en
[4]
* * *
Susėdę paangyje, visi skaitome ką tik atneštus laikraščius. Vienam tik Joneliui jie dar nerūpi, ir jis, apžiūrėjęs "Przyjaciel Dzieci" piešinius, nuėjo arti smilčių su savo žagrele.
- O, klebonas! - sako tėvelis. - Ateina, vos laikraščius perskaitęs. Matyt, bus padaręs kokią nors naują politikos kombinaciją.
Kitame ilgo kiemo gale pasirodė du stuomeniu. Vienas storas, plikas, lyg didelis, platus trikampis, antras laibas lyg juoda lazda.
- Lėkim pasitikti, - sako Nika.
Pametę laikraštį, bėgame pro kits kitą. Skubame taip ne tiek pas kleboną, kiek pas jaunąjį kunigėlį. Mėgstame ir kleboną, nes juokina mus jo lėtumas ir originalus įdomių anekdotų pasakojimas, bet mūsų širdis turi užsikariavęs kunigėlis, ypač nuo to laiko, kaip nupirko mums seniai mūsų trokštamą ožį.
- Ką gi veikia ožys? - klausia kunigėlis.
- Sveikas ir linksmas kaip ridikas, - atsako Nika.
- Dykaduonį auginat, dykaduonį, dykaduonį, - taria klebonas. - Kad augintumėt avį, tai vilnų turėtumėt, o dabar ką?
- Bet jis mums tiekia daug džiaugsmo, - sako Nika.
- Ne džiaugsmo reikia žiūrėti, bet naudos, naudos.
- Bet mes jį taip mylim, - atsiliepiau aš.
- O nereikia mylėti dykaduonių, nereikia, nereikia.
Bet tie doros pamokymai nė kiek nemažina mūsų širdyse ožio meilės. Paėmę kunigėlį už rankų, nuvedėm į arklidę jo aplankyti.
Sugrįžę radome kleboną besėdintį prieangyje ir bedisputuojantį su tėveliu apie politiką.
- Bismark coś knuje, knuje, - sakė klebonas palengva savo monotoniu, nosiniu balsu. - Ir nepajusime, kaip kada nors vokiečiai ims ir užpuls mus.
- Ir gaus į kailį, - tarė tėvelis.
- Na, na, dar dievas žino, kas kam duos. Rusija - tai milžinas molinėmis kojomis. Tik kojas pamušti - ir milžinas pavirs, pavirs.
- Kad neturėtumėm tokio kaimyno, kaip vokiečiai, tai galėtumėm tuo džiaugtis. Bet dabar nėra ko, nes patektumėm "z deszczu pod rynnę".
Ir tėvelis ėmė išrodinėti, kad po vokiečiais būtų dar blogiau, nes jie mus bematant suvokietintų. Klebonas manė priešingai, nes vokiečiai vis dėlto esą kultūringesni už rusus mongolus. Paskui ėmė svarstyti, kas būsią, karui ištikus, kas kam padėsiąs.
- Žinoma, Rusija grius kuomet nors, - sakė tėvelis. - Pasauly nėra nieko amžino. Ir mums gal dar lemta vėl vaidinti rolę Europos valstybių tarpe. Kaip gaila, kad mes nesulauksime, ką, klebonai?
- Nesulauksim, nesulauksim, - atsakė klebonas.
- Bet jau tiktai jokios unijos su lenkais, saugok dieve! Pirmas tam pasipriešinčiau, kaip kitąsyk Katkevičius. Gana jie mus užkrėtė savo netvarka ir įtraukė drauge į pražūtį. Geriausia mums butų jungtis su baltarusiais, nes jų ir būdas panašus į lietuvių. O tie koroniažai - kas tai per nesimpatingi žmonės! Tas jų putlumas, tas jų noras visur pirmininkauti tiesiog nepakenčiamas. O bliaga?
- Tiesa, tiesa. Straszne blagiery, straszne blagiery.
- Ir kaip keista: taip, rodos, esame sulenkėję, o koks pobūdžio skirtumas lig šiol užsiliko. Susieisi su koroniažu - ir tuojau jauti, kad jis tau taip svetimas, kaip koks vokietis ar prancūzas.
