en
[7]
* * *
Važiuojame į panelės Paulinos vestuves, į kleboniją. Mamatė bus svočia, aš - pamergė. Net ir Niką pakvietė panelė Paulina į brolius, ir būtinai ulonu pasirėdžiusį. Mamatė ir tėvelis nenorėjo, kad mudu važiuotume, nes vaikams geriausia esą namie, bet, panelės Paulinos labai prašomi, sutiko. O mudu patys nežinome, kaip bedžiaugtis. Tik Nika gailavo, kad bažnyčioje nemovima kepurėmis ir jis negalėsiąs pasipuošti savo puikiuoju kiveriu su kuodu. Bet tėvelis sako, kad kiverį galima esą labai gražiai laikyti rankoje, ir parodė, kokiu būdu. Man mamatė liepė apsivilkti gražiausia - balta, raudonais aksominiais žirniais - jupele, o pati apsirėdė su savo melsvu šilkiniu rūbu, kurs jai taip tinka.
Tėvelis nevažiuoja. Sako: arba vestuvės kaip reikiant, arba grynų "kaimiečių" o tokia draugija, kokia ten būsianti, per daug erzinanti nervus.
Vestuvės prasidėjo ne, kaip paprasta mūsų krašte, iš vakaro, bet pačią jungtuvių dieną, nes mužikiškų pintuvių vakaro ceremonijų jaunoji nenorėjo. Ir jos, ir jaunojo šeimynos buvo bajorai, tad vestuvės turėjo būti poniškos. Dėl to ir jungtuvės ketino būti ne rytą, kaip pas mužikus, bet vakare.
Atvažiavę radome klebonijos kambarius jau pilnus svečių. Viename salono gale sėdėjo jaunų vyrų būrelis. Tai buvo jaunasis su savo palydovais. Visi gašiai apsirėdę, su juodais ilgais švarkais, išskyrus vieną su valdininko uniforma, kurs, kaip paskui pasirodė, buvo pašto viršininkas ir atvažiavo, kaip piršlys. Man labiausiai rūpėjo, kuris jų jaunasis. Žinoma, gražiausias. Ir, pažiūrėjus į visus, nusprendžiau, kad tai ne kas kitas, tik tas blondinas ilga čiupra, ant kaktos nudribusia, ir su aukso pensne. Bet kaip pasijutau apsivylusi, kai klebonas, pasodinęs mamatę kanapoje, ėmė rekomenduoti jai tuos ponus! Pasirodė, kad jaunasis visų bjauriausias, toks bjaurus, kad niekaip negalėjau suprasti, kaip panelė Paulina gali imtis tokį vyrą. Neaukštas, kresnas, nemitrus, raudono, tartum nulupto veido, retais rausvais ūseliais ir apskritomis, kaip pelėdos, gelsvomis akimis.
- Rekomenduoju jaunąjį, - sakė juokdamasis klebonas. - Kaip tamsta matai, ne apolonas ir parako neišgalvos, neišgalvos.
Tokia rekomendacija nėmaž neužgavo jaunojo. Jis irgi linksmai juokės.
- Mamate, kaip aš vesiu tokią baidyklę? - tariau mamatei į ausį, jaunajam atsitolinus.
Blondinas su pensne pasirodė esąs jaunojo brolis, vaistininkas. Buvo dar ir antras vaistininkas, ir gelžkelio valdininkas - vis jaunojo broliai ir pusbroliai. Kiekvienas, bučiuodamas mamatei ranką, sakė: "malonu susipažint" ir ėjo atgal į savo kampą.
Panelės buvo labai pasipuošusios. Turėjo dirbtines gėles plaukuose ir ant krūtinės, ant rankų žiedus ir apyrankes, ausyse auskarus, ant kaklo karolius ir sagas. Viena, iš Rygos atvažiavusi, laikė rankoje vėduoklę.
Jaunosios nebuvo salone, ji dar teberėdės, ir mamatė, būdama svočia, turėjo jai padėti. Dviejų jaunosios seserų vedama, nuėjo ji į jos kambarį, o aš nubėgau paskui. Panelė Paulina su baltu uodegotu rūbu sėdėjo prieš veidrodį, laukdama, kol jai prisegs veliumą.
- Ką, ponitėle, ar labai gražus mano jaunasis? - paklausė ji mamatę.
- Gražumas tai juk dar ne viskas, - atsakė mamatė.
- Gana jau, gana! Kad jis nė pakalbėti gražiai nemoka. Kaip sakoma: nei prie pečio, nei prie svečio.
- Tai kodėl eini už jo, Paulinėle?
