Algimantas Mackus - Ir mirtis nebus nugalėta

Apie kūrinį Turinys
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
CHAPEL B
ANTANUI ŠKĖMAI
Suprasti ne rūsčią malonę gyventi,
bet piktą džiaugsmą numirti.

Mirtis yra pasenęs ir nuvėsęs 
saulėleidis virš Lietuvos gamtovaizdžio:
pavasary saulužė ištekėjo
už svetima kalba prašnekusio mėnulio.
Mirtis yra iškrypėliai malūnai,
už auksiną krintą į žvarbią vėjo pusę:
vidurnakty išslinko mergina 
slapta sumalt padienio darbo grūdus.

Mirtis yra fanatiški artojai, 
apakęs kraujo sakramentas su žeme:
kaip žvėrys sužeisti pakyla jie iš guolių 
ir dūžta atsimušę į cementą vakare. 
Mirtis yra į frontą sugrąžinti 
pikti ir ciniški kareiviai su medaliais:
į šviną puolė išbadėjus mergina, 
netekus ašarų išverkti savo daliai.

Mirtis yra pageltę manuskriptai, 
senųjų knygų tituliniai lapai:
pelėsių kronikon ir išnykimo daton 
surinko žilas Vilniaus antikvaras. 
Mirtis yra į patį žemės turtą 
ištįsusių kolonijų žemėlapiai:
į prievartą paklojo Marija - 
į krikštą - savo kūno liemenį.

Mirtis yra iš Afrikos žemyno įtraukti 
naujų respublikų vardai istorijos žabangon:
netekus žado, klupo negrė Marija, 
suspaudus ankštą amuletą rankom. 
Mirtis yra sunaikintos valstybės, 
žemėlapiuos ištrintos upės iki marių:
dainuoja sausrą negrė Marija lelijų, 
ledo ir lietaus kalba.

Mirtis yra spalvoto stiklo ir vandens, 
archyvuose neblunkantis koliažas:
su saule atsikėlė mergina, 
su sauluže atsigulė į patalą. 
Mirtis yra prieš juodą arba baltą 
alyvų kalną ir ugnies pamokslą:
dainavus sausrą, gimdo Marija 
į mirtį, kaip išnykusį gamtovaizdį.


I

Žalios, žalios! 
Aš noriu tik žalios 
uždengti blankančiam 
beržų sentimentalui, 
šiurkščios kaip milas 
šiaurės mėnesienos.

Aštraus, aštraus!
Aš noriu tik aštraus
per Dievo smurtą
susapnuotą kūną
į sapno vėsumą skalaujančio
likimo smūgio.

Staigios, staigios!
Aš noriu tik staigios,
šaltos kaip ledas
mėnesienos kilpos
ant skausmo nesuvokusios,
sutraiškytos galvos.

Juodos, juodos! 
Aš noriu tik juodos, 
mėnulio plaštakom 
į sapną apimtos, 
į Dievo masę 
dūžtančios avarijos.


II

Žemyno balsas meldžiasi keliautojų, 
žemyno balsas šaukias avantiūros. 
Apvalų kaip vanduo ir sūrų kaip druska 
mirties sezoną pakeliu į lūpas.

Turėjai gimti, torso, iš lietaus ir jūros, 
turėjai būt sidabras, gipsas ir vanduo. 
Lyties prisikėlimo aktui kruvinam 
žemyno torso - džiaugsmą akmenėjantį 
grąžinkite į šiaurės mėnesieną.

Likimine ranka išraižytam žemėlapy 
žemyno balsas šaukiasi ekskursijos, 
žemyno balsas stiebiasi iš ūkanų, 
žemyno balsas auga iš Nedievo.

	Šaltos, šaltos, aš noriu tik šaltos, 
	žalios rugsėjo mėnesienos 
	ir vario plokštėje - intaglio - 
	žemėlapio, į kraują įsiliejusio. 
	Pilkos, pilkos, aš noriu tik pilkos 
	rugsėjo saulės pakylėjimo 
	ir atvožtajam kaulų rezginy 
	žemėlapio, iš kraujo išsiliejusio.

