en
Nors įkyrėjau matutei su savo pasakomis, tačiaus, vėl vakarui atėjus, namiškiai susėdo, o aš šiaip prabilau:
Antrą Kalėdų šventės dieną vėl ėjom į Varputėnų bažnyčelę, išklausėm mišelių, sugrįžę pavalgėm juodo vėdaro su dešromis, dar atnešė mergelės batvinių, ir tuos perėmėm. Po valgio tarė gaspadinė: "Jūs papietavę tujaus einat gulti; gana to, pagiedosime bernelius." Tujaus Elzikė, paėmusi kantičkas, pradėjo sūkurti, mes balsu pritarėm ir šaukėm Bernelis gimė Betliejui. Visus bernelius išgiedojom. Sukilę ėjom kaukš kaukš ritinio mušti, o temstant sugrįžom į trobą.
Nieko netrukus, pradėjo loti šunys ir kaži kas brakš brakš į langą brazdinti. Gaspadorius prisikišęs klausė: "Kas čia?" Atsakė: "Mes, susiedai blukvilkiai, argi roda bernelį giedoti?" Šis atsakė: "Roda, roda." Tujaus įėjo keturi vyrai, trys jauni, o vienas senas, žilas, pagiedojo Sveikas, Jėzau mažiausias, ir tarė senis: "Susiedali, atėjom pas tamstą ne gerti, ne valgyti, bet tamstą pasveikinti. Esi stiprus ūkinykas, geras susiedas, dievobaimingas žmogus, dar mano vaikui kūma, tarp mūsų plikių gali vadinties karaliu, kaipo tarp aklų vienakis. Mylim tamstą, ne kartą susišelpiam, todėl, sulaukę tos didžios šventės, sveikinam tamstą drauge su gera moteria ir su gražiais vaikais. Tegul tamstą Viešpats ilgai užlaiko dėl mūsų laimės." Motuzas pasakė jiems ačiū ir pasvadino. Tūlyd vėl cinkt cinkt į langą - kiti blukvilkiai atėjo. Priimti pagiedojo paprastą giesmelę ir susėdo.
Motuzas atnešino cinos izboną alaus ir padėdino su skleinyčiomis ant stalo; seniai alų plempė, o jaunūmenė pradėjo žiužį nešti. Sustojo į rinkį, vienas apsukui skriedamas, kam norint įbrukdavo žiužį, tas beregint čakš čakš mušė greta stovintį ir ginė apsukui rinkio. Muštasis, žiužį įgavęs, vėl pabrūkš kitam įdavė, o tas šalip stovintį taip pat šmiaukš šmiaukš raižė. Ir taip toliaus. Pavargę susėdom.
Bepūškuojant tariau: "Nu, dabar tu, Peliksai, būsi vilku, o Izidorius tegano aveles. Tujaus Peliksą, kaip vilką, įstūmė į kerčią ir su krėslais užstatė, it su tvora užtvėrė. Izidorius, ėmęs ilgą ramentą, sustatė dešimtį berniukų su mergelėms ir sakė: "Ganau, ganau aveles, vilką su ramentu nubadysiu, su šuneliais apsiundysiu." - "O tuo tarpu lig vakaro nebliks nė vienos, lig ryto nė pėdos." Beregint žirgt atsisukęs tarė: "O tu, vilke, ko čia stypsai?" Vilkas: "Ko tu nori, ar aš dėl tavo avių su ožiais nė į apluoką negaliu veizėti? Tu dabok savo avių, ne manęs." Piemuo: "Ar tau ne gėda, bjaurybe, būti per visą amžių kraugeriu? Dėl ko žmonės ir mano avelės be to apsieina?" Vilkas: ,Jei taip, tu su savo avelėmis be nesi už mane geresnis? Kas praryna jaučius, paršus, paukščius, žuvis ir tas pačias avis, jei ne žmonės? O tavo avys kiek tūkstančių gyvų vabalelių, ant lapais esančių, sugromula? Tačiaus anos geros, o aš, vieną papjovęs, didesnis esmi kaltinykas. Taip tavo sūdas teisingas, kaip Šilalės asesoriaus, kurs išmušė žydą už tai, jog jis skolos prašė."