- Te! Durnas tai durnas, bet apsukrus ūkininkas. Negeria, kortomis nelošia ir turtingas.
- Apie turtingumą ką jau ir besakysi, - atsiliepė sesuo.
- Tokį dvarą tur paėmęs nuo grafo ant rendos, o juk ir savo turi nemaža turto. Mudvi nė viena taip neištekėjom, už tokio bagočiaus.
- Aš tai jau geriausiai galiu poniai pasakyti, - tarė antroji, - nes su Paulinka važiavome žvanguose. Šešiasdešimt karvių stovi abarėse, ir kokios karvės! Tešmenys kaip viedrai. Staininiai arkliai, kožnas po du šimtu, kaip iš pieno plaukę. O grūdų svirne, o patalynės, o mėsos - pilni pašaliai visokios naudos. O kambarių gražumas, visi apmušalais išklijuoti.
Jos dideliame veide atsimušė dvasios pagavimas.
- Taigi, - tarė jaunoji, - gerai apžiūrėjome, apėjome visus kampus. Rodos, tiktai valgyk, gerk ir karaliauk. O ar tamsta manai, kad čia pyragai? Su teta kartais gerokai susikivirčijame. Žinoma, čia ji ponia. Kartais taip širdį užduoda, kad dieve sergėk. Man jau įgriso.
- Ten tai jau jokios ponios neturėsi ant savo galvos, nei motinos, nei sesers, nei brolio - ničnieko. Pati viena ponia, - tarė pirmoji sesuo.
- Bet juk ne tas vienas jaunikis pasaulyje, - pasakė mamatė. - Sulauktumei tokio, kurs tau patiktų.
- Klausyk! Ką ten sulauksi! Juk daug piršos, o kas iš to? Už mužiko eiti nenoriu; už bajoro, kuris jau visiškai nusigyvenęs, vėl nenoriu; imk vėl tokį, kur netur žemės - pasogą išleis, ir ką paskui beveiksi.
- Neduok dieve! - tarė antroji sesuo. - Juk manasis, rods, jau ir gražus, ir mokytas, iš tolo, mat, nebuvo kaip apžiūrėti viso ko gerai, patiko man, na, ir nuėjau. Ir kas iš to? Savo dalį kaip į vandenį įmečiau, nusigyvenom, dabar tik vargstam, ir gana. Kas man dabar iš to gražumo? Nei su juo skolas išmokėsi, nei pavalgysi.
- Bet juk toks bjaurus, toks bjaurus… Kai pagalvoji žmogus, kad eini už tokio baidyklės, tai net širdis pyksta, - tarė jaunoji.
- O tu negalvok apie jo bjaurumą, bet apie jo kišenę.
- Priprasi, nebijok! Tikėk manimi Paulinka. Ir prie gražaus priprasi, ir prie bjauraus priprasi. Paskui vis tiek pat - vyras, ir gana.
- Ir dar geriau, kad durnius - savo proto neturėdamas, tavęs klausys. Kaip jam pasakysi, taip darys, nes matyti, kad be galo įsimylėjęs.
- Na, ir giminė ne bet kokia, ne tarp kokių prasčiokų pakliūsiu, vis mokyti žmonės. Brolis - vaistininkas, pusbrolis - vaistininkas, kitas - kunigas, sesuo ištekėjusi už stoties viršininko.
- Taigi. Ponia būsi, ir tiek. O jei kuomet ir teks paverkti, bus su kuo ašaras nusišluostyti. Plikiui tai bėda, o kad turi kišenėj, visi vargai lengvai pakeliami. "Turėsi pinigų, atsiras ir draugų".
- Žinai, Paulinėle, - tarė mamatė, - jau visai nebenoriu būti tavo svočia. Gal katra tavo seserų mane užvaduotų. Nenoriu dalyvauti tokiame sakramento profanavime. Prisieksi mylėti ir būti ištikima, o bjauriesi juo ir eini tiktai dėl jo turto.
Panelė Paulina pašoko iš vietos.
- Neduok tu dieve! Ponitėle, juk padarytumei man gėdą visam amžiui! Nebijok, ponitėle, aš būsiu jam gera pati. Bus ir apsiūtas, ir apskalbtas, ir pavalgęs. Ko jam betruks? Trumpai laikysiu, taip ir reik tokiam. Manęs klausydams nesigailės, - sakė, mamatės rankas bučiuodama.
- Paulinėle, - tarė mamatė, - geriau pasišalinti nuo pat altoriaus, negu prikalti save visam gyvenimui prie nemylimo žmogaus.
Sesers net rankomis suplojo.
