en
AUGINTINIAI
I Apvalėja mėnulis, o saulė skęsta, ir džiaugsmas palieka pomirtiniams vėlių žaidimams. Iš mirusios jūros dugno aš vis dar iškeliu ant deginto molio plytelių užrašytus hieroglifus: tavo kapo vieta vieniša - be medžio, be paukščio, be vasaros. Tik lino antklodėm išklotos lovos kaip karstai ant tų marių mariųjų. Išblankusioj molio plytelėj iš siaubo sustingsta žvilgsnis augintinio akių, supratusių raštą apvalėjančio mėnulio, skęstančios saulės, bedžiaugsmio vėlių žaidimo. Ant tų marių mariųjų supasi lovos, laukiančios kūno. Ir mirtis pagaliau baisi. II Kaimo ir upės sankryžoj, užpustytoj sniego bei saulės, užpustytoj mėnulio šviesos, patetiškai glaudžiatės seno istorijos herbo. Nespėję dedikuoti savo mirties tobulai tragedijos atomazgai, negyvenę didvyrių nei pamišėlių žemėse, patetiškai glaudžiatės seno istorijos herbo. Lietę augalo bei gyvulio formas, regėję rugio metamorfozę, šnekėję su ajerais, patetiškai glaudžiatės seno istorijos herbo. Kaimo ir upės sankryžoj, įšalusio herbo šešėlyje savo vietoj supasi nendrės. Pusto sniegas, pusto saulė, pusto mėnulio šviesa. III Juodų mėnulių šviesoje įnirtę blaškosi sidabro augalai, savęs draskyt atsigula sidabro žvėrys. Įsižiūrėk į tąją valandą, augintini sūnau: į naują rasę teka sidabrinis kraujas. Kentėti nekaltybę pasmerktos, iš medžio ir metalo liekanų sudėstytos mergaitės vidurnaktyje perskaptuoja savo kūnų formas. Sidabro bei mėnulio šviesoje ar gera liesti medį ir metalą, jei kūną mąstantieji kūnai guli sudraskyti karo cirko laukuose, jei įnertus ir piktas liūdesys su neapykanta nesantykiauja? Iš tuštumos laike, iš tuštumos erdvėj beprasmiškai sugrįžta stūgaujantis balsas. Augintini sūnau: ir mano rasė nepatyrė džiaugsmo, ir mano rasė santykiaudavo griuvėsiuose, kai, šviečiant fosforinėm katinų akim, mergaičių žuvusiųjų kūnuose vėliausiai mirdavo aistra. Įsižiūrėki į vidurnaktį, augintini sūnau: kas mirę šiandien - vakar buvo gyva mėnulio baltojo šaly. Neliki svetimas, augintini sūnau. Neskirtas santykiauti su gyvaisiais, apsižvalgyk vidurnaktinės gūdumos! Sudėstytuos mergaičių kūnuose vėliausiai sumedės aistra. Juodų mėnulių šviesoje savęs draskyt atsigula sidabro žvėrys. Juodų mėnulių šviesoje augintinių ateina rasė. Į balsą vėl atsako mirę kūnai. Įskaudinti taiklaus fatališkojo šūvio, įniršta žvėrys iki paties gyvenimo gelmių. Juodų mėnulių šviesoje lunatiko medžiotojo kakta į piktą rasę sukrešėti grįžta sidabrinis kraujas. Skausmingai atsiremki savo rasės, augintini sūnau! Sidabro augalai ir žvėrys šnekės gimtąja su tavim kalba: "…girelėj augo žalia liepelė. Tai ten laivelis tavo, tai ten irklelis klevo". Ar bus kalta tavoji rasė, kad sieloj skausmo liks daugiau nei kūne? Ar bus kalta, kai, šviečiant tarp griuvėsių fosforinėm katinų akim, vėliausiai mirs aistra iš medžio ir metalo liekanų sudėstytuose moterų kūnuose? VARIACIJOS IRONIŠKO SAPNO TEMA Tavo sapnas bus apvalus ir minkštas: iškels iš erdvės tavo kūną, kad tobulai sapnuotum apelsino skonį. Saulės pluoštas apelsino žievėj! Žemės syvai apelsino žievėj! Visų šventųjų litanijos, visi sakramentai, užtarėjai medalionuose būriuojasi pasižmonėti. Uždengs tau akis nuo dangaus pastovumo, kad sapnas būtų perfekcija. Ar nebuvo graži Dievo ranka kai ji glostė angelo plaukus ar nebuvo gražus Dievo veidas kai tau įbruko stiklo akis Saulės pluoštas apelsino žievėj Žmonėkitės visų šventųjų litanijos žmonėkitės sakramentai Žemės syvai apelsino žievėj Minkštas ir apvalus primestos ironijos sapnas: čiulpi apelsiną, išbrinkusį saulėj, nes toks galėjo būt ir tavo žemės skonis. Angelo plaukus glosčius ranka visais įsakymais ir sakramentais atgal sugrąžina tavo kliedintį kūną į erdvę, kad tobulai iškentėtum, augintini, apelsino ironiją. IV Jūsų rankose aižomi apelsinai, kontinentai, pusiasaliai, salos. Paskutinę vakarienę augintiniai, su tėvais atsisveikinę, dalos. Šermeninė giesmė tik nuaidi - ilgas mirštančios rasės žodynas, akyse jums pasipila raidės iš egzotiško gimto žemyno. V Balandėliai balandžiai, į kur jūs? Nepalikit žemelės vienos. Akmenėlių auselės nekurčios raudai našlelės senos. Balandėliai balandžiai, į kur jūs? Nepalikit žemelės vienos. Akmenėliuose skundas ir skurdas, sausiai ant liepos šakos. Aš, išaugus iš kieto ir tvirto meilės kupino balso - iš žemės, aš žinau, kodėl liepos pravirksta mano krašto kiekvieną birželį. VI Auginu auginu auginu plėšrią Afrikos žolę auginu auginu auginu anūką kalbančiam būgnui kai išaugs kai išaugs kai išaugs anūkas kalbančiam būgnui kai išaugs kai išaugs kai išaugs anūkas atogrąžų lietui jo rankoj aštri mačetė bus juodas Afrikos mėnuo. BALADĖ APIE GERĄJĮ JOHNĄ 1 Auksakalbė Johno burna, auksaburnis Johno kalbėjimas, žili Johno plaukai. Bandas laukines Pranciškaus šventumui Johnas ganė mylėdamas. Johnas buvo geras žmogus ir geras sakytojas. Derliaus dvasių vardais Johno protėvis krikštijo baltųjų medžiotojų skalpas. Baltųjų medžiotojų skalpos aistringai šnekėjo Dievo baltumą. Medžiotojų kaulai buvo balti, bet vidurnaktis buvo juodas, o Johnas buvo geras žmogus ir geras sakytojas. Vidurnakčio valandą Johno kūnas virpėjo lietuj, vidurnakčio valandą Johnas išrengė savo kūną Afrikos mėnesiui. Vidurnakčio valandą Johnas šnekėjo Dievo viršspalviškumą. Vidurnakčio valandą Johnas Dievui pasiūlė skalpą. Tą vidurnakčio valandą Johnas tapo augintiniu. 2 Nyksta Afrikos okarinoj gero sakytojo kūnas. - Afrika, mano Afrika, kodėl tu mane apleidai? "Dvylika vartų į šiaurę, dvylika vartų į pietus, dvylika vartų į rytus, dvylika vartų į vakarus!" Aleliuja rytai, aleliuja šiaurė, aleliuja Jeruzalė, aleliuja Johnas! Bunda Afrikos saulėje gero sakytojo kūnas. - Duok dešinę, Lorde, mes būsim draugai. Skuba Afrikos džiunglėmis Johno protėvio kojos, traukia Afrikos būgnais kariautojų giminė. Kitą melodiją švilpk, sakytojau, okarina! - Lorde, o Lorde, tai Tu išdavei Judą ir bizūnais nuplakei protėvio sielą. Į duonmedžio šaknis, į gilų mėnesio karstą palydėjau protėvį. Okarina švilpiniuodamas atleidimo melodiją, gyniausi dvasių. - Lorde, o Lorde, kam Tu atvėrei mano protėvio neužgijusią žaizdą? Virpa Afrikos saulėje gero sakytojo kūnas. - Protėvi, mano protėvi, kodėl sugrįžti? Ir plaka Afrikos saulėje gero sakytojo kūnas bizūnais protėvio sielą. Traukiasi Afrikos džiunglėmis išsigandę kariautojų dvasios. Aleliuja rytai! Aleliuja Jeruzalė! "Dvylika vartų į šiaurę, dvylika vartų į pietus. . ." - Imk dešinę, Johne, mes būsim draugai. Kitą melodiją švilpk, sakytojau, okarina! - Lorde, o Lorde, tai Tu prisišaukei savo likimą: sidabriniam danguj jau šviečia Afrikos mėnuo. Lyja atogrąžų lietūs, krauju prakaituoja mačetė. - Lorde, o Lorde, tai Tu prisišaukei Judą. ". . .dvylika vartų į rytus, dvylika vartų į vakarus!" Lordas sveikąja ranka pakelia okariną; atleidimo melodiją švilpdamas, meldžiasi protėvio sielai: sidabriniam danguj pranyksta Afrikos mėnuo. Traukiasi Afrikos džiunglėmis išsigandę kariautojų dvasios. Aleliuja rytai! Aleliuja Jeruzalė! Bunda atogrąžų saulėje gero sakytojo kūnas, diegia Lordo ranka, išaugusi kaktusu. Kitą melodiją švilpk, sakytojau, okarina! Nyksta žemyno žemėlapy gero sakytojo kūnas: - Afrika, mano Afrika, kodėl tu mane apleidai? 