lt
O ten, upės ištakose, ežero pusėje, darbavosi vyrai kelinta diena. Nė normų, nė taisyklių - kas buvo suversta ant kranto, tą turėjo suversti ir vandenin.
Juodas, nepermatomas vanduo lėta srove stūmė susigrūdusią medieną. Siūbavo karklai, palinkdami nuo svorio, panirdami į dugną, leisdami per save praplaukti miškui. Ir tada jie vėl atsities ir žaliuos ant vandens.
Daug metų plaukė miškas Vilkija žemyn. Kiek jo nuplaukė, tik eigulys galėjo parodyti, mesdamas ranka į kirtimų plynes, abipus pasišiaušusias menku atžalynu ir susiliejančias su skursnų pušelių jūra. Medžiai grūdosi staigiuose vingiuose, tvenkė pievas, skandino alksnynėlius, nunešdami lieptus, žuvų perkalus, išgriaudami pirtelės pamatus. Krantais ėjo vyrai, apsiginklavę kartimis su smailuma ir kabliu galuose. Brido jie pievokšliais, klimpo stačiuose molynų nugriuvimuose, lenkėsi užtakių ir skubėjo ardyti sangrūdų. Jie žiūrėjo, kad medžiai neišsklistų per daug į pievas, kur slūgstąs vanduo juos ir paliks, užkliuvusius už krūmų, apneštus žole ir dumblu.
O kaimiečiai, kurių žemės bent pėda priėjo prie vandens, atidžiai sekė ir laukė, kad viskas vyktų priešingai. Kad ir kaip brangino savo turtą Melamedas, negalėjo gi suvaryti tiek žmonių, kad, nustoję krantus, lydėtų ir saugotų kiekviename žingsnyje. Su žeberklais ir krytimis pusberniai ir seniai ne tiek žuvies, kiek plaukiančių medžių tykojo ir gabiai išnaudojo atsiradusius tarpelius. Naktim darbavosi sėkmingiausiai netinginiai paupiečiai. O riksmų, keiksmų ir grasinimų buvo sodriai persipildęs paupio oras.
Popiermalkių plukdymu domėjosi ir senoji Doveikienė, nors savo miško nespėjo praretinti ir net lūžtvių išvežti, tačiau to, paties pavasario lyg dovanoms siunčiamo pro pat jų pirtį dailiai metrais supjaustyto, jos ūkiška širdis nepajėgė atsisakyti. Jos vyras sėdėjo valsčiuje ir draugavo su ponais, o ji juk turėjo tvarkytis namie. Čia viskas vyko ramiai, sklandžiai, be barnių ir nesantaikų. Pati upė sunešdavo į plačias pievas ir karklynuose palikdavo nemažus kiekius tų patogių medelių. O vyrai, ginkluoti baisiais iešmais, baisūs keikūnai ir priekabingi kitose vietose, čia laikydavos padoriai ir nieko nematydavo. Jie net dainą užvesdavo, išsitraukę vyno ir užkandę sočiai dešrų iš Basiuliškių viralinės.
Gražiai tvarkomas ūkis - nusprendė vyras, lik įkėlęs koja pro vartus. Vienas ir nebūtų taip pigiai susivokęs, jei ne Laurynas. Jį atrado paupy su krytimi begraibstantį. Šlapia tarba dryko nuo peties kone iki žemės. Visas šonas buvo kiaurai permirkęs nuo jos. Nuvarius ledus, kol vanduo aukštas ir drumstas, žuvys mušasi į pakraščius be nuovokos ir aklai. Geriausia naktį ir užlakiuose, kur nekliudo plaukiančios popiermalkės. Seniau tai sugaudavo. Bet seniau viskas kitaip ir buvo. Žuvis ėjo neršti grioviais net į laukus ir, vandeniui slūgstant, pasilikdavo. Ei, lydekų! Tik nusitaikyk žeberklu. Tačiau Laurynui sekasi geriau ašuto kilpa. Užnėrei kilpą, ir žuvis kaip branktas lekia į krantą. Bet reikia tam įgudimo. Reikia.
Du šunes pasitiko ir, sukdami ratu, taikstėsi apuostyti atėjūno blauzdas. Dar kitas atsiliepė kiemo gilumoje.
- Šunų tai ne juokais pas jus.
- Yra ir ką saugoti.