- Ponitėle, ką tamsta kalbi! Svečiai suvažiavę, pietūs paruošti, viskas paruošta!
- Tai būtų skandalas! Gana, gana! Išardyti visas vestuves!
- Ne, ponitėle, negriausiu. Priprasiu. Nes juk ponia būsiu, ir to užteks.
Mamatė jau nieko nebesakė. Dėstė balto veliumo raukšles, segė batisto gėlių vainiką, bet žiūrėjo kažkur pro šalį, pro viską, kas buvo aplinkui, tartum jos siela būtų nulėkusi per šimtą mylių nuo tų šnekančių moterų ir visų tų vestuvių.
Netrukus panelės Paulinos tualetas buvo pabaigtas. Lengvas jaunosios apdaras nelabai pritiko prie sunkaus panelės Paulinos stuomens ir prie jos raudonskruosčio veido stambiais brėžiais. Su savo paprastais naminiais drabužiais atrodydavo ji daug gražiau, nekaip su tuo pretenzingu rūbu blogai sukirpta uodega, kuri lyg šluostukas juokingai vilkos užpakalyje. Nuėjome į saloną, ir aš bei antra pamergė, taip pat maža mergaitė, ėmėme segioti visiems ponams baltas kokardėles su mirtos šakelėmis. Rūtą panelė Paulina išmetė iš vestuvių apeigų, kad nebūtų "kaip pas prasčiokus". Išimtis tebuvo padaryta mažučiam rūtų vainikėliui, kurį mamatė įsegė jai tarp veliumo raukšlių ir be kurio ir jungtuvės, rodos, nebūtų buvusios tikros. Mudviem besirengiant segioti, priėjo jaunasis. Jo raudonas veidas buvo tvinte patvinęs begaliniu džiaugsmu ir neapsakomu pasitenkinimu savim.
- Ar ir man prisegsite? - paklausė.
O prisegus vis žiurėjo į kokardėlę savo pelėdos akimis, tartum būtų gavęs kokį brangiausią ordiną.
Tuo tarpu subrėško, ir laikas buvo eiti į bažnyčią. Sesers ir tetos užsipuolė ant klebono, kad palaimintų jaunuosius, nes tėvų jaunoji nebeturėjo. Klebonas kratės, sakės nemėgstąs sentimentalių ceremonijų, bet vis dėlto sutiko. Patiesė kilimą, ir jaunieji atsiklaupė prieš kleboną, kurs, peržegnojęs juodu, tarė panelei Paulinai:
- Nebe vaikas esi, nebe vaikas. Seniai pilnametė. Žinai, ką darai. Nieks nevertė, nevertė. Kaip pasiklosi, taip išmiegosi.
Per jaunosios veidą, kai ji lenkės prie klebono rankos, pralėkė lyg baimės, lyg skausmo žaibas, ir kelios ašaros nuriedėjo ant baltų pirštinių.
Rūpindamos, kad jos vestuvės būtų poniškos, panelė Paulina pati nustatė visą ceremonialą. Kaip tik neseniai buvo vienos dvarininkės jungtuvės, tai turėjo iš ko imtis pavyzdį. Išeidami iš namų, visi rikiuojas sulig tuo ceremonialu: pirma eina jaunoji su svočia, paskui mudvi, pamergi, paskui jaunasis su piršliu ir kiti - vis poromis. Einame taip per klebonijos kiemą, kvepiantį rezetomis ir flioksais, ir įeiname į bažnyčią, kuri degte dega žiburėliais. Pas krotas stovi aukšti stiebai, apvynioti žalumu ir apkabinėti lempelėmis. Žiūrėtojų pilna. Visa tai, matyti, labai tinka jaunajai. Ji susirūpinus, kad viskas būtų, kaip liepia ceremonialas, diriguoja ir tvarko. Pati ima po viena ranka ilgaplaukį vaistininką, po antra Niką ir žengia pas altorių. Įpėdin jiems mudvi, pamergi, vedame jaunąjį. Visi kiti taip pat griežtai surikiuoti. Nika kelia aukštai kojas, skambindamas pentinais ir gražiai laikydamas kiverį, kaip tėvelis mokė. Man baisiai nemalonu, gėda, kad vedu tokį negražų jaunąjį, noriu, kad kuo greičiau pasibaigtų ta eisena. Pagaliau stojamės prieš altorių, ir kunigėlis gieda "Veni, creator". Žmonės taip grūdas ant krotų, kad jos, rodos, tuojau luš. Panelė Paulina, nusimovus dešiniąją pirštinę, meta ją užpakalin ant pamergių; kiekviena stengias ją sugauti, nes kuri sugaus, ta pirma ištekės. Per visą laiką jaunasis saldžiai šypso. Jaunoji pabalo, o jos ištiesta ranka dreba. Jaunasis priesaikos žodžius kalba garsiai, pasigėrėdamas, jaunoji murma tyliai, neaiškiai.
