lt
Kelis vakarus praleidę, namiškiai vėl susirinko klausyti pasakų mano, o aš atsikrenkštęs šiaip pradėjau belsti.
Reikia žinoti, jogei gyventojai parakvijų: Viduklės, Eržvilko, Raseinių, Girkalnio, Skirstimonio, Veliuonos, Jurbarko ir Gaurės yra vos ne visi augaloti, su plačiais pečiais, stiprūs ir derlingi it ąžuolai. Paprastai dėvėja pilkas sermėgas, siūtas su stačiomis apkaklėmis, priešakyj be guzikų, su ablikais sukabinamas, užpakalyj didžiai rukšlotas arba kvalduotas. Vaikščioja persijuosę su briedžio diržais, priešaky yra žalvario pendentas. Aunas vieni su batais šikšniniais, kiti su batais, kurių padai yra medžio, kiti su vyženomis, dar kiti su naginėmis. Žiemą dėvėja kepures ausytas arba lenktineles, vasarą iš vilnų veltus brylius.
Motriškosios lygia dalia pilkas dėvėja rukšlotas sermėgas, vasarą strupkes su trumpomis apie liemenį rukšlomis. Sijonus nešioja dryžus, pačių austus. Skepetų pirktinių čia maž tėra. Audžia pačios žičkuotus raiščius ir dangstos su drobulėmis. Vaikščioja basos nuo ankstybo pavasario, rudens laike dėvėja medžio klumpius, nuėjusios į miestelį, apsiauna su kailio kurpėmis. Orielkos čia pirma niekas negėrė, bet dabar (1864 m.) atsirado per nelaimę daug geriančių.
Reikia išpažinti, jog žmonės tos srijos yra labai geri, lipšnūs, žmoniški. Svečius priima su džiaugsmu. Jei kumet, svečiams įvažiavus, nuliūsta, daro tai ne dėl to, kad svečių Dievas davė, bet dėl to, kad neturi tų su kuo taip priimti, kaip norėtų. Išvažiuodamys svečiai jei nori užmokėti, ūkinykai pinigų nepriima. Todėl ir aš, čia pakliuvęs, gan ilgai trukau ir vos Verelės, antros dukters Stasiulio, nevedžiau.
Ilgainiui pasilgaus jūsų, vien man rūpėjo, ar gyvi tebesate, tėvai mano. Artinaus prie Palangos. Pakliuvau ant galo į Kvėdainės parakviją pas turtingą žmogų Joną Čiudį, nes tas daugel turi dukterų. Čia, gavęs darbo, siuvau, subatų vakarais čirškinau su skripkomis, todėl didžiai įtikau mergelėms.
Čuidžio dukterys: Uršulė, Petronelė, Teklė ir Marcelė yra gražios, man, girdi, patiko, ir ketinau vesti visų vyresniąją Uršulę, bet nesitikėtai parvažiavo iš Kražių Domicelė, kuri buvo atiduota į panų klipštorių dėl prasimokymo ko reikiant. Ta užvis pamėgau ir vesti ryžaus. Mylėjau ją, ir ana mane mylėjo. Bet senis tėvas vien sakė: "Et, kas gal duoti dukterį kriaučeliui? Kame gyvens? Nejau vadžiosis su savim per svietą vaikščiodamas?" Tą aš išgirdęs, lig laiko tylėjau.
Vieną šventą vakarą pradėjom šnekėti apie neseniai buvusią karę, apie kurią aš pagiedojau šiaip:
Dainė Gaida kaip dainės Palik sveika, mylimoji Paklausykit visi manęs, ir didi, ir maži, Aš jums dailiai padainiuosiu šią pasaką gražią, Kaip mes baisiai susimušėm ties miestu Papilės Kame yra žali krūmai, taipog balos gilios. Lenkuos' kilus sumišimui, mūsiej nemiegojo, Vieni pirko švino kulkas, šaudyklių ieškojo, Kiti per žydus iš Prūsų paraką vežino, Tardamys visi nebagai, jog to nieks nežino. Aš kaipo lygiai nesenas vėl tą patį dariau, O tuo tarpu išsigirdau, jog jau kiti kariau, Šokau tujaus pasiklausti senelio tetušio, Tam manęs leisti nenorint, pritarė matušė: "Reikėtų, tėvai, man rodos, tą vaiką išleisti, Juk be to nenustabysva, neliausis jis geisti." Tėvas tarė: "Žinok, motyn, prapuls vedums vaikas, Nes aš tikiu, jog atėjo nelaimingas laikas. Netur mūsiej nei pinigų, nei ginklų kiek reiktų, Ar gal būti, kad tie vaikai maskolius paveiktų". Aš to tačiaus neveizėdams išspūdinau naktį Ir dabojau, kur geresniai būtų man nukakti. Tarp visų mūsų vadovų buvo viens garsesnis - Jablonauskis, stiprus vyras, už visus drąsesnis. Prie to veikiai ir priklydau, Kvėdainės miškuose Atradau aną nakvojant krūme, ne namuose. Vadovas tujaus man sakė: "Eik į vaikų būrį, Kad prie manęs atkeliavai, jau kariauti turi." Aš nuėjęs šmakš po galvą kepurę padėjau Ir ant plika, kieta žeme gerai pergulėjau. Ryto metą Jablonauskis vaikinus suskaitė: Buvo pėsčių į du šimtu, o trys tiktai raiti. Žydai statė į abažą mums visokius valgius, Pištilietas, kulkas, strielbas, o kitiems ir dalgius. Su tais ginklais apveizėti mokėmės šaudyti, O šaudyklių neturintys, bent guviai badyti. Pirmą kartą susimušėm ties rubežiu prūsų. Krito maskolių daugybė, trys tiktai iš mūsų. Mes šaudėm, stoję už medžiais, kaip tik kurs galėjo, Maskoliai eiti į mišką dabar nenorėjo. Paskiaus guviai vėl užpuolėm savo neprietelių Nepertoli nuo Tenenių, važiuojantį keliu. Kol maskoliai iš vežimų girti išsirito, Aštuoniolika kryžokų toj vietoj pakrito. Žmonės, tuos maskolius vežę, pavojų pamatę, Šoko tujaus į perkasus, o arklius pastatė. Dar paskesniai nukeliavom į pat Tryškių girią, Kuriame vienas iš mūsų susirgęs numirė. Tą palikę, pas Papilę radom gražią vietą, Tarsi tyčiomis dėl mūsų nuo Dievo žadėtą. Čia mumis veikiai pamatę keli žydai godi Papilės būriui maskolių tujaus davė žodį. Atėjo mušties su mumis tiktai viena rota, Kuri, valandą patrukus, paliko išklota. Likusieji grįžo greitai, pagalbos šaukdamys, Iš Kuršėnų dviejų rotų žalnierių laukdamys. Mes tuo tarpu numirėlių avalus nutraukėm, Apsirėdę kaip vien reikiant, dar maskolių laukėm. Neužilgo tie sugrįžo kuo giliausioj tyloj, Bet nelygiai jau didesnėj nekaip pirma syloj. Tuokart Viešpats mums suteikė ypatingą dalį, Jog nė viena mūsų kulka nelėkė pro šalį. Maskoliai vienas po kito į krūvas suvirto, Tartumi jogei kas medžių tą pievą prikirto. Neprieteliai pergalėti didžiai susigėdo, Todėl staiga vėl sugrįžo jau be kokio rėdo. Vakarop tačiaus maskoliai dar kartą atėjo, Kurie lygiai kaip jei pirmi čia galvas padėjo. Krito tarp šimtų maskolių, atėjęs iš tolo, Engeliartas vyresnelis, sūnus jenerolo. Apie tokį pamušimą kad garsmas paskydo, Maskolaliai kuo didžiausią pavojų išvydo. Geidė todėl, idant garsmas veikiausiai nutiltų, Kad visi žemaičiai tuokart drauge nesukiltų. Gėdėdamos, jog su mumis nieko nepadarė, Tris tūkstantes į Papilę savųjų suvarė. Tą naujyną mes išgirdę nieko jau neblaukėm, Bet tomis taipog giriomis į paprūsį traukėm. Maskoliai, arklius paėmę, po mūsų važiavo, O mes biedni visi pėsti kleidėm sylas savo. Per tris dienas ir tris naktis nei valgę, nei gėrę, Tačiaus stiprūs jaunikaičiai kelionėj ištvėrė. Dabar kartą susimušėm ties pat upe Jūros, Kame nedidi Akmenė su ta upe durias. Jablonauskis, paregėjęs maskolių daugybę, O savųjų nuvargintų didžiausią silpnybę, Tarė: "Jau prieš tokią sylą mes nedatūrėsim, Tiktai veltui tuos miškuose kraują savo liesim". Tai pasakęs, gražų arklį spėriai pabalnojo Ir į Prūsus, ačiū Dievui, laimingai išjojo. Mes, kaip tik savo vadovą jojantį išvydom, Beregint po visus miškus kur pakliūk išskydom. Aš laimingai per myliotą tikrą mūsų Dievo Nakčia pagal parkeliavau pas savąjį tėvą. Amen.Ta dainelė visiems patiko, visi norėjo mokėti, bet ne kožnas tegalėjo gaidą išsukti.
Kaži kumet apsidrąsinęs tariau Čiudžiui: "Tėvai, vedu su Domicele mylivos, ar leisi sueiti į porą?" Tas atsakė: "Žinau judviejų norą, bet kur dėsi pačią? Juk tu vietos neturi, esi perėjimu, nejau vadžiosi su savim moterį, vaikščiodamas po žmones?" Tai aš išgirdęs, brabrakš atidariau savo skrynelę, išėmiau buntą bumaškų, dabar porą šimtų rublių sidabru, brinkt pabėriau ant stalo ir sakiau: "Tėvai, su tais pinigais aš galiu gyventi, yra čia daugiaus ne tūkstantis rublių. Aš orielkos negeriu, pinigų nekleidžiu, skatiką prie skatiko dėdamas, per keletą metų sudėjau tą naudą. Dabar patark man, ką turiu daryti? Kaip apsiversti?" Tėvui, tai pamačius ir išgirdus, akys prašvito. Pakinkavęs galvą, tarė: "Žinai ką, žentai, čia mūsų susieduose vienas ūkinykas parduoda gražią butą, nori gauti aštuonis šimtus rublių, pirk nuo jo, tuokart atiduosiu tau Domicelę."
Aš taip ir padariau: su tuo pačiu tėvu nuėjau lygauti ir suderėjau už septynis šimtus rublių. Paskiaus, viską pagal įstatymų padaręs, persikėliau į gyvenimą. Pirkau gyvolius, įsikūriau ir vedžiau šią Domicelę; tėvas per pasogą gan vedu sušelpė. Gyvenava nuo dvejų metų padoriai, rugiai vedums it kanapiai, perstojau siūti, šitai jau ir sūnų turiva, vaiką gražų ir sveiką.
Per parėdką užlaikėm visas priimtas apeigas, buvo vėdliai, pasekėjai, ūkvaizdžiai ir piršlys, kurį ant galo korėm. Tačiaus, girdi, išspruko ir lig šiolei tebgyvena Žvingių parakvijoj, Pajūriškių sodoj, vadinas Benediktas Pikelis.
Turiu dar pridurti, jogei per parėdką šiokie buvo juokavimai. Du vaikiuku ėmė ant savo sprandą po vieną už save mažesnį vaikiuką. Tuodu, aukštai sėdėdamu, braižės tarp savęs. Toks veikalas vadinas vanageliu.
Viena mėrgelė, apsikamšiusi, apsivyniojusi, tūpės ir šoko šarką. Kitas klausė: "Šarkele, kame buvai?" Ši atsakė: "Turguje buvau." Kitas: "Ką pirkai?" ši atsakė: "Šilkelius", ir taip toliaus.
Keturi vyrai, siūbuodamys į vieną ir antrą pusę, druską svėrė.
Paskiaus keturi vyrai pasilenkė, tujaus kiti ant jų susėdo ir jodė. Tokį veikalą vadina šokimu kazoko.
Vežė paštą šiaip: šeši vyrai ėmė vienas kitam už rankas. Sekmasis gulė ant jų sunertų rankų. Šeši siūbuodamys jį kratė.
Brylius vėlė šiaip: sėdos du vyru, trečiasis ant lazda turėjo brylių, arba kepaliušį. Sėdintys norėjo pagauti brylių, nešantysis neleido ir mušė per kojas sėdinčiųjų. Tuodu ištraukė šakalius, kuriuos už aulais turėjo; būtų tikrai susimušę, kad jų būčiau neperskyręs.
Su cigonu šiaip bjauriojos: stojo dešimtis vyrų, vieniuoliktasis, susitepęs, persijuosęs, makarą turėdamas rankose, sakė: "Panie dzala, davai drala", rodė kojas su pirštais ir gainiojo su makaru kitus.
Veselę šiaip atbuvo: viena mergelė su krase nešina sušuko: "Veselė, veselė!" Tai pasakiusi, sėdos trobos viduryj. Tujaus augęs vyras atvedė prie jos jaunikaitį Juzę ir klausė: "Ar tinka?" Ta atsakė: "Netinka, nes Juzė nemoka poterų, neina į bažnyčią, geria orielką." Vyras atsakė: ",Netaip yra, apsirinki: Juzukas gerai moka ne vien poterus, bet išrita ir prisakymus. Moka skaityti, bažnyčioj buvoja ir kas šventa diena gieda rožančių, orielkos niekumet negeria". Atsakė mergelė: "Kad tamsta sakai teisybę, tad tinka." Tujaus Juzukui padavė rankas, ir pradėjo visi šokti.
Paskiaus sėdos berniukas, atvedė jam mergelę ir klausė: "Ar tinka?" Tas atsakė: "Netinka, nes nemoka poterų, nesumano skaityti, bažnyčioj žvalgos ir daug šneka." Atvedęs tarė: "Netaip yra: mergelę tą giria žmonės, yra dievobaiminga, moka poterus, sugeba gražiai giedoti, gerų tėvų geras yra vaikas."
Atsakė vaikiukas: "Kad taip, tad ją myliu." Tai taręs, padavė rankas, ir pradėjo vėl šokti visi. Tas veikalas man patiko, kelis kartus taip parėdkinykai darė.
Pasibengus veselei, vedu su Domicele pradėjova gaspadorauti kaip reikiant. Javai vedum derėjo, sulaukėm sūnaus, apkrikštijus pakėliau krikštynas, prakutus vaikui užsigeidžiau prie jūsų važiuoti ir atvažiavau. Turiu viltį ir tėvus kumet nor vedu aplankysiant.
Tarė motyna: "Sakais sugebąs giesmes rašyti, parašyk ir dėl mūsų." Atsakiau: "Čia nėra kame, bet aš seniai parašytą pagiedosiu."
Giesmė Joniškės parakvijos Gaida šiokia: Kaip elnias baigus giriomis Pačioj dar pradžioj mūsų tikėjimo Petras apaštols nuėjo į Rymą, Mokė pagonis ir stebuklus darė. "Tikėkit", - tarė. Daugybė žmonių, kurie tai girdėjo, Didžiomis krūvoms Kristui įtikėjo. Tiems krikštą šventą apaštols suteikė, Pagonis peikė. Tas darbas Petrui neilgai tevyko, Nes vyresnybė be galo įpyko, Kuri šventąjį kalinyj uždarė, Žmones pavarė. Švents Martinjonas į sargus pakliuvo, Nes tuokart Rymo žalnieriu jis buvo, Tas apaštolą visumet dabojo Ir neprastojo. Švents Petras tujaus su juo pasižino, Kaip gerą žmogų prieteliu vadino, Pradėjo anam teisybę sakyti, Vieros mokyti. Martinjons gavo loską Dievo gausią, Būdams pagonu, apaštolo klausė Ir įtikėjo Kristų esant Dievu, Pasaulės tėvu. Kaip tiktai Petras tikintį pamatė, Tujaus žalnierių prie krikšto pastatė, Ant galo dabar jį padirmavojo Ir peržegnojo. Tuo kartu buvo ciecoriu Neronas, Baisus be galo ir nedoras ponas, Kursai įsakė krikščionis naikinti, Mušti, deginti. Spėriai pagonys kaip bitys sukilo, O katalikai spaudžiamys nutilo, Slapstės po kalnus, kame kursai galįs, Po visas šalis. Pagonys Petrą iš turmo išvedė Ir baisų kryžių dėl ano parėdė, Dar žemyngalviui prie to jį prikalo, Padarė galą. Šventas Povilas taip pat kalinyj sėdėjo, Padėti galvą už Kristų norėjo. Pagonys ir tą su šoble nukirto, Šventas išvirto. Kitus krikščionis prie štulpų pririšo, Antpylė derva ir ugnį pakišo. Degė šventieji ir prie Dievo šaukė, Pagalbos laukė. Baisūs pagonys tikrai išsibuvę Su kailiais meškų šventuosius apsiuvo, Šunis užleido, siundė, kad kandytų Ir sudraskytų. "Kokios būt vieros?" - klausė Martinjono, Šis sakė esant Dievu Kristų poną, Visais pagonių dievaičiais niekinąs, Dievą garbinąs. Tuos žodžius švento pagonys išgirdę, Veikiai akmenų, kiek reikiant, atvirdę, Ėmė į rankas ir per lūpas mušo, Dantis iškrušo. Daugel