lt
1951
POEZIJAI VIS GRĮŽTU pas tave, kop gi, o mylima, Besugrįšiu nūnai, tiltus sudeginęs Ir laivus paskandinęs, Niekieno nebelaukiamas? Tu buvai man gera saulėj įkaitusiam Tyrų smėlio kely, šaltyje, pūgose Ir miškų tankumynuos Kelio tavip nepraskynusiam. Tu buvai man švelni - giedras pavasaris Švietė tavo veiduos; guodė ir linksmino Tavo dangiškos rankos Sielvarte nusiminusį. Vis grįžtu pas tave, kop gi, o mylima, Besugrįšiu nūnai, tiltus sudeginęs Ir laivus paskandinęs, Niekieno nebelaukiamas? Putnam, 1951.8.1 POETUI IŠSIŽADĖS tėvai, tauta išspjaus, Draugai ir mylima apleis - pravirksi vienas, Ir niekas nesupras, ir niekas neužjaus, Kai eisi vienišas į klaidžią mėnesieną, Kančia ir vienuma lydės tave Ir taip prislėgs nostalgijos bežadis ūpas, Jog tu prakeiksi dangų, žemę, pats save Ir sielvarto graudaus neištariančias lūpas. Bus ir lakių akimirksnių, kurių Tave atstūmę nepajėgs sapne sapnuoti - Jie tau atpirks bangų ir sūkurių Į šiupulius sutrupintą svajonių valtį... Prabiltum - akmenys tau, rodos, aimanuotų, Bet tik jauti bežadę vienumą ir šaltį... Thompson, 1946.11.2 O KAI VISI O KAI VISI atstums ir kai akmens Nebeturėsi prisiglaust, tada prabilsi Traškiu griausmu, pavasario vandens Čiurlenimu, ir džiūgaut su arais pakilsi... Tu būsi vienišas ir išdidus, Nykiam laukų žiedely tiesą įregėjęs, Ir bus tada tau sielvartas saldus, Ir būsi laisvas, kaip vanduo ar tyro vėjas! Ir tu, atstumtas Dievo ir žmonių, Išplėši iš nakties nasrų gyvybės ugnį, Ją neši džiaugsmo liūdesiu švelniu, Kol atsivers po kojų amžina bedugnė, Bet ir tada, kančios ir sielvarto patyręs, Pajusi vėl, kad vienišas, prieš mirtį miręs. Thompson, 1946.11.7 VAKARAS UŽ VAKARO pravirusių varinių vartų, Apgobus sunkų purpurą ant išdidžių pečių, Skaisčioji saulė galvą nuovargio nusverta Nuneš liepsnojančiu porfiro vieškeliu plačiu Ir tau, širdie, bus liūdna likusiai už vartų Su neaprėpiamu žvaigždynų ilgesiu plačiu, Kai tau sesuo naktis, paguosdama likimą kartų, Uždės savo švelnias rankas ant sielvarto pečių... Atslinks šešėliai ir pajuos variniai vartai - Tu būsi vienišas su savo sielvartu karčiu Ir tau sesuo naktis kuždės: Man gaila kartais Tavęs, širdie, ir tavo polėkių tuščių!... Thompson, 1947.9.3 POETO DALIA Bern. Brazdžioniui ĮKOPSI tu sniegais apsvaigusion viršūnėn - Giliai, giliai, tarpekliuose, kriokliai kvatos Ir gailiai vėjai staugs nei pasimetę šunes, Bet ten kiti kalnai akiratį užstos... Svajojai, kad iš kasdienybės ten išeisi, Kad negirdėsi ten burnojančios minios, Bet ji tave sekios, kaip pariją beteisį, Ir nepakęs, ir neapkęs tavo švelnios Svajonės... Kai apleis tave drąsa ir galios, Aukos ir reginio ištroškusi minia Šaipysis ir sekios begėdė ir bedantė, O tau, kaip niekad, sužydės skliautai ir žalios Plačiai po kojų pievos išsities klonia Žeme, kur tiek širdis ilgėjosi ir kentė... Thompson, 1947.10.22 SKUNDAS ANT KALNO