- "A my sobie nie damy w kaszę dmuchać, nie damy, proszę pana", kaip sakydavo tas, žinai, koroniažas, kunigaikščio įgaliotinis.
- Kaipgi! Jie visur turi būti ponai, o mes - jų liokajai, chudopachołki. Kaip jie mus vaizduoja literatūroje? Kiekvienas lietuvis tai "poczciwy dureń. O kaip reikia, jų garsiausieji vyrai - toks Mickevičius, Kosciuška, Kraševskis ir kiti - vis lietuviai ir baltarusiai. O visi tie jų branginamieji Jagėlionai kas tokie? ar lenkai?
Tėvelis užsidegė, nes be galo nemėgo koroniažų. O klebonas, išėmęs tabokinę, pauostė tabokos, sučiaudėjo ir nusišluostė nosį su didele, mėlyna, baltais langeliais nosine. Paskui, patogiai kėdėje atsikolęs, varė toliau savo politines kombinacijas. Labai storas ir nutukęs, didelio, apskrito, raudono veido dviem pagurklėm, iš kurio žiūrėjo geros, pilkos akys, atrodė visados patenkintas savim ir visu pasauliu. Apsivilkęs buvo gerokai nudėvėta tabokina sutana, ant krūtinės kybojo parudavusi laikrodžio virvelė, ant galvos riogsojo šiaudų skrybėlė, apie kurią jis dažnai džiaugdamasis pasakodavo, kad nupirkęs ją už 20 kapeikų ir dėvįs jau 10 metų, o kadangi padėvėsiąs dar kokius penkerius, tai skrybėlė nekaštuojanti jam nė po dvi kapeiki metams.
- Tai kokie gi politikos horoskopai, klebonėli? - paklausė priėjęs kunigėlis.
Klebonas gailestingai į jį pažiūrėjo.
- Co tam polityka! Politika tau ne galvoj, ne galvoj.
- Kas gi man galvoj, klebonėli?
- Kaip kuo greičiausiai pinigus išleisti, pinigus išleisti. Ir juk nuolat sakau: "Szan?j grosz! Szan?j grosz!" Nieko nepadarau, ir gana, nieko nepadarau. Na, kaip pasiklosi, taip išmiegosi.
- Ir gerai, kad nėra prisirišęs prie menkos mamonos, - atsiliepė tėvelis. - Kam gi kraus, neturėdamas nei žmonos, nei vaikų.
- Ir aš neturiu nei žmonos, nei vaikų, o veizėk, kiek išlaidų: vieną reik mokyti, kitai kraitį ruošti, trečiai vestuves kelti, vestuves kelti.
- Laisva valia, klebonai, - juokėsi tėvelis. - Galėjai jais visai nesirūpinti.
- Kaip nesirūpinsi, kad našlaičiai, bėdini, kur būtų dingę, kur būtų dingę.
Mums buvo be galo įdomu, ar yra pasaulyje toks daiktas, kuris galėtų sujaudinti kleboną. Vieną rudens vakarą atvažiavo jis pas mus savo gražiausiu arkliu - juoduku. Juozapas nenukinkęs pastatė jį kartu su brikeliu vežiminėje. Klebonui liepus paduoti arklį, ateina Juozapas, labai nusiminęs, ir sako, kad nesą nei arklio, nei brikelio, matyti, kas nors būsiąs pavogęs. Dabar tai jau klebonas tikrai susijaudins, manėme. Bet apsirikome. Nei nekrustelėjęs fotelyje, taip pat iš lėto, kaip visados, jis tarė:
- Pavogė! Tai kaip aš dabar sugrįšiu namo per tokį purvyną?
Užtat mes visi sujudome, gailėdamies gražiojo juoduko. Tėvelis, pasiėmęs žiburį, nuėjo pats į arklidę. O klebonas per visą tą laiką, kuo ramiausiai sėdėdamas fotelyje, stebėjos vagies drąsa. Netrukus parėjo tėvelis, šaukdamas iš tolo:
- Klebonai, yra ir vagis, ir juodukas!
