lt
MAN RAMU Aš netikiu sukuriama ramybe ir džiaugsmu. Aš ieškau didelės tamsios nakties, kuri tamsos šydu paslėptų mane nuo žmogaus ir žvėries. Ir aš tikiu ramybe ir džiaugsmu: kai vasarą po vienišais langais sužydi obelys nemeluotu baltumu - man darosi ramu. [1951] ŽEMĖ Ar žinot jūs, kad žemė kaip žmogus - tiktai numirusį supranta? Kai grįžtam saujoj pelenų, rasa ji mus apverkia. Kai eidami iš žemės žemę glaudžiam, laukų grumsteliuose atšalusią vaikystę - ji netiki, kad mes galėtumėm sugrįžti. Ar žinot jūs, kad žemė kaip žmogus: ir mūsų žingsnių nesupranta, ir jei negrįžtumėme saujoj pelenų, ji mus prakeiktų. [1951] AŠ GYVAS Aš gyvas, nes jaučiu, kaip lašelis nukrinta pavasario mielo lietaus ir mano pavargusioj rankoj numiršta, neapsėmęs pasaulio plataus. Aš gyvas, nes girdžiu, kaip plasnoja pavasario grįžtantys paukščiai, ir matau, kaip sparnais jie vagoja padangių mėlyną lauką. Aš gyvas, nes jaučiu, kad ir menkas lašelis, ir paukščiai, palikę nuostabią šalį, numirti sugrįžta į žemę. [1951] * * * Dar daug žmonių praeis, beprotiškai išblyškusių, žeme auksinės saulės žiburio ieškot. Bet jos nėra! Ją išvežė juodi mirties vežimai į pajūrio smėlynų kopas. Geltonas smėlis priglaudė geltoną saulę ir vėjai kastuvais ją užkasė giliai... Žvejų vaikai žarstys tą smėlį saujom ir jųjų pirštuose sušils numirę saulės spinduliai. [1951] SUŽADĖTINĖ, ARTIMA SMĖLIUI Atskilo debesys ir lietumi pritvinkusios sidabro ietys susmigo sausumon metalo smaigaliais. Į mano sielą, (nereikės ilgėtis), ateina amžinoji sužadėtinė pakelti sausumos ant rankų ir praskleisti pažadėtos žemės su mirusiais vaikystėje veidais, kurie atsispindėjo smėly. Ir jų kūnai nejuto, kad nėra vaikai ir ne vieni ir kad širdžių plakimą jų pajuto, ir veidus nusidriekusius smiltim atskilę debesys ir sidabrinės ietys, smingančios į sausumą metalo smaigaliais, kad nešdama ant rankų sausumą ir smėlį atėjo amžinoji sužadėtinė. [1952] PO SAULĖS Man saulė niekada nebuvo didelė: dar savo kūdikystėje pakėliau siaurą delną prieš akis- ir saulė man daugiau nebešvietė. Po to aš amžinai pasilikau. stovėti prieplaukoj: į saulėtą, smėlėtą popietę stebėdamas, kaip išslenka laivai, žiūrėdamas, kaip plečias ir gyslojas mano plaštakos. [1960] * * * Vėl norėčiau kalbėt savo senąjį miestą, vandenin įkritusio varpinės bokšto šešėly susigūžusį elgetą... Vėl norėčiau kalbėt Kryžių kalną, seną tiltą su senos valstybės ženklais, rūdijančiais mano paties širdyje. Viešpatie, mano vaikystės metuose Kryžių kalne palaidotas, ar atleisi man ir visai išklydusiai kartai, mediniais žaislais neapgynusiai miesto? Smuikuojančio elgetos medis nebeaugina šakų, nelapoja pavasario... Miesto žalumą pridengė pikto vanago sparnas iš senos gamtamokslio knygos. Viešpatie, mano vaikystės metuose Kryžių kalne palaidotas, ar atkelsi išklydusiai kartai išduotus vartus į tobulą mirusių džiaugsmą? Amžiną atilsį kalbėkit už mus, sustingusios burnos - Kryžiaus kalne palaidotas Dievas apsiklojo seno miesto žeme. Virš jūsų kas rytmetį bunda tie patys namai, atsivožia tos pačios langinės smuikuojančiam medžiui, tom pačiom kojom naktį atvėsta sapnuojanti kiemo veja. Amžiną atilsį kalbėkit už mus, sustingusios burnos. Gal prišauksite plaštakas mano benamės kartos iš vandens rašaluotos srovės iškelti baltą varpinės bokštą. Gal prišauksite plaštakas mano benamės kartos, kaip dinastijos herbą aliejais išplauti muikuojančio medžio suskirdusią odą. [1960] PAPRASTOJI AKMENSKALDŽIO DAINA Skaldau akmenis gimtajam krašte prie plento… Tikėjau laime. Rieda grūdų vežimai gimtajam krašte per plentą… Tikėjau duona. Aidi vežimų ratai gimtajam krašte ant plento... Tikėjau šventaisiais. Nenuskyla didysis akmuo gimtajam krašte prie plento... Tikėjau jėga. Miegu pavargęs gimtajam krašte šalia plento… Įtikėjau sapnu. Virš manęs siūbuoja javų laukas rugpjūty... Prie plento vėl įtikėčiau džiaugsmu... [1960] ANGELŲ PASVEIKINIMAS Į žalsvą komunijos žvakę klojate ploną mezginį, balta drobule dengiate stalą. Veltui, sakau - nesugrąžinsit jaunystės. Kietame grindiny piktas vaikas išjoja ant karsto. Veltui, sakau, mirtimi nesidžiaugiat. Ne balta drobule dengiate stalą, ne džiaugsmui dauginat žalsvą komunijos žvakę. Veltui, sakau, ties naujagimiu raudat. Greitai neatpažinsit su riksmu išbėgusios gatvės. Veltui, sakau, vakarais laistysit daržą. Nei vaisių dubens, nei prinokusios kriaušės prisilietimai... "Duok sveiką orą, sveika Marija..." [1960] DIALOGAI VYNUOGYNAS - Įpilk dar arbatos. - Tėve, jau laikas migti. - Ar tu žinai, kad gimei vynuogyne? - Tėve, jau po dvyliktos. - Pirma ji pagimdė tave, ir tik po to tavo motina gimė pati. - Vynuogyne užtroško atklydusi ugninė salamandra. - Angelo valanda dar nebuvo atėjusi. VANDUO - Vanduo buvo mėlynas, vanduo buvo vėsus. - O josios rūbas buvo baltas. - Po altoriaus jinai sugrįžo į vandenį, nes ten gyveno jos broliai. - Iškilo kraujo puta. - Nes ji mirė nuotakos rūbuose. - Ir vanduo buvo nuotakos rūbuose: nuogas, mirties spalvos. VASARA - Atvykau pasirinkti vasaros. Kaip sniegas balti giedojo vasaros paukščiai. - Vasara - keistas metas: diena prieš rudenį, diena po pavasario, amžinybė prieš žiemą. - Išeinu nepasirinkęs vasaros: atvykau ne laukt, o pabūti. TREMTIS - Tirštas, ūkanotas vėjas pavasarį laukia prasmės. - Ir karštas paplūdimio smėlis vasarą laukia prasmės. - Ir tuščios vaisių pintinės devynetą mėnesių laukia prasmės. - Ir kūno prisilietimas žiemą laukia prasmės. [1962]
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
© 1999 - 2024© 2012 Antologija.lt. All rights reserved. UAB Unicumus
Lėšos, gautos iš reklamos, talpinamos svetainėje, yra naudojamos svetainės palaikymo bei priežiūros išlaidoms padengti.
