404 Jonas Aistis "Poezija" | Antologija.lt

Jonas Aistis - Poezija (Poetry)

About text Content

LUNAPARKAS
(1934)
Poemos nuotrupos

Aš girdėjau didelį balsą iš bažnyčios, tariantį septyniems angelams: Eikite ir išpilkite septynias Dievo rūstybės taures žemėn.
Apreiškimas, XVI.1 


REKLAMA

IR PAJUSI šaltį, 
Ir pasigėrėsi - 
Drėgname asfalte 
Atsimušę šviesos.

Tarsi begalinė 
Laimė atsišviestų - 
Šviesoje patvinęs 
Skendi visas miestas.

Ar ne šičia, žemėj, 
Ar ne šitoj vietoj 
Mus šviesos reklama 
Lunaparkan kvietė: -

Eikite, kas verkiat, 
Skundžiatės ir vargstat 
Šičia, lunaparke, 
Laime akys margsta!

Eikite, pažvelkit, 
Prislėgti, išvargę - 
Čia užmiršit alkį, 
Sopulį ir vargą!..


KRYŽKELĖ

ATĖJAI pasaulin nuogas 
Ir išeisi taip iš jo. 
Šauksies artimą? Gal žmogų? 
O gal brolį? Kas iš to!

Tu veltui čia, žemėj, šauksi - 
Niekas šauksmo negirdės... 
Ieškai išmaldos - ne aukso! - 
Ieškai artimo, širdies...

Gal kaip aras kalne gūžtą 
Ginsi širdį atkakliai, 
Bet širdis trapi - ji dūžta, 
Kaip Venecijos stiklai.

O kas liks sudužus širdžiai? 
O kas liks pasauly, čia?! 
Lūpos troškuliu suskirdę
Mirs troškimai ir kančia!

O kaip ilgesio netekęs 
Žmogus žemėje gyvens? 
Išpūstos į naktį akys 
Nenuris mirties akmens!

Spausi ašarą, o gailią... 
Gal ir ašara nekris
O numirs pirmoji meilė - 
Liks pilkoji moteris.

Tad išlies septintą slogą 
Apreiškimo angelai 
Ir pasmaugs tave čia žmogų 
Smulkūs žemės reikalai..


RYTAS

TAIP AKIS išneši į plačiausias aikštes, 
Į žydra mėlyne virpančius skliautus:
Kažkieno jaunystė atsiskyrus vaikšto, 
Kažin kas ten šypsos, aišku - jau ne tu!

Kažin kas ten sunkiai žemės naštą neša... 
Puikus limuzinas aplenkia tave... 
Ir džiaugies sutikęs į save panašų, 
Eidams visą amžių ta pačia gatve.


VAKARAS

UŽUMIRŠI laimę, užumirši garbę,
 Ir apges tau akys, ir žemės tau norai;
Grįši tu išsekęs po kasdienio darbo, 
Lyg iš šimto metų, iš senos kontoros.

Ir tamsės tau žvilgsnis, ir siaurės tau mintys, 
Rytdienos nelauksi - taip jinai tau aiški:
Grįši tu, kaip šiandien, vakaro septintą, 
Banaliai atsakęs į banalų laišką.


ŠILIMA

PARŪGOS žmona gal kainas, 
Pasiguos gal kuo - 
Šitaip metų metai eina, 
Teka kaip vanduo...

Tu plakies, eini į niekur - 
Negali stovėt! 
Ir matai - tave palieka 
Tekanti srovė.

Pamažu širdis atbunka, 
Abejas darais,
Tik jauti, kad žemėj sunku, 
Nyku vakarais.

Ir guodies, sakai dar žmonai: -
Miela, taip visi
Šičia, žemėj, plakas žmonės, 
Miršta ilgesy...

Tirps gyvenimas kaip rūkas - 
Noris jį pratęst... 
Ir džiaugies, kad jis dar sukas 
Šiam siauram rate.


ŠIURPULIAI

PAMATYSI - jėgos senka, 
Senka jau išties, 
Kai žmonos negyvą ranką 
Jausi ant peties.

Taip abu, akis išplėtę, 
Žvelgsit prieš save - 
Netikėjot, kad šion vieton 
Laimė jus atves.

Judviejų jaunystės smagios 
Tirpo laukime,
Judviejų akyse smego 
Pilys į žemes...

Buvo laimė, platūs mostai - 
Joninių lanka... 
Ak, jauti dar virpa glostant 
Negyva ranka...


MONOLOGAS

BODĖSIES meilę numarinusi, 
O verks dienų grandis, 
Kai laimė toliuos užmariniuose 
Kristalo rūmus nuskandins.

Tave, plaštakių rinkinį, 
Apkris čia dulkės, kaip mara, 
Nes dienos ėjo žingine 
Kažko ieškoti ir nerast...

	
PRISIKĖLIMAS

SKERSGATVIS iš lėto merkias -
Dar gūdžiau...
Miela, eikim lunaparkan
Pasidžiaugt!

Nepamatėm, kad sutemo
Iš tikrų...
Miela, eikime nuo žemės
Atitrūkt!..


LUNAPARKAS

NEIEŠKOKIM, kaip išminčiai 
Tikslo ir prasmės - 
Neprasmingoj karuselėj 
Mudu sukimės...

Ar ne ten, ne žemėj geso 
Šypsenos veiduos?! 
Kas už tikslą, kas už prasmę 
Laimę atiduos?..