Ir papasakojo, kad, neradęs išvažiuotų vėžių, ėmęs ieškoti vežiminėje ir radęs arklį, įėjusį į peludę. Kaip pirma klebonas neparodė nuliūdimo, taip dabar neparodė džiaugsmo. Tik nusijuokęs tarė:
- Štai tau ir vagis! Štai tau ir vagis.
Tuo tarpu privažiavo brika, ir išlipo iš jos ponas Narmantas.
- Klebonai, ar jau važinėjies su savo velosipedu? - paklausė. - Atvažiavau jo pažiūrėti.
Visi ėmė šypsoti, nes velosipedo istorija buvo labai juokinga. Neseniai tėvelis pirko Nikai velosipedėlį trimis tekiniais. Klebonui jis labai patiko, ir jis nusprendė, kad ir jam toks vežimas praverstų. Pasivažinėti su velosipedu - toks malonus ir sveikas judesys. Neklausydamas tėvelio, kurs įspėjo, kad nieko iš to nebūsią, tuojau pasidirbdino iš medžio velosipedą ir davė mūsų kalviui apkaustyti. Bet velosipedas išėjo labai sunkus, vos tepasukamas, be to, dar vis virto ant šono. Klebonas liepė jį mesti į kerčią ir nemėgo apie jį kalbėti. Todėl pono Narmanto klausimui nebuvo jokio atsakymo.
Bet ponas Narmantas nesiliovė ir tarė dar sykį:
- Atvažiavau tyčia apžiūrėti velosipedo, klebonai.
- Nepamatysi, nepamatysi, - atsakė dabar klebonas.
- Dėl ko? Ar gražu slėpti taip pavydžiai savo išradimą? Reikia krikščioniškai leisti ir kitiems juo naudotis.
- Nepavyko, nepavyko.
- Aš seniai duodu klebonui gerą patarlę, - tarė tėvelis. - Teliepie pridirbti ketvirtą tekinį, kad nevirstų, pakinkyti arklį, ir atsisėdęs tevažiuoja, mindamas kojomis pedalus.
Atėjo mamatė prašyti arbatai, ir, išgirdusi tėvelio žodžius, tarė:
- Užsigauk, klebonai, ir supyk nors kartą, tai tie ponai liausis tamstą erzinę.
- Gerai, gerai. Pyksiu, kai mane išmokysi. Dėdamas cukraus į arbatą, klebonas pasakė jau kažin kelintą kartą:
- Aš namie geriu be cukraus, o svečiuose su cukrum, su cukrum.
- Dėl dievo meilės, klebonai! - sušuko ponas Narmantas. - Jei taip ir darai, tai bent nepasakok garsiai. Na, kaip dabar užvažiuosi pas tamstą, kad tapai toks šykštus? Aš nemėgstu arbatos be cukraus.
- Svečiams nesigailiu, nesigailiu, bet pats galiu apsieiti ir be cukraus, ir be cukraus, - atsakė klebonas ir, išėmęs iš burnos kažkokį mažą daiktelį, padėjo jį ant stalo.
Tai naujiena. Tai matome dar pirmą kartą. Todėl, akis išplėtę, stebimės, kas čia yra.
- Cha, cha, cha! - juokias klebonas, pamatęs mūsų smalsumą. - Tai yra mano dantis, dantis. Matot, išlūžo man priešakinis dantis, sunku man kalbėti, tai išsidrožiau liepos dantį ir įstatau. O valgydamas išimu, nes bijau praryti, bijau praryti.
Politikos klausimai buvo išsemti, pradėjo kalbėti apie ūkį. Tėvelis paklausė poną, ar jau pabaigęs sėti.
- Nepabaigė, nepabaigė, - tarė klebonas. - Nėra ko nė klausti.
- Iš kur esi taip informuotas, klebonai? - paklausė ponas Narmantas.- Kodėl negalėjau pabaigti?
- O dėl to, - atsakė klebonas ir, pridėjęs prie lūpų sulenktą vamzdžiu ranką, ėmė dainuoti rečitatyvu, tęsdamas paskutinį kiekvienos eilutės žodį:
Tru-tu-tu, duonos neturiu-u-u,
Ti-liau, ti-liau, duona tolia-au,
Ti-li, ti-li, duona toli-i-i!
Paskutinę "i" ištarė ilgai, plonu, juokingu balsu.
Ponas Narmantas ir klebonas visados erzina kits kitą. Juodu yra seni prieteliai, nuo pat to laiko, kai klebonas čia atvažiavo, jau apie 30 metų. Pasakoja, kad, jauni tebebūdami, juodu su kitais kaimynais dažnai lošdavę kortomis. Bet vieną kartą klebonas pralaimėjęs dvidešimt penkis rublius, ir nuo tos dienos kortų nė į rankas nebeima.
- Niekus kalbi, o net to nežinai, kad dabar nėra medžiojamasis laikas, - atsakė ponas Narmantas. - Be to, man rodos, nekenktų, kad ir pats su manim patrimituotumei. Per mažai judi, o tai nesveika. Vėl sudarytumėm kompaniją, kaip kitąsyk, atsimeni, klebonai?
Klebonas tylėjo, bet ponas Narmantas, to nepaisydamas, klausė toliau:
- Ar atmeni, klebonai, kaip mudu kartą, važiuodami į Šiaulius, sustojom pasiganyti Balnugarėje ir, kaip tyčiomis, dievas atnešė tuojau ir Bilevičių? Ir, užuot atsilsėję porą valandų, išsėdėjome visą naktį prie žaliojo staliuko?
- Buvo, buvo, - tarė klebonas atkarai, mostelėjęs ranka, tarsi norėdamas kuo greičiausiai nusikratyti jaunystės - kvailystės atsiminimais.
- O ar atmeni, kaip energijai pakelti pilstėmės konjako į arbatą?
- Buvo, buvo, - vėl mostelėjęs ranka, atsakė klebonas.
- O ar atmeni tą gražiąją žydelkėlę, kuri mums tarnavo, kaip meilinaisi jai?
Ūmai klebonas smarkiai sujudo kėdėje ir, mušdamas su kumštim per stalą, sušuko:
- Łżesz, gałganie! Łżesz, gałganie!
Klebonui taip netikėtai išsiveržus, ponas Narmantas nutilo. Tylėjo ir kiti. Rados labai nejauku. Bet tuojau pertraukė tylą pats klebonas, jau visiškai nurimęs:
- Pasaulyje atsitinka nuostabių dalykų, nuostabių dalykų. Kad nebūčiau pats matęs, netikėčiau, netikėčiau.
Jau žinojau, kokie tai dalykai. Klebonas buvo juos pasakojęs jau kažin kiek sykių ir vis tais pačiais žodžiais ir su ta pačia intonacija, tartum kokias atmintinai išmoktas eiles. Bet mudviem su Nika tai baisiai tinka, ypač kad tie dalykai, iš tikro, be galo nepaprasti. Klebonas visados taip daro: kai tik kokia kalba jam netinka, jis pradeda pasakoti ką kita.
- Kokie tat dalykai, klebonai? - paklausė mamatė.
- Seniai tat buvo, dar tebebuvau kamendorium Josvainiuose. Nuvažiavau vieną kartą į svečius pas ponus Burbus. Visi sėdime už stalo, valgydami vakarienę, vakarienę - ponas, ponia, mokytoja, dvi paneli ir aš. Tik ūmai žiūrim - iš vieno kambario kampo beišlendanti gyvatė, gyvatė, ir, raitydamos ore, lekia tiesiai ant stalo, tiesiai ant stalo. Iš to išgąsčio mes języka w gębie zapomnieliśmy. Tik visi mašinaliai pasitraukėme kiek nuo stalo, kad gyvatė mums už nosių neužkliūtų, kad neužkliūtų. Pralėkusi per visą kambarį, ji įlindo į kitą kampą ir pražuvo, ir pražuvo. Dar valandėlę tylėjome kaip nebyliai. Paskui kits kitą klausiam: "Ar matei? - Mačiau. - O tamsta ar matei? - Mačiau." Visi matė. Visi matė.
- Neužsigauk, klebonai, - tarė tėvelis, - esi skaitęs kame nors tą anekdotą ar sapnavęs ir įsivaizdavai pats matęs. Žinau, kad nieko nepramanai, bet čia pats nesijunti pramanęs.
- Neskaičiau, neskaičiau. Ar aš mažas vaikas! Sakau, kad pats esu matęs, esu matęs.
Klebonas yra matęs ne tik tą vieną gyvatę, bet dar ir aitvarą, ir aš laukiu pasakojant ir apie tą antrąjį nuostabų dalyką. Bet visi kelias nuo stalo, ir klebonas tuojau eina namo.
- Jūs dabar imsite darbuotis žaliajame lauke, žaliajame lauke, - sako. - O aš dar laikraščių neperskaičiau kaip reikiant.
Bet ir ponas Narmantas šiandien negalėjo ilgiau pasilikti. Mamatė džiaugės negausianti sėdėti prie visto. Tačiau tas džiaugsmas buvo neilgas, nes, ponui Narmantui išvažiavus, tuojau atėjo ponas Kazlauskis, gretimo dvaro urėdas, paprastas visto partneris. Mamatė nekenčia kortų, bet kadangi tėvelis noromis lošia vistą, o "z dziadkiem" lošti nemėgsta, tai, nesant ketvirto partnerio, ji sėdas už staliuko. Aš žinau, kad tai pasišventimas, ir net sunkus, nes tėvelis, pats gerai lošdamas, yra labai nekantrus. Daugiausia, žinoma, tenka mamatei, nemaža ir ponui Kazlauskiui.
- E, fuszer pan jesteś! - šaukia tėvelis. - Kaip galima neatutuoti, jei ten renonsas! Łapcie panu pleść, nie w wista grać!
Ponas Kazlauskis, įkūnytoji flegma, nė kiek nesusijaudinęs, košia savo lenkiškai baltarusišku žargonu:
- Nie, pan, ja dobrze gram, pan.
Kadangi kunigėlis lošia geriausiai ir tėvelis jo privengia, tai jis kenčia mažiausia. Nieko nebodamas, jis tik juokias iš visų tų šauksmų.
Kartais, labai retai, tėveliui per daug įsišaukus, mamatė, padėjus kortas ant stalo, sako:
- Ar ne per daug erzinies, Liudvikai? Be reikalo nervus gadinies. Geriau nelošti.
Ir eina į savo kambarį.
Lošimas pertrauktas. Ponas Kazlauskis kuo ramiausiai sėdi savo vietoje, traukdamas cigarą. Kunigėlis pašokęs bėgioja po kambarį.
- Kaip galima, pone Liudvikai, kaip galima! Ponia Marija mums pasišvenčia, o tamsta ją taip kankini. Iš tikro, šventa jos kantrybė.
Tėvelis nieko neatsako, tik, sėdėdamas už staliuko, nervingai maišo kortas. Praėjus kokiam valandos ketvirčiui, eina į mamatės kambarį ir netrukus parsiveda mamatę atgal ir sodina į vietą. Vistas eina toliau. Kunigėlis vėl juokias linksmas, o tėvelis tą vakarą per daug nebešaukia.
* * *
Jau antra diena, kaip nematome saulės nė spindulėlio. Pilkų, storų debesų skaros atskyrė mus nuo jos. Pasiilgusi žemė skęsta ašarose ir dreba nuo šalčio, jos neglamonėjama. Net paukšteliai nutilo, tik kikiliai gailiai čirškia palangėse. Kažko liūdna. Rodos, niekados nebeprašvis saulelė, niekados nebeprasiskleis tas pilkas, nuobodus uždangalas. Bet mamatė džiaugias, sakydama, kad lytaus labai reikėję ir kad po jo viskas imsią vešliau augti ir gražiai žydėti. Tėvelio nėra namie. Dėl lytaus mamatė neėmė mūsų nė į bažnyčią. Apie pusvakarius nuėjo į šeimyninę paskaityti, papasakoti ir sąsiuvinių pasiveizėti. Paskui leido šeimynai pašokti, o mums pažiūrėti. Tuojau atėjo Munkus su skripka ir Zykas su kontrabasu ir, susėdusiu pasienyje, ėmė žvitriai dilinti stygas su smičiais. Šokėjai eina prūsą, ir mudu su Nika, nesitenkindami žiūrėję, einame drauge su jais. Iškėlę aukštyn ilgas skalas lyg kalavijus, vaikščiojame, iš pradžios lėtai, iš vieno kambario galo į kitą, o praeidami pro kits kitą, barškiname pagaliu į pagalį ir dainuojame:
Prūsa, prūsa,
Tavo rudi ūsa.