šilas, nei žalia šventovė, Jaugusi rausvom kolonom į žemes, Pamynęs žemės laimę nepastovią Niūniuoja sau lakias ir nuostabias giesmes. Tenai vaidenosi sapnų tikrovė, Visatos paslaptys, atskleidusios prasmes, Bet tau džiaugsmu šykšti dalia užkrovė Atverti žodžiais laimės trykštančias versmes. Ir juo giliau žengei į tą šventyklą, Liepsnojo spalvingiau vitražų stiklas, Ekstazėje sudėtos rankos tiesės Į tuos žalius, galingai ošiančius skliautus - Bet vien tik sverdėjo kolonos tiesios, Tik ošė gaudė šilo sielvartas kartus... Andover, 1947.6.21 TARTUM PERLŲ NARAI TARTUM perlų narai, kurie neria į mirtį, Į akląsias gelmes, iš jėgų išmušti Ir visai nukamuoti, išnirę tušti, Atsikvėpusys leidžias į gelmę įnirtę Ir vėl, pirštais nuogais begraibydami šlykštų Ir praskydusį dumblą, kamuojas tenai, Kol jų rankose perlas sušvyti žvainai, Kad ant kaklo kažkam žėrėjimais trykštų... Lygiai tu nuolatos vis ogioj kasdienybėj, Vis skurde ir menkystėj rausies ir kenti, Kad pasauliai kažkam neregėti, šventi Išsinertų iš purvo troškimų didybėn Ir nuskaidrintų buitį už saulę šviesiau, Bet, kaip naras, tu ieškai to džiaugsmo ne sau! Paryžius, 1945.11.27 POETO MIRTIS TU ATEINI galop, mano sesuo! Tai ką gi - Pašelk, pasiausk mano svajonių pelenuos! Jau nebaisi man tavo atšiauri viešnagė, Ir be manęs šilai ir marios mėlynuos... Ir naktį žvaigždės degs, kaip jos prieš amžius degė, Ir vieversėlių giesmės plūduriuos linuos - Virpės lapeliai, nugirdę audrą žvagią, O debesėliai plauks ir sidabru lynos... Ateik, ateik arčiau ir savo juodą skraistę Plačiai praskleidusi švelniai apgobk mane Ir leiski pažiūrėt į gęstančią pašvaistę, Į mirštančių spalvų konvulsijas ir skaistį: Tesuspindi, tesudega širdis mana - Ji visą mano amžių buvo kruvina... Thompson, 1947.5.22 ILGESYS UŽEINA ilgesys, kaip viesulas į mišką, Ir blaškos, draskosi baisus; Nei baltos bangos, putų šmėklomis ištiškę, Nusilpęs graibstos debesų... Laukų žolynai plazda žemėn prisišlieję Ir verkia skundžiasi kniūpsti; Iš debesų skaisčiom čiurkšlėm į žemę liejas Žaibų rūstybė per apsti... Ūmai užeina - blaškosi, kvatoja, purto - Nueina eisena rūsčia... Širdis nuvargus ir tuščia Pajunta vėl sugrįžtantį jo žingsnį kurtų, Tarytum pilnas siaubo, sielvarto ir smurto Bangas, viską nušluojančias, plačias... Thompson, 1947.2.7 O SKAISTI O SKAISTI ir tyra, lyg prašilusį ledą Prasigraužus linksma vandenėlio srovė, Įsilieja širdin ir, atgavusi žadą, Vieversėlio giesme virpuliuoja erdvėj, Jog atsiveria akys, akiračiai platūs Nusidažo švelniom nematytom varsom, Ir mes jaučiame plakančią visą visatą, - Kaip ji verda ir plaka mūs gyslom visom. Tada viskas gražu, tada viskas prasminga, Ir gyvenam, ir jaučiam pilnai ir giliai: Tada žvaigždėmis lyja, tada žiedlapiais sninga, Tada žydim ir spindim visais spinduliais... Tada širdys ir akys, visa mūs esybė Suliepsnoja ir dega didinga ugnis, Jog mumyse prabyla visatos platybė Ir nei putą mus neša iškėlus vilnis... Putnam, 1950.7.2 DAR NIEKAD DAR niekad taip žemė visa nežydėjo, Taip niekada toly nemėlo šilai - Lakštingalos suokė, upeliai klegėjo Ir džiaugėsi džiaugės visi inkilai... Mes ėjome, sese, o baigės gegužis, Ir žodžio sparnuoto pristigom abu! Pakalnėje plentas dardėjo ir ūžė, Pavasario tokio jau niekad nebus... Pajutome aiškiai, kad žiedo pilnumas, Kad visas tas džiaugsmas jau amžius netvers, Ir jautėm, kad žodžiai sutirpsta, kaip dūmas, Nukrinta, kaip žiedas, kurs džiaugsmo netars. Tai išgąstis ėmė ir šmėklomis baidė, Kad žodžiai tie patys skambėjo melu! Dar saulė spindėjo, drugeliai dar skraidė, Bet žiedu žydėti jau buvo vėlu... Thompson, 1947.5.10 O MIELA O MIELA, miela, tu man atleiski! Galgi tai buvo mūsų dalis?.. Nerūpestinga, šviesi ir vaiski Čia pat regėjos man laimės šalis... Kur saule raibo gražus miražas, Nūnai klajoja šmėkla ogi; Vėtroje medžiai sverdi ir grąžos - Pilki, kaip vargas, kaip skurdas, nuogi. Čia pat regėjos šviesi ir vaiski, Čia pat žydėjo ta laimės šalis! O miela, miela, tu man atleiski, Tu man atleiski, jei dar gali!.. Thompson, 1949.5.6 TU ESI TU ESI ta pakirdusio ryto Aušrinės liepsnelė šviesi Ir vidunaktį vėsų užkritus Ant žiedo raselė esi... Tu esi ta pavasario upės Srovė gaivalingai drąsi Ir gegutė klevelin įtūpus, Ir šlaito žibutė esi... Tu esi ta lakaus vyturėlio Suvirpus giesmelė garsi Ir nubalusį džiaugsmą iškėlus Ievos viršūnėlė esi... Tu esi ta nugrimzdus, paskendus Pilis ir jos lobiai visi, Visos pasakos, visos legendos, Visi padavimai esi... Tu esi ta bekraštė mėlynė, Pražydus šventam ilgesy, Ir širdy išnešiota tėvynė, Ir džiaugsmas, ir laimė esi! Thompson, 1948.5.22 BUVO CAPRI SALOJ BUVO Capri saloj... Prie Tiberijaus vilos Akmenėtu keliu greta slinkom pakalnėn Ir jau žodžių pristigę, nusiminę ir tylūs Mes pamatėme aiškiai, tarytum ant delno, Kad to jokia jėga, kad to jokia galybė Nepajėgtų atšaukti, nepajėgtų grąžinti, Ką į tolį, nežinomą tolį beribį Jau nusinešė laikas, it žiedą nuskintą... Buvo Capri saloj... Prie Tiberijaus vilos Krito žodžiai kieti, pikti, skaudūs, kaip kirčiai, Jog nustebę praeiviai - suplukę, sušilę - Atsisuko ir klausės mūsų kivirčo... Nesuprato kalbos, bet aiškiausiai suprato, Kad mums kloniai į debesis kalnais iškilo Ir kad džiaugsmas, nešiotas daugelį metų, Dingo Capri saloj, prie Tiberijaus vilos... Villefranche-sur-Mer, 1942.10.17 ATMINIMAI UŽ LANGO vėjas ir lietus smulkutis dulkia, O aš vartau savo eilėraščius senus - Atgyja valandos, ir taip gyvai ir smulkiai, Jog nūn matau visus užgesusius sapnus. Sumirga ten lakių akimirksnių drugeliai, Aru pašautu krinta valanda skaudi: Pažaislio šilas, Nida, Zarasai, Amaliai Ir Nemunu kelionė ta, pabodus ir graudi... Žaliakalnis su obelų žiedais mėlynėj, Žvaigždė suspindus ašaroj ir akyse... Tarsi kareiviai apdulkėjusiom milinėm, Pakrikus