lt
[3]
ANAPUS SAULĖS ANAPUS saulės, anapus marių krašto, Kraujų taku kas kryžių neša... Krauju rašytas Šventas Raštas - Kas jį krauju išrašė? Ar Tu jį parašei, kuriam Geriausio vardas, Amžinas ir tvirtas? - Aš klausiu nūn Tavęs, kaip klausė milijardai, Aš - savo laime girtas... ANTAI TENAI ANTAI tenai ant vakaro raudono Vaidenasi man Kristus dyvinai: Tos rankos, kojos, tas atvertas šonas, Tie erškėčiuoti smilkiniai, Ir klausia, rods: - Ar tu mane pažįsti? Ar žinomas tau kelias ir tiesa? - Tu mano Viešpats, Jėzus Kristus, Ir akina mane Tavo akių šviesa. Tikiu, o Viešpatie, padėk man, Padėki netikėjime manam! Tau yra žinomas mano krūtinės rėksmas, Tau yra žinomas vienam! Mane čionai nusnigo ir nulijo, Ir nuvargau pasauly ir giesmėj... Norėjau pamatyt Tave, Mesiją, Bet gal tepamatysiu tik teisme. Kad dar ateitumei mus čia apšviesti, Kad dar ateitumei paguosti mus Į šį prakeiktą, į šį klaikų miestą, I šituos šlykščius nuodėmės namus... Kodėl gi mus, o Viešpatie, apleidai? Kodėl gi Tu mūs vėl neatlankai? Mes pasiilgom Tavo lėto veido, Mes - prakeikti Ievos vaikai ... Ateiki, atlankyk pirma, nei teisi! Paklydome, surizgo mūs keliai... Sakyk, o Viešpatie, ar Tu ateisi? Pravirko vakaras, ir Kristus verkė taip tyliai... Kaunas, 1932.1.24 NUOTRUPA TAI DIENA - bespalvė kaip degtinė, Tartum stiklas ar šaltinis tyrasai! Man vis tiek, kad gintarinį Žarsto smėlį duobkasiai. Dvelkia vėjas; švelnios lūpos Sušnabžda man "baik!" Tartum dienos bėga upės - Imk mane ir svaik! Kaunas, 1928.5.3 KAŽKAM PAJUS kas ašaras šiltas ant skruostų, Apraibs ir susilies kam šitos raidės; Gal jis norės, kaip aš kad šiandien, guostis, Gal pražydės jam sielvartas, kaip mano veide. Ir neturės jis talento palikt eilėse, Drąsos net neturės ir pasiskųsti, Tai links jisai, lyg gluosniai pakelėse, Ir nusineš tą graudžią lyriką į kapą rūstų. Žinau, kad nėra tikslo mūsų buičiai Ir lyrikai, ir žodžiui šio soneto - Abu mes krintame žvaigždėm rugpjūčio, Abu mes krintame, kaip rasos gailios - Taip mes be tikslo ant šio balto svieto, Be tikslo mūs gyvenimas ir eilės... Kaunas, 1929.9.11 O TAIP GRAUDU Antanui Miškiniui O TAIP graudu ir žodžiui nuoširdžiam ir minčiai. Be reikalo, lyg žirniai sienon, be prasmės... Atsimeni prie kapo tą kareivių ginčą? Tai taip ir dėlei tavo rūbo burtą mes. Išplėši iš širdies ir žodį nuoširdesnį, Iš šiurpulingos vienumos taip kai kuomet... Bet ar tikės? Nepatikės, kad gali būti skausmas Su šviesia šypsena keliaujančiam žeme... Tave iščiulps kaip dobilą, kaip dobilą tą rausvą, Iščiulps tik sultis ir numes... Kaunas, 1929.11.28 LAIMĖS LINK KADAISE a la Charlie Chaplin žingsniu, Lazdele pasiramsčiuodamas, Ėjau pasaulin šypsantis ir linksmas Pro ištiestas rankas ir nuodėmes. Ėjau per kalnus ir per klonius, Klupau ir kėliaus - tik kėliaus ir klupau. Ieškojau laimės, ne malonės! Deja, aš juokdariu tapau. Bet nuostabi man ta kelionė rodės: Žingsniavau vis laimės link, Nors aplink abuojas gruodis Ir karti tiesa aplink. KAS DIENĄ ILGESĮ KAS DIENĄ ilgesį ir meilę, Ir tai - ne savo, kažkieno, - Pasaulį įžūlų ir kvailą Dienų dienom turiu dainuot! Ir štai kas vakaras ateina Juoda žmogysta pas mane. - Dainuok, - ji sako, - gulbės dainą! Pašok, pašok ties bedugne! Ir aš jaučiu, kaip gęsta viltys Mano akyse ir širdy - Ir bėga bėga gelsvos smiltys Jos užžavėtam laikrody. Ir aš matau, kad liko maža - Išbėgs, išnyks, išseks, užges... Tegu rankas, kas nori, grąžo, Tiktai jau, žinoma, ne aš... Ji man pirštu pasaulį rodo Ir šypsos, šypsos įžūliai, O man pasaulis nusibodo Su savo laime ir keliais! Tu eik ir rodyk savo smiltis Ir atviras akių duobes Tiems, kur dar gali šio to viltis, Gal jie tavęs ir nusigąs. Kas dieną ilgesį ir meilę, Ir tai ne savo - kažkieno, Pasaulio veidą įžūlų ir kvailą Dienų dienom turiu dainuot! ANTIPONA BE GALO man įkyro, įkyro man Tas dirbtinis juokas ir ašaros! Pasižiūriu stebėdamas nei chiromantas, Kaip ritasi žvaigždė dangum ir ežeru. Man rodėsi, kad nėr dangaus, nėr žemės, O tiktai aš ir ežeras, ir šilas anoj pusėje... Pakilo vėtra ir išgaišo mano žemė - Tai reiškia - gyvenau melu, melu, iliuzija. KAS PAŽIŪRĖS KAS PAŽIŪRĖS, kaip į lauka nualintą, Ir nusisuks ir nusigręš nuo jos: Čia niekas nepadės - nei talentas, Nei prakaitas, nei ašaros... Bet nulinkau į žemę tą, apaugusią kerplėšomis, Su dideliu tikėjimu, su meile didele - Paliksiu lyjamas ir vėtrų plėšomas, Paliksiu čia nors juokdario pavidale! NE AŠ AŠ VISADA liūdesio kupinas, Man atrodo, kad džiaugsmą slegiu. Norėtųsi džiaugsmo, norėtųs nors trupinio. Iš tiesų net pačiam nesmagu! Ir kas mane užkrėtė liūdesiu? Ir kodėl mano žodis graudus? Ją matau, kaip mergaitę apviltą rūtose, Kaip apviltą mergaitę žieduos... Kadais tave guodė karunkomis Arba žodžiais Graudžiųjų verksmų... Tai aš tave šiandien žodžiu apsunkinu, Be reikalo liūdnas esu... Laukų ir miškų susimąstyme, Margų pievų maloniam jausme Ėjau aš tavęs apkaišyti radastomis, Bet pailso manoji giesmė... Tai tie tavo laukai taip prijunkino Prie šio liūdesio mano, dievaž, - Ne, tai ne aš tave žodžiu apsunkinau, Ne, tai ne aš, tai ne aš... NAKTIS IŠ IŠGĄSČIO sustingom, Pusiaukelėj kai atsigrįžome - Tai vis naktis, ir tokia sielvartinga, Kaip Dievo Motina po kryžiumi... Tiek graudaus sopulio širdyse - Sulinkom po meile trigrašine, Kur eisi tik, kur klysi - Apkerpėjus laukų ir pievų sąžinė. Tarsi šilkinis mylimos atsižiūrėjimas, Mes slenkam šuntakiais ir vingiais: Ir tie laukai tušti, kuriuos priėjome, Ir ta naktis, naktis skrūdi ir sielvartinga. Kaunas, 1929.7.20 MIŠKAS IR LIETUVIS O JŪS, melsvi šilai, o nykios platumos! Aš jūsų sielvarto, jūs sopulio dalis: Gal todėl mano balsas bus nesvetimas, Kaip man nesvetimi atodūsiai žali. Ir taip suaugau su tyla, su nykuma - Ir šilas su manim, ir ašen su šilu. Bet ko mes nebyliai, bežadžiai likome, Kodėl nežmoniškai, stebėtinai tylu?! Tylu ik sielvarto, iki nepanešimo! Tylu laukuos, tylu ir pievoj, ir šile, Jog pasiilgstu tavo to graudaus ošimo, Kai andai skundėmės graudžiai sunkia dalia. Kadaise verkė miškas ir lietuvis, Tyliai, ne lūpom verkė - krūtine. Tuomet, žinia, ko verkti mudviem buvo, Bet ko mes šiandien tylim, nežinia... PEIZAŽAS LAUKAS, kelias, pieva, kryžius, Šilo juosta mėlyna, Debesėlių tankus ižas Ir graudi graudi daina. Bėga kelias, ir berželiai Linksta vėjo pučiami; Samanotas stogas žalias Ir šuns balsas prietemy. O toliau - paskendęs kaimas, Tik žirgeliai tarp klevų - Šlama liepos tokia laime, Tokiu liūdesiu savu. Tik sukrykš, lyg gervė, svirtis, Sušlamės daina klevuos... Gera čia gyvent ir mirti! Gera vargt čia, Lietuvoj!.. Kaunas, 1929.10.29 PRŪSAI NUO KALNŲ matės - tyvuliavo Plati giria, į jūrą panaši, Ant kalno ąžuolo pilis didžiavos, Kaip gervė, bokštais pranaši. O giriose su laumėm raganom, Vilkolakiais, undinėm ir smakais Seneliai šventąją ugnelę degino - Kvepėjo laime ir sakais. Taip slinko rudenys ir vasaros, Taip bėgo metų daugelis šimtų - Gyveno jie be kraujo ir be ašarų Šlamėjime šilų šventų. Ir niekieno nebeužklystami Gyveno sau jie taip vienų vieni, Kol neatėjo vyrai nepažįstami, Kardais ir kryžium nešini. Tuomet prie pat šventosios Gabijos, Anta alkakalnio vejos žalios Vaitiekų-Adalbertą nugalabijo, Atėjusį sudrumst tylos... RŪPINTOJĖLIS PASIŽIŪRI į lauką Ir į stogo samanas: - Ar jie "kryžiuokit!" būtų šaukę? Ar jie būt kalę man vinis?! Ir veidas pilnas sopulio Tyru dangum giedrėjo, Pro liepas ir pro topolius Kai vakaras atėjo. Nuo vieškelio, nuo plačiojo, Nuo medžio koplytėlės Nužengęs, ėjo Patsai Jis, Sunykęs Rūpintojėlis. Ir eina taip per kaimus, Per skurdą ir per aimanas, Ir moko Dievo baimės, Ir jųjų žemę laimina. Ramina juos ir guodžia juos, Ir pažada jiems daug ką - Nuo žodžių jo anodijom Švelniai pakvimpa laukas... IŠVARGAI TU IŠVARGAI tu prie pamotės Ilgesio metus, Bet dabar tau laimės plotis Ir saldumas kaip medus. Mes tau aptversim rūtų darželi, Rūtų darželį prie patvorėlio; Mes tau išpiršim šelmį bernelį, Šelmį bernelį iš karčiamėlės... Nieks nematė tavo grožio Pamotės namuos - Mes tau dilgių, mes tau rožių, Žodelius mes tau mamos. Nusipudruosi skruostus ir smakrą Ir pabarstysi akių vosilką - Mes išbučiuosim krūtis ir kaklą, Nuglamonėsim liemenio šilką... Ne, mes duosim puikų miestą - Gatvių du šimtu, Kad čia purvas nepaliestų, Einam, einame kartu. Tave nuvesim, tave įkursim Ant žalių marių mėlyno krašto, Ten tavo dalią dalužę bursim Iš vyvingriųjų pasakų raštų... Kaunas, 1928.2.16 DRAUGAMS IR KAM jūs, akys, užkerėjote?! Be reikalo jūs sakėte... Kaip dūmas nyksime nuo vėjo, Maišysimės it kažin kas po eketę... Čigonės išskaityta jau iš delno Juoda žvaigždė, juoda, nutilusi... Tai kam tos ašaros?! Ak, kokiam velniui Žydės jos knygoje, lyg rasakiliuose! Aš keikiau saulę - o gera, lyg tyčia, Jinai ir leidžiantis ir keliantis... O kam tokiu oru apleidom gryčią Su širdimi ir talentu! KARALIAUS ŠUO NUMIRĖ karaliaus šuo - šunelis geras, Geriausias iš šunų... Ir sušaukė karalius visą dvarą Ant šunio šermenų. Markizai, freilinos, baronai, grafai, Ir daug kareivių, daug tarnų Karaliui meilinos pas šunio kapą, Geriausio iš šunų... Karaliui ašara nukrito ant to kapo, Geriausio iš šunų - Nukrito freilinų, markizų, grafų, Baronų ir tarnų... O juokdarys tik juokino karalių: - Turi, karaliau, daug šunų, Bet kur tu rasi kitą tokį pat šunelį, Geriausią iš šunų? Užsirūstino karalius ir jo visas dvaras - Iš