en
Nusausinimo darbai varėsi visa sparta. Vyrai plėšėsi, netaupydami sveikatos, pasispjaudę delnus, išsigalandę kastuvus, prisitaisę pakabius kotus kaip tik savo rankai. Nuo saulės tekėjimo iki laidos. Nuvogta valanda nuo poilsio krito kišenėn keliais litais daugiau. Minkšta durpė, perpinta trapiomis šaknimis ir lengvai išverčiamais kelmais, traukte traukė rankas. Pasitaikančios pušelės, kadugiai ir beržiukai virto kartu su velėna, ir dvidešimties pėdų griovys juoda ir garuojančia, lyg smaloje įrėžta vaga pjovėsi vis tolyn ir tolyn nuo ištakų.
Vyrai dirbo būreliais, užimdami atmatuotą plotelį ir stengdamiesi ji pabaigti per dieną. Geliamai šaltas vanduo sunkėsi dviejų pėdų gylyje, ir saulė kaip sukurtas laužas iš viršaus be vėjo ir paunksmės skurdžios augmenijos tyrelyje stūmė kuo greičiau iš tos niūrios vietos išsiveržti ir pasiekti palaukę, kur upė jau tekėjo pievomis ir turėjo krantus.
Pirmosios savaitės uždarbis džiaugsmu perliejo vyrų širdis. Mažai kas tikėjosi tiek uždirbti, seniai kišenėje beturėjus smulkius ir nebesumojus, kaip sudurstyti galus. Taip klegėdamas būrys pakilo ir skirstėsi kas sau - į savo kaimus, į miestelio karčemas ir aludes atmirkyti suskeldėjusių gomurių ir nuplauti prakaito nuo kaktų. Prie bažnyčios, turgaus aikštėje ir kitur stoviniavo ir, rankomis plėstaudami, dalinosi įspūdžiais. Tai bent lupa pinigą zimagorai, nelyginant už kviečius anais gerais laikais. Ir ką tu jiems padarysi? Ūkininkai su nerimu klausėsi kalbų, ieškodami būdų, kaip sulaikyti bernus. Jei pasius zylioti, kas tada? Vienas gyrėsi, jog dviratį per dvi savaites įsitaisysiąs. Dviratį per dvi savaites? Tegul negaudo voverių eglyne. Kas ir būtų, jeigu taip? Ir Amerike nieks tiek neuždirba, o dabar kur - balose. Rado mat vietą. Nu, nu - pamažiukais. Kad ir valdžia moka, ir anai viena dieną prieis striugė. Tai iš kur tada? Ir paliks bekėpsą sausais dantim.
Pirmadienį, tų kalbų suvilioti, traukė nauji būreliai ir prašėsi priimami. Priėmė ir tuojau leido pelnyti didelį pinigą. Griovys nuožulniai vidun sueinančiais krantais kasdien vis tolyn pjovėsi durpynu. Tiesus kaip styga ir gražiai nusvertu dugno nuotakumu, tvenkiant senąja vagą, saugantis vandens. Kultūrtechnikas su dešimtininkais, savo padėjėjais, tik matavo, tik žymėjo ir saugojo nuotakumą. Darbas virė juodame kaip smalinyčia durpyne, uogienojams raustant ir sirpstant, gyvatėms spraudžiantis į kelmų plyšius ir keriaužiams berželiams svarinant kaitroje lapus.
O sekmadienį viskas nurimo, apsnūdo ir prisiglaudė prie tyrelio samanos. Moksleiviai paliko stovyklą ir dviračiais išsilakstė namo apsirūpinti maistu ir skalbiniais. Jie narsiai atlaikė visus antpuolius ir darbe susilygino su pačiais smarkiausiais kasėjais. Pora vyrukų atsiskyrė: vienas išsinarino kojos riešą, o antrąjį namiškiai parsiviliojo ir nebeišleido. Likusieji šviesiom akim žiūrėjo į ateitį. O ji turėjo prasidėti rudenį, su naujais mokslo metais. Iki tol dar daug laiko. Sekmadienio sulaukus, jų sąnariai ir sielos atsileido kaip marškiniai, patiesti ant rasotos žolės.
Gužo daržinėje, ant šieno, gulėjo Petras ir Tugaudis. Saulė jau gerokai buvo persisvėrusi per mišką ir įkypai smelkėsi pro lentų plyšius. Karkė vištos, burkavo balandžiai ant čiukuro ir kregždės švytravo, narstydamos pro duris į savo lizdus pašelmenėse. Taip jau buvo gera pasivartyti ir pasimėgauti šieno guolyje, ištiesinti amžinai sulenktas nugaras, kol dar neįkaitęs stogas ir musės spiečiais neapninka.
- Kelkitės, miegaliai, sumą prakirmysit! - šaukė iš apačios Veronika.
- Tuojau, tuojau. Dar ant antro šono, ir tada tiesiai pamokslui, - atsikalbinėjo Petras.
Ir gera buvo girdėti šnekant savus žmones, pačiam išsitiesus ir pasijutus kažin kur toli ir nuošaliai. Ir žinoti, kad esi niekam neskolingas. Net nereikalingas niekam. Nepririštas nė prie jokio kelmo, kas šiuo atveju turėtų reikšti ką nors iš tokių dalykų kaip žmona ir vaikai. Ir nė ūkis, nė namai, savo rankomis suremti, savo prakaitu sulieti. Ir be viso to jis buvo laimingas. Begaliniai daug dar laiko klojosi prieš akis, ir jis tebegyveno su tąja pačia giedra akyse, su kuria išėjo pelnytis duonos.
Kiek čia seniai tai buvo? Ir kaip netruko ateiti iki šiol! Koja už kojos, neskubant. Tokiu žingsniu jis galėjo dar ilgai keliauti. Ir gerai, kad neskubėjo. Jis žinojo, kad išlošti mažai kam pavyksta, o pagundom jis gana nesunkiai atsispyrė.
Jis jungė savyje pavyzdingon darnon du ne visai giminingus pojūčius - žinojimą, kad niekas dykai neateina, neturint tam ypatingos laimės, ir pasitenkinimą dabartim. Jis mokėjo ilsėtis ir džiaugtis. Jis mokėjo nereikalauti ir tenkintis tuo, ką nešė diena ir žadėjo rytas. Puikiai dorojosi Raudonasis Petras.
Apypiete tyla nusistojo, lyg būtų sunkiu akmeniu nugrimzdusi dugnan. Kas ėjo, išėjo bažnyčion, ir Veronika prisėdo valandėlę ant suolelio palangėje. Vyrai skutosi barzdas, užkando, išgėrė alaus, atitaisydami vakarykščią, ir patraukė paupin. Tugaudis susigraibė marškinių pundelį.
- Duotum mergai, ir ištrintų. Ką čia terleniesi, kaip su kojom. Ar tai tavo darbas? -niekino jį Petras.
- Kad nepatogu.
- Nepatogu, sakai. O paskui jau bus patogu. Ne tau, bet jai. Pamatys, kad netingi, ir savuosius lieps trinti. Sakys, kad moterims lygios teisės.
- Patsai sakei.
- Sakiau, - sutiko Tugaudis. - Kai išgeriu, tai ir atsiveria širdis. Tokia jau ji kvaila.
- Jaunas mat esi. Merginas myli. Tik vargsti čia be reikalo.
- Gal jau pasibaigs mano vargai. Gal vieną dieną pašauks tarnybon. Juk atleido tik laikinai... Tada ir vesčiau.
- O dabar negali?
- Galėčiau. Bet vis mat noris gražiau, patogiau.
- Nugi, nugi. O ji, sakai, eitų? - Petras gulėjo kniūpsčias, daužė basomis kojomis dirvoną ir žlebeno, įsikandęs smilgą.
- Eitų. Aš taip manau...
- Merga būtų pusė velnio. Nė girti, nė peikti. Tik, kai prisimeni, kad jos visos geros tik kol mergos, tai taip ir praeina karštis. O tavęs aš nesuprantu, ir gana. Esi ūkininko sūnus. Turi samdyti svetimus tėvas, o tu sau draikiojies po svietą kaip šuva perkaręs. Grįžtum namo ir ūkininkautum kaip žmogus. Duonos pas tėvą jau vis užtektų.
- Kur neužteks... Tik kad grįžti nėra kaip. Užpjautų ten mane visi be peilio. Ne, ne... Geriau palauksiu.
Kur jis tau grįš? Už jokius pinigus. Kai tarnavo pasieniečiu, tai lankėsi atostogų metu. Brolel dobilėl! Iš pavydo sprogo kaimynai, ir mergos sekiojo, akis pabalinusios. Ar neužkalbins kurios. O užkalbinęs drąsiai ženk kamaron pro duris - jos jau praviros gatavai. Uniforma juk, broluži, nutaisyta, nusiūta, tartum nulieta ant kūno. Ir vyras nuaugęs jau neprastai. Kur tu rasi kitą tokią uniformą kaip pasieniečio? Nerasi - neieškok. Jis ir algos, sakėsi, gaunąs apyniekiai, na, jog po metų kelių ūkį, kaip tėvo, galėsiąs atpirkti. Gal pasigyrė kiek, bet nedaug. O su draugais jau pagerta buvo, jau kad pasišvaistyta, kur tu nelabojo! O taip gal ir būtų buvę, gal ir būtų papirkęs kokį centriuką ar namus mieste? Tik atleido, nelabieji. Kitas būtų važiavęs pas tėvą, puolęs į kojas ir prašęsis priimti. Tik ne Tugaudis. Jis nutarė žūt būt laikytis ir neparodyti savo smukimo. Jis parašąs retkarčiais. Einąsi neblogai. Greitai tikįsis paaukštinimo. Dar vieno ženkliuko ant antpečių ir poros dešimtukų mėnesiui viršaus. O parvažiuoti vis nesą kaip. Pareigos didžiai atsakingos tėvynės sargyboje.
- Kietas tu krienas, jau ką ir sakyti, - nuoširdžiai stebėjosi Petras, mėgaudamasis vasaros laisve ir poilsio smagumais.
Tugaudis purtė galvą. Dievuliau mano, kad jis būtų toks kietas, kaip kiti mano. Jam esą labai sunku. Jis laikąsis tik dantis sukandęs.
- Kad kitaip negaliu. Oi, oi... - sudejavo vaikinas.
- Aš irgi negalėčiau. Taip kaip tu dabar.
- Vieną kartą jau taip buvau prisivaręs prie griovio krašto, jau taip apkartusi širdis nuo tokio gyvenimo. Darbo nėra. Valgyti nebeturiu už ką nusipirkti. Ir toks pašėlęs graudumas, jog, rodos, akmenį graužtum dantim. Išgėręs buvau. Tai ir sėdau už stalo rašyti laiško. Rašau ir ašaras kaip pupas barstau ant popieriaus. Tėveliai brangūs, gimdytojai mano vieninteliai, ir taip toliau. Rašau taip nuolankiai, taip nusižeminęs, kaip būdavo rašys laiškus iš Amerikos. Ar priimsit sūnų palaidūną į savo pastogę, ar pavalgydinsit išalkusį, ar aprengsit sušalusį ir nuplyšusį? Tegul šunys, kaip tada buvau prirašęs. Dabar taip nė nemokėčiau. Parašiau, perskaičiau dar kartą, dar didžiau į ašaras įsiliedamas, ir jau nešiu pašto dėžutėn įmesti. Ir būčiau įmetęs, tik apsižiūrėjau, jog ženklo nėra. O kur gausi naktį? Na, nieko, palauksiu ryto. Spės nueiti ir taip. O kai rytą paėmęs pažiūrėjau, ką ten privėliau, tai visos pagirios išgaravo. Tvojau į ugnį kuo greičiausiai. Vajėzau, ką būčiau padaręs...
Petras ridenosi pievoje, šokinėjo ir trukčiojo visas iš linksmumo.
- Oi oi, tai buvai margą laiškelį supliekęs.
- Buvau, gegute raiboji.
- Ei, tu ir nusikeikti nemoki kaip reikiant. Bus tau nelengva šioje ašarų pakalnėje.
Tugaudis suliko, kad bus nelengva. Bet jis ir gražių dienelių buvo praleidęs. Dienelių auksinių, šaunia pasieniečio uniforma. Jis gyveno anąja gadyne, jis svajojo, pasidrėbęs ant žolės paupy.
O gal kada nors ir sugrįš? Gal?.. Tik ne dabar. Kai sutiko merginą, ir ji kaip akuotas užkrėtė akį. Neišimamai, neišplaunamai. Baigta. Ir nebėra daugiau ko norėti. Svajonės susipynė su sapnais, ir jie nunešė dar toliau. Visi svajojo ir vargo, kamuojami neramių vasaros naktų sapnų. Svajojo ir dūsavo Agne, akimis ieškodama būryje prie bažnyčios. Ir graužėsi nerasdama. Ir Tilius, slinkdamas ganyklomis pasižiūrėti arklių. Jis buvo išleidęs vyrus, atsisakydamas savo eilės. Jis tikėjosi pailsėti ir pasitvarkyti apie save. Jis draskėsi ir dalijosi į visas puses, ir pačiam nebebuvo likę nė valandos. Ir pereitą naktį jis mažai miegojo, ir galvoje ūžė vargonai, jį įsukę sūkurin, užpildę erdvę nuo virpančių miškų viršūnių iki juodos upės sietuvos. Sustojęs klausėsi varpų gaudimo ir nebuvo tikras, ar tai jie, iš senosios varpines, ar taip sau, nuo žemės pakilęs ir jo ausin įsimetęs tilingavimas.
Jis ketino tučtuojau kristi ir išsimiegoti bent kartą iki kaulų tratėjimo, iki šonams atbunkant ir po to ką nors susirasti. Jis gailėjosi čia pasilikęs, ir tai kilo ne iš noro daug uždirbti ir pasipelnyti, o iš baimės ir šiurpo, slankiojančio už marškinių ir tarpais nukrečiančio tokiu stiprumu kaip nejučiom užgriebta elektros srovė. Vėliau jis dar vieną priežastį įmatė, ir buvo tai ne kas kitas kaip nepasitikėjimas savimi, neatsikratomas nuo mažens ir persekiojantis dieną ir naktį. Viskas per ūmai atėjo. Štai kas. Jis nebuvo tam pasiruošęs. Jis tebebuvo žalias ir nesubrendęs dideliems įvykiams. O jie atėjo ir nusivedė. Viena užuomaršties valanda persmaigstė gaires, paimdama kuo priešingiausią kryptį.
Kas nors kitas tuose reikaluose geriau susitvarkytų. Kad ir Petras, visos gilios žiemos draugas. Kas buvo toji žiema, ir kas joje verto atsiminti? Jis prisiminė žiemą kaip laiką, tartum susnūdusį svarbių sprendimų išvakarėse. Iš atstumų jis regėjo save žiemos dykynės viduryje einantį, brendantį ir nežinantį, jog už kelių žingsnių, už posūkio, už dienos kitos įžengs ir apžvarbs nuo šviesos ir netikėtumo. Jis laukė ko kito.
Daug kas pasikeičia po nakties. Ir ne dėl to, kad šviesa būtų pakeitusi tamsą, o tai, kad jau ji praeityje ir nebepasiekiama nė ranka, ne šuoliu. Nebėra šuolio atgal. Už nugaros - siena ir akligatvis.
Kiek ilgai jis ištvėrė savo vienatvėje? Ne ilgiau kaip iki saulės grąžos. Jos ir nebuvo, tai tik apgaulė ir nevykęs graibstymasis patamsyje. O vyrai, kurie linksminosi paupio pievoje, tvarkėsi nepalyginamai lengviau. Ir jis ten turėjo būti ir mokytis iš jų, pradėti nuo pačių paprasčiausių dalykų, kol prieitų prie tvarkos. Jis ėjo ten nedrąsiai, lyg prasikaltėlis ir išdavikas. Ten, žalioje pievelėje, po ūksmingais lazdynų krūmais, nuošaliai nuo kelių ir akių. Ten maudėsi duburyje, sriūbčiojo alų ir pasakojosi tas pačias istorijas ir klausėsi, pasirėmę ant alkūnių.