Žemyno balsas puola į keliautojus, 
žemyno balsas leidžias avantiūron. 
Lyties prisikėlimo aktui kruvinam 
turėjai gimti, torso, iš lietaus ir jūros.

Žemyno balsas, tapęs kūnu ir lytim, 
prieš aktą paryčiui isteriškai suspiegia:
varinėj plokštėje - intaglio - 
įnirtęs Dievas ritualo vidury 
atšaukia masei numestą išganymą.

Apvalų kaip vanduo ir sūrų kaip druska 
mirties sezoną grąžinu į Dievą. 
Neimsiu kasdienybės konkretumo, 
neimsiu vynuogės išnokusio ovalo.


III

Marija lyčiai sutvertoji 
Marija kilus iš tiesos 
Marija negre
		kruvinoji 
puta išplaukia ant bangos

	Marijai kūno plotas 
	sučaižytas liemuo 
	Marijai vardas duotas 
	Marijai gims vanduo

Marija mirčiai pasikloji 
aštriais bizūnais užplakta 
Marija Afrikos pilnoji 
Marija džiaugsmui išduota

	Marija sveiko oro 
	Marija duok lietaus 
	Marija kūną kloja 
	Marija iš Sūnaus

IV

Nesimeldei į kasdienybės konkretumą, 
į vynuogės išnokusį ovalą, 
ir taip mirties sezoną sutinku 
kaip įmestą prieš uždangą finalą.


MIRTIŠKOJI

Patrauksiu į kraštą belaikę valandą
negre Marija	Kasyklose kasa anglis
ir užkasa plaukus Marija  	Ten vaikšto mirtis
Jie renkasi vyrus Marija   	Ir kirviais iškirtusi duobę
įsako ilsėtis Marija
Vidurnakčiais atneša laiškus
iš gimtojo krašto Marija
Liepsnojančioj saulės laidoj
šaukiasi gaisro kaimynai
Įsako tylėt ir ištarti įsako Marija
Motina liko viena
Iš darbo tėvas negrįžo
Tarnaitė seniai ištekėjo
Kai baigėsi karas Marija
Pilkoj atvirutėj iš Lomžos
ji siunčia labanakt Marija
Kasyklose kasa anglis		Ir užkasa
plaukus Marija   Retėjantis vyrų būrys
sekmadieniais traukia į smuklę	Užkimę balsai
dainuoja kaip Nemunas plaukia	Ir skaito
						vidurnakčiais laiškus 
iš gimtojo krašto Marija 
Į vėstančio vakaro lietų 
ji dairos išlyjančio veido 
Liepsnojančioj saulės laidoj
tėvas iš darbo negrįžo
Kaip Nemunas plaukia dainuoja per naktį Marija 
Seno apsiausto sagas 
kelionei siuva Marija 
Ir laukia pavargusių žingsnių 
į laiptus duris atsivėrus 
ir laukia pilkoj atvirutėj 
labanakt iš Vilniaus Marija
Plantacijų šmaikštūs bizūnai prakerta
odą Marija	Kasyklose kasa anglis
ir užkasa plaukus Marija	Ten stovi mirtis
Ji geria ir geria degtinę	Nuo saulės akis prisidengus
ji moteris renkas Marija
Pilkoj atvirutėj iš Lomžos
Ji siunčia labanakt Marija
Paliepia sukąsti dantis
rėkti įsako Marija
Kad Lenkija dar nepražuvo	pilkoj atvirutėj Marija.
Šmaikštūs bizūnai	rašai
gyvatėmis čaižo Marija
Į kietą plantacijų žemę
pakloji pečius ir krūtinę
gulies iš apnuoginto kūno
į Afrikos rasę Marija

Patrauksiu į kraštą belaikę valandą 
negre Marija	Retėjantis vyrų būrys 
sekmadieniais traukia į smuklę	Ten geria mirtis 
Dainuoja kaip Nemunas plaukia	Pilkoj atvirutėj
								iš Lomžos 
labanakt dainuoja Marija


V

Ne miegui miegoti susirenkam 
į miegamuosius, 
ne sapnui supilti atsinešam 
smėlį ant kūnų.