Teisybė, kad yra. Naktį jau čia neįkrapensi taip sau juokais ir nepabelsi į mergų kamaros langą. Ne vien mergas ir šunis turi prisijaukinti iš anksto. O senis, matyt, gerus šautuvus laiko. Ir tik vamplelėjus, tuoj nuo sienos muškietą, užtaisytą rankulipkėm. Tokiam ir miegas budrus, kai turi ką saugoti - atsiminė vakarykštį susidūrimą ir pokalbį su Doveika ir jo žmona.
- Nežinau, nė pro kur čia? - žvalgėsi Tilius.
- Su manim neprapulsi. Eime, - narsiu vedėsi Laurynas. - Čia ponybei, o kaip mums, tai geriau pro virtuvę.
Nuo vartų į dešinę atsišakojo lygus, gerai žvyruotas kelias, iš šonų apdėtas baltais akmenim. Jis vedė prie didelės, stikliniais šonais verandos ir, apsukęs ratą, grįžo atgal. Kelio apjuostame apskritime augo kelios tujos ir sidabrinės eglės, apdėti mėšlu ir šiaudais parišti karpomų rožių stiebeliai ir kiti dekoratyviniai krūmai. Lygi veja, sudalyta kryžmais takų, baigėsi nuokalniau eglių žalilvore.
Bent trejetas durų šakojosi iš erdvios priemenės, atskiru priestatu suręstos prie didelio namo šono. Atidžiai nusitrynė kojas į plaušinį ir nuleido ant žemės ryšulį. Katinas nėrė pro tarpkojį. Laurynas nusikeikė. Garų debesėlis siūbtelėjo palubin.
- Jule, pasičiutnyk. Kavalierių atvedu.
Toji, metų kokių trisdešimt penkerių, su dideliu puodu, keliamu nuo priežados, pasisuko į duris ir apmirė. Storos, trumpų rankovių įveržtos rankos pamažu nusileido, jas brūkštelėjo į sijoną ir apvalainas veidas išplito į šypseną. Neaukšta, bet taip tvirtai suremta ir tokia raudona, geriau už bet ką liudijo šių namų sočią duoną.
- Pašauksiu gaspadinę.
- Prisėsk, - šlubasis parodė kėdę prie stalo, padengto žaliai gėlėta, vaškuota staldengte. Kol pašaukė, jis spėjo apmesti virtuvę. Tokios jis niekur nebuvo matęs, net įsivaizduoti negalėjo. Tik mieste kas nors panašaus galėjo būti. Su tokia krosnimi, baltai emaliuota, prie sienos, nudėtos baltomis plytelėmis, visai kaip kokliai, kur kiek aukščiau rikiavosi dailios spintelės. Pro kai kurių praviras dureles matėsi visokiausių indų ir indelių eilės. Grindys išklotos kelių spalvų kvadratinėmis plytomis, kurios sudarė savotišką raštą lyg audinyje.
Tada pasirodė Doveikienė ir pasisveikino.
- O, jau jūs pas mus?
- Jau, ponia. Pasiskubinau.
- Malonu, kad jūs toks. Gerokai bus prikamavusi kelionė dviračiu, nes kelias dar tikrai blogas?
- Nekoks kelias, - paglamžė kepurę Tilius. - Iš kur ten dviračiu? Atėjau pėsčias.
- Tai ne tik alkanas, bet ir pavargęs. Kažin kaip vakarienė? - šeimininkė guviai pasisuko prie krosnies. Nors ir turėjo pasirišusi mažą priejuostėlę, bet neatrodė, kad būtų užsiėmusi vakarienės ruoša.
- Saulė dar per tris sieksnius nuo žemės. Dar visa liuoba prieš akis, - atsiliepė žaliūkė mergina.
- Palauksim. O Doveika išėjęs į laukus. Sako, jau arti bus galima. Mes tad taip, greitomis.
Iš vienos spintelės išėmė sūrio ir sviesto. Iš kitos duonos kepalą. Peilius, lėkšteles.
- Aš duonos paraikysiu, - braukė lenktinio peilio ašmenis sau į šlaunį šlubasis.
Ji prašapo minutę ir įnešė padėklą su buteliu ir stiklinaitėmis.
- Jūsų pirštai stipresni. Gal atkimštumėt?
Į ką ji kreipėsi? Šlubis raikė duoną ir nesiruošė priimti butelio iš jos rankos. Teko tad jam. O kamštis buvo bjauriai įvarytas - kalte įkaltas, ir jo pirštai sudrėko, kol išsuko.
- Na, prašau. O jūs, Laurynai, ko laukiate? - sau ji tebuvo įsipylusi tik per pirštą.
- Geras vynelis. Tokį ir mirdamas gertum, jei kas duotų, - laižė rudus ūsus Laurynas.
Beveik, sutiko Tilius, tik to nedrįso garsiai išreikšti. Pylė po antrą, o pati vos nusiurbusi lašelį. Jei negaila, tai tegul pila, didelio čia daikto. Jis tik pabruko rankas po stalu - kaip skaldė malkas, su tom pačiom ir atkaišė. Bet namiškis šnekus, nors čia ir nebūtų ko įsiteikti.
- Gaspadinė žino, ką daro. Dabar ant antros kojos. Jei pila, gerk - jei muša, bėk. O ne visad papuola taip. Imk sūrio, barstyk druską. Namų duonos rūgštį reikia pajusti iš karto.
- Žinoma, kad reikia.
- O mes jau be piršto apsieinam. Ir šis, ne tik išgerti, bet ir prie darbo. Karštas darbininkas. Mačiau miške, kokius medžius vertė. Bus pataikęs Doveika ant vyro.
- Negirkit, Laurynai, iš anksto. O neįtiksiu, ir pavarys. Kas tada? - teisinosi vaikis džiaugdamasis, kad šlubasis kalbą veda. Iš kur jis galėjo žinoti, kad taip sutinka samdinius Basiuliškėse.
O moterys aptarė lovą, skalbinius.
- Nieks negulėjo po to. Švarūs,- užtikrino merga.
Ir išėjo jie grįstu taku į namą, kurio paskirtis tuojau paaiškėjo. Jis stovėjo pakeliui į tvartus, priešpriešiais klėčiai. Čia buvo viralinė dideliu kaminu, su įmūrytu katilu mažiausiai devynių kibirų talpos. Po dešinei visą galą užėmė pašaro sandėlis su aruodais bulvių ir burokų, su mažesniais miltų, sėlenų ir išspaudų. Maišai avižų, kopūstų, morkų. Loviai, kubilėliai, kaponės, ir jų tiek, kad tik takas praėjimui. O priešingos dvejos durys vedė į kambarius su grindimis ir dažytomis sienomis. Po dvi lovas ir stalą talpino kiekvienas kambarys. Po spintą drabužiams ir suolus bei kėdes.
- Čia, - parodė. - Čia gyvensime mudu. O anoj kamaroj Jonas, mūsų pirmavedis, toks minkštakiaušis, su pusberniu. Čionai drabužius gali susikabinti šventininkus. O kitus tai ant sienos pas duris.
Tilių stebino tokia tvarka.
- Na, kad šitaip rasčiau, tai nemaniau. Šeimynai atskirai. O kur mergos guli?
- Jau mergos parūpo? Aha - matos iš akių. Mergom kamarą įtaisė troboj, šalia virtuvės. Sunkiau įsimušti. Bet ko ten? Julė tai karvutė, ar tau, tokiam jaunikaičiui?
- Aš tik paklausiau.
- O kodėl ne? Ar ne jaunas? Sakai, šeimynai atskirai, o manai, iš geros širdies? Doveika krienas, tuoj pašaukė meistrus ir prie viralinės surėmė tas kamaras. Tai matyt, kad viskas nauja. Negailėjo kaštų, kad tik nesimaišytų nė vienas vyras troboj. Kai pačią parsivedė. Kaip gaidys dabar su bobų būriu. O mums dar geriau. Ir išeini, ir pareini, kada nori.
Rausvai saulės užlietas, jis visas pasidarė vario raudonumo, o pašiurę ūsai stačiai degė. Pora stiklinių vyno jį nešiojo lyg rūgstantis alus statinę.
Taku bildėjo klumpės. Tvirta ir raudonveidė Julė, pasidavusi pirmyn ir taip smarkiai mušdama kojas, lyg pasiryžusi jas suvaryti į žemę.
- Atėjau pažiūrėti, kaip lova, - atvertė antklodę, pamaigė pagalvį.
- Nevers tavęs į tą lovą, nesidžiauk.
Julė patraukė rankšluosčiu jam skersai nosies.
- Taigi, klišas. Lašą užliejo ant danties ir jau blūdija apie lovas. Ką gi tu išmanai apie lovą? Nabagėli tu?