bėga metų virtinė visa... Ir šneka žodžiai, nei lietus į tylą, Ir šypsosi, nei saulė į langų stiklus... Vidunaktį gūdžiai vaitodamas pakyla Kažin ko mirštančio atodūsis gilus... Tiktai nūnai matau, kaip negyvai, neaiškiai Tada rašiau, ir kas dabar čia įskaitys, Kaip laimės žiedlapį sumynė ir sutraiškė Tasai giliu purvu nubridęs lapkritys... Ir nūn tas žiedlapis tarsi drugelis plazda, - Ogi baisesnis buvo nei pati mirtis, - Ir skamba, kaip pavasariu apsvaigęs strazdas, Mano pilka, niūri, beprasmiška buitis... Thompson, 1948.12.30 KARALAITĖ PRIRIŠTA PRIE GIRNŲ Pakeliu galvą ir stebiu spindintį mėnesį, Galvą nuleidžiu ir mąstau apie savo tolimą kraštą. Li Po ŠLAMA liepos, šlama liepa liepai, Patylom - girdi, kaip lapas krinta, Šlama liepos, kaip karalius liepė Dukterį prie girnų prirakinti, Prirakint, o taip - visai nekaltą - Laumės raganos piktai įskųstą - Prirakint, kad visą amžių maltų, Kad žalia savo jaunyste skųstųs... Šiurpas nukrėtė net visą šalį, Kai ją mesdamas į šaltą rūsį Tėvas tarė: "Malsi nūn, dukrele, Ir tu malsi, kol gyva supūsi!" Tai nugirdęs ir kalbėjo dažnas, Tai papiktintas kartojo dvaras, Kad jaunutę, lyg žiedelį, gležną Ir nekaltą požemin uždarė... O jinai vienų viena ten malė, Ašarom karčiom jauna raudojo: Verkė šaukės devynių brolelių, Kur kadais svečion šalin išjojo... Neišjojo - laumė apkerėjo, Ir visi jie sakalais išvirto, Kad kovotų su šiauriaisiais vėjais, Nuo medžiotojo strėlos numirtų... Mat karalius, kai pati pirmoji Su vaikų būriu našlaut paliko, Į devintą karalystę jojo Ir ten laumę raganą sutiko... O graži ji buvo pragaištingai, Tik kerštinga ir nedoro būdo: Ji žabangus spęsdama klastingus Posūnius ir podukrą pražudė Ir karaliui galvą taip susuko, Taip jinai sujovė visą tvarką, Kad šalis ir prakaitu suplukus Prirakinta karaliūnė verkė... Raibus sakalus visus devynis Pasmerkė, kad vėtroj suktų ratą, Keiktų dalią žydroje mėlynėj, Kad praslinktų taip jaunystės metai, Kad prabėgtų neprasmingos dienos, Kad sparnų lakumą nualsintų Ir į patį žemės kraštą vienus Šėlstantys verpetai nudangintų, Kad ant skardžių per naktis drebėtų Ir kad staugtų vis kalnų viršūnės, Kad per vėtrą niekas negirdėtų Verkiančios prie girnų karaliūnės... Grenoblis, 1938 VAKARO TYLA RAMU, tik epušės visi lapeliai Staiga pakyla ir smagiai Plasnodami vėl nutupia negalioj, Lyg pririšti drugiai... Į aukštą dangų stiebiasi mūs kelias Ir dairos vakaras baugiai, Ir plazda širdys epušės lapeliais, Lyg pririšti drugiai... Greene, 1947.7.13 MENI, KAI ILGESYS MENI, kai ilgesys nei pamotė našlaičius Į šaltį ir į vėją išvijo iš namų, Kai ėjom vieniši, benamiai prašalaičiai, O iš visų langų spindėjo jaukumu... Mūs skruostus degino žvarbus vakaris vėjas Ir kirto aštrūs ir skaudūs, ir pikti lašai, O vinkšnos šaukė priekaištaujančia Medėja: - O rudenie, kam šiąnakt vėjus atrišai?.. Matai - Naujosios Anglijos spalvingas