Paskui muzikantai ima griežti greičiau, o mes, susikibę į poras, sukamės dainuodami:
Šoka prūsas su prūsiki,
Pasikaišę sijonikį.
Pabaigę prūsą, šokame blezdingėlę, laikydami su viena ranka skepetėlės galą, kuri čia kyla, čia leidžias - lyg kregždė belakiodama. Paskui šokėjai eina dar kitokius šokius, bet mes su mamate grįžtame jau į savo galą.
Nors dar nėra vėlus vakaras, kambariai jau pasinėrę brėkyje. Vėsu ir drėgna. Mamatė liepia man ir Nikai atnešti malkų iš virtuvės ir kuria ugnį židinyje. Matau, kad ji linksma.
- Mamatė šiandien linksma, - tariau.
- Linksma, Irusia.
- O kodėl?
- Todėl, kad mano mokiniai noromis mokos, kad šeimyna dabar linksmai šoka, kad lytus lyja ir kad skaičiau gražią gražią knygą.
Vikrios liepsnelės skabariai šokinėja po sausus pagalius, pagaliai linksmai pyška. Brėkis pasitraukė į kambario kertes, rados šilta ir jauku. Kokia laimė sėdėti pas židinį su mamate, prisiglaudus prie jos brangių kelių! Tegu sau lytus teška už langų, tegu vėjas liūdnai dejuoja - mums čia šilta ir miela kaip kregždelėms lizdelyje, kur neužpučia vėjas ir neužlieja lytus.
- Dabar turi ateiti pasaka, vaikeliai, - sako mamatė.
- O taip, mamate. Aš norėčiau dar išgirsti apie Vengrijos Žvaigždelę ką nors daugiau, o gal ir tą patį. Aš taip myliu šventąją Elžbietą, - prašau.
Bet Nika oponuoja.
- Ne! Mamatė dar nepabaigė pasakoti, kaip ponas Parsifalis atrado šventąjį Gralį. Aš labai noriu žinoti, nes ir aš juk būsiu riteris ir josiu ieškoti šventojo Gralio.
- Vis tik apie riterius ir apie riterius, - sakau liūdnai. - O ką aš? Aš juk mergelė...
- Tu būsi riterio širdies dama, Irusia, - guodžia mane mamatė. - Tu įkvėpsi jam greičiau surasti šventąjį Gralį.
- Kad aš pati noriu rasti, mamate, - sakau beveik verkdama.
- Galėsi rasti ir nebūdama riteriu. Ir šventoji Elžbieta rado šventąjį Gralį.
- Nepasakojai, mamate.
- Papasakosiu, kai užaugsi didesnė. O dabar klausykit toliau apie Parsifalį.
Ir savo melodingu balsu mamatė pradėjo:
- Ir prijojo riteris Parsifalis Monsalvatą. Aukštame aukštame kalne stovėjo Monsalvato rūmai. Visi balto marmuro, balti kaip ką tik nukritęs sniegas, jų penkių bokštų galvos auksinės. Viršum auksagalvių bokštų, mėlyname danguje - milžiniškas septyniaspalvis vaivorykštės lankas...
Kieme sudūzgė.
- Pažiūrėkit, ar ne tėvelis parvažiavo, - tarė mamatė.
Nubėgome pas langą. Bet nuo prieangio važiavo nepažįstamas kočas. Netrukus įėjo į saloną ponas Jonavičius su savo violončele, įdėta į didelę juodą makštį.
- Ar gali būti kas malonesnis už malonų svečią tokioje darganoje? - tarė sveikindamos mamatė. - Kokia geroji žynė įkvėpė tamstai aplankyti mus šiandieną?