	Marija paliko gyva. 
	Ji peraugo kapą. 
	Bronzinio pieno pilna 
	žemėta Marijos krūtinė. 
	Švietė jos dantys balti, 
	kai klojote patalą mirčiai. 
	Degė jos akys ugnim 
	nuo židinio atšvaisto karšto.

Ne sapnui sapnuoti susirenkam 
į miegamuosius, 
bet mirčiai patirti sukrintam 
į paruoštą guolį.

	Marija daugiau nemiegojo,
	šeimos amuletą įvėrus
	į prakirstą kaklą,
	ir dvasios langan nesibeldė,
	prašydamos rūbo ir maisto.
	Išmaldą sau pasilikot,
	jų krašto kalbos neišmokę.
	Gėrėt iš kaukolių
	degančią kavą naktim.

	Dvokia audros išmesta 
	žuvis ant ežero kranto. 
	Zvimbia ir zvimbia 
	musės įkyrios per naktį.

Mūsų lytis atbaigta:
vaikams nebeturime žemės.
Išlaidota mūsų šeima išsiskirstys
į kaulus ir dulkes.
Tėvas balsu išraudos palikimą,
paliktą Vilniaus bažnyčioj.
Siurbias ir siurbias drėgmė
į tuščią šeimos sarkofagą.

Mes kalbame nykstančiais žodžiais
merdinčios mūsų kalbos. 
Pilas vanduo į laivus - 
jais išplaukė mūsų šeima. 
Tuščioj, išardytoj krantinėj 
niekas nelaukia sugrįžtant. 
Mes kalbam išgelbėtais žodžiais 
mirusios mūsų kalbos.


VI

Rytoj mes tave išlydėsim 
į taikią numirusių tautą:
mes šnekame mirčiai skirtąja, 
bizūnais kapota kalba.

	Buvę valstybės piliečiai, 
	įsidėmėkit jo mirtį:
	pirštais jis buvo suvokęs 
	aklųjų raidyną - egzilę.

Numirusioj rankoj suspauski 
ir mūsų išbrinkusį delną:
mes sklaidom ir sklaidom 
ir sklaidom archyvinio sapno putas.

	Buvę valstybės piliečiai, 
	įsidėmėkit jo mirtį:
	grįždamas nebesugrįžo, 
	negrįždamas neatsigrįžo.

Rytoj mes tave išlydėsim 
iš skaudžių nesąmonių laivo:
tai mes pasiliekam dairytis 
žemėlapiuos prarasto laiko.

	Buvę valstybės piliečiai, 
	įsidėmėkit jo mirtį:
	kūnas pavirto į žodį, 
	ne žodis pavirto į kūną.

Sklaidome sapno putas 
apsamanojusiom rankom, 
pikto pavydo šauksmais 
išlydime tolstantį plaustą.


RAUDIŠKOJI

1

Tai buvo septintą valandą ryto, 
lygiai septintą valandą ryto. 
Lygiai septintą valandą ryto 
mirtis reikalinga pagarbos.

Septintą valandą ryto 
civilinės gvardijos vyrai 
užkėlė į miestą vartus;
lygiai septintą valandą ryto, 
juodais apsiaustais apsigaubę, 
civilinės gvardijos vyrai 
užrakino į miestą vartus.

Ir lygiai septintą valandą ryto, 
lygiai septintą valandą ryto 
trompetės miestui paskelbė 
raudoną kraujo fanfarą.