spalis Nukrito žemėn, ir jį jau sutrempė kely... Numirs, ir vėl numirs gležnutė nei lapelis Ant marių krašto dangiška Annabel Lee!.. Thompson, 1947.10.8 ORIENTALĖ MĖLIS tik ir auksas, tik skliautai ir smėlis, Ir tyla nei amžinybe ošianti naktis... Eina karavanas, slenka it šešėlis - Nusitiesęs, nusidriekęs, kaip buitis... Ir kupranugario klimpstančios kanopos Atneša iškeltas stiklines akis - Nei gyvatė rangos nuo kopos į kopą Tarp skliautų ir smėlio eisena klaiki! Artinasi ryškūs jau varovų rūbai, Supasi, linguoja prekės ir pirkliai, Ir veidai atšiaurūs, prakaituoti, grubūs Atpustytus kaulus stebi įžūliai... Mėlis tik ir auksas, tik skliautai ir smėlis, Ir tyla nei amžinybe ošianti naktis... Tolsta karavanas, slenka it šešėlis - Nusitiesęs, nusidriekęs, kaip buitis... Putnam, 1949.12.8 LAPAI KRINTA lapai, kaip paukšteliai iškėstais sparnais, Lyg ieškodami dar vietos, kur nukrist: Palytėję vienas kitą suskamba liūdnai Ir vėl krinta nusigandę, netikri... Lakūs, drąsūs ir išdidūs vasaros sapnai Viens ant kito krinta kaupias po medžiu - Ir svajonių skristi, veržtis viesulo sparnais Nūn, po kojų gailiai čežant, negirdžiu... Putnam, 1949.10.22 MIRTIS NETYČIOM, nejučiom lašelytis, Nei metalas gūdus stalaktituos, Vienų vienas, apleistas, mažytis Sudejuoja, kiaurymėn nukritęs... Ir kai juodą, tartum kinų laką, Ežerėlio paviršių palyti, Ratiliukai pakriautėse šneka Ir išbalę virpėdami švyti... Thompson, 1947.9.18 GĖLĖS ŠIĄ prietemą tylią, šią prietemą ramią Žydėkite, gyvos, spalvingos ir kvapios Bei nuostabios gėlės, ant vienišo kapo Ir puoškit jaunystę priglaudusią žemę! Nieks jūsų neskins čia, žydėkite, ramios Ir nuostabios gėlės, ant vienišo kapo - Nepražydusį žiedą priglaudusios žemės Pabūkite maldos ir smilkalo kvapas! Čia šypsos ir liūdi, čia miršta ir gema Jaunystė ir gėlės, spalvingos ir kvapios... O gėlės, žydėkit ant vienišo kapo Šią prietemą tylią, šią prietemą ramią! Putnam, 1951.3.31 GIEDRAS RUDENĖLIS ŠTAI ATEINA giedras, linksmas rudenėlis.. Visas skliauto mėlis, miško pievų žalis Gyvas ir spalvingas, it brangus emalis, Tik upeliuos tyli tyras vandenėlis... Ko gi tad nugelto beržas svyruonėlis? Ko pačioj viršūnėj taip plazda lapelis? Diena dieną seka, skuba metų dalys Ir nugelsta visos žalios svajonėlės, Kai tiktai pajunta rudenėlio gandą, Kurs aliai žiedelį šalnomis nukanda, Vėtromis praeina, nieko nepalieka, Vasaros svajones paverčia į nieką... O Dievuliau mano, kaip nūn giedras spalis Ir kaip skliauto žydras mėlynas emalis... Putnam, 1949.9.18 MANO GIMTINĖ NENAŠŪS šaltžemiai ir pustomi smėlynai, Molienos kietos, kaip pati buitis, Mane pagimdėt, ilgesio kartaus mokinot Ir sielvartu nudažėte mintis... Panemunės paversmių, graužo nederlingo Skurdi žemele, mėlynais šilais Aukštai iškėlusi žydrius skliautus didingus, Į mano širdį andai prabilai, Lyg nulyta, pilka mano gimta pastogė, Sužiurusi