žalnierių pagonų suvarė, Nemažą ožį iš medžio padarė, Ant tuo šventąjį paguldė išilgai, Laikė gan ilgai. Ištempė šventą kaip ant skripka strūną, Mušė su medžiais per jo visą kūną, Dabar ugnelę ant pilvu sukūrė, Kojas perdūrė. Vieni įpykę, kiti tiktai rūstūs Apsuko šventą mūčelnyką kniūpsčia, Draskė jo kūną su gelžiniais nagais, Tvojo botagais. Bet ir botagai ne paprasti buvo, Kuriuos kentėti Martinjonui kliuvo, Nes švino kulkos galuose kybojo, Kad šventą tvojo. Kad visų mūkų pagonys datyrė, Vienok nuo Kristaus švento neatskyrė, Nukirto galvą, o išvarę dūšią, Daugiaus nebmušė. Švents Martinjonas, bengęs vargus savo, Nuo Kristaus didį užmokesnį gavo. Dūšia jo džiaugias dangaus karalystėj, Kristaus draugystėj. Kaulai jo Ryme bažnyčioj gulėjo, Pakol žemaičiams jų neprireikėjo, Kolei Joniškės žmonėms nepakliuvo, O tai taip buvo. Vyskups Žemaičių Jurgis Tiškevyčia, Pametęs kraštą ir savo bažnyčią, Leidos sveikinti Urbaną ašmąjį, Tėvą Šventąjį. Nuvykęs Ryman, meldė kaulų šventų, Kurie žemaičius nuo pikto apgintų, Ir gavo kaulus švento Martinjono Kaipo patrono. Tuos vyskups Jurgis, kaip pirma žadėjo, Parvežęs namon Joniškėj padėjo, O nuo to laiko yr užtarytoju, Ir gelbėtoju. Džiaukis, Joniške, jog be kokio darbo Įgijai tačiaus tokį šventą skarbą, Turėk kantrybę, kaip šventas turėjo, Kada kentėjo. Jei tau atseitų už vierą kentėti, Mūkų datirti ir galvą padėti, Pakelk taip drąsiai, kaip švents Martinjonas, Mūsų patronas.Man pabengus visi atsiliepė: "Oi kaip būt gerai, kad išrašai tos giesmelės pakliūtų į Joniškę!" Paskiaus šiaip padainiavau.
Dainė Blezdingelė Kad atėjo švento Jurgio diena, Parlėkė blezdinga tiktai viena, Kurią paregėjęs aš pažinau Ir kaip namiškę pasveikinau. Tariau: "Kur lakiojai, kame buvai? Tolimoj kelionėj nepražuvai?" Blezdingelė mane vėl pažino, Ant stogu tūpusis, pasveikino. Gurmėdama viską pasakojo, Tarsi ar aš klausaus, vien dabojo. Ant galo pridūrė: "Lizdo man reiks." Atsakiau: "Teisybė, nieks nepapeiks. Pernai myniojai mano stogą, Tačiaus nepadarei nieko blogo. Juk tu myli mūsų prastus numus, Kenti skyles stogo, kenti dūmus. Galėsi šiaudelius stogo pešti, Padorų lizdelį sau sunešti, Kiaušelius keturis ten padėti, Gražius mažutelius išperėti. Neprilips prie lizdo baisios katės, Vaikas tarsis tavęs neprimatęs, Aš uždrausiu lizdą užkabinti, Tavo kūdikelius pakušinti. Bet kaip tu maželius išperėsi, Jei mylimos pačios neturėsi?" Blezdingelė tarė: "Mano pati grįš, Kaip balandžio mėnuo tikrai paryš." Ir teisybė, kaip mėnuo paryžo, Patelė jo sveika čia sugrįžo, Ką aš paregėjęs, didžiai džiaugiaus Ir sakiau: "Nebkišiuos jau aš daugiaus. Lįskita pastogėn kaip į urvą, Suneškita lizdą iš purvo. Nei strielčius akylas judums nušaus, Nei guvus vanagas čion prigaus." Blezdingos sušuko: "Kivyks kivyks, Ką žmogus sakė, įvyks, įvyks!" Beregint sulindo į pastogę, Atrado sau vietą gan patogią. O per vasarelės šiltus laikus Išperėjo lizde gražius vaikus. Rudenį kad teko jau išlėkti, Ko tik nereikėjo manie rėkti. Visos, girdi, eiloj susistojo Ir už palaikymą gražiai dėkavojo. Amen.Man šnekesį pabengus, ėjom gulti. Jau buvo trečia nedėlia nuo mano į Palangą atvažiavimo, todėl ryto metą pradėjau kraustyti savo daiktus, meldžiau, idant tėvai vedu aplankytų. Ant galo pasvadinau moterį su sūnu ir išvažiavau. Tai atsitiko 1866 metuose.