Septintą valandą ryto, 
lygiai septintą valandą ryto 
privalėjo budėt 
civilinės gvardijos vyrai, 
nes valstybė nesužinojo, 
kur palaidotas Lorca.

Ir lygiai septintą valandą ryto 
ginkluoti civilinės gvardijos vyrai -
lygiai septintą valandą ryto 
ispanų valstybės vardu - 
klausinėjo, kur palaidotas Lorca, 
nes lygiai septintą valandą ryto 
po mirties atsikelia žodis.

Ir lygiai septintą valandą ryto
privačioj audiencijoj
popiežius priėmė Dievą, 
nes lygiai septintą valandą ryto
valstybė dar nežinojo,
kur palaidotas Lorca.

Septintą valandą ryto 
tirštėjantį kraujo fanfarą, 
lygiai septintą valandą ryto, 
uždengė žodis.

Ir lygiai septintą valandą ryto, 
iškilus veriančio žodžio fanfarui,
tikėjimų reprezentantai 
trompetėm ir trombom paskelbė - 
Dievo nėra! - 
ir ta proga pasveikino popiežių.

Tai buvo septintą valandą ryto. 
Lygiai septintą valandą ryto 
popiežius atšaukė Dievą, 
ir septintą valandą ryto 
civilinės gvardijos vyrai 
atkėlė miesto vartus, 
nes valstybė nesužinojo, 
ar palaidotas Lorca.

Tai buvo septintą valandą ryto. 
Lygiai septintą valandą ryto 
nemirtingumo fanfarą 
už vartų paskelbė trompetės.

Ir lygiai septintą valandą ryto, 
ir nelygiai septintą valandą ryto 
atšauktas Dievas paskelbė 
Lorcos prisikėlimą.

Tai buvo septintą valandą ryto,
lygiai septintą valandą ryto
ir nelygiai septintą valandą ryto,
lygiai nelygų rytą
ir lygiai septintą valandą ryto.

2

Ir aš nenoriu matyt 
liemens neberandančių rankų,
ir aš nenoriu matyt 
suploto kūno erdvės. 
Ir aš nenoriu matyt 
šakotai suskilusio veido, 
ir aš nenoriu matyt 
nutraukto riešo raumens. 
Ir aš nenoriu matyt 
sutraiškytų, irstančių kojų,
ir aš nenoriu matyt 
nulaužto kūno liemens. 
Ir aš nenoriu matyt 
koliažan sudėstyto kūno, 
ir aš nenoriu matyt 
išjungto kraujo srovės. 
Ir aš nenoriu matyt 
šiurpaus pavydo sprendimo, 
ir aš nenoriu matyt 
iškreiptos būtinumo raidės. 
Ir aš nenoriu matyt 
mirties suprastinto braižo, 
ir aš nenoriu matyt 
į svetur išmetimo žinios. 
Ir aš nenoriu matyt 
egzilo ironijos galo, 
ir aš nenoriu matyt 
kruvinos išdidumo baigmės.
Ir aš nenoriu matyt 
egzilo tuštėjančių rankų, 
ir aš nenoriu matyt 
jų finalinio šauksmo krypties. 
Ir aš nenoriu matyt 
baimės, kur būta drąsumo, 
ir aš nenoriu matyt 
triumfuojančios meistro mirties.
Ir aš nenoriu matyt 
pleiskanom trupančio kaulo, 
ir aš nenoriu matyt 
absurdo, kur būta prasmės. 
Ir aš nenoriu matyt 
meistro supančiotų rankų, 
ir aš nenoriu matyt 
išjungiamo kraujo srovės. 
Ir aš nenoriu matyt 
kumštin suaugusio delno, 
ir aš nenoriu matyt 
užspaudžiamo skausmo krypties.

3

Aš norėčiau, kad čia susirinktų 
stiprūs lietuviai kaimiečiai 
ir plačiom likiminėm rankom 
ąžuolo karstą sukaltų.