ketvirtiniais langais Į dangų, žemę ir pakeleivingą žmogų, Sulinkusį po metais ir vargais... Iš prieblandų žiūrėdama į šviesą, Iš aukščio - į akiračius plačius, Tu išvydai žygiuojančią nemarią tiesą Prieš neteisybės smūgius ir kirčius. O nenaši žemele ir skurdi pastoge, Iki langų sulindus į žemes, Tu pažinai pačios smurtų viršūnės blogį Ir sunkaus sielvarto pačias gelmes! Nenašūs šaltžemiai ir pustomi smėlynai, Molienos kietos, kaip pati buitis, Mane pagimdėt, ilgesio kartaus mokinot Ir sielvartu nudažėte mintis... Grenoblis, 1941.10.4 VORUTA BUVO šviesi naktis, kai sargybinio ragas Sumaurojo siaubingas Vorutos pily, Ir jo veriantį aidą - nejaukų, nesmagų Pakartojo šilai, mėnesiena gili... Lyg pavasario upė, pametusi vagą, Atsibudusi virė ir šniokštė pilis... Ir karalius iš bokšto pamatė, kad dega Laužai ant kalnų, kad jį šaukia šalis... Tai ir vėl, - tarė jis, - mano žemę gimtinę Svetimųjų žirgai ten kanopomis mina, Tai ir vėl, tai ir vėl atėjūnai pikti, Mums ramybę sudrumstę, alkų ąžuolynuos Mūsų šventą ir amžiną ugnį gesina... Vėl, užėmusi žadą, jo klausė naktis... RAUDA TEKA Nemunėlis Liūdnas ir nusekęs, Verkia našlaitėlė Ašarom aptekus. Verkia našlaitėlė Ant viešo kelelio: - Varge vargužėli, Kruvinas vargeli! Šaltas rudenėlis Ir dienelės blausios, Kur aš, našlaitėlė, Galvelę priglausiu... Putnam, 1950.2.6 PARTIZANO ŠERMENYS RATU apstoję varnos krankia, pjaunas šunes, Pasibaisėtinais isteriškais balsais Suspigę, medžių blaškosi viršūnės, O tujen vienas miesto aikštėje, rudens purve tysai… Nebeužspaustos akys, nesudėtos rankos Ir nenuplautas veidas - kruvinas, skaudus - Nesistebi, kad pašarvoto nieks nelanko, Giesmių negieda, žvakių nedega ir nekalba maldų. Tai hunų ordos, barbaro kerštu įkaitę, Tave išniekinio ir pabaisai, kaip maita, Tave paliko paukščiams ir šunims draskytų, Kad kraupūs šermenys nuo žygio atbaidytų Tuos, kurie tikra, nevystančia garbe žydės, Kai tau skaudaus likimo amžiai pavydės... Putnam, 1951.5.29 * * * VIENAS kraujo lašas būt tave nuplovęs, O varge jo vieno tu pasigedai, Nors stiprybę sėmėm iš didžios senovės - Liko netesėti mūsų pažadai... Vienų vienas žodis būt tave apgynęs, Bet varge jo vieno tu pasigedai, Nors visi žadėjom mirti už tėvynę - Liko netesėti mūsų pažadai... Thompson, 1948.1.13 LAUKIMAS MIELAS ir smagus laukimas Atbanguoja vėjeliu, Plaukdamas pilkais arimais, Kalnais, slėniais ir keliu. Nei pavasarių žalių Kvepiantis žiedų dvelkimas, Mielas ir smagus laukimas Atbanguoja vėjeliu. Ir toks šviesus džiaugsmas ima, Kad atodūsiu giliu, Kaip švelnus šilų ošimas, Atneša puokštes gėlių Mielas ir smagus laukimas... Putnam, 1951.5.1
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
© 1999 - 2024© 2012 Antologija.lt. All rights reserved. UAB Unicumus
Lėšos, gautos iš reklamos, talpinamos svetainėje, yra naudojamos svetainės palaikymo bei priežiūros išlaidoms padengti.