tiek dvariškių, tiek tarnų!.. Pakorė juokdarį, kad šmeižė šunį gerą, Geriausią iš šunų... Kaunas, 1928.5.6 TĖVAMS ATSIMENU, kai metų keturiolikos Laukus su sopuliu apleidau... Šiandieną, žinoma, jau alkoholikas Kai kam suižusiu pragertu veidu! Su sopuliu, su širdgėla krūtinėje Ėjau raudot už ta raudot negalintį. Gal todėl nūn savo brangioj tėvynėj Jau aš, kaip sakote, pragėriau talentą. Tada naiviom akim, tada tikėjausi Nors žodžiu paprastu, aptol ne pranašo... Stebėjau sopulį laukuos ir vėjuose, Ir jo tada, kaip kryžiaus, jau nepanešiau. Bet dar maniau, kad žodžių rasakiliuose Kada nors vis galbūt jūs pamatysite Ne tą jau alkoholiką, ne tą jau nusivylusį, Bet tą - su šviesia šypsena akyse... Ar gerti aš ėjau? Man rodos, ne! Tik tiesą liudyti, Išmint mūs sopulio užkeiktą mįslę... Žinojau ir tuomet, jog mane ūdysit Ir kad įžvelgsite mano akyse krislą. Tegu pragėręs talentą, tegu ir alkoholikas... O jūs?! Pilvan suaugot, apsnūdot ir aptingot! Aš tokis pat, kaip metų keturiolikos, Kalbėsiu tiesą ir tuomet, kai pavojinga. Rumšiškės, 1930.10.17 ĖJAU LAUKAIS EJAU laukais, ėjau ir pievomis... Kiek sopulio graudaus, kiek skurdo!... O tėviške, o tėviške, ką dievini? O tėviške brangi, kokia tujen išgurdus! Dar andai pasakas, dainas ir raudas kūrei - Giedojai be gaidų, rašei be popierio, Grožėjaisi laukais, šilais ir jūrom... Praėjo tie laikai... Turi jau operą! Provincija?... Ko jai? Ir šiandien tyli ji, Sulinkusi lauke be aimanos. O kai nepakelia, tai laimės ieško jau ne čia - Brazilijoj Lyg tėviškė ne jų, o tenorų palaimintų... Viešpatie, atimki iš manęs visas profesijas, Atimki iš manęs, aš jų nenoriu! Palik tik vieną man profesiją, Profesiją tenoro... Tada, pragėręs balsą ir tėvynės meilę, Aš būsiu tėviškei brangus ir nepamainomas... Atminsiu jos vargus, žinia, tik prie kokteilio... O tėviške, o tėviške, kur einame?... Kaunas, 1930 IR AŠARAS IR AŠARAS rydamas, it sužiedėjusį kąsnį, Apie tave ilgai ir taip gražiai galvojau. Taip, nėra nieko už žvaigždes aukštesnio, Ir nieko taip brangaus, kaip žemė ši po kojų! Kiekvienai gėlei ir akmeniui upelyje Norėtųsi pravirkt, laukų platybėj guostis... Pravirk, mano širdie-pamišusi Ofelija! Pravirk, apsikabinus gluosnį... Vai kodėl mylimas?... Kodėl ir jis pamišo? Kodėl vienintelis jau tavo žodžių nesupranta?! Todėl gluosniašakes, laukų gėles surišus, Eini taip vieniša per tas gūdžias pakrantes... Eini už ašarą skaistesnė, baltesnė užu sniegą, Nuvargusi nuo melo, sielvarto ir smurto - Tegu nors gluosniai tie, nusvirę ir paliegę, Jei jo, vienintelio, širdis apkurto, Žinos, kad nėra nieko už žvaigždes aukštesnio, Kad nėra to, ko taip ilgai ieškojai, Bet žodžius tuos pamišusius, beprasmius Pajus gal gluosniai šie ir žemė ši po kojų... Kaunas, 1931.9.19 SAVAIP GRAŽUS SAVAIP gražus kiekvienas metų laikas - Malonu rytą ir vidudienį. Gražus pavasari, einu! lik sveikas! Su šypsena einu į rudenį. Nors gera prisimint, bet man negaila, Kad aš su rudeniu, gelsvu išblyškėliu... Gūdžiai rankas sunėrus mano meilė Paliko vieniša ant kryžkelės. Ir vakaras tylus, nuraudęs kaip kūkalis... Einu ramus, kaip elgeta