I. PASIKARTOJIMAI
PASIKARTOJIMAS Kai vėsų vakarą ties gluosniais ir ties molėtais pakraščiais kartojas paukščių takas, nereikia į žvaigždynus daugiau žiūrėti naktimis - gana, kai spindintis raidynas kartojasi vandenimis; gana, kad jis pasikartoja ir kad negrįžta kaip Mimi, kad žvaigždės upės vėsumoj pavirsta upės dalimi. MIESTELIS UPĖJE Man's trouble isn't what he does or doesn't do, it's what he dreams. H. MacLennan Save mąstydamas svajojau ir upės veidrody žiūrėjau į save. (Prie upių visi valkatos prastovi, norėję būti žemėm ar srove.) Galbūt gerai, kad atėjau be irklo ir noro pasisemti kibirą vandens, žiūrėjau aš į savo veidą pridengtą staigios pakrantės šipuliais. Galbūt gerai, kad aš tiktai žiūrėjau, kaip upė savo vandenį irklavo ir upės srovėje atsispindėjo šviesa ant kranto stovinčio miestelio. Galbūt gerai, nes niekas nepasėmė kibirais srovės vandens su miesto žiburiais. RYŽIŲ RINKĖJOS GYVENIMAS IR MIRTIS (FILMO DETALĖ) - Nors mano rankos buvo purvinos ir juodos, ir mano akys -"ne šitų plantacijų vanduo" (man vieną kartą ištarė prajodamas toks jaunas ir gražus piemuo), bet aš tikėjau, kad prajojant tiesos dar niekas nepasakė prie vandens, kad niekas netiki stikliniais žodžiais pro šalį jojančio piemens. Ir tiek nedaug. Tik kelios saujos ryžių, ir tiek gyvenimo nedaug! Plantacijų platybėj lyjant, gyvenimą aš saujomis rinkau... - O tas piemuo prajodamas sugrįžo pas ją - apklotą audeklu ir ryžiais. KEISTA MIRTIS Tik vieną naktį aš gėrėjausi pavasariu ir tąją naktį žemėn suklupau, o buvo sužaliavę rasos už viską tam pavasary žaliau. Aš suklupau, ir niekas nepakėlė, ir nepažadino manęs lietus, tik žolės, prie manęs priėję, nustebo, kad žmogus pavasarį numirt galėjo, kai lijo kvepiantis lietus. NETIKĖJIMAS Nebeieškokime - mes nieko nesurasime: nei žemės, nei pavasario, žaliom raidėm užrašomo, tik vakarą ir elgetas smuikuojančius prie katedrų. Nebeieškokime - mes nieko nesurasime, kol patys sau nebūsime ir žemės, ir pavasariai.SALA IR PAUKŠTIS
LIETUS Nepriėmiau tavęs. Užsidengiau. Atrodei man sunkus kaip geležis. Kodėl žiedais patvino laukinė obelis? Kodėl kaip fosforas liepsnojo lietus, nukritęs ant žolės? Gana man buvo potvynio laukinės obelies. Kodėl kraujavo uogos ir plėšėsi kiekvienas krūmas? Ar aš jomis galėjau pasisotinti arba rasti juose ramumo? Kodėl nepriėmiau tavęs, kodėl užsidengiau ir kam buvau kaip surūdijus geležis? Pro mane išdidžiai pratvino laukinės žemės obelis. IR VĖL LIETUS Lietus per metų dalimis atidalintą žemę - be paliovos ir įtemptas. Ar yra gyvenimas nuolatos būti lyjamam? Many nesukraujuos erškėčiai arba sodrios saulėleidžio juostos. Aš tik norėjau kažką palydėti ir apraudoti, ir pro mane krintantį įtemptą lietų stebėti. Ar jis negalėtų, lenkdamasis žemėn, ir manęs paliesti, tik netikiu aš lietumi, kuris - be paliovos, neatidalomas... Lietau, aš netikiu tavim, nes nežinau, ar tikros tavo ašaros. SNIEGAS BALTAVO IR MAN Nė vienos žemės atlaužos nepaimsiu. Ir nieko neturėsiu savo. Ne man nukritęs sniegas aplinkui baltavo, ne man juoda žemė pradėjo baltumon bristi ir nykti, nors turėjo mane, o ne žemę apsnigti, ir sniegas turėjo ištirpti ir tekėti kruvinom saujom - aš nežinojau, kad sniegas gyvas be kraujo, kad jokios žemės atlaužos nepaimsiu ir kad nieko neturėsiu savo, nors žemei nukritęs sniegas ir man baltavo. KOVAS Jau pats laikas. Jau kovas. Dienos ilgėja. Monotoniškai nebepuola sustingusiom plaštakom sniegas. Dangus jau pakilo nuo žemės ir mėlynas oras jau virpa. Paskutinės žiemos liekanos - sunkūs debesys irsta. Sniegas ištirpsta iš pėdų ir žemė visa kaip sulopyta... Kažkas nematomas praėjo šilta kovo mėnesio popiete. Atbundančio medžio šakos į drumzliną vandenį lenkias. Vandens srovės šaltos virpa kaip įtemptas lankas. Jau pats laikas. Jau kovas. Dienos ilgėja. Ir aš viena kovo mėnesio popiete jau esu praėjęs. ŽEMĖS ATSIŽADĖJIMAS Kada sudegs diena ir žingsnis daugiau nebegalės lėtėti, žinau, kad aš kiekvieno savo žodžio išsižadėsiu. Kada mirtis atėjusi manęs paimti su sopuliu į mano kraują įtekės, žinosiu, kad kiekvienas mano žingsnis buvo dalim lėtėjančios širdies, nupuolančios į plačią, didelę ir sopulingą žemę, maitinusią mane ir duona, ir skausmu, kad nusižeminęs praeičiau nederlingu josios arimu, kad atkartočiau pačią sopulingą žemę, kiekvieną žingsnį ir kiekvieną žodį, kad artėdamas į mirtį ramią ar neramią neščiau žemės sopulį. NEIŠLAIKOMAS SVORIS Neišlaikysim žemės ir svajonių, neišlaikysim jokio medžio šešėlio ir mirsim neseniai atėję, tik už save ir žemės dalį atkentėję. SALA IR PAUKŠTIS I Norėjau gyventi - o mirštu. Norėjau kalbėt - o tyla. Paukštis krisdamas sminga kaip strėlė ties mano sala. Matau jo kraujuojantį kaklą, jo akis su didžiuliais kalnais... Nepraskrisi, paukšti, pro salą savo lūžtančiais sapno sparnais. II Nepakėliau numirusio paukščio su nulūžusiais sapno sparnais: per sunkus man nedidelis paukštis, kuris krinta su savo kalnais. GRĮŽIMAS Į LYGUMAS Man reikia grįžt Kaskart labiau į liūdesį panašios lygumos, kaskart labiau - kaip moterys susigraudinusios. O dar žinau ir atkartot galėčiau, kaip jos suėjo gretomis: - Praeinantis esi ir svetimas! Aš ten gimiau. Mane jūs užauginot. Šešėlis mano driekėsi jumis... ir liūdesys. Su lygumom susikabinęs aš bėgau rudenim, kai rinkdavot savin sunkaus lietaus lašus… Dabar: - Į lygumas ar būsi panašus? Taip. Reikia grįžt. Kaskart labiau į liūdesį panašios lygumos. Aš visuomet į liūdesį grįžau, o liūdesys į lygumas. PASIMELDIMAS Wo man am meisten fuehlt, weiss man nicht viel zu sagen. Anette von Droste-Huelshoff Jisai praėjo staigiai. Ir vidurdienį grąžino savo skolą - savo sielą - alkaną ir skurdžią be skundo, be atodūsio, nes netvirtai prie žemės buvo prisišliejęs jo klumpantis ir kruvinas šešėlis. Nuo lygumų siauras upes surinko ir akimis apsėjo nederlingus plotus, ir siekė visą žemę apkabinti šešėlis klumpantis, žaizdotas. Bet akys neatlaikė nederlingo ploto ir upės ėmė grįžti, ir tarė lygumą paliesdamas šešėlis: "Teateinie Tavoji Karalystė".< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >