - aušta, aušta!
	

Pavasario daina

Po žiemos vargų karčių 
Aš pavasarį švenčiu... 
Laukiu tolimų svečių...

Šalčiai, pusnys - praeity, 
Nes kaitros diena arti, 
Saulės pirmgimė marti...

Didį kraitį ji atneš - 
Žemės globį ar bemaž 
Visa, ko ilgėjaus aš...

Ir ko buvo negana, - 
Šimteriopai bus pilna 
Suliepsnojusi diena...

Skęs, kas kviestas, spinduliuos 
Nors kelius ir audros šluos, 
Gal nedaug kas pavėluos...

Vaikščios viešnios po laukus,
Skins ir uostys žirnikus -
Niekas niekuo nesiskųs…

Baigsis pokylis vėlai,
Ir svečius migdys mielai
Žalio šilko patalai...

Ir jų dainos vis aidės, 
Saulės kerą palydės 
Iki vakaro žvaigždės...


Švytuoklė

Rožės ir lelijos, 
Ir dygliai, erškėčiai - 
Tokios skirtos gijos 
Žemės pasakėčiai...

Šiandien žydi žemė, 
Ryt ruduo - jos duoklė. 
Taip paeiliui lemia 
Mums būties švytuoklė...

Gimsta vėl, kas mirė - 
Dings žiemys papūtęs 
Ir sužiurs po girią 
Mėlynos kvaputės...

Vairas visagalis, 
Amžių ratas sukas, 
Po žiedų, jo dalys -
Pelenai ir rūkas...

Gerbk todėl ir graudį, 
Kai jis širdį ima - 
Ir per jį tu audi 
Amžiną audimą -

Žindęs žemės krūtį, 
Tverk šios žemės vargą 
Laimindamas būtį, 
Pink jos juostą margą...


Giesmė

Gerbk galingai, ryto būgne, 
Amžių tolį, amžių ugnį, 
Gyvio lopšį - jų bedugnę!

Garbink, vakaro trimite, 
Kantrų jautį, tylią bitę 
Ir verpėjos skurdo ritę...

Gausk maldingai, amžių varpe, 
Už šios žemės sėją tarpią 
Ir už raugę tuščiavarpę...

Gerbkit, kanklės, sėją, piūtę, 
Giedrą žydrį, audros liūtį, 
Visą gyvį, visą būtį...


Vakarų daina

Dvelk, dvelk, rytų lakusis vėje, 
Tu saulės pasaką šlami - 
Ir man dienų našta lengvėja, 
Ir aš atgimstu širdimi...

Tu tolimų eglynų kvapą 
Būties paklydėliui smilkai, 
Ir grįžta, kas seniai prašapo, 
Kaip prarasti aušros takai...

Ir štai žiedai, ankstybai dingę, 
Pražysta vėl, margi, jauni, 
Ir tu man močios lanksčią lingę 
Ir lopšio sapną grąžini...

Dvelk, gink, iš pelenų prikėlęs, 
Širdies svajas, nūnai baugias, 
Nes jos kaip lakios kibirkštėlės 
Nuo žemės rūko vėl užges...

Nes vien kaip garsas man vaidenos
Dusli giesmė iš praeities,
Ir mano taką dulkės senos
Ir dyklaukių tyla užties...       
            
Ir kai tu vėl į rytus grįši, 
Paklibink kerpėtus vartus 
Ir švilpk pro lūšnos durų plyšį 
Kaip mano ilgesys kartus...


Daina

Kai sužalo dirvos, pievos, 
Kai sužydo vyšnios, ievos, 
Tarsi raganos užburtas, 
Augo, tarpo mano turtas - 
Dvi lyselės su ežia 
Mano motinos darže...

Kaupė žemę rankos drūtos, 
Ir žaliavo mano rūtos, 
Ir aplinkui kvapios rožės 
Kaip burnelės žiojos, vožės - 
Aš buvau graži, jauna, 
Kaip pavasario diena...

Ir kai rūtos tarpo, žėlė, 
Sapnavau aš bernužėlį - 
Jis kasnakt per sapną lankės 
Ir vedžiojo už parankės 
Sodais, pievomis, laukais - 
Nepraeinamais takais...

Bet kai dalgis pievą piovė, 
Sapną pralenkė tikrovė... 
Aš ėjau už senio pliko, 
Po bernužio sapnas liko, 
Pirmas tarp sapnų visų - 
Mėnuo užu debesų...

Dar vaidenos rožės, rūtos, 
Bet jos buvo lyg nebūtos, 
Nes, kas tarpo ir kas žėlė, 
Vyto, kembo pamažėle 
Kaip dvi lysės ir ežia 
Mano motinos darže...

Ir kai nū pro mano kiemą
Kraiko vėjai baltą žiemą,
Aš, kiek stengia pirštai, audžiu,
Be jaunatvės sapno snaudžiu,
Jau sukumpusi, žila,
Jau kaip blėstanti skala...


Motina žemė

Motina žeme, kryžiais nustatyta, 
Įžiebė amžiai amžiams tavo rytą. 
Amžių pusnynus tvėrei tu, žiemkente, 
Kai tavo pilį amžių vargas rentė...

Menu iš tavo ašaroto veido, 
Kad daugsyk tavo saulė nusileido, 
Žinau, kai tu, išvargus dieną, rymai, 
Kaip klaikūs, močia, tavo atminimai...