Aš norėčiau, kad čia susirinktų 
naivūs kaimo bernai 
ir išvežtų ąžuolo karstą 
neprijaukintais žirgais.

	Mes neatvošime dangčio, 
	neprisiliesim koliažo! 
	Svaigsta - vašku ir vainikais 
	palinkus galva.

	Mes nepakelsim šio kūno 
	ir neišnešime karsto! 
	Sunkiai minkštasuolin sėdas 
	užspringus kalba.

Aš norėčiau, kad čia susirinktų 
senos lietuvės raudotojos 
ir stambiom įgudusiom ašarom 
priverktų ašaruves.

Aš norėčiau, kad čia susirinktų 
lankstūs prityrę medžiotojai 
ir, pusnim lėtai išklampoję, 
atsektų pėdas šernų.

4

Kritai į negyvą gamtovaizdį 
konkretaus pasimatymo rytą. 
Išsilenkė siela iš kūno 
septintą valandą ryto.

Nepranešiau kraujo žinios - 
susitikote lygiai iš ryto;
kraują išjungė mirtis 
septintą valandą ryto.

Dabar iš tikrųjų žinai, 
ar baigiasi kūno egzilė. 
Rengiesi vainikų pavėsy 
suvokti nemirtingumą.

Neištariau kraujo žinios - 
esi ir būsi negyvas. 
Nulaužto kūno liemens 
- - - neatpažino.

Ryšius su gyvąja gamta 
nutraukei nedavęs sprendimo:
ar kūnui užbaigti siela 
už kūną išeina egzilėn.

	Dabar tu esi kaip laivas, 
	užplaukęs ant seklumos:
	nuskuba upė pro šalį, nekeitus 
	neklaidingumo vagos.

	Dabar tu esi išvengęs 
	egzilės beprotiškumo:
	įteikei dokumentus 
	monarchinei santvarkai.

	Dabar tu eisi pilietis, 
	suradęs nemirtingumo, 
	prisiekęs ištikimybę 
	monarcho karūnai.


VII

Tolsta mūsų egzilė, 
tolsta mūsų kalba. 
Žilvine, Žilvinėėli, 
bespalvė plyšta puta.

Kraujo neišmatuosi, 
skausmo neišdalinsi. 
Žilvine, Žilvinėėli, 
ką pasirinksi?

	- Kas yra duota, kas yra išrinkta?
	- Žemė duota, mirtis išrinkta.

	- Kas yra duota, kas yra išrinkta?
	- Nieko neduota, tik viskas išrinkta.

Į Eglės pasaką grįžta puta. 
Žilvine, Žilvinėėli! 
Tai tiek ir tebuvo duota, 
tai tiek ir tebuvo skirta.


TRIUMFALIŠKOJI

Ir mirtis nebus nugalėta. 
Vyrai numirę neatsigrįš, 
alkūnėm griaučius parėmę. 
Šiaurės mėnulio šiaurės akis 
spindės virš buvusio kūno. 
Kaulus surinks, bet jų nesudės 
kaip žodžio - raidės prie raidės. 
Siela paliks, bet sielos neliks. 
Ir mirtis nebus nugalėta.

Ir mirtis nebus nugalėta. 
Moterys šauks lyties kaip lietaus 
lygioj išdžiūvusioj žemėj. 
Kaulai balti sausroj sutrupės
į smulkią vasaros dulkę. 
Dulkes surinks, bet jos neuždengs 
sutraiškyto kūno liemens. 
Kūnas paliks, bet kūno neliks. 
Ir mirtis nebus nugalėta.

Ir mirtis nebus nugalėta. 
Vyrai daugiau negrįš į namus. 
Už laiko laikrodžiam plakant 
pulso ritmu, tuščiuos kambariuos 
bus nakčiai klojamos lovos. 
Niekas negrįš, bet visa išnyks, 
duris aklinai uždarys. 
Laikas paliks, bet laiko neliks. 
Ir mirtis nebus nugalėta.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >