en
Iškeliavo jis ankstų, drumstai šiltą ankstyvo pavasario pirmąjį rytą. Kai nuo aušros varnėnai švilpavo, šiaušdami žvilgančias plunksnas, ir pakluonėse triliavo vieversiai. Ir daugelis kilų paukščių, nematytų per žiemą, sutūpę į medžius ar greitomis kojomis striksėjo arimų grumstais ir pievų prabrinkusiais kelmeliais. Ploni, skysti debesys lyg išskidėjęs marškonis nudraikė padangę, prilaikydamas saulės karštį, tartum nenorint iš karto užlieti žemės putojančiu gaivalu. Minkštas vėjas laižė rankas, švelniais pirštais grabinėjo veidą ir drąsiai laužėsi į atsegtą antį.
Leidosi pėsčias šlapiu, tačiau spėriai brinkstančiu keliu. Skalbinių ir darbo drabužių ryšulėlį nešėsi po pažastim, ketindamas, pasiekęs mišką, išsipjauti lazdą ir pasiejus užsikelti ant peties. Motina nustebo, sužinojusi, kad jis išeina pas ūkininką, ir nustebo dar didžiau, kad nelaukia švenčių. Kelios dienos belikę, ir ar ne mieliau visiems kartu, kaip tai būdavo per daugelį metų. Kas gi tos šventės, laistomos liesu alumi - motina geresnio nepadarys, margučiai, ridynės, dainelės? Vaikai tegul džiūgauja ir laukia. Ir pats laukė kareivinėse tų dienų ir labai nusiminė sužinojęs, jog negaus atostogų. Kaip krimtosi, pavirtęs ant lovos tuščiame kazemate, suremtas graudulio ir nevilties, lyg amžiams būtų pasmerktas tarp mūrų, akmeninės aikštės ir geležinės drausmės. Gimtieji laukai jį, ramų, namie užaugintą vaiką, traukė tvirtai, nenugalimai.
Gal traukė ir dabar, tik jis nenorėjo prisipažinti, laikydamas save suaugusiu ir subrendusiu. O gal dėl to, jog nesuvokė, koks naujas bruožas įsirėžė viduj. O gal ir to nebuvo, tik išsisklaidymas paskutinių vaikystės šešėlių, dar niekuom nepakeistų. Ir ten, kaip kempinė ištroškusi, laukianti ir imli.
Brolis siūlėsi pavėžėti. Jis atsisakė, patardamas ilsinti arklius ateinančiai sėjai. Kaip ilgametis artojas, jis turėjo patyrimo ūkio reikaluose. Jis ir dabar ėjo arti, tik svetimų dirvų.
Išėjo laiku, turėdamas prieš save begaliniai ilgą pavasario dieną, ketindamas išnaudoti ją kaip poilsį niekieno netrukdomai keliaujant džiūstančiais laukais ir miškais. Vildamasis atsigauti ir apsitvarkyti. Jo mintys buvo keistai susipynusios ir sukosi įvijai, vienodais tarpais nutoldamos ir sugrįždamos kaip virvė, kurios vienas pluoštas turėjo kitą storį ir spalvą.
Jis tebegyveno tęsiniu vakarykščių nuotarčių, taip stipriai vienu metu jį užgriuvusių. Ir neatlyžusių, net sapne lydėjusių. Ir pabudęs ryžosi nebelaukti ir išeiti. Nieko jis nepaliko, ką turėtų prisiminti, kas verstų tolstant atsigręžti, ilgai mojuoti ranka ir pagaliau eiti atbulam, akis įsmeigus į baigiančius sudilti ryškiausiai matomus tos vietovės daiktus, kaip malūno sparnus ar bažnyčios bokštus. Nieko jis nepaliko miesto gatvėse, vakar jam sukėlusiose nykų graudulį savo neatšaukiamu tuštėjimu, nudardant grubiu grindiniu paskutiniams kaimiečių ratams. Turgavietėje paliekant mėšlą, pabiras ir pusgirčius piliečius savo tarpduriuose ir tarpvartėse.
Ir sapnas tebepleveno savo šešėliais ir atšvaitomis jo pasąmonėje. Daug ko jis nebeįsivaizdavo taip, kaip buvo iš tikrųjų. Jis grobstė rankomis trupinius, žarstė juos, jų menkus likučius, ir jie, tačiau tarsi lašai iš kvapnaus medaus korio, kritę vandens stiklinėn, jį nudažė savo spalva ir žėrėjo.
Kam jis turėjo būti dėkingas už tą retą dvasios pakilimą lyg dovaną, jį prikėlusį su brėkšma ir išleidusį kelin? Ir nebeatrodė jam keista, kad baudėsi tokiu našiu žingsniu į ten, iš kur visą laiką veržte veržėsi. Kas buvo sudavęs smūgį jo gaižiam nerimui, jį laikiusiam įtemptą tartum jauną karštakraujį arklį laužtukais, nervingai virpančiomis šnervėmis ir šonais, kas akimirka pasiruošusiais aštriam pentinų brūkšniui? Kur tas bodėjimasis savim, nenoras matyti nieko aplink, žiūrint į daiktus iš nuotolio, žvelgiant ilgesingai už miško?
Jis palygino rytą su rytais praėjusios žiemos, kai tekdavo grįžti prie darbo visai ilgai savaitei. Tos slogios nuotaikos nebenorėjo prisiminti. Stebėtinai greitai ji liko nubraukta, tartum įkyriai bjaurus voratinklis, vėlęsis ant akių ir erzinęs. Jis džiaugėsi ir giedriu žvilgsniu apmetė laukus ir vienkiemių stogus, išsinėrusius iš sniego, pavasario lietaus nupraustus ir nušvitusius saulėje.
O miškas kilo ir augo priešais, užimdamas vis didesnę ir didesnę regimojo pasaulio dalį. Kartą jį vežėsi tėvas iš giminių. Nuolat atsigręždamas, jis žiūrėjo ir stebėjosi, kaip žalias miškas pamažu tamsėjo, iki pasidarė juodas ir grėsmingas, lyg nakčiai įsigalėjus. Tokiame tiktai miške - manė jis tada, tesilaiko plėšikai ir žvėrys, nors, važiuojant per jį, klegėjo paukščiai, kvepėjo vangarykščiomis ir sakais ir ankstyvaisiais grybais. Viršūnės siūbavo, įsirėžusios mėlynėje, ir jame buvo linksma, šviesu ir gera. Vėliau, jiems tolstant, jis pasidarė mėlynas, paskui apsitraukė ūkanom ir jau prie namų besmilko siaura dūmų juostele. Jo vaikystės pasaulį talpniai, sandariai iš visų pusių juosė miškų padūmavęs lankas. Prieš lietų paryškėjąs, giedromis apsiblausęs ir virpąs kaitroje.
Dabar jis artėjo, ir priešingas reginys užvaldė jo širdį ir akis. Šmėklos ir raganos bėgo iš jo - juo jis artėjo. Miškas augo, miškas kilo, ėjo žalyn, aiškyn. Jau išsiskyrė pavieniai medžiai - tiesūs rusvi pušų liemenys, eglių dantys ir kai kur tarp jų balta beržo gyslelė.
Ir netrukus jau užpakaly lojo šunes, kudakeno vištos, bliovė veršiai - toli likusiuose vienkiemiuose ir kaimuose. Vieškelis, lyg vienu braukimu išvestas, aštriu spindžiu smego gilyn ir gilyn. Pradžioje skarotų eglių ir traškių lapuočių šakas praskyręs, pakildamas ir prarausdamas smėlėtas aukštumėles, kur svaiginamai aukštų ir tiesių pušų viršūnės susiglausdamos ošė pietų vėjuje. Slydo kojos ant sausų blizgančių spyglių, storai nuklojusių žemę ir šaknis, po kuriomis savo urvuose lindėjo lapės ir barsukai.
Jis išsitiesė po viena pušim, užsimerkęs, veidą atsukęs į saulę. Tamsiose lūžtvėse ir jaunuolynų tankmėse dar baltavo sniego lopiniai. O aikštelėje buvo šilta kaip vasarą. Tirpo sakai, iš atsiknojusios žievės karpė žiobtus ankstyvas vabalas, dūzgė pakilusi nuo skujos musė ir skruzdės pradėjo savo kelionę pušies kamienu aukštyn. Buvo uždara ir be jokio pašalinio garso, išskyrus tai, kas savaime gimė ir sklido pačiame miške. Bet lai netrukdė ramybei ir poilsiui. Miškas dūsavo iš visų plaučių, giliai iš krūtinės atsikvėpė miškas, išpūsdamas žiemos dusulį. Budo kraujas miško gyslose ir gausiai tvino iš žiemos padarytų žaizdų sakais ir sula. Kalė kietai ir nenuilstamai miško širdis galingu genio snapu.