- Ilgėjimos saulės...
Mamatė pažiūrėjo į poną Jonavičių lyg nustebusi, bet tuojau pat, nuleidus akis, tarė:
- Kaip gaila, kad Liudviko nėra namie. Ir nesitikiu jo šiandien sugrįšiant dėl tokio oro.
- Važiuojant toliau ir neuždengtoje brikoje, galima permirkti kiaurai, - pasakė ponas Jonavičius.
Paskui, atsisėdę su Nika savo paprastoje kanapos kertelėje, klausėme muzikos. Pono Jonavičiaus balti, ilgi pirštai greitai bėgiojo po stygas, o violončelė verkė, dejavo ir skundės tartum gyva būtybė. Prieš poną Jonavičių, ant pulpito, buvo padėtos natos, bet jis visai į jas nežiūrėjo. Jo gražios mėlynos akys vis buvo nukreiptos į mamatę. Retkarčiais purtino jis savo tamsius, švelniai garbanotus plaukus ir merkė akis, tartum pailsusias nuo žiūrėjimo. Bet tuojau atsimerkęs vėl žiūrėjo į mamatę.
Su ponu Jonavičiumi nesame dar labai apsipratę, nes neseniai jis teparvažiavo iš kažin kokių užsienių į savo dvarą. Visi sako jį esant labai mokytą ir artistą. Viena mamatė tegali jam čia akompanuoti, todėl jis kartais atvažiuoja pas mus su violončele.
Jis ne tik griežia, bet ir dainuoja. Mamatės prašomas, atsisėdo prie pianino ir, pats sau akompanuodamas, padainavo:
Nakčia skrido angelas padebesy…
Mamatė klausės, įsispelėjusi tolybėn.
Ir vargo ji ilgai pasauly liūdna,
Vis ilgesio keisto pilna.
Ir skliauto giesmė buvo jai laukiama,
O žemės daina svetima.
- I zvukov niebies zamienit nie mogli jei skučnyje piesni ziemli, - pakartojo pusbalsiu mamatė.
- Išdainavau tai, kas man visados veržias į lūpas, tamstą pamačius.
- Kodėl?
- Nes ir tamsta pilna karšto troškimo, ir tamstai skamba nesiliaudami dangaus garsai, ir negali jų užvaduoti nuobodžios žemės dainos.
- O taip! Nuobodžios, nuobodžios yra žemės dainos, - tarė mamatė. Bet tuojau paraudo, tartum kažko drovėdamos, ir nutilo.
Muzika vis skambėjo man ausyse, neleisdama tuojau užmigti atsigulus. Kaip gera, kad ponas Jonavičius parvažiavo į mūsų kraštą, mąsčiau. Mamatė gali bent prisiklausyti gražios muzikos ir pati turi su kuo paskambinti. Aš myliu poną Jonavičių, nes visados trokštu, kad mamatei būtų maloniausia, geriausia, linksmiausia.
Mamatei atėjus peržegnoti manęs labai nakčiai, tariau:
- O man iš visų ponų labiausiai patinka ponas Jonavičius. Taip puikiai griežia ir dainuoja, ir toks gražus, ir toks mandagus.
- Bet dabar reikia miegoti, ne apie poną Jonavičių mąstyti, Irusia, - pasakė mamatė, linksmai šypsodama, ir, stipriai pabučiavus mane bei peržegnojus, nuėjo.
Nubudau ir nebegaliu užmigti. Kambaryje šilta ir trošku. Pro langinių mėnulius liejasi sidabrinės šviesos bangos, krisdamos baltais taškais ant grindų. Laikrodis valgomajame muša dvylika. Žvilgterėjau į mamatės lovą, ir man rodos, kad mamatės joje nėra. Žiūriu atsidėjus - tikrai tuščia, nepaliesta. Kame mamatė? Tikriausiai vaikščioja patvenkinyje: juk tokia graži mėnesiena. Bet kodėl taip ilgai?