kalvarijas. O tėviške, man žinomas tavo erškėčių kelias, Kuriuo tu baudžiavas nešei, kurį tu perėjai! Parausta vyšnios ir pageltonuoja obelys Nuo rudenio šalnų, nuo pašalo... Mano jaunystė dar, lyg žalias dobilas, Su kūdikio juoku ir ašarom... Tenai, kur vėtra, lyg įtūžęs šernas, Grįžtu atgal į gelsvą rudenį... Tarytum mūsų ta pilkoji varna, Kur rytą skrenda į pietus, o grįžta nuo vidudienio. Ėjau kažkam, kažkur, kažin kada melstis - Tai mėnesienai žaliai, kaip šilo samanai - Bet šiandien aš grįžtu prie tavo durų belstis, Grįžtu sunykęs ir nusižeminęs... AŠ ŠIANDIEN TAU AŠ ŠIANDIEN tau tik pasakas seku, - Tave myliu, tave pateisinu: Tujen tyra, nepaliesta smakų, Tujen beržų ir gluosnių eisena. Gal kartais per žiaurus tau rodžiausi? Gal žodžiu užgavau? Gal intariau? Bet tu viena paliksi mano žodžiuose Su kvepiančiais laukais ir gintarais. Pajusi kada nors šių žodžių šilima Ir pasigersi jais tarsi brangiu aliejumi: Tujen man viskas: sesuo, ir motina, ir mylima Švelni linų žiedais ir jazminų kvepėjimu. Tujen gražiausia pasaka, ir liūdesį pateisinu, Kaip karalaitės kalne, pagrobtos smakų... Einu pro tas beržų ir gluosnių eisenas Ir pasakas, ir pasakas seku... Kaunas, 1930.9.28 PASIKALBĖJIMAS AŠ NEMANIAU, kad busi lengvabūdė. Pergreit, pergreit tave išlepino. Tu patikėk, mano širdyje glūdi Tavo laukai ir tavo kapinės. Nesupratai tu andai meilės mano, Lengvai taip leidais suvedžiojama. Širdy nešiojausi kaip talismaną, Įspėt teišdrįsau raudojimu. Nū garbini tu šlykščiąją šunaują, - Tave iščiulpusi apleis jinai... Tik mano tu ir savanorių kraujo Nepaskaitei ir nepateisinai. O tie, kur nūn tau kūną glamonėja, Tave varge apleis tyčiodamies... Aš verksiu, šiuos lėbavimus kentėjęs, Ir negalėsiu tau priminti nuodėmes. Ir nebaru tavęs, tik primenu iš tolo, Kad tavo kraują geria jie, kai lepina... Ir tu nesupratai manęs ik šiolei, Neparinkai laukų, bet kapines... Kaunas, 1931.3.15 EPILOGAS KARTAIS man liūdna, Jėzau Kristau, Kad nusidėjau Tau ir mylimai Irinai... Kada nors, žinoma, lyg lapas rudenį nukrisiu, O liks tik žodžiai šie šalti kaip mėta pipirinė. Tos akys mėlynos ir šilas tolimas... Ak, žodžiai užgniaužti širdies, lyg kapo! Tai mano melsvas ilgesys pasityčiojimui Sustingo šiuose lapuose... ERRATUM JAU KITOKIOS bangos ir kitokia jūra. Taip, per daug čia rašalo, o per maža kraujo! Norisi į ugnį mesti korektūrą Ir rašyti viską, viską vėl iš naujo. Kada pūga šėlo, kai ruduo dejavo Ir šilai vaitojo - žalios šakos lūžo, Aš rašiau kažkokį vakarą nesavą, Obelų ir vyšnių papuoštą gegužį... Kaip galėjau vyšnias, kai žiema aplinkui! Vasarą saulėtą, kai jau jos nė aido... Nuolankiai prašau jus: eilutes aplenkit, Aš be blogo noro parašiau per klaidą: - Vėjai vyšnių žiedą sukdami verpetais, - Išspausdinta knygoj, o turėtų būti: - Lenkia vėtra medį, lenkia žmogų metai, - Aštuntam devinta nuo viršaus eilutė.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
© 1999 - 2024© 2012 Antologija.lt. All rights reserved. UAB Unicumus
Lėšos, gautos iš reklamos, talpinamos svetainėje, yra naudojamos svetainės palaikymo bei priežiūros išlaidoms padengti.