Pasibaigus jungtuvėms, vargoninkas sugriežė maršą, ir einame namo, vėl kitaip susigretinę. Šventoriuje kažkoks kavalierius pribėgęs sako:
- Prašom neišsigąsti - šausiu.
Ir tuojau pat keliolika šūvių perplėšė miegūstą tylą.
Prieangyje sutiko mus orkestras - trys žydeliai su skripka, klarnetu ir kontrabasu, o priemenėje laukė jaunųjų teta su duona ir druska.
Beketinant eiti pietauti, atvažiavo ponas Jonavičius. Sveikindamos su juo, mamatė tarė:
- Gerai, kad tamsta nors kartą atvažiavai. Jaunoji taip nekantriai tamstos laukė.
- O laime! Ir jaunasis nesirengia su manim grumtis?
Mamatė nusijuokė.
- Turėjau darbo namie ir niekaip negalėjau anksčiau atvykti, o jaunoji kvietė mane taip nuoširdžiai, kad, visai neatvažiavęs, būčiau buvęs nemandagus. Be to, retkarčiais mėgstu pasigrožėti tokiais gimtinio žanro vaizdais. Be to... Čia jau neįdomu.
- O gal kaip tik įdomiausia? - tarė mamatė.
- O gal kaip tik įdomiausia... Kas įdomiausia, tai juk dažniausiai slepiama.
Jaunieji atsisėdo gale stalo, papuošto dideliu tortu su jųdviejų raidėmis, spalvotu liukrumi išrašytomis, toliau ponios ir panelės. Kita stalo pusė buvo paskirta ponams. Bet ponas Jonavičius protestavo prieš tokią tvarką ir pasirinko vietą tarp panelių. Kadangi ta vieta buvo beveik priešais mus su mamate, tai puikiai galėjome gėrėtis jo vaidinimu. Atsisėdęs už stalo, ponas Jonavičius ūmai ėmė nei manieromis, nei kalba nesiskirti nuo visos draugijos ir taip bajoriškai erzino paneles, kad jos atrodė be galo patenkintos savo kaimynu.
- Įsimaišei ponas tarp mūsų kaip dilgėlė tarp rožių ir piktini - sakė viena.
- O vis dėlto dilgėlė daug vertesnė už rožę, - atsakė ponas Jonavičius. - Ir vaistams tinka, ir vištoms, kad būtų dėslios, ir audeklą galima austi, kaip iš linų.
- Gana, gana! - juokės panelės. - Ponas esi išdaigininkas, ir daugiau nieko.
Prie stalo tarnavo tyčia tai iškilmei atgabentas liokajus - aukštas, tarsi iš medžio greituoju išdrožtu, liesu, nuskustu veidu, su juodais drabužiais ir baltomis nertinėmis pirštinėmis, vaikščiojo rimtai, čiūžaudamas su batais, ir, paduodamas valgius, prieš kiekvieną asmenį sakė monotoniu, niūriu balsu: "Jums leidus!" Kadangi jis kartojo tuos žodžius ir mainydamas lėkštes, ir pilstydamas alų bei vyną, tai rodės, kad po kambarį sukinėjas kažkoks nuobodus vabzdys zirzeklis. Klebono liokajus Pruncė, visados ne perdaug buklus, dabar visiškai apkvaišo, besistebėdamas tokia nepasiekiama liokajiška savo kolegos tobulybe.
Viena jaunosios pusseserė, atvažiavusi iš Rygos, stengėsi vaišinti svečius aukštu stiliumi.
- Gal ponia malonėsite sriubos? O ponas ar malonėsite?
- Ne, ačiū, nemalonėju, - atsakinėjo nepasiduodami svečiai.
Bet labiausiai juokino mane jaunieji. Jaunasis vis norėjo atsisėsti arčiau žmonos, o ji vis traukės į šalį. Pagalios jos akys žybtelėjo pykčiu, ir ji tarė, nors ir tyliai, bet griežtai:
- Prašom sėdėti kaip žmogus, nes atsikelsiu ir nueisiu.
Jaunasis akimirksniu pasitraukė į kairę.
- Daugiau to nebus, jai nenori. Nepyk, Paulinka...
Liokajui padavus jaunajai kažkokį valgį ir jai atsisakius paimti, jaunasis, kuo saldžiausiai šypsodamas, prašo:
- Tai įdėk man, Paulinka, aš noriu.
- Ne, jau sakau, komedija be pinigų! Ar tik ne mažas vaikas, ar nereikia auklės!
- Bet kai meldžiamoji įdėsi, bus skaniau.
- Prašom nusiraminti ir atsiminti, kad ne chamų vestuvėse sėdi!
Bet įstabiausia, kad jaunasis, nepaisydamas visų tų savo žmonos reiškiamų meilių jausmų, vis taip pat laimingai šypso ir valgo kaip trys vyrai.
Klebonas nesisėda už stalo; vaikščioja aplinkui, vaišindamas ir kalbindamas svečius.
- Valgykit, valgykit, nesigailėkit, užteks visiems. Mano bobos daug privirė. Kada privalgysit, jei ne per vestuves? Garbė dievui, paskutinės, paskutinės!
- Pone načelnikai, - sako priėjęs su buteliu rankoje prie pašto viršininko,- juk esi rusas, o rusas mėgsta išgerti.
- Kodėl ne? Išgerti visados galima. Gerk, bet galvos nepamesk.
- Na, tai išmeskim po taurelę.
Ir klebonas juokias, šluostydamasis prakaituotą veidą su mėlynu nosiniu.
- Palaukit, tuojau papasakosiu apie tą "išmeskim po taurelę". Buvau aš tuomet filialistu Paežeryje, o ten pat yra ir cerkvė. Ir buvo tuomet popas, otiec Akindin, otiec Akindin. Geras buvo žmogelis, tik viena nelaimė - buteliuką mylėjo, buteliuką mylėjo. O matuška buvo be galo pikta, jis bijojo jos kaip ugnies. Pasigėrus jam visur kliūdavo, ir net barzdą gerokai jam apipešdavo, apipešdavo. Tai jis, nabags, bijojo namie gerti. Kaip tik liuob užeis jam noras, jis tuojau pas mane.
"Na, tėve, aš pas tave, žinai, gerklės praskalauti. Namie, žinai, nepatogu..."
"Na, ką gi, tėve Akindinai, dievai nematė, skalaukite. Tik neskalaukit per stipriai, nes, matai, nepadoru klebonijoje gerti kaip karčiamoje."
"Persižegnoju, tėve, nepasigersiu! - šaukia popelis, mušdamasis į krūtinę. - Aš tik išmesiu burnelę."
"Žiūrėk. Kada nors dar jūsų matuška supykus atbėgs, ir man dar klius."
"Neišdrįs, - sako. - Kurgi aš eisiu? Namie neleidžia, ar į karčiamą? Luomas neleidžia, savo luomą gerbiu!"
Aš jam niekados neduodavau degtinės, jis su savim atsinešdavo. Nueis į kambariuką - toks buvo galinis, kur niekas neužeidavo - ir ten sau "išmes, išmes". Aš išeinu šen ten, poterius sukalbu, einu veizėti - o mano otiec jau begulįs išsitiesęs ar lovoje, ar kartais ir ant grindų. Tuomet vedu su Dzidoriuku - tokį turėjau liokajų - guldom nabagą į lovą. Jau tik ryto metą, išsimiegojęs, jis tegrįždavo namo.
Tas Dzidorius gudrus buvo vaikis, niekados neįduodavo tėvo Akindino. Liuob matuška siųs klausti, ar nėra batiuškos.
"Nėra, - sako, - buvo, bet išėjo."
Svečiai ėmė juoktis kartu su pačiu klebonu, tik nesijuokė ponas viršininkas.
- Da, visaip esti. Ir ne tik batiuškoms, - tarė jis. - Girtuokliai dažnai labai geri žmonės.
- Ir tėvas Akindinas buvo geras žmogelis, geras. Tik ta viena yda, ta viena yda, - atsakė klebonas ir, eidamas toliau, ragino kitus svečius.
- Valgykit, ponai farmaceutai, imkit dar, nesididžiuokit. Atsigaukit bent kiek, nes be galo sumenkote, piliules besukdami. Dar paskui jokia pana jūsų nenorės, kaip būsite tokie dvasnos, nenorės. Aš duosiu gerą patarimą, kokią pačią reikia rinktis. Primo - kad nebūtų smailia nosimi, sekundo - ne liesa, tercio - nerauplėta, nerauplėta.
- Tai klebonas nedaug tereikalauji, - juokės kavalieriai.
- Mat, tos smailianosės yra labai piktos, labai piktos.
- Tai aš kaip tik tokią paėmiau, kokią klebonas patari! - ūmai atsiliepė jaunasis tokiu balsu, tartum išradęs kažką netikėtą ir svarbų.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