3 Johne, sakytojau Johne, kas užmerkė tavo akis tokį virpantį vakarą, kas pažeidė strėlėmis tirštėjantį mėnulį virš liūdną melodiją švilpiančios Afrikos okarinos? - Lorde, o Lorde, tai Tu numetei mano bronzinį kūną. - Lorde, o Lorde, tai Tu pamaldumo ekstazėj pabūgai Afrikos džiaugsmo. - Pasiimk, sakytojau Johne, anūko kalbantį būgną apskaičiuoto džiaugsmo herezijon. Afrikos prieblandoj snaudžia tingūs smaugliai. - Pasiimk, sakytojau Johne, jų plėšrų, vulgarų lėtumą. Dvylika vartų į rytus rojaus miškams. Dvylika vartų į šiaurę rojaus giedantiems paukščiams. Dvylika vartų į vakarus rojaus mėnuliui. Dvylika vartų į pietus bronziniam Afrikos balsui. - Johne, svetimšali Johne, ko žvalgaisi kapo akmens, ko žvalgaisi prisikėlimo? - Lorde, o Lorde, tai Tu pakėlei savo trišakį veidą. - Lorde, o Lorde, tai Tu šnekėjai narcizų kalba. - Johne, svetimšali Johne, tai tavo dvasėjantis kūnas meta bronzos šešėlį ant žvilgančio trišakio veido. Pasiimk, svetimšali Johne, juodaodį sapną, nes naktimis tenai žydi alyvos. Pasiimk, svetimšali Johne, juodaodį sapną, nes tenai - tik balta ir mėlyna. - Johne, svetimšali Johne, nėra kapo akmens - nėra prisikėlimo. - Lorde, o Lorde, tai Tu tvirtai užkalei karstą. - Lorde, o Lorde, tai Tu pabūgai kapo akmens. JUREKAS 1 Aš įkelčiau tavo kūną į žaliuojančio medžio viršūnę, jei turėčiau medį žaliuojantį. Aš įkelčiau tavo kūną į drėgną drobę danguj, jei turėčiau paukštį skrajojantį. Aš įkelčiau tavo kūną į žvaigždėjančią kalno viršūnę, jei turėčiau vasaros saulės neblunkančios. Aš įkelčiau tavo kūną į pilką kūno šešėlį, jei turėčiau vaismedžių sodą, neišgertą, nenuraškytą. 2 Paklausė motina žaliuojančio medžio viršūnės, ir medis atsakė: -Ne. Paklausė motina drėgnos drobės danguj, ir drobė atsakė: - Ne. Paklausė motina Judo giminės pažymėtos, ir dvylika tūkstančių atsakė jai: -Ne. Paklausė motina Gado giminės pažymėtos, ir dvylika tūkstančių atsakė jai: - Ne. Fatališką sprendimą išnešiojo motina, maldingai priklaupusi kūne. Devynetą mėnesių gyvenai atskirtas neįvykusio laiko. Devynetą mėnesių jūra tapo žeme, devynetą mėnesių vakarojo saulė, ir devynetą mėnesių žemė civilizavosi. Paklausė motina geros maitintojos žemės, ir žemė atsakė: - Taip. Paklausė motina karstadirbio priemiesčio gatvėje, ir karstadirbis ištarė: -Taip. Paklausė motina auklės žodžių lopšinei sudėti, ir auklė atsakė: - Ne. Balti balsai palatoje jau kvietė į žalią bei raudoną pasimatymą, kai motina pagimdė rėkdama auką istorijos išmaldai. 3 Raudoki Jureko likimą, Vilniaus sinagogų kantoriau, raudoki žalią Jureko karstą kraujo iliuminacijoj, moliuskų eisenoj į žiaurios istorijos aplanką. 4 Žemė buvo išpurenta ir paruošta, žemė rengėsi derliui. Smiltynuose krito ir dužo erdvėj prinokę rojaus gabalai. Žaidė dangaus daiktais prieš kraujo iliuminaciją Jurekas. Daiktai taip pat bus pašaukti į paskutinio teismo salę. Daiktais nenusikalsta tiktai tie, kurie daiktų neturi. Prieš lemto skausmingumo išsipildymą tegul skambina Dovydas arfa beprasmiškam vandens atsimušimui į liekanas iš vietos išmestų daiktų. 5 Parduokite duonos mažajam Jurekui, jis nori valgyti! Grįžai su Dovydo namų žvaigžde, be duonos. Duokite gabalą žemės palaidoti Jurekui! Grįžai su Dovydo namų žvaigžde ir atsinešei karstą. Kodėl tau pardavė karstą, o man, Jurekai, pardavė duonos? 6 Į kiemą ateina vyrai pikti. - Jurekai, jok! Jurekai, jok! Žvengia medinis žirgas kieme, kanopom kerta cementą. - Kaipgi aš josiu, kaipgi aš josiu - mano žirgas medinis! - Ir medis gyveno, ir medis šaukė, ir medis bėgo pagalbos! Žvengia medinis žirgas kieme, kanopomis kerta cementą. - Kaipgi aš rėksiu, kaipgi aš šauksiu mano kalbą iškirto kirviais. Į kiemą suėjo vyrai pikti. - Jurekai, bėk! Jurekai, bėk! Krito medinis žirgas kieme, pasviro į kraujo pusę. 7 Lėta, sunki moliuskų eisena. Žalia žolė ir debesų pūkai, latakas kaktoje į šiltą raudonumą, į minkštą saulės užtekėjimą už slenkančios, už tylinčios moliuskų eisenos. Kantoriau Vilniaus sinagogoj, motinos balsu raudoki Jureko likimą: lataką kaktoje. 8 - Nedrįsdama surizikuoti neapykanta, klaikioj likimo atpažinimo sekundėj aš uždengiau rudąsias Jureko akis nuo saulės smūgio, saulės įniršimo. Tegul palieka jo išsirpusiose akyse falsifikuotas mūsų amžiaus vaizdas. - Įkelsiu jo naivų kūną į sidabrinį lietų, į pušyno vėją: tegul kartu su medžiais ir lietum, kartu su sidabru ir žalia ošia neapykantos neatpažinusi širdis. - Ne šūviai aidi pamiškėj, tai sidabrinis bičių spiečius pakely į mūsų sodo avilį. - Į sidabrinį lietų, į pušyno vėją, kad oštum, Jurekai, metu aš tavo žalią karstą ir kniumbu. - Užkalkit jį tvirtai, kad niekas neatvožtų ir nepatikrintų mirties! Ne šūviai aidi pamiškėj, tai senos Testamento giminės man padeda sukalt vinis į tavo žalią karstą. VII Iš mirusios jūros dugno jau iškėliau hieroglifus, o nežinau, kur tikroji mano kapo vieta. Senos valstybės herbas išlaikė numatytą skaudų pasimatymą su savo karžygiais. Atėjo emigrantas paryčiu, kai paprastai užteka saulė, ir dairėsi kranto, žvalgėsi laivo į kaimo ir upės sankryžą. Džiaugsmas buvo ir džiaugsmas mirė nepasikeitę vietomis. Apsikabino žvėrys paskutiniam patepimui sidabrinių augalų aliejais. Glamonėjamas juodo mėnulio, augintinis puolė į tinklą. Karūnuotai galvai išrišimą suteikė hiena, ir vėliau hiena sugrįžo. VIII Iš baimės prakaituotą delną išdžiovins vanduo, o vandenį palies žalia žolė ir sidabrinis vėjas ir vėsi vasario vakarinė saulė. Į minkštą džiunglių kailį puola nekrikštas - į minkštą džiunglių kailį puola Dievo suvedžiotas džiaugsmas. Nėra gimtosios žemės! Nėra kad tykiai plauktų Nemunėlis ir aviža prašytų būti dailiai pasėta Yra kad Jurekui tebūtų žalia ir sidabras yra kad Johnui būtų juodaodis sapnas kad būtų ošianti ir plyštanti širdis ant svetimos šalies ant žemės svetimos prieš paskutinį patepimą ne saulėgrąžų aliejais. PO AUGINTINIŲ Šiaurės vandenio kryptim ošia šermenų giesmė. Ji laukia aido. Bet jūra mirus. Jei dar yra nepadalinto laiko - nuo vakar likusios grąžos, būsite sūnūs ir dukterys.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
© 1999 - 2024 Antologija.lt. Visos teisės saugomos. Už nemokamą svetainės sprendimą dėkojame UAB Unicumus
Lėšos, gautos iš reklamos, talpinamos svetainėje, yra naudojamos svetainės palaikymo bei priežiūros išlaidoms padengti.
