lt
Vieną nedėlios vakarą, visai Stasiulio šeimynai susėdus, tariau: "Ar žinot ką: buvau ilgai Lietuvoj, regėjau ir girdėjau Lietuvos vaikų niekniekius, jei neilgėsitės, nekuriuos jums papasakosiu." Visi atsakė: "Gerai, gerai, pasakok, klausysimės išsižioję." Aš ir pradėjau.
Piemenys šiaip mokos kantrybės. Visi susėda į rinkį, o vienas gieda:
Rolio dirvolio, Ginsma namolio. E pro kur ginsma? Pro popo vartus. E ką popas veikia? Košelę verda. E iš kokių miltų? Iš trijų glindų. E kuo pamaišo? Varlelės koja. E kuo užgrūda? Kumelės galva. E kuo užbaldo? Kumelės pienu. E kur pastato? Ant graužų kalnelio. E kuo apdengia? Jaučio blyneliu. E kuo apslėgia? Akėčioms, vežėčioms. Kas tik pirma prakalbės, Tas tą košę sutepės. Am! grykš! pju! Nevalnia kalbėt.Po tos dainės nė vienam nešnekant, pradeda kits kitą katulti, pakol prabils. Prabilus sako: "Ee, jau tu katiliuką popo košelės sutepėjai!" ir bado visi su pirštais. Paskiaus kitas pradeda dainiuoti, ir taip pat reikalas baigias.
Mokos tvirtybės, raudamys ridiką, šiaip: susėda keletas vaikiukų pablaka, vienas kitą su kojomis apkabindamys. Vienas iš didžiųjų piemenų prieš stojęs sako:
"Boba, boba, kiaulės darže!" Užpakalyj sėdįs didis piemuo atsako: "Išvaryk!" - "Ar duosi ridikelį parauti?" - "E kur dėjai, kurį vakar rovei?" - "Padėjau ant palyčios, marga višta numetė, degla kiaulė suėdė." - "E kur tu buvai?" - "Svečius lydėjau." - "E kur tavo vaikai buvo?" - "Paskui mane sekė." - "E ko tu nelupei?" - "Lupiau, lupiau, po akmeniu palindo." -"E ko tu jo nekasei?" - "Kasiau, kasiau, lopeta nulūžo." - "E ko tu nėjai ant kovalį (kalvį)?" - "Nuėjau ant kovalį, kovalis, pupų priėdęs, brogos atsigėręs, drybso pasuolėj." - "Rauk, rauk, lapų nenutrauk!"
Tuokart berniukas ima už rankas priešakyj sėdinčio ir kelia. Kiti sėdintys neleidžia. Vienok pakelia, ir skaitos išrautu. Paskiaus kitus taip pat kelia, pakol visų nepakels.
Žąsis gaudo šiaip: susitaria piemenys - būkim žąsys. Paskiria žąsiną ir vilką. Visi vaikai tūris žąsino, laikydamys už juostos. Žąsinas, atsisukęs ant vilko, sako: "Padėk Dievas!" Vilkas: "Gera Diev!" - "Ką čia dirbi?" - "Malkeles kapoju." - "E kam tos malkelės?" -"Ugnelei kurti." - "E kam ta ugnelė?" - "Vandeneliui kaisti." - "E kam tas vandenelis?" "Šaukšteliam mazgoti." - "E kam tie šaukšteliai?" - "Jukelei srėbti." - "E kur tu gausi?" Vilkas pažiūrėjęs sako: "Egi anoj pusėj marelių skraido pulkas žąselių." Žąsinas atsako: "Tai ne dėl tavęs!" Vilkas atsako: "Dėl manęs, dėl manęs!" Pradeda gaudyti žąsis ir sugauna pastarąją. Žąsinas negal mušti vilko, tik šalin stumti ir gynioti savąsias.
Kiškį, arba zuikį, vaikai šiaip gaudo. Sustoja visi vaikai eilon ir štinka, kam išpuls būti zuikiu, o kam šuniu. Vienas, su pirštu į kožną rodydamas, sako:
"Erci, perci, pomaguli, vilecieli po či kuli. A ti, panie kapitanie, čemu nie graš no varganie? En, duo, tres. A ti žaba, a ti pies. En, duo, raba. A ti pies, a ti žaba. Kvarta, kvinta, kvies. A ti žaba, a ti pies. Kvarta, kvinta, raba. A ti pies, a d žaba."
Kuriam išpuola žaba, tas yra zuikiu, kuriam pies, tas šuniu. Išskiria kelis zuikius ir kelis šunis. Zuikiai slapstos, o šunys, apsigobę su drapana, jų nedaboja. Paskiaus paleisti ieško ir gaudo zuikius, kad į dvarą nesugrįžtų.
Blusą šiaip gaudo. Sėda ant žemės du ir suduria kojas. Kiti šokinėja per tas. Sėdintys gaudo. Sugautą svadina į savo vietą ir patys šokinėja per kojas sėdinčiųjų.