- Tavo vietoje jau seniai būčiau palikęs tą mužiką, - mokė Každaila, visų mužikų priešas.
- Kur rasi geriau? Kur rasi? - teisinosi Tilius kukliai, kaip pirmametis.
- Pas mus geriau. Toli nė nereikia ieškoti. Šok tik pakalnėn, ir jau prasideda geras gyvenimas.
- Šunies gyvenimas,- apmaudingai atsikando Tugaudis.
- Visi tą sako. O nepagalvoja...
- Ir aš tą sakau.
- Kodėl?
- O todėl, kad mes kaip šunes, kaulą radę. Kol jį graužiame, tol gerai. O ką paskui? Ir nebežinome.
- Ką tu nori žinoti? - paklausė Petras.
- Nieko nenoriu. Tik ką mes uždainuosim, kai vasara pasibaigs? Ar ne žiogo muzikanto daina?
- Kad ir žiogo. Lenk butelio kaklą ir dainuok.
- Prisilenkėm mes jau iki atsiraugėjimo. Senos nuoskaudos, neviltis ir netikrumas gaižiais maurais aptraukė Tugaudžio širdį. Jis nepajėgė jų išspjaudyti, jie vėlėsi tarp dantų lyg pakulos, ir kartkartėmis jam trūko oro. O Každaila dar jį vis pagalando.
- Jei nežinai, ko nori, tai geriau tylėk.
- Nesibarkit, - ramino Petras. - Jei Tugaudis sako, tai gal ne tuščiai.
- Kur jau ten? Jis, žaltys, akis muilina,-nesutiko kiti, norėję lik pasiginčyti.
- Kaip ne? Jis žino, ko nori. Jis pačios pasiilgo. Nugara įnižo, o nėra kas pakasytų. Ne taip kaip mes valkatos - vienadieniai.
- Nori, nori. Velnio akį jis nori. Tai tegul vedasi.
- O kur padės parvedęs?
- Jei neturi, kur padėti, tai tegul ir neserga ne savo liga, - neatlyžo Každaila.
Tugaudis permetė baltom ir atsakė jam:
- Kad tu durnas ir nedašutęs ir kad tavo puodynė kaip kazalėko, tai visi žino. Tik aš nesuprantu, kodėl tu nesigydai? Juk vasara, visokių žolelių pilna.
Každaila ne iš karto susigraibė, apie ką čia suka. Bet iš draugų akių ir linksmybės sumoję, pasiėmė butelį už kaklo.
- Pakartok!
- Kunigas du kartu pamokslo nesako, - pasikėlė ir Tugaudis, pasišiaušęs kaip šernas.
Petras trenkė per ranką, ir iškeltas butelis nuriedėjo į žolę. Kur ugnis, ten ir Petras. Každaila atsisuko į jį.
- Nesidaužyk.
- O tu savo grėblius pritrauk.
- Ko jis dantų nevaldo?
- Eik dabar į krautuvę ir atnešk pilną vietoj to, ką išpylei! - pasakė Petras.
- Tu išvertei, tai tu ir statyk.
- Už pabaudą tau. Supranti?
Každaila niurzgė ir šnypštė, bet kėlėsi lyg sulankstomas metras ir nukrypavo krautuvėn.
- Manai, kad jis atneš? - paklausė Tilius.
- Atneš. Manęs dar jis klauso.
O kad ir neatneštų? Baisus čia daiktas. Ir taip visko užteko žalioje pakrūmėje. Skruzdės ropojo Tugaudžio sprandu. Vabalas degutorius skynėsi kelią per jo plaukus lyg per tankiausią mišką.
- Ei, neimk į galva. Ką tu ten su niekais,- ramino jį Petras.
- Kas jam?