- Jau ir sakysiu aš tau. To tai nesulauksi. O labai patiklų, kad kas griebtų.
- Tik ne toks sukirmijęs baravykas, - niekinamai ir iššaukiamai įsisprendė į šonus Julė. - Eik karvių liuobti nezaunijęs.
- Tavęs neprašysiu į talką.
Nebus nuobodu čia. Dantim gerais apdovanoti, kur tu, žmogeliau.
- Jau vėl riejasi kaip šeškas su kalakutu.
Tarpdury stovėjo žemlūžis vyras žilais paausiais ir riesta pypkele dantyse.
- Julė mat rodosi svečiui, - aiškino reikalą Laurynas.
- Čia mūsų gaspadorius, - skubėjo Julė. Niekaip gyvai ji nenorėjo užsileisti, jau ypač Laurynui.
- Matydavau miške, - atsakė šis.
- Aš irgi atsimenu, - patvirtino pažintį Tilius.
- O tu žiūrėk, kad man katilą švariai išplautum. Alui vandenį kaisiu tik pakilęs, - kreipėsi į mergą.
Ji atsikalbinėjo, purkštavo. Tai tas, tai tas negerai. Ir vis lyg pasižymėti stengdamasi. O jau plėšėsi taip smarkiai, tartum visi vienkiemio gyventojai būtų kurti.
Netrukus prisistatė dar vienas vyriokšlis, metų apie dvidešimtį gal, plonas ir ne kažin kaip sudėtas. Visa Basiuliškių vyrija buvo susirinkusi į krūvą ir pasiplepėdami rūkė. Jonas dar įspėjo išeinančią mergą, kad būtų atlikta kas reikia.
Po vakarienės, po ruošos užslinko tylus vakaras. Rykavo pempės pakalnėje. Nuo upės sklido ūžesys, tilto poliai dundėjo. Iš karto, lyg ženklą davus, įniko kurkti varlės begaliniuose kaip jūra plotuose. Tyrelis smilko bekraštėje. Ir pavienio šunies vampsėjimas vaiduokliškai kapojosi vėsioj pavasario nakties migloj. Iš miško, iš pelkių, iš dangaus, tokio žemo kaip slogas virš galvos, rinkosi balsai, susilydydami į jaukų nakties uždangalą pabudusiai žemei.
Braškanti lova ir garsus žiovulys gretimam kambary jį pažadino, ir minutę nesusivokė, kur esąs. Jis gerai ir kietai miegojo, jog nejuto praėjusio smarkaus lietaus. Nuo stogų reti lašai dar tiško į griovelius. Žemė garavo, tačiau pro ūkanas mušėsi rausvi aušros sparnai. Šlubis sėdėjo ant lovos, nagais pagremždamas pasišiaušusius plaukus. Luošojo koja kažkaip keistai kabėjo ir suposi, perlaužta lyg vežlankis, atšokęs nuo ienos. Jo pypkė sučirškė.
- Gyvas jau?
Tilius rąžėsi, braškindamas kaulus, ir grabinėjo drabužių neįprastoje vietoje.
- Ką sapnavai? - paklausė Jonas, įkišęs galvą.
- Neatsimenu. Miegojau kaip užmuštas, be sapno. O gal?..
- Jei mergą sapnavai, tai, vyriuk, apsistosi ilgesniam laikui. Merga - pašėlęs daiktas, sumaitoja žmogų ant visados. Aš tai kaip šiandien atsimenu: boba atsistojusi kojūgaly ir vasnoja vanta. Sakytumei, kad muses gainioja ar pirty, tik kad su drabužiais. Ir mat jau vienuolikti metai...
- Vienuolikti metai? - pakartojo Tilius.
- Gerai, kad su drabužiais. O jei plika būtų pasišmeižus, tai žuvęs Jonelis, - užspringo kosuliu pro pypkės čirškesį kreivakojis.
Jonas nukirto rūsčiai:
- Tu taip nekriuksėk. Nesgi pats tikriausiai senąją Doveikienę sapnavai, kai parsivežė, nelyginant veršį pasikišę po pasoste. Taip ir nebuvai kojūkų iškėlęs. Kur tu beiškelsi? Tik su dainelėm giesmelėm nugarbstys į Laumakių smėlyną.
- Nežinom, kuris kurį garbstysim. O tu jo neklausyk. Jis lik dedasi daug išmanąs.