Piemuo vėl sakė: "Ganau, ganau aveles," bet, įšokusi iš kamaros į trobą, mergelė tarė: "Motynelė tavęs reikalauja ir žada duoti sermėgelę". Vos piemeniui paėjus, vilkas capt vieną avelę nutvėrė ir pasivedė. Piemuo sugrįžęs nebrado avelės, verkė ir sakė: "Ai, ai, kame mano avelė?" Vilkas atsakė: "Paskriejo gerti." Mergelė, antrą kartą įšokusi, tarė: "Motynelė tavęs reikalauja ir žada duoti terbelę." Piemeniui paėjus, vilkas kitą pagavo avelę. Taip visas išgaudė.
Ant galo visi sušoko ant vilko, čiupt gerai nutvėrė, brūkš patraukė, benc išvertė ir takš takš mušti pradėjo. Vilkas, girdi, pirma cypt cypt cypė, paskiaus vau vau kaukė, ant galo strapt stojos ir tabalai tabalai pabėgo, nė uodegos nebepalikęs.
Mums besivoliuojant, atėjo vėlybas laikas; pavalgėm, pasimeldėm ir dūrinom gulti. Ryto metą aš, anksti kėlęs, iškroviau savo daiktus ir pradėjau siūti. Bet gaspadorius kėlęs tarė: "Ką tai, meistrali, dirbi? Mes Kalėdų ir Velykų trečiąją dieną šventinam, negalėsi šiandien siūti." Atsakiau: "Kas bus, tėvali, ar galiu aš per tris dienas, nieko nedirbdamas, jūsų duoną valgyti?" Motuzas tarė: "O kur dings meistras, šventėms užėjus?" Atsakiau: "Nu, gerai, aš už darbą nieko neimsiu." Tą dieną į bažnyčią nėjom, giedojom bernelius ir še ne čia stumdėmės. Po pietų tariau gaspadinei: "Motynele, ar neleistum mums pašokti? Aš turiu skripyčias." Ta atsakė: "Nu, gerai, spardykitės, ir mano dukterys to geidžia be galo."
Daugiaus nieko nebsakydamas, išėmiau skripyčias ir pradėjau dzir dzir griežti. Beregint sustojo šeimyna Motuzo, o aš tariau: "Nu, šokit šešnyti." Vaikiukai bildu bildu spardės šokdamys, mergaitės tūpt tūpt tūpčiojo. Tiems bešokant, keturios susiedų mergelės, tarsi užuodusios, atėjo. Pradėjau čirškinti dūriną, visose kerčiose sustoję šoko ir sukos kaip reikiant. Po geros valandos aš, grieždamas ir pats šokdamas, sušukau: "Žyds degė degutą!" Tujaus visi dainiuodamys pradėjo sukties. Kad nupluko, susėdom.
Vėlybam laikui atėjus, pavalgėm, pasimeldėm ir sugulėm. Svetimi išvaikščiojo. Mergaitėms dideliai įtikau: geidė, kad nuo jų niekumet neišeičiau.
Šventėms praslinkus, siuvau atsispirdamas. Darbą pabengęs, taisiaus eiti toliaus be užmokesnio. Motuzas vienok įspaudė man rublį į ranką. Nuėjau į Kurtuvėnų parapiją, į Užkalnio sodą prie Antano Povilaičio.
Čia darbą gavęs, siuvau be atlydos. Tiktai šventei Trijų Karalių atėjus, sugrįžę iš bažnyčios, ryžomės pabrajyti. Susėdo pablaka Povilaičio vaikai: Adomas, Mykolas, Antanas; dukterys: Teklė, Elzė ir Agatė. Man pirmam kliuvo šešką gaudyti. Adomas čakš surėžė man gerai per nugarą, bet, spėriai sugavęs žiužį, sėdaus ir kitų nugaras tvinkt tvinkt dailinau.
Sukilus gaudėm lapę, kuri buvo viena mergelė. Aš, trobos asloj stojęs, tariau: "Žinot ką, susiedaliai, per nelaimę įjunko prie mūsų lapė, išpjovė žąsis ir vištas, reikėtų ją sugrobti." Mykolas klausė: "Kokia yra lapė?" Atsakiau: "Lapė yra nedidi, turi tęvą snapą, akis plačias, ausis stačias, dantis it vargonus, bet landžius it ylas, nagus užkumpusius, uodegą ilgą it šluotą. Vienok kartais apsidaro it mergelė." Mykolas atsiliepė: "Aš tokią regėjau šmižinėjant trobos kertėj, užstalėj. Ei, nu, pabrūkš, gaudykim." Lapė šmurkš po lovą. Visi sušuko: "Še, še mes regėjom, lįskit po įtiestuvę!" Palindusiam čakš įkando. Tas ai ai sušuko ir sakė: "Ei, štiš tu laukan!" Kitam lendant, sprakt įspyrė į galvą; tas capt sugrobė lapei už uodegą, bet ta ištraukusi blykš pasirodė po stalu. Apnikta purst purst braižė it katė, sugauta klapst klapst su dantimis brazdino, smeigės kąsti ir tarsi apmirė. Visi ki ki ki juokės. Bet lapė, staiga atgijusi, strup stojos ir pataukš pro duris išspruko.