- Dėl mergos. Žinai, koks jis. Nugirdo kreivą žodį ir tuoj į dūdas.
Tilius klaidžiojo nuo vieno prie kito.
- Priešpiet viskas buvo gerai. O dabar matai kas. Tugaudis kramsnojo žolę kaip tikras žolėdis ir spjaudėsi žaliomis seilėmis.
- Tai ką tau Milė? - tempė Tilius.
- Ką ji? Parsidriekė su tokiu pakaraila. Dešimtininku, kur pas eigulį prisiglaudęs.
- Nu ir ką?
- Nebesileidžia į jokias kalbas. O būdavo kaip šilkinė.
Grįžo Každaila su pilnu buteliu. Buvusio pykčio nė žymės. Jo ilgam kūne viskas gražiai sutilpo.
- Išgerk ir užmiršk.
- Duokš! - Tugaudis paėmė atkištą stiklinę.
- Jei tai dėl mergos, tai žinai, ką tau pasakysiu? Spjauk, iš visos širdies atsikrenkštęs, ir uždėk. O tam patykojęs strėnas nuleisk su vėzdeliu. Ir bus tvarka. Aš taip tau sakau, nes žinau, - mokė Každaila.
- Tilius jį sutvarkytų. O aš negaliu. Koks iš manęs vyras, jei bijau susikibti? E, išgerkim verčiau.
Tilius šypsojosi taip pagirtas. Ir tuo drauge Tugaudis tą prisiėmė sau kaip nuoskaudą:
- Nesijuok. Ir tavo Agnė jau valkiojasi su tokiu iš palapinės. Skautu - peilininku. Abi Gužaitės tokios.
- Tilius jį beregint sulups, kad skiedros lėks į šalis, - ramiausiai pasakė Každaila.
- Tu per daug nenudėk, Tugaudi. Nė ten valkiojasi, nė ką. Jei pasikalba, tai kas čia blogo? - įsikišo ir Petras.
- Aišku, - burbtelėjo Tilius. Jis prisiplojo visai prie žolės, kad neišsiduotų staigaus raudonio, žarijomis užpylusio veidus. Jis nesuprato, kodėl taip atsiliko. Jie kalbėjo apie Agnę. Bet jie nieko nežinojo. Jie apskritai nieko nežinojo. Ji kalbasi su moksleiviais. Tai gerai, tai didžiai gerai. Nejau pati Agnė bus atėjusi jam talkon? Jis ėmė stiklinę ir vienu gurkšniu ją išgėrė.
- Pripilk! Noriu išgerti.
- Gerk. Išgerti reikia. Tik aš pasakysiu, jog dėl mergos neverta ėstis. Tegul sau - ar nupliš? Juk ne naginė.
- Kas sako, kad naginė? - pakėlė Tilius akis. Pirmiau už tokius žodžius užtikrintai butų paleidęs stiklinę Každailai į jau ir taip randuotą snukį.
- Ogo go go... - linksmai žvengė Petras. Jo veidas liepsnote liepsnojo, ir pro marškinių antį veržėsi tokie pat raudoni gaurai. Plaukų ant galvos jau mažai bebuvo likę ir tie patys saulės ir vėjų nušiurinti.
Jie gėrė ir laistė nesigailėdami. Tilius išsitraukė pinigų ir prašė, kad atneštų daugiau. Jie išgers ir pasikalbės. O paskui ir uždainuos. Kas jiems gali užginti daryti tą, ką nori?
- Niekas, - mušė sau krūtinėn neabejotinas narsuolis Každaila. - Apie bobas kalbant, ir man noris šį tą pasakyti. Kad ir man dantį gelia. Ir aš griebsiu kada nors Veroniką trumpai. O jau kai griebsiu, tai bus griebta. Toks mano kraujas, matote. Aš daug nesiveliu, jei norit žinoti. Bjaurus mano kraujas, nesigiriu. Nėra ko girtis. Kai buvau jaunesnis, tai jau jų perleidau per savo rankas be skaičiaus. Kokių jų nebuvo? Juodų ir baltų. Mergų. Je. Jei kas sustatytų į vieną eilę ir lieptų skaityti, tai pasimesčiau. Nesuskaityčiau. Neee...