- Kieno mintuvai geresni, tas ir spalių daugiau išlaužia. Tingiu su tavim, - nesileido toliau Jonas ir nurodė Tiliui. - Pats eisi į tvartus. Aprodys, kur kas. O paskui į skiedryną.
Šėrė arklius, lygino mėšlą. Paskui juos šukavo šukomis ir šepečiais. Gražūs arkliai, ir šeimininkas juos myli.
- Ar piktas?
- Kas jį duos piktą? Ar Doveika? Jis mažai kišasi, ir dėl jo gali vargti. Šeimyna čia pasilaiko. Kol buvo senė gyva, tai, sako, landė visur kaip žiurkė po pašalius. Ir tai nebuvusi bloga samdininkui. O pats tai mišką kirtai, ar ne?
- Kirtau, - prisipažino Tilius.
- Bet, sako, tą žyduką, kur kirtimus prižiūrėjo, tai jau taip suaižęs, kad sergėk Dieve. Akį vieną išgėręs. Dabar, sako, su stikline vaikščiojąs. O dantų Gužienės troboj, sako, nors su sauja semk.
- Eik, eik. Kas sakė?
- Ir be sakymo žinau. Sako, anas seilę varvinęs visą žiemą, o tą vakarą ir griebs jau per gvoltą jaunąją Gužienės...
- Pasiuto. O kas toliau?
- Kas toliau? Nieko. Jau čia, gerbiamas, pats geriau žinai. Pala. Ar teisybė, kad anas visą apkabą šūvių išvarė? Sieną sugrąžė kaip sietą. O kur reik, nepataikė?
- Kaip nepataikė? Ogi čia kas? - atkišo Tilius dešinę, apsitraukusia šašais.
- Nu mat, driežai. Sako, o meluoja per akis. Ar kiaurai peršovė?
- Kaip čia pasakius? Ne kiaurai. Nunešė tik... Kaulai subaltavo...
- Aš tai nedovanočiau. Iš anksto pasakau, - purtė galvą vyriokas. - Patykočiau ir papjaučiau su dalgiu. O patį - į akį tyrely. Suburbsėtų tik, ir amen.
Kol apėjo daržinės ir viralinės sandėlį, kol apsitvarkė su tiek gyvulių, ir saulė prasisunkė pro sodo šakas. Ir pašokėjo per keletą sprindžių. Paskui jau skiedryne, kur supjaustytų malkų krūvos siekė pastogę. Reikėjo sudoroti, sukrauti. Daug Basiuliškėse krosnių ir kaminų, daug žmonių ir gyvulių. Tai mat daug ir išeina dūmais.
Julė daužė akėtvirbaliu į seną žagrę, pakabintą ant vyšnios šakos klėties gale. Rinkosi šeimyna pusryčių.
Jonas, kaip vyriausias artojas, savo lenktinį peilį pasigalandęs į stalo pakoją, raikė duoną tokio storumo riekėmis, jog žandai narinosi kandant. Užsigulę dubenis, srėbė papusdami, o Julė sekė, kad ko netrūktų. Kalbėjosi apie alų, apie tai, kas ir kada eis bažnyčion velykinės. Trys dienos prieš šventes skiriamos šeimynai, tik patys turi taip ištaikyti, kad ūkio darbai nesusijauktų, kad spėtų apsikuopti ir pasiruošti orei. Žemė spėriai brinko ir jau bolavo aukštumose. Didieji darbai prasidės.
Kieme piktai krito šunys. Žmogus šmaikštėsi botagu, nenusėsdamas nuo arklio, ir vis dairėsi į langus, ar kas neišeis.
- Atjojo kumelę prie veislinio.
- Kas toks?
- Nepažįstu. Greičiausiai iš kruopiškių, ba apinasris šniūrinis.
Saulė liepsnote liepsnojo skardiniame klėties stoge. Karveliai daužėsi gūžiais, vištos plyšo, besigirdamos savo dėslumu. O už tvartų, užuodęs svetimą kumelę, eržilas žvengė net užkimdamas.