Visiems beelsuojant, aš atsiliepiau: "Paklausykit, susiedai, mano dainelės, parašytos metuose 1832." Visi atsakė: "Nu, gerai, gerai, klausom".
Dainė Palik sveika, mylimoji, pabučiuok ant kelio, Joju greitai su kaimynais mušti neprietelio, Nes jau atein tikri lenkai po valdžia Gelgudo, Nebišleisim iš Žemaičių jau mes gyvo gudo. Tai ištaręs juodą arklį pentinais suspyrė, O mergaitė, nors verkdama, jo drąsumą gyrė: "Jok sveiks, - tarė, - jaunikaiti, duok gudams pažinti, Jog žemaičiai neduos veltui savo žemės minti". Jaunikaitis dar du kartu ant jos žvilgterėjo, O mergaitė jau daugesniai ano nebregėjo. Jodamas greitai su draugais per kalnus, per krūmus, Pavandenėj gird šaudymą, išvyst jau ir dūmus. Kaip tik anuos Šimanauskis atjojant pamatė, Priėmė visus meilingai ir į karę statė. "Muškėtės, - tarė, - vaikeliai, už jūsų liuosumą, Nesigąskit neprietelių, nei anų daugumo." To išklausę, puolė kartu ant čerkesų būrio, Tujaus eilas jų sumaišė, vyresnį nudūrę. Paskiaus kirto, pjovė, badė, iš šaudyklių šaudė, Kur tiktai gudą pamatę, į kalinį gaudė. Tuo kartu jau prasidėjo pati tikra karė: Šaudė maskoliai ir lenkai, vėl šaudykles darė. Virpėjo žemė nuo tranksmo, nuo balsų strošnybės, Saulės šviesybė užtemo nuo dūmo daugybės. Virto kupetoms maskoliai, kūnais žemę dengė, Vieni negyvi gulėjo, kiti amžių bengė. Bet ir mūsų daug kareivių ten užmerkė akis, O vardus jų ir pavardes anūkai apsakys. Nuog pat saulės tekėjimo lig pat pavakarės Nepabengė dar šaudymo, nepabengė karės. Bet jau lenkai šaudydami ant Varnių patraukė, Kur ties karčema Gomalių ant maskolių laukė. Čia kelias pūškas užslėpę vienkartu iššavo, O taip daugybė maskolių čionai galą gavo. Paskui Varniuos pernakvoję gelbėtojai mūsų Visi kartu pasitraukė ant rubežiaus Prūsų. Jaunikaitis mylimajai grometą parašė, Kurioje aną žegnojo ir palūkos prašė: "Einu jau į Francūziją - turi tai žinoti, Palauk biškį, vėl sugrįšiu jūsų išliuosuoti."Pabengus mergelės apšoko mane tarydamos: "Meldžiamasis, išrašyk mums tą dainelę ir išmok[yk] gaidas, nesgi mes galim pripūsti ir daržinę, bet nesugebam išrunguoti." Aš visa tai padariau.
Atėjus nedėlios dienai, aš užsigeidžiau Kurtuvėnų miestelį paregėti ir drauge su dviem vaikiukam nuėjau. Miestelį radau mažą, nevertą mano kelionės, bet bažnyčią mūro labai gražią, galinčią papuošti ir didelį miestą. Abrozdai verti bažnyčios, užvis šv. Jokūbo, didžiajame altoriuj patalpintas, man patiko. Tuo tik negerai, jog drėgna bažnyčia juos gadina. Žmonės giedojo, bet ne visai tesutiko. Ryžaus parašyti giesmę šv. Jokūbo, kurią paskiaus ir parašiau. Sumą laikė klebonas Jūzupas Vaitkevyčia, mažas kaip bitelė, sudžiūvęs kaip svirplys. Pamokslą sakė altarista Pranciškus Baracevyčia, kurio ilga nosis, o galva gera.
Sugrįžęs pas Povilaitį, pabengiau darbą ir ėjau toliaus, todėl ir mes eikim gulti.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
