en
Nuo Gasčiūno išėjęs, nuvykau į Šniukščių ūlyčią prie ūkinyko Drulio, gavau vėl darbo ir siuvau. Čia man besant, atėjo šventas Petras; žmonės pirmą naktį kopuliojo it taip, kaip švento Jono naktį, ir sakė tą paprotį nuo seno prie jų esant. Tiesą pasakius, nors mergelės mane vadino, aš, tą paprotį už negerą skaitydamas, nenorėjau prie jo priderėti.
Lietuvių parėdka
Perėjęs tiek parakvijų, datyriau, jogei lietuviai yra visur geri, visur stiprūs savo katalikų vieroj, visi teisingi, nes nė vienas užmokesnio man nenutraukė. Kiek reikalavau, tiek užmokėjo. Tačiaus ryžaus grįžti į savo pusę. Nuo išmintingo Drulio išėjęs, atvykau į Kupiškės parapiją, į Rukučių ūlyčią pas ūkinyką stiprų, vadintą Šlapeliu. Man čia besiuvant, vieną vakarą kaži kas brakš brakš pradėjo į duris brazdinti. Vaikiukas išėjęs girkš atidarė. Įėjo į grinčią jaunas žmogus, mažo augumo, veido padoraus, gerai apsidaręs, pasiskutęs ir pasikirpęs. Įėjęs pasakė: "Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus". Šlapelis, grinčioj pasitikęs, atsakė: "Ant amžių amžinųjų. Amen." Tujaus svečias tarė: "Esmi sūnus ūkinyko Dominykas Merkys ir Tumasonių ūlyčios, vadinuos Stanislovas Račiūga. Važinėdamos reikaluose valsčiaus, paklydau, ar nepriimtumėt, tėveli, manęs į nakvynę?" Šlapelis atsakė: "Nu, gerai, gerai, galėsi pernakvoti."
Duktė Domicelė, svečią pamačiusi, ki ki ki prasijuokė, tujaus spruko į šalutinę pas motynelę ir tarė: "Įvažiavo kaži koks jaunas svetelis ir įsiprašė į nakvynę, bene pradės jis piršties?" Atsakė motyna: "Et, alkanas kūma apie duoną dūmoja." Tuo tarpu, išėjusi į grinčią, pažiūrėjo ir liepė išvirti valgį dėl pavaišinimo svečio. Domicelė išvirusi pavaišino ir nuleido svečią gulti. Ryto metą svečias pavalgęs pasakė ačiū už nakvynę ir išvažiavo.
Keletui nedėlių praslinkus, tas pats Dominykas tic atvažiavo dienos vidu prie Šlapelio su savo susiedu Jonu. Kurs, su gaspadoriais pasisveikinęs, sėdo užstalėj, patiesė baltą skepetą, ištraukė iš ančio butelką vyno su stiklaliu, prigožė ir sušuko: "Geras tėvai, sveiks, mums Domicelės reiks! Ar atiduosi?" Išgirdusi tuos žodžius, duktė šmurkš spruko oran ir kaip pelelė po šluota pasislėpė. Tėvas, stiklalį imdamas, atsakė: "Nu, gerai, gerai, rasi ir sutiksime, reikia pačios duktės klausti, ar tinka anai Dominykas? Vaikai, paieškokit jos." Atradus įėjo raudona, kaip vėžys išvirtas, širdis jos timpt timpt greitai mušė kaip gaidys sparnus, giedoti norėdamas. Tujaus tėvas tarė: "Nu, vaikas mano, šis jaunikaitis nori tave imti už moterį, ar tinka tau? Ar tekėsi už jį?" Ta vietoj atsakymo pradėjo verkti. Prišoko beregint piršlys, padėjo ranką ant jos peties ir tarė: "Nu ką, dukterele, ar matai, vaikinas jaunas, gražus, toks paritus, toks pastačius, iš pupų nevaromas, už kipšą gražesnis, orielkos negeriąs, gaspadorius, turįs savo gerą gyvenimą ko benori? Ko bereikia? Juk pono Komaro sūnus neatjos prie tavęs į zalėtas. Ar tekėsi?" Ta, žvilgterėjusi į Dominyką, atsiliepė: "Kas tą žino, gal ir tekėsiu."
Sušuko piršlys: "Nu, gerai, ne veltui pakėliau žygį, sueis į porą jaunūmenė. Tėvai, nebreikalausiu užmokesnio už vyną išgertą; kad Domicelė nenorėjusi būtų tekėti, reikalaučiau pinigų." Po tų žmonystų Domicelė atėmė nuo stalo butelką su skepetu, o jaunasis su piršliu pernakvojo.
Ryto metą Šlapelis pakvietė du susiedu savo ir su tiedviem drauge važiavo į Tumasonių ūlyčią į pražvalgas. Apžiūrėjo Merkio gyvenimą, kurs jiems patiko. Paviešėję grįžo namon. Vėl atvažiavo į Rukučių ūlyčią piršlys ir Dominykas jau su didžiąja arielka. Atsivežė su savim alaus verpelę, kelias butelkas vyno ir arielkos. Piršlys padėjo verpelelę po stalu ties kojomis savo, o butelkas sustatė greta savęs ant suolu.
Tėvai priėmė piršlį ir ant jo užgėrė, piršlys, iš savo butelkos pripylęs stiklą, gėrė ant tėvo ir motynos jaunosios. Tuokart Domicelė aiškiai prižadėjo tekėti už Dominyko. Davė dovenas (gastinčių) piršliui ir motynai Dominyko, kurias piršlys žadėjo nuvežti į Tumasonis.
Pabengus tas apeigas, piršlys paklausė motynos apie pasogą Domicelės; tame dalyke sutikus, motyna atnešė Dominykui baltame skepete įvyniotą žiedą jaunosios su žiupsniu rūtų ir tarė: "Šitai atnešu tamstai žiedą su rūtais, priimk tuos daiktus kaipo davadą nekaltybės dukteries mano, kurią auginau ir saugojau nuo viso pikto." Domicelė paskiaus išėjo iš kamaros gražiai apsidariusi draugystėj trijų mergaičių ir sėdos greta Dominyko.
Visa tai pabengus, dieveris su Dominyku išvažiavo į Kupiškį pas kleboną Kozmianą ažurašų, arba užsakų, paduoti.
Tiems išvažiavus, piršlys paliko su bobomis, kurios, jį žudydamos, reikalavo, idant gėrimų nepritrūktų. Per nelaimę pritrūko. Bobos surišo su abrūsu jo pilvą, atvežė ekėčias, apvertė ir svadino piršlį, ketindamos jį vežti į karčemą, kad pirktų gėrimų. Ką tas regėdamas parnešino orielkos, alaus ir midaus. Tuokart bobos gerdamos garbino piršlį ir dainiavo.
Paprastai čia ima šliūbą nedėlioj, todėl subatos vakarą paklausė Šlapelio, ar didžioj krūvoj daleis rytoj atjoti? Tas atsakė: "Kiek nori, duonelės, Dievui dėkui, išteksime." Nedėlios rytą Merkys su piršliu ir draugais atjojo pas Šlapelį. Arklių galvos ir uodegos buvo papuoštos su žolėmis ir su kankalais. (Taip daro, norint būtų žiema. Senovėj dar šaudė iš pištalietų, bet šiandien to nebdaro). Jaunosios tuokart nebuvo grinčioj, bet klėtyj, su keliomis mergelėmis, visos apsigobusios su baltomis drobulėmis. Kaip tiktai jaunoji pamatė svečius į kiemą įjojant, pradėjo aikčioti ir miau miau miauzgėti, paskiaus tarė:
Negi kviestų šitų svetelių Pilnas kiemas prijojo! Ko gi šitie sveteliai sujojo? Ar ugnelės imtų, ar kelelio klaustų? Yra mano sesiulė ugnelės paduoti Yra mano broliukas kelelį parodyt Negiažkėlei, tėveli, kiemelio vartelių, Maž ir šitie sveteliai būtų kitu keleliu nuvažiavę.Piršlys su Dominyku įėjusiu nevaikščiojo vidu grinčios, bet pasieniais, pakol užsirėdė už stalą ir sėdos vyriausioj vietoj, tai yra kerčioj ant kryžiasuoliu. Tujaus Šlapelis, prigožęs stiklą, sušuko: "Sveikas, piršleli!" Išgėręs vėl pripylė ir davė piršliui. Tas išgėręs pripylė stiklą su savo gėrimu, kurio cielą verpelę turėjo, ir sušuko: "Sveikas, tėveli, sveika motinele!" O išgėręs davė savojo vyno po stiklą tėvui ir motynai. Tiedviem išgėrus, piršlys su stikleliu ir butelka ėjo į klėtį.
Atradęs apsigobusias mergaites, capt užgavo su pirštu vieną mergaitę ir tarė: "Sveika, martele!" Bet nepapuolė ant jaunosios; užgauta mergaitė aičiojo, tarydama: "Aš dar nesuverpiau ir neišaudžiau drobelės, aš nesuklojau kraitelio, kubilaitis mano užrakintas, bet tuščias!" Tujaus piršlys užgavo kitą, bet vėl nepapuolė ant tikrosios. Ta vėl aičiojo, tarydama: "Dar motinėlė nedavė man linelių, nedavė vilnelių, neišaudžiau drapanėlių; ai, bėda man, bėda, niekas manęs nerėdo!" Trečia užgauta buvo jaunoji, bet ta branginos, nenorėjo atsidengti; kad piršlys ėmė anai už ranką, ta traukė ir sakė:
Išlupk tą, piršleli, šaltą rankelę! Yra mano tėvelis auklėtojėlis, Yra mano motinėlė gimdytojėlė Negigersiu šalto trunkelio smalos čerkelę. Negiimk šalta rankele už baltų rankelių! Yra mano tėvelis auklėtojėlis...Tujaus atėjo Šlapelis, ėmė Domicelei už ranką ir, pragydęs Marija, būk pagarbinta, su visomis mergaitėmis nuvedė į grinčią. Jaunoji nėjo vidu grinčios, bet pasieniais ir sėdos užstalėj, tačiaus ne ant tuo suolu, ant kuriuo jaunasis sėdėjo. Tuokart dieveris ėmė torielką, padėjo ant jos rūtų vainikelį, apdengė su baltu skepetu ir įdavė didžiajai pamergei, arba pirmai draugei jaunosios, kuri, priėmusi vainikelį, prisegė ant galvos jaunosios. Dar atsegusi savo vainiką, atidavė dieveriui.
Beregint išėjo motyna jaunosios iš kamaros ir davė piršliui ir visiems draugams jaunojo gastinčių, arba baltą skepetą. O Dominykui įdavė taipogi baltą skepetą, kuriame buvo įvyturtas žiupsnis rūtų. Beregint piršlys, vienoj rankoj tūrėdamos torielką, su baltu skepetu apdengtą, antroj stiklelį, sušuko: "Sveikas, tėvai, sveika, motin, sveikos, seserys ir broliai jaunosios!"
Jaunasis taipogi antgėrė tėvą, motyną ir giminę jaunosios. Dar jaunajai ir kožnam iš jos giminaičių davė po šešias dešimtis skatikų. Domicelė, priėmusi tas dovenas, sėdėjo už stalu ir aičiojo, tarydama:
Negigerk, motinyte, šitų svetelių alučio, Pakaks mano jaunuolytės gailių ašarėlių. Negiimk, motinyte, šito vargelio dovanėlių, Neparduok, motinyte, didžian vargelin manęs jaunuolytės. Negerkit, sesiulės, ir neskirkit manęs jaunuolytės Nuog savo pulkelio ir nuog žalių rūtelių. Negerkit, broliukai, šitų svetelių alučio, Negipriimkit visi dovanėlių nuog šitų svetelių.Atbuvusys tas apeigas, visi susėdo į stalą ir valgė, tiktai jaunasis su jaunąja nieko neragavo, nes norėjo ant tuščios priimti sakramentą moterystės. Užkandai pasibengus, jaunuoju puolė po kojų motynos ir sakė:
Blagaslovyk pirmiausia mane, miela motinyte! Blagaslovyk, tėveli, mano augintojėli! Blagaslovykit, sesiulės, su kuriomis aš žalias rūteles nešiojau. Blagaslovykit, broliukai, kurie šitoj dienelėj šitam pulkely būsit! Suskinki, motinyte, žalių rūtų kvietkelį, kurių ašai, jaunytė, Per savo jaunas dieneles gražiai nešiojau! Blagaslovykit, visi susiedai ir susiedėlės! Blagaslovykit, visos sesiulės, su kuriomis ašai žalias rūteles nešiojau!Taip vaitodama, perprašė visus parėdkoj buvusius, o sėsdama vežiman, dar atsiliepė prie motynos, tarydama:
Išeik, motinyte, vidury dienelės vidurin kiemelio, pasižiūrėk rūtų darželio; kada nuvys žalios rūteles rūtelių daržely, tada nuvys rūtų vainikėlis ant mano galvelės.Tai pasakiusi, sėdo į ratus drauge su viena didžiąja merga. Sėdo taipogi visi svečiai, dainiavo ir linksmi važiavo į Kupiškę. Piršlys paliko namie su bobomis. Domicelė, eidama prie šliūbo, apsivilko su gražiais žilais baronais, arba kailiniais, ant galva turėjo rūtų vainiką ir gražų kasnyką, arba platų spindintį galioną, apsagstytą su plačiais kaspinais, kurių galai ant pečiais tinteliojo. Prie šliūbo vedė viena svočia, vadinama bažnytinė, kuri, šliūbą duodant, bažnyčioj su kepure apsimovusi stovėjo. Šliūbą davė pats klebonas Kuzminskas.
Po šliūbo namon grįžtant, prikibo antra svočia, vadinama nuleidėja, ir neatstojo patol, pakol jaunoji neišvažiavo prie vyro. Jaunoji, grįždama namon, sėdėjo su ta pačia drauge, su kuria išvažiavo. Dar turėjo priduotus taip vadinamus mitulius, kurie dabojo, idant Domicelė nepabėgtų. Kiti jaunikaičiai neapvežėjo mitulių: žodžiuose ne kartą jiems prikirsdavo, duodavo vietoj valgių spalius, bulvių nuolupas, riešutų kiautus ir taip toliaus.
Namon parvažiavusį Dominyką su Domicele tėvai pas slenkstį priėmė su duona ir druska, linkėdamu jauniems visa ko gero.
Domicelė tačiaus, nesėsdama iš ratų, pradėjo verkti, tarydama:
Išeik, miela motinyte, paklausk manęs jaunuolytės, kur aš per šią dienelę uliavojau? Motinyte mano mieloji, prapuldžiau ašai žalias rūteles per šią dienelę. Nusipirkau sau didį vargelį, gailias ašarėles visam amželiui. Suspausk, mano motinėle, svarią galvelę, ar nesugrįš mano jaunuolytės jaunos dienelės.
Taip aičiodama, išsirito iš ratų, tėvai priėmę vedė grinčion. Čion mergaitės sutiko ją dainiuodamos šiaip:
Žib žib žiburėlis, lab lab vakarėlis! Ar čia visi sugulę, ar čia visi sumigę? Mano miela motinėlė man vartelius atkėlė, Man vartelius atkėlė, až rankelių paėmė. Ar su rūtom, dukrele, ar su rūtom, jaunoji? Ne su rūtom, motute, ne su rūtom, senute, Prauliojau vainikėlį per šį mielą vakarėlį.Ryto metą, beje, panedėlyj Stanislovas buvo prie Šlapelio. Uternyke Domicelė, dar kaip mergaitė aprėdyta, dygt dygt kaži kur išspruko. Po valandos atrado ją tėvas svirne; suėjo tenai ir svečiai. Tėvas, ėmęs už ranką Domicelei, ir pragydo Iš verksmo stojos linksmybė, visi svečiai jam pritarė ir vedė į grinčią. Įvedęs pasvadino už staleliu, padengtu pas lovą. Tujaus stypt stypt atėjo giminaitis ar dieveris jaunojo su poduška ir su torielka nešinas. Ant poduška pasvadino jaunąją, o torielką tarkš padėjo ant stalu ir greta pats sėdos.
Taip pasvadinta Domicelė pradėjo aičioti, sakydama:
Vaduokit mane iš vargelio, vaduokit! Vaduok mane, tėveli ir miela motinyte, vaduokit, broliukai, vaduokit, sesiulės, nors žaliom rūtelėm, ar neišvaduosite šiame vakarėly manęs jaunuolytės iš ažu balto stalelio, iš gailių ašarėlių!
Tai girdėdamas, tėvas su gimine brinkt brinkt meta pinigus į torielką. Kožnam duodančiam jaunoji sako ačiū ir lenkia galvą.
Tuo tarpu dieveris jaunojo, strapt stojęs, visiems pasikloniojo, o tėvų paklausė, ar leis nuimti vainikelį ir uždėti nuometą. Tiems leidžiant, čikš atsegė kasnyką. Vainikelį norint nusegti, neleido apsukui stovinčios mergelės. Jaunoji, paregėjusi trečią svočią, arba piršlienę, ateinančią su nuometu, sakė:
Ateina iš ažu marių Laumelė su didžiu lauželiu, nusvers mano galvelę kaip darže kopūstėlį.
Dieveris, su balta drobule apsisiautęs, tykojo pagauti vainikelį, jaunoji gynės, ir kitos mergaitės dainiuodamos nedaleido to padaryti. Dieveris tačiaus pagavo, o trečioji svočia, arba piršlienė, gaubine vadinama, uždėjo ant galvos nuometą. (Nuometu vadinas tarsi iš rėčio pašalio pataisytas su balta aptrauktas drobe, kurios galai ant pečiais motriškių tintelioja).
Uždėjus nuometą, jaunojo dieveris bėrė pinigus į torielką ir sušuko: "Jau mūsų marti pirkta!" Visi atsiliepė: "Garbė Dievui! tegul ilgai patenka!" Senovėj po apmartavimo tujaus pakš pakš šaudė, šiandien to nebdaro. Iš šalies tėvų ir iš šalies jaunojo mėtė pinigus į torielką, tarsi lygdamys, kam teks marti. Ant galo atėjęs mitulys įbėrė į torielką iš samčio kelis skatikus, kuriuos jaunoji tuaus laukan išmetė. Sulig tuo kartu Domicelė paliko jau paskaityta už pirktą per Dominyką.
Tujaus gaubėja ėmė už ranką Domicelę, pastatė, nuvedė į užstalį ir vėl pasvadino greta Stanislovo. Vakarą tėvai davė valgyti svočiai gaubėjai; tai bevalgant susirinkusios mergelės dainiavo nuliūdusias daines, per kurias labai barė gaubinė. Išgirdęs tai, jaunojo dieveris, pačestavojo jas ir davė pyrago. Tuokart pagerintos pradėjo dainėse savo girti svočią gaubėją.
Uternyko vakarą Domicelė tarsi vien buvo nuliūdusi, kitos mergeles jos gailėjos ir pagailiai dainiavo šiais žodžiais:
Tatai, sesiule, tatai prapuolei, Tatai pijokas, pijokas. Tatai pragėrė žirgelį, Tatai pragėrė žirgo balnelį. Tatai pragėrė žirgo kamanėles, Tatai pragers gi, pragers gi ir jaunas dieneles Tatai pragers gi, pragers gi aukštus kraitelius Tatai pragers gi, pragers gi žalias rūteles. Laisio gailio, sesiule Domicele, Nei gailiai tu verki, nei liūdžiai tu sėdi! Laisio gailio, nepravirkdei tėvelio nei mielos motutės Laisio gailio, kas tau gi pagrožo baltas nuometėlis Ar tau gi nubodo rūtų vainikėlis? Laisio gailio, kukuosi, sesiule, per visą viekelį Kaip pilka gegutėlė. Šauksi savo tėvelį per čielus metelius, Šauksi močiulę per čielą viekelį. Laisio gailio, kas tau gi pagrožo? Sėdi kaip apuokas, žiūri kaip pelėda: Tai tavo, sesiule, tai tavo rinktinis. Sulig slenksčiu aukštumo, Sulig piesta drūtumo: Tai tavo, sesiule, rinktinis!Paskiaus, atsisukusios ant Stanislovo, dainiavo:
Oi daugel, daugel mūsų broliukų, Ne visi jaunikaičiai. Vienas broliukas rytų šalelėj, Antras vakarėliuos. O šis trečiasai mūsų broliukas Lankoj šienelį pjauna. Ne kaip jis pjauna, kaip gailiai verkia, Ant dalgelės rymodams. Šit ir ateina jauna sesiulė Per lankos dobilėlius. "Oi tu broliukai, oi tu jaunas, Ko taip gailiai verki? Ar tavi gaili plieno dalgelės, Ar lankos dobilėlių?" "Nei mani gaili plieno dalgelės, Nei lankos dobilėlių. Tiktai tegaili brolių pulkelio, Juodbėrėlio žirgelio." Dėl jaunosios Oi daugel, daugel mūsų sesiulių, Ne visos vainikuotos. Viena sesiulė rytų šalelėj, Antroji vakarėliuos. O ši trečioji mūsų sesiulė Lankoj šienelį grėbia. Ne kaip ji grėbia, kaip gailiai verkia, Ant grėblelio rymojant. Šit ir ateina jaunas broliukas Per lankos dobilėlius. "Ko tu, sesiule, ko tu, jaunoji, Taip gailiai verki? Ar tavi gaili eglės grėblelio, Ar lankos dobilėlių?" "Nei mani gaili eglės grėblelio, Nei lankos dobilėlių, Tik man tegaili sesių pulkelio, Rūtelių vainikėlio."Per visą parėdką jaunasis su jaunąja tarsi nesutiko, tarsi vienas ant antro rūstavo. Neapykanta pasididino, kad gaubėja apmūturo galvą jaunės su nuometu. Tuokart Stanislovą jauni svečiai pradėjo barti už tai, jog jiems išplėšė jauną mergelę. Tam teisinantis, visa bėda krito ant svočios gaubėjos. Todėl mergaitės susiėjusios šiaip dainiavo:
Kuo svočiulė vėsavo? Nuometėliu ne savo: Par susiedę žyčiojai, Susiedėlei skloniojais. Kuo svočiulė vėsavo? Bo žiedeliais ne savo: Par kromnyką žyčiojai, Kromnykėliui skloniojais. Kuo svočiulė vėsavo? Žiuponėliu ne savo: Par čigonę žyčiojai, Čigonėlei skloniojais. Ei lilia, skloniojais. Kuo svočiulė vėsavo? Burlečėliais ne savo: Par šiaučiuką žyčiojai, Šiaučiukėliui skloniojais. Ei lilia, skloniojais. Lai tatato, prašė svočiulė pelėdos galvelės Nors šiai dienelei pasipūrinėti. Lai tatato, prašė svočiulė vanago akių Nors šiai dienelei pasižvalginėti. Lai tatato, prašė svočiulė vanago nagelės Nors tai dienelei pasikrapštinėti. Lai tatato, prašė svočiulė meškos kojelių Nors tai dienelei pasilervinėti. Lai tatato, atiduok, svočiule, pelėdai galvelę, Gana šiai dienelei pasipūrinėjai (ir taip toliaus). Išvedėme mes tuos svotus, lai išvedėme, Pririšome prie tvorelės, lai pririšome.Čia svočia turi duoti karvojų. Ažu tai anai dėkavojo:
Dėkui tau, svočiule, ažu rugių duoną, Už kviečių ragaišį. Duok Dieve svočiulei dvejais, trejais arti, Ketveriais akėti, aruodų kaupelį niekados nenusemti. Anos šalies svočiulė tatai bagota, Visa auksinuota, visa sidabruota.Uternyko vakarą jaunoji pradėjo taisyties važiuoti į Tumasonis pas vyrą. Šmakš šmakš sudėjo visus savo daiktus, drapanas, skepetus į skrynias ir kubilaičius, vadinamus kraičiai. Tuo tarpu motyna plekš atsisėdo ant viena skrynia ir neleido vežti. Ką paregėjęs, vienas mitulys, davė Šlapelienei auksiną ir išpirko. Beregint vaikiukai kraičiavežiai sušoko ir nešė skrynias į vežimus. Už tai gavo po abrūsą, kuriuos prie arklių pririšo. Jaunoji, matydama kraitį nešant, šiaip aičiojo:
Neskirk gi, motinyte, mano kraitelių Svetimon šalelėn išvežti! Neprastovėjo mano kraiteliai Tėvelio svirnelio. Pasistovėjo mano kraiteliai Tėvelio gražiuos svirneliuos. Nežinau gi ašai, jaunuolytė, Kokiam svirnely mano kraiteliai stovės.Paskiaus Domicelė žegnojos su visais, tėvams babakš puolė po kojų ir sakė:
Tėveli mano, parodyk, Mielasai, man gi kelelį, Katruo keleliu ašai važiuosiu, Ar ant didžio vargelio? Sudieu, mano tėveli Ir miela motinyte! Sudieu, sesiule mano, jaunuolėle, Palieku tau žalias rūteles ir vainikėlį; Mokėk, sesiule, gražiai nešioti Par mielą motinytę.Išvažiuodama pasveikino savo darželį šiais žodžiais:
Rūtelės mano mielosios, darželi mano gražusai, Negiskinsiu ašai jūsų, negibelankysiu daugiau! Sudieu visom sesiulėm ir žaliom rūtelėm!Draugės palydėjo jaunąją į kiemą ir šiaip dainiavo:
Sesutėle, sesuo jaunoji, pražudei vainikėlį. Vainikėlis jaunų dienelių lengva tavo galvelė. Nuometėlis vargių dienelių siūruosi kaip nendrelė. Oi dukrele, ką padūmojai, vainikėlį prauliojai! Atsiskyrei nuog motinėlės ir nuog visų sesiulių. Kelkit, kelkit, dieverėliai, mano aukštus kraitelius! Lyja lietelis, pučia vėjelis mano aukštus kraitelius. Kelkit, kelkit, dieverėliai, mano aukštus kraitelius. Šešurėli, senas tėveli, priimk mano kraitelius. Šitai išeina šešurėlis, kaip ir tikras tėvelis. ,Sveika gyva, mūsų martele, nebuvusi viešnele, Čia nepraminti tavo takeliai, nekalbėti žodeliai." Šešurėli, senas tėveli, priimk mane jaunuolytę, Atsiskyriau nuog tėtušėlio ir nuo mielos motinytės, Atsiskyriau nuog brolužėlio ir nuo visų sesiulių. Atsiskyriau nuo darželio ir žaliųjų rūtelių. Nebeskinsiu žalių rūtelių, nebepinsiu vainikėlio; Prapuolė mano jaunos dienelės ir rūtų vainikėlis.Kraitį išvežus, sėdo į ratus ir jaunoji. Dvi dali svečių drauge važiavo. Vienoj svočia gaubėja, antroj svočia nuleidėja. Nauja vieta nuo Kutelių buvo atsčiai, todėl vos seredos rytą parėdka parvažiavo į Tumasonis. Parvažiavusi atrado vartus ne vien uždarytus, bet ir užrištus. Jaunoji turėjo duoti juostelę, pakol tuos atrišo ir atkėlė. Į svirną, kuriame turėjo būti kraitis, taipogi reikėjo įsipirkti.
Jaunajai iš ratų išlipus, Stanislovas su savo tėvais sutiko ją kieme ir tujaus antgėrėsu stikleliu vyno. Beregint susiėjo visos ūlyčios vaikai, kuriems jaunoji taipogi davė juostas. Per kiaurą dieną jauna pora vaikščiojo prįe susiedų ir visur buvo žmoniškai priimta. Jei tos apeigos būtų neužlaikiusi, paskiaus jaunoji būtų negalėjusi nueiti prie susiedo nė ugnies paimties. Vakarą davė svečiams valgyti jaunasis. Po to valgio mergaitės dainiavo, bardamos piršlius ir svočias. Brėkštant svečiai važiavo namon. Keletą dienų praleidęs, Dominykas su savo moteria važiavo pas Šlapelį. Ir taip parėdka pasibengė. Tiek apeigų, per parėdkas Lietuvoj užlaikomų, ne kožnas tegal atminti, todėl, parėdkai susitaisant, jaunasis paprastai paskiria žmogų, gerai tas apeigas žinantį, kurs ir visu kuo rėdo.
Taip ilgai man bepasakojant, pradėjo klausytojai garr garr knarkti, ką aš regėdamas, cypt tyliai užgesiau žvakę ir ėjau gulti. Pakirdę kaži kumet namiškiai lygia dalia sugulė. Tikiu ir skaitytojus knarksiant. Todėl tegul skaito negalintys kitaip užmigti.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