Tugaudis snaudė, galvą įspraudęs žolėn, taip kietai, lyg geisdamas prisitraukti šviežaus žemės tvaiko. Jis buvo išsėmęs visą skausmą ir ūmai aptilęs. Jis turėjo pailsėti. Kai pasnaus - visas pasaulis vėl atrodys šviesiau ir linksmiau.
Galva sukosi. Degtienė plikino gomurį ir ant akių traukė žalią valktį. Nė vienas jų nežino. Nieko jie nežino. Jei bent vienam būtų tekę tai matyti ir išgyventi, ką jis išgyveno šios vasaros metu... Jie tokie kvailučiai. Ir nieko jiems nepadėsi. Jis galėtų tuojau pat eiti ir susirasti tą narsų moksleivį su peiliu prie diržo iš palapinės ir paklausti, ar labai jam patinka Agnė. Dievulėli brangiausias, kokia tai nuostabi mergaitė! Dėl jos jis čia pasiliko. Tik dėl jos. Jis juk plėšėsi iš tų raganystėmis apsėstų miškų. O sulaikė ta šviesioji, skaisčiom mėlynom akim. Velniai bežino, kas čia dedas. Saugokis, saugokis, Tiliau nelaimingas.
- Ar snaudi, Petrai?
Ne. Bet vargšas senas kavalierius Petras. Jis nieko nežinojo apie mergaites. Nė apie vieną iš jų. Nė apie Moniką. Niekas apie ją nežino. Monika jį sudegins vieną kartą. Liks pelenai ir plėnys iš jo, iš Tiliaus. Iš čia jau jis nebeišeis. Kartą pakliuvęs į tuos miškus, kur laumės tokios gražios kaip galvažudžių žmonos ir lygiai kraujo ištroškusios kaip anos. Ir ji iš čia nebeišeis. Monika. Ji pati pasiliko. Savo noru. Tik ji nenori būti viena. Ilgu jai vienai. Baisu jai vienai išdabintoje Doveikos kamaroje Todėl ji susigavo jauną vyrą - savo vyro samdinį. Kas bus, kas bus, Petrai? Raudonasis Petrai, pasakyk, kas bus?
O ką gi jis, jei nieko nežino? Jo gudrybė tokia, kad pavyko dideliu vingiu išsilenkti visų. Ir dabar gali dainuoti ramių ramiausiai.
- Aš tau, Petriuk, pasakysiu kada nors. Viską pasakysiu. Viską...
- Sakyk dabar. Tu manęs nebijok, - skatino Každaila.
- Aš nieko nebijau. Velnias mano draugas.
Kai ji apsikabina, jau tada jos nieks nebeatplėš. Ką padarė jos dantys! Galite pasižiūrėti, jei netikite. Tai jos dantų žymės dviem puslankiais - priešpriešiais. Ir dabar aš negaliu nusivilkti marškinių darbe ar prausiantis. Jūs to, mulkiai vaikinai, nežinote. Ir nežinosite. Ji turi gintis senio, kapų duobe atsiduodančio. Ji, manote, labai laiminga? Ji tokia vargšė.
- Petrai brangus, nepalik manęs, - sudejavo Tilius.
- Kur jis paliks, - prižadėdamas atsakė Každaila. - Jam bobos nerūpi. Jau tu nebijok.
Ne, Petras nepaliks. Jis tebebuvo toks pat jaunas ir ištikimas, kaip ir tada, labai seniai. Kaip ir aną tolimą pavasarį, kai dar ir jis nieko nežinojo ir buvo laimingas. Jis tebebuvo toks pat jaunas kaip ir prieš dvidešimtį metų. Jis tebemanė turįs visą didelį gyvenimą prieš akis. Petras dainavo savo mylimą dainą:
Tavo žalias vainikėlis
Nuruduos, nuruduuuooos -
Mano juoda kepurėlė
Kaip juodavus, taip juoduuuooos...
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