Ir iš veislinio padaro nemažai pinigo, ir Jonui krinta kišenėn po keletą litų kasdien. Reikia tik nusimanyti, o nauda pati renkasi į aruodus ir sandėlius. Šeimyna čia nepersidirba, nes dauguma mašinom, kaip pjaunamom, grėbiamom, sėjamom. Dvivagiai, plūgai, kultivatoriai, visokios žagrelės šakniavaisių kaupimui. Rudens ir žiemos vakarais nekinko prie virvių mušimo, nė kitokio darbo prasimano, kaip būdavo seniau. Doveika viską perka iš miesto, ir tokiais kiekiais, kad kitur užtektų dešimčiai metų. Su valgiu nėra bėdos - šeimynos neskiria, užtat ji ir pasilaiko. Beveik nėra kaip ir išeiti. Iki pietų Tilius daug ką sužinojo. Tą, sakysim, kurio lovoje jis guli, pavarę, nes tai jau valkata svieto paskutinis. Iš Doveikos pagavo tyčiotis, girdi, jei jaunoji šeimininkė susilauks vaiko, tai jis bus ne Doveikos, o jo. Nu, kur tu matęs? Mušeika toks ir ambininkas. Nutvėrė jį prie pirties langelio prisiplakusį, kai moterys vanojosi. Išpėrė gerai kailį ir išvarė. Bet jis ir gauna, kur bepasisuka. Gužaitė aną vakarą, sako, taip marmūzę nagais išakėjusi, jog tikra motina nepažintų.
- Ir aš dar jam koja pridėjau, - pasigyrė Tilius. - Nemaniau, kad jo vietą teks užimti.
Vyriokas tvoskė pilna burna. Laurynas kur pasisukdamas jam padėjo, ir atrodė, kad kuo greičiausiai jie nori viską išsipasakoti, kad paskui laiko nebebus. Va Julė jau nė pati nebesuskaito, kiek melų tarnauja. Tiek pat greičiausia ir Jonas. Jiedu subloškia skudurus retkarčiais į krūvą, bet taip, ne per daugiausia. Jonas mat įdiržęs kaip šikšna, tingus pasislinkti, bet kai pasimaišo ant tako - nepraleidžia pro šalį. Kol senoji buvusi gyva, tai ir pats Doveika pasivesdavęs nuošaliau. Dabar tai, gink Dieve, neužsimink. Apie Lauryną niekas ir nebešneka. Jis čia beveik gimė, čia ir mirs. Kur dėsis žmogelis? Tarnystę pradėjo piemeniu ir iš jo neišėjo, nors karvių dabar nebegano, o riša ar leidžia į aptvarus. Niekam nerūpi, kuri karvė ieško jaučio, niekas nežino, kada ji veršiuosis, kada ją užleisti, kada šerti sustiprintu pašaru. Tik jis turi reikalų su kontrolasistentu, jis melžia ir į pieninę veža. Su dviem mergom dėl to gali išsiversti Basiuliškės, turėdamos Lauryną. Jį greičiau tad ir liktų prie mergų kategorijos skirti. Jo rankos ilgos ir liežuvis apyilgis, o patsai vietos mažai teužima.
Dideli, gerai įrengti tvartai su daržinėmis pašarui, klėtis iš vienos ir viralinė iš kitos pusės sudarė erdvų kiemo keturkampį. Dar kili pastatai, kaip malkinė, vazaunė padargams laikyti su atskira patalpa visokiems įrankiams, kur mėgo krapštylis Jonas prie varstoto. O vidury šulinio pompa su loviais gyvulių girdymui. Daug kas patiko Tiliui ūkyje, kur taip erdvu, stambu ir tvirta. Nieko panašaus jo krašte nebuvo, kur daugelis ūkininkų smulkūs ir tik pasiturį. Visus žemės darbus gerai išmanė. Visą vargą išnešė ant jaunos galvos. Buvo linksma, sveikatos ir jėgos netrūko - buvo pati sulapojusi jaunystė. Skurdo jis. Iš jo nepajėgė išlipti, nors ką būtų daręs. Bet tada jis to nežinojo. Turėjo savo svajones, ir jos lėkė, žemės nesiekdamos, virš šiaudinių stogų, virš visko, kas buvo jo jauna buitis. To jis nesiejo su aplinka, tą jis šventai saugojo ateičiai.
Iš tolo matomi kitokio gyvenimo apsireiškimai praslinkdavo, tepalietę tik tam kartui. Jie vis vien buvo tolimi ir neprieinami. Dar toliau knygose aprašomi miestai ir šalys su jų žmonėm ir stebuklais, tetinkami tik pasipasakojimams vakarojant. Ir jis pasijusdavo nejaukiai supratęs, jog giliose slaptose tūno užkištas ilgesys kaip lik to palies tolimiausio knyginio pasaulio, aplenkiantis, be niekur nieko peršokantis aplinkinį. Šis buvo realus ir per aiškiai bylojo savo neprieinamumą - o knygos leido skleistis fantazijai ir lengvais sparnais nešė, kur tik panorėjai.