Brusą šiaip daro. Priegulėj esantys vaikiukai sugula ant žemės ir apsigobia. Vienas, bestovįs palikęs, meta į šalį nudrožtą pagalį ir sako: "Bruso". Gulintys sukilę ieško pagalio. Atradęs kad atneša, klausia metusysis: "Kame radai tą arklį?" Atsako: "Pievoj, javuose, kviečiuose." - "Kiek iškados padarė?" Kiek kiti prisūdija, tiek neradusieji gauna plėgų už tai, jog neveizėjo savo arklio.
Karalių garbina šiaip. Jaunūmenė pastato grinčios viduj kėdalę ir, pasvadinę vieną vaikiuką, sako: "Garbinkim karalių!" Tuo tarpu vienas vaikinas, ėmęs bliūdalį, prisemia vandens ir įmerkia į tą lakatą. Paskiaus, eidamas apsukui karaliaus, lašina ant jo galvos vandenį (būk tai alieju patepąs). Tas sako: "Garbinkim karalių, kad karių nekeltų!" Kiti atsako: "Garbinkim karalių!" Dar pirmas: "Kad mylėtų savo žmones, kad teisybę darytų", ir taip toliaus. O visi šaukia: "Garbinkim karalių!" Jei, lašinant vandenį, kurs prasijuoks, tas turi sėsti ant kėdalės ir būti karaliu.
Virasas. Berniukai susirinkę šiaip daro. Vyresnis ima žiužį ir stovi priešaky. Kitas, užpakalyj stovįs, imas jo žambą ir tūris rankoj baslį, arba mietą, it strielbą. To žambą tūrėdamos, dar kitas laiko taipogi pagalį. Sustoja jų ilga eila, kožnas tūris žambo ir laiko pagalius. Ką pirmasis daro, turi visi tai daryti, kitaip gaus su žiužiu. Kad pirmasis pritupia, šokinėja, raitos, rankas iškelia, dainiuoja, visi, tai darydamys, raitos, tarsi didelis koks žaltys. Įpuola kartais į namus, į daržines, apsisuka it viesulas, skrajoja. Apsistoja nuvargę. Tokia tai zabova vadinas virasas.
Kopūstą šiaip kerta: du vyrišku, ant vieno zoslano susėdusiu, suduria ir suneria kojas, kad arti būtų vienas nuo antro. Tuokart vienas, sukryžiavojęs ant krūtine rankas, uždengia savo ausis. Antras klausia: "Kas čia sėdi?" Atsako: "Kopūstas." - "Aš tave kirsiu". - "Aš nevirsiu." - "Kirsiu." - "Nevirsiu." Ant galo greibia per ausį. Jei muštas nenuvirto nuo zoslano, klausia antrojo: "Kas čia sėdi?", ir taip toliaus. Paskiaus daužia per ausį.
Teterviną muša šiaip. Du vaikiuku kojas suduria ir apsimauna su kepurėmis. Vienas iš jų ulba kaip tetervinas, antras graibo apie jo pečius ir nori numesti kepurę. Nepasiklojus pats turi ulbėti, o antras steigias jo kepurę nudaužti. Neretai užgauna ne vien per kepurę, bet ir per ausį tetervino.
Šarką šoka šiaip: maži vaikai sutūpę muša delnas kaip paukščiai sparnus ir gieda:
Šarkelė šoka, Tilvikas nemoka. Aš tilvikui Per pilviką - Tilvikas išmoko!Bepasakodamas paregėjau klausytojus savo snaudžiant ir žiovaujant, todėl, norėdamas juos pažadinti, išėmiau skripyčias. Tujaus atgijo mano mergelės: šoko linksmai šeštinį, dūriną, voką, o ant galo - žyds degė degutą. Nuilsus, nuplukus lioviaus griežti. Pavalgėm ir ėjom gulti.
Mums taip bejuokuojant, atėjo nebjaunas žmogus ir padainiavo mums šiokią dainę.