Gal ji labai liūdna... o gal net ir ašarų karolėliai rieda per jos mylimus skruostelius, kaip sekmadienį bažnyčioje per suplikacijas... Taip man sopa mamatės ašaros...
Ūmai galvoje švisterėjo man mintis eiti pas ją. Baisu... naktį, per tiek tamsių kambarių, visiems miegant. Bet noras vis auga - ilgus, baimingas: gal kas pikta nutiko mamatę? Gal įkrito į tvenkinį paslydus? Greičiau, greičiau pas ją!
Iššokau iš lovos, apsivilkau jupele ir basa einu. Bijau neapsakomai, bet stengiuos nurimti. Tat pirmiausia žegnojuos, o paskui mąstau, kad jau po vidunakčio ir gaidys tikrai bus nugiedojęs, tai ir baidyklių viešpatavimas jau pasibaigęs. Svarbiausia - eiti pamažėliais, nes kai tik imsiu bėgti, - žinau iš prityrimo, - tuojau rodysis, kad kažkas mane veja ir jau jau grobia. Štai valgomasis jau laimingai išeitas. Jau ir salonas, visų kambarių baisiausias. Drebėdama žengiu per slenkstį. Šviesu čia, nors skaityk, bet tai dar blogiau, nes toje blandžioje šviesoje kiekvienas daiktas imas kažkokį keistą pavidalą. Rodos, kad tamsesni kampai pilni kažkokių būtybių. Nežvalgaus niekur į šalis, tik žiūriu tiesiai priešakin į grindis, ir vis ima mane toks begalinis noras bėgti. Bet susivaldau. Priemenėje jau ne taip baugu. Nulipus nuo prieangio laiptų, matau šviesų stuomenį, vaikščiojantį patvenkiny, ir tekina bėgu pas jį.
Krūptelėjo mamatė ir tyliai šūkterėjo, man prie jos pribėgus.
- Tai aš, mamate! Taip man ilgu buvo tavęs... maniau, kad kokia nelaimė... Nepyk, mamate! Aš daugiau niekados...
- Išgasdinai mane, Irusia. Ir kaipgi čia pykti ant tavęs, vaikeli brangusis! Bet daugiau taip nedaryk. Vaikai turi naktį miegoti, ne bėgioti.
- Aš maniau, kad esi labai nuliūdus, mamate.
- Nesu nuliūdus. Jaučiu laimę neišreiškiamą, linksmybę nepabaigiamą. Žemė ir dangus - jau viena. Tokią naktį amžinybė savo sparnu paliečia žmogaus sielą. Kaipgi gali būti liūdna tokią naktį! Žiūrėk!
Pažvelgiau į tamsų dangų, žvaigždėmis ir mėnesiu žėrintį, paskui į žemę, pasinėrusią sidabrinėje prieblandoje. Kaip gražu! Tą stebuklingąją naktį viskas yra stebuklas. Kiekvienas daiktas gyvena, mąsto ir jaučia, atidengdamas savo sielą. Senas namas pavirto užburtu rūmu balto marmuro kolonomis, miegūstas tvenkinys - slaptinga, aukso kibirkštimis degančia gelme, tamsios eglaitės - vienuolėmis, kukliomis viešpaties tarnaitėmis. Kaip tylu! Girdžiu, kaip gėlės siunčia žvaigždėms savo kvapius atdūsius ir kaip žvaigždės kažką kugžda gėlėms. Girdžiu šnabždant sparnus angelų, nusileidžiančių žemėn sidabriniais mėnesio spinduliais. O viršum visų tų stebuklų lakštingalos giesmė - didžiausias stebuklas - nedrumsdama tylos, galinga banga kyla aukštyn, aukštyn, lig pat mėnesio ir žvaigždžių.
- Kaip gražu, mamate!
- Kaip gaila palikti tuos stebuklus ir eiti į tamsų, troškų kambarį. Skubėkim, Irusia, reikia tau miegoti, ir gali sušalti basa.
- Bet kaip užaugsiu, tai ir aš neisiu anksti gulti tokiomis gražiomis naktimis.
- Gal būsi laimingesnė, Irusia, ir turėsi sielą, kuri svajos drauge su tavim...
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