Dengė, ką tavo rankos kaupė, laistė, 
Kryžiuočių laužo kruvina pašvaistė, 
Pikti totoriai tavo klėtis griovė, 
Ir veržės gudas į tavo šventovę...

Ir daug kas, daug kas, ką tu sėjai, kūlė
Ir vertė gerbti svetimą krivūlę,
Ir matė tavo drebulės ir uosiai,
Kai tu vergijos pantį rūsčiai juosei...

Bet tavo aušros aušo pamažėle, 
Ir tavo saulės takas neapžėlė, 
Nes tvirtos viltys guodė širdį drąsią, 
Pergalės dienai auklėdamos dvasią,-

Todėl, kol girios aidas tebegaudžia, 
Užtraukęs dainą skambią, kad ir graudžią, 
Būties palaimos kantriai lauk, žemaiti, 
Ir krauk, kaip krovei, savo vargo kraitį...

Todėl, priverkus žemės ašaruvę, 
Atpildo saulės drąsiai lauk, lietuve - 
Nevysta, ką tu ilgus amžius gynei, 
Ir tvarūs tavo kryžiai ąžuoliniai...


Vienatvė

Stok! Jau sklinda išnaktų migla - 
Stojo žemės tyrulių tyla...

Jei nuo jų vienatvės tu ginies, 
Krauk lauželį, glauskis prie ugnies...

Ant dar kitas žiburys - toli - 
Pasimelsk už brolį, jei gali...

Ten vienatvė ilgisi kita - 
Tremiamas klajoklis, elgeta...

Danguje šimtų šimtai žvaigždžių - 
Čia - aš žemės vieniša liūdžiu...

Ant - žvaigždytės krinta nuo dangaus - 
Jų liepsnos klajūnas nepagaus...

Nes ne žemės širdžiai skirtos jos - 
Ji, kaip plakės, plaksis ii klejos...

Bet tekrinta saulės trupinys - 
Gal jis tamsų mirksnį išganys...

Kibirkštėle, ko tu taip laki -
Žemės vergą vieną palieki...


Neverk

Neverk, kad siauras šios pakalnės ratas, 
Kad žemės širdys ilgisi ir kali, 
Kaip aklas vergas, amžino nematąs 
Ar jau išskleidęs jam seikėtą dalį...

Žinau - tave nuo tavo lopšio vertė 
Dienos vargai ir suoslės tavo baro 
Nuo amžino paversmio atsitverti, 
Vergaujant ten, kur rimbas skurdžių varo...

Todėl tiek daug būties aušrų prašapo - 
Bet ir savimp, kaip mirksnio laisvas tarnas, 
Tu pats migai nu.o žemės žiedo kvapo,
Ir žemės vyliaus klausė tavo sparnas...

Negęstamo ir gęstamo verpete
Du. amžių toliai remia žemės tiltą,
Kur jie tave - kad juos sujungtum - metė,
Kaip kibirkštį nuo jų mįslės atskiltą...

Todėl priimk kaip dovį žemės vargą, 
Ir, nuo akių atklėtęs žemės raištį, 
Tu laiminsi būties arimą margą, 
Kur atėjai, kaip siųstas suostis, gaišti...

Žinau, žinau, kad skaudžios kryžiaus vinys,
Kad į Golgotą lydi graudis didis,
Bet jį nutildys varpas vakarinis
Ir amžių žvaigždės jo opas užgydys...

Ant - teka žvaigždės... Nyksta, kas sukaustė, 
Kas širdį plėnių vystyklais suvystė - 
Eik prie Tėvynės ugnies prisiglausti, 
Grįžk į žvaigždėtą tavo karalystę...


Giesmė

Nusileidus saulės dienai, 
Nusilenk žemiau rugienai 
Ir bučiuok dar drungną žemę, 
Kad ji tavo vargą remia, 
Kad žiedais ji apsisagsto, 
Kai ją prakaitas pašlaksto...

Audros dlenai pragiedrėjus, 
Gerbk jos griausmą, žaibą, vėjus 
Ir dėkok jai, kad sukyla, 
Kaip - dėkodamas už tylą - 
Laimink vakaro pašvaistę 
Ir nakties žvaigždėtą skraistę...

Graudis - džiaugsmas lygiai sveria, 
Nes jie vieną taurę geria - 
Tad - kaip amžiams nustatyta - 
Vakaras tegerbia rytą, 
Aušros sutemas tegieda - 
Kas tai vokia, tas neklieda...


Rauda

Visa, kas išaušo kaip svajonės gyvos
Ar kaip džiaugsmo liepsnos, lakios ir vėlyvos
Rūtos ir žibutės, ir margi jurginiai -
Visa tu, nelabas likime, pamynei...

Km, gimtoji pieva, tu žėlei, žydėjai, 
Šiandien tyrų smiltį pusto gūdūs vėjai 
Ir klajoklio taką, kaip našlaitės skraistę, 
Ilgesio ir graudžio ašaros aplaistė...

Daug neilgo ryto buvo krauta, tverta - 
Giltinės aklosios kirvis šiandien kerta 
Amžių ąžuolyną, drebulę ir uosį - 
Motinos kalneli, tu nebežaliuosi!