Prieššventinė ruoša buvo apsėdusi vienkiemį, kaip ji apsėda kartais pavienį žmogų, laukiantį ko nors įsivaizduoto. Visa, kas buvo susikrovę per žiemą žemės paviršiuje ir tapę nereikalingu šlamštu, šmeižiančiu panames ir lakus, turėjo būti nustumta į šalį ir sudeginta. Švenčių vardu tai buvo daroma, išnaudojant laisvesnes valandas prieš didžiuosius darbus. Kai jie prasidės, visos rankos kibs į žemę, ją purens, draskys ir bers grūdą. Nes diena, suvėluota pavasarį, reiškia savaitės suvėlavimą rudenį.
Dar čia pagrėbstyti, vaikiukai, dar tuos pagalius sustatyti pastogėn. Roges suvilkti vazaunėn, nes jos jau atvažinėjo savo kelius. Ir platų, juodu laku padengtą Doveikos važį, įtaisyta vien tam, kad jaunoji šeimininkė patogiai jaustųsi po kailiniu apklotu.
Moterys dulkino grindų patiesalus ir lakus, vėdino patalynes ir duknas. Ant ištiestų virvių plakėsi pavasario vėjuje balti ir margi skalbiniai. Kimšosi naujais šiaudais maigūnai, skrido plunksnos, keičiant pagalvių užvalkčius. Ir kliombų lakai nušvito, pabarstyti gelsva smiltimi.
Ir už upės, kur žvangėjo kalvio priekalas, ir už didžiosios liepos, kur vėjas duskino Gužienės krautuvės iškabą, ir toliau, giliam miško įlinkyje naujai perstatytoje eiguvoje, lakstė ir šūkavo įkaitusios moterys. Ir ten plevėsavo skalbiniai, sūkuriavo dulkes ir gręžėsi į dangų tirštų dūmų kamuoliai.
Miško viršūnės mainėsi iš tamsaus į šviesų žalumą ir į melsvą, ūkuojant tolumoje, kai vėjas dūko ir laužė jas, skrisdamas iš nežinia kur ir čia lyg užtvaroj susisukdamas. Drebėjo tilto sijos, drebėjo senosios liepos inkilas ir krūpčiojo perdžiūvę Šventieji. O Agnė bėgo per kiemą, ranka prilaikydama verčiamą ant galvos sijonėli.
Antys skrido nuo ežero, gagėjo laukinės žąsys, ir einantį paupio taku neatlyždama lydėjo pempė. Viralinėje apsėdę priežadą, pypkiavosi vyrai, spjaudydami apkartusiomis seilėmis į patižusią aslą. Kas norėjo rūgstančios misos išgerti, kišo skardinėlę, ir Jonas pylė iš sunkaus žalio ąsočio, drimbančio per kraštus tiršta puta.
Ką jis sapnavo pirmą naktį Doveikos šeimyninėj? Tą klausimą jis sprendė nuo pat ryto, šerdamas arklius, juos girdydamas, klausydamasis, ką pasakoja vyrai. Apie tai jis galvojo pusryčių metu ir prie pietų stalo, nežymiai pažvelgdamas į duris, mėgindamas sugauti žingsnius ar kitą garsą anam kambary. Ir vėliau kieme pasirodydavo moteriškosios, ir jis pakeldavo galvą nuo malkų krūvos. Ji turbūt nieko nedirba, vienui vienos minties apsėstas kamavosi nuo pat aušros, kai Jonas paklausė, ką jis bus sapnavęs. Ką jis sapnavo, iš tikrųjų? Gal nieko, gal pačius niekus, bet naktis nebuvo vien juoda, tuščia duobė. Ji tyvuliavo sklidina iki pat krantų. Ir ten suposi, atsimušdamos lyg vandenyje, žvaigždės ir akys. Ir kodėl jis geidė išvysti šeimininkę nors iš tolo tartum būtinybę, karštligiškai siekiant išbristi iš keistos nakties raizgynės? Ar ji.būtų padėjusi jam išsiaiškinti, kad lašas raudonojo vyno, kurį jis regėjo ant jos lūpų, buvo tikrovėje jiems geriant, ar tai jis matė sapne?
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