Išvažiuodamas palikau namiškiams išrašus šios giesmelės apie šv. Petronelę.
Gaida kaip giesmės Marija gražiausia panelė Aukštinkim padorią mergelę - Garsingą šventą Petronelę, Kad galėtumėm paveizdą sekdamys Ir gyvenimą anos dabodamys, Nupelnyti dangų. Švents Petras dienose jaunystės, Gyvendams stone moterystės, Turėjo tiktai tą dukterį vieną, Kurią mes visi garbinam šiandieną, Vardu Petronelę. Ta, žemėj žydų pagimdyta Ir vieros anų išmokyta, Garbino Dievą, padoriai gyveno, Negeidė vyro nei jauno, nei seno, - Mergystę užlaikė. Švents Petras nevertė tekėti, Įsakė Viešpatį mylėti, O jogei šventa katalikų viera Vos viena tiktai išganinga tėra, Tos aną išmokė. Kad žydų jau atsižadėjo, Viešpatį mylėti pradėjo, Kristų už Dievą tikrą išpažino, Dabar ir kitas motriškas ragino, Kad priimtų krikštą. Tas darbas ne visai tevyko, Žydelkos nekurios įpyko, Todėl šventoji joms neištikėjo - Drauge su tėvu į Rymą išėjo Ir tarnavo Dievui. Jaunystėj šventa Petronelė Buvo gan padori mergelė, Todėl ponaitis Pliakus pamylėjo Ir už moterį paimti norėjo, Bet ši nesutiko. Kad Pliakus dideliai prispyrė, Gražumą anos visiems gyrė, Ši meldė Dievo, kad jos neapleistų, O ištekėti niekaip nedaleistų. Viešpats jos išklausė. Tad Dievas liga ją perleido, Kuri jos išblėškino veidą. Jaunikis tuokart baisiai susiraukė, Pakol nepagis gan nekantriai laukė. Ši ilgai gulėjo. Švents Petras, mokydams pagonis Ir visus gydydams ligonis, Dukteries savo gydyt nenorėjo, Nes valią Dievo su ana regėjo, Kentėti daleido. Kad šventa ilgainiui išgijo, Gražybę veido vėl įgijo, Pliakus, geisdamas įdėm aną gauti, Pradėjo didžiai nekantriai maldauti, Kad už jį tekėtų. Šventa nė skersa neveizėjo, Nes Dievui čystatą žadėjo. Pliakus vienokiai tarė: "Nepaliausiu, Pakolei anos kame nesugausiu Ir šliūbo neimsiu". Tai taręs, pragumo sulaukė, Išrinktus žalnierius pašaukė, Kuriems įsakė mergelę sugauti - Kaipo leliją iš daržo išrauti Ir prie jo atvesti. Žalnieriai kad namus apstojo, Panelė dideliai raudojo, Tarė: "Meldžiamieji ant manęs nešaukit, Tiktai tris dienas dar manęs palaukit - Duosiu atsakymą." Žalnieriams šalin atsitraukus, Panelė išspruko į laukus, Idant jos daugiaus jaunikis nebgeistų, Meldė Viešpaties, kad mirti daleistų. Dievas jos išklausė. Daleido ant jos sunkią ligą, Šventoji daugiaus nebužmigo, Tris dienas lygiai lovoj gulėjusi Ir sakramentus šventus priėmusi, Padoriai numirė. Pliakus to nieko nežinodams, Kaip šventą gauti vien dabodams, Surinkęs svečius ėjo prie mergelės, Pagrabą rado vietoje veselės Ir baisiai nuliūdo. Motriškos, žadančios čystatą, Tegul tą paveizdą pamato, Tegul velijas amželį pabengti, Nekaip žadėtą čystatą peržengti Ir Dievą rūstinti. Amen. Galas
< Ankstesnis skyrius