Dainė girtuklio Meskit šalin tuščią dvokiančią barielką. Eik šalin nuo manęs, prakeikta orielka. Jau aš tavęs nebragausiu, Norint vėlai protą gausiu Laimingai, laimingai. Prieteliau meilingas, kas tai tau nutiko? Argi taip protelio be manęs nebliko? Kad kiti prie darbo žuvo, Argi tau negerai buvo Karčemoj, karčemoj? Pasakysiu tikrą, tau briauškią teisybę. Prapulk tu, meldžiama, su savo gerybe. Kada karčemoj gulėjau, Ko valgyti neturėjau, Ar ne taip? Ar ne taip? Rasi alkans buvo rukšlots pilvas tavo, Bet raudona kakta spindėjo, garavo. Negal vis kartu turėti, Valgyti ir gerdinėti Per dienas ir naktis. Tu mane vilioji kas dieną prie savęs, Aš atnešu tau ką kame tik gavęs. Moters su vaikais stimp badu, Veiz, bene metavosiuos kada Per tave, per tave. Nu, nu, tamista, kaip ištuštinai grobą, Pradėjai ant manęs šaukoti it boba. Oi, alus tave, tilvike, Taipo būtinai nuplikė, Taip yra, taip yra. Ar atmeni, kada sėdėdams už stalu, Sakei, manie girdint, ir trūbijai alų: "Tiek alus manęs nepaveiks, Bet orielkelės dabar reiks." Ar girdi, ar girdi? Teisybė, jog alų gerti atsitiko, Vienok tas gėrimas žmogaus nenupliko. Bet kursai taviep pamėgo, Neš paskutinę sermėgą Karčemon, karčemon. Ar atmeni, žmogau, kad mane mylėjai? Nors purve voliojais, bet širdyj turėjai. Nesupykai nė ant vieno, Kad gulėjai kožną dieną Prie žydo, prie žydo. Nenoriu aš tavo daugesniai malonės, Kad iš manęs juokias išmintingi žmonės. Nepritinku nė prie vieno, Kokia dabar yra diena Per tave, per tave? Neklausyk šnekesių, tiktai mane čėdyk, Visų visą turtą taip dailiai surėdyk, Kad nė skatikas nežūtų, Visi dailiai manie kliūtų. Ar girdi, ar girdi? Kad tu prapultum, dvokėle nelaba, Kuri vedi mane tiesiau į grabą. Šitai virp rankos ir kojos, Vaikščioti niekaip neklojas Per tave, per tave. Spūdink šalin greitai, nelįsk man į akis. Kad tave taip gėriau, ką man Dievas sakys. Į bažnyčią nevaikščiojau, Vien tavęs tiktai dabojau Karčemoj, karčemoj. Norint visi varpai šaukė tave vieną, Nors kunigai barės kožną šventą dieną, Tu vienok to negirdėjai, Kada po stalu gulėjai Prie žydo, prie žydo. Styrink šalin, vargše, aš tavęs nebgersiu, Norint kelias dienas ant svieto betversiu. Nebnoriu tavyje mirkti, O paskiaus pagirioms sirgti Kas rytą, kas rytą. Kas per bėda buvo, kad tu ir dejavai: Kaip tik manęs gėrei, tujaus atsigavai. Todėl, tėvai, gerk kaip gėręs, Tversi kaip lig šiolei tvėręs, Iš tiesų, iš tiesų. Styrink tu nuo manęs spėriai, nedoroji, Kuri pragarą man tikrai gatavoji. Nors būtumi lembi kava, Nebragausiu skomo tavo Niekados, niekados. Argi, žmogau, manęs nepasigailėsi, Kad senuosius draugus geriančius regėsi? Rodos, jog bengdamas dienas, Nenumirsi patsai vienas Be manęs, be manęs. Je, je, taip gausi tu gumbą, ne ragelį, Beveliju pirkties kokį pyragelį, Nekaip bjaurioties su tavim, Be galo žeminti save. Taip ir bus, taip ir bus.Paskiaus aš padainiavau cyrulį.
Dainė Pilkasis cyruleli, Ko gi taip anksti keli? Aš, su saule kėlęs, Kožną rytą nedėlios Jau giedantį atrandu, Kada išvarau bandą. Ar tai savo patelę, Kuri kaip nebagelė Tup savame lizdelyj, Čia, dirvelės duobelėj, Linksmini ją sėdinčią, Savo vaikų laukiančią? Šitai atėjau arti, Tačiaus ne tavęs barti, Aš to tiktai dabosiu, Kad žambelį kilnosiu, Idant lizdelį tavo Su šiuo žambeliu savo Kaip norint nepažeisčiau, Išperėti daleisčiau. Oi linksminkis, paukšteli, Kuoduotas cyruleli, Štai pagal savo būdą Aš pasėsiu čia grūdą. Gausiu putros dėl savęs, Bus grūdas ir dėl tavęs, Meldžiamas cyruleli, Gražus mano paukšteli, Tu su pačia nakvoji, Nutūpęs jos daboji. Ko giedi taip pagailiai, Kad gyveni dailiai? Patelė nors tankiai tyli, Vienok tave tikrai myli. Aš negaliu užmigti, Mylimosios sutikti. Sako, jog aš molinas, Ir nuo manęs tolinas. Norint aš esmi jaunas, Ana prie kito gaunas. Nedėlioj ją sutikęs, Tariaus anai patikęs, Nes į mane veizėjo Ir dailiai švypterėjo. Tyčioms lindau į akis, Gal meilės žodį sakys, Bet ana atsisuko Ir, nežinau kur, spruko. Kad mačiau ją iš tolo, Tariaus regįs aniolą. Graži mano yr buta, Gyvoleliai prakuto, Trūkst man tiktai moteries, O be tos kas ištūrės? Cyrulis laimingesnis, Tur būti ir geresnis.Ta dainelė dėl tikimo patiko visiems, tačiaus apeigos įkyrėjo, todėl, visi susitarę, šmakš į poduškas galvas įdūrėm ir užmigom. Eikim tad, matušele, ir mes gulti. Tai pasakę, visi sugulėm.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