Nuo smėlio kalnelių kelias kniubo į lygumas, iš abiejų pusių apgožtas blindžių ir karklų pūkuotais pumpurais, paraudusiais žirginiais alksnių ir lazdynų, pamažu užleidžiančių vietą skursnoms puselėms ir beržiukams. Pritvinkusios sultimi spanguolių uogos kraujo lašais žėrėjo virš purios samanos, klastingai pasikiožinusios neatsargiai žengiančiai kojai. Ir vis toliau ir toliau akiai neaprėpiamais tyrelio plotais, kuriuos perkertant reikėjo kloti medį prie medžio, sumušti tvirtą grindinį ir ant jo supilti kelią.
Jis šilo. Ėjo atsisagstęs, paraitojęs rankoves, švarką užmetęs ant ryšulio, pamauto lazda. Vienui vienintelį vežimą, pakrautą maišais ir pora tvirtų arklių kinkytą, tesutiko kely. Jaunas vaikinas, galbūt ir jo metų, gulėjo kniūpsčias, pagulęs vadžias ir botagą. Tokioj tyloj jis negalėjo praeiti nesušukęs džiaugsmingai:
- Sveikas! O kur keliauji?
- Į malūną.
Arkliai brido kelio viduriu, taškydami skystą purvą, o jaunas vežėjas gulėjo ant maišų ir svajojo.
Ilgai dar atsisukdamas matė tiesiu keliu nutolstantį vežimą, mažėjantį ir dingstantį nebeįžiūrimu tašku. O priešais ryškėjo nušvitusi palaukės spraga. Ėjo platyn, gilyn, pamažu iškeldama keletą trobesių ant kalnelio.
Virsnės. Vietovę ženklinanti lenta jau švietė prikalta prie paskutinio medžio, atskirai augančio turbūt tik tam, kad ant jo kabinėtų skelbimus ir kelio ženklus. Žingsnis savaime lėtėjo, kojos pametė žangųjį ritmą. Jis artinosi savo nusikaitimo vieton. Ji gąsdino ir traukė kaip kiekvieną nusikaltėlį žvilgterėti nors iš tolo. Bet to jis ir negalėjo išvengti - vieškelis bėgo pačia paname. Jį vis tiek pastebėtų. O gal jam leis ramių ramiausiai praeiti? Tai būtų užvis geriau. Labai aišku, ir iš karto nukristų keli svarai, varginamai triną pečius. Tačiau svarstyti nebuvo kada, ir jis suko iš kelio, nors nieks nemojo pro langą ir nieks neišbėgo pasitikti. Šuva sulojo ir, tingiai pavizginęs uodegą, vėl patogiai atsigulė.
Ar visus jis taip sutinka - pamanė, braukdamas purvą nuo batų į tyčia tam reikalui įtaisytą geležį ant laiptelių.
Šeimyna valgė.
- Skalsink Dieve!
- Ačiū, ačiū.
- Prašom prie stalo.
- Jei šaukštą atsinešei, tai gausi pavalgyli, - pašokusi jau ruošė jam vietą Milė.
- Šaukštą ir būsiu užmiršęs užsikišti už aulo. Šiaip viską turiu.
- Teks jau paskolinti tam kartui. Ką darysi.
Veronika jį apžiūrėjo iš visų pusių ir nesimatė, kad kuom nepatenkinta būtų.
- Pražuvėlis, pražuvėlis. Nebesirodo. Išlėkė, viska palikęs vidurnaktį. Vakar dairiausi po turgų. Tik Petras paskui sakė sutikęs.
Jis nukaito ir prisimerkė. Blogiausia, kad negalėjo atsiminti, ką darė ir ką šnekėjo po to. Kad langą išmušė, taip. Bet Gužas jau, matyt, buvo naują įdėjęs. Jokių žymių čia vykusio siautėjimo.
- Buvau...
- Buvot ir apšilti?
- Kur nebūsi.
- Kas be to - visų kelių galas.
- Kol atplaukiau per mišką, net apšilti teko. Vienmarškiniui, ir tai tik pačiam smagume.
- Sušilo. Kalneliai jau baltuoti ima. Po švenčių jau ir į vagą kibsim, - ūkiškai pritarė Gužas.
- Ar teisybė, Tiliau, - teiravosi Milė, - kad į Basiuliškes pereini? Gal, sakau, Petras melavo?
- Nemelavo.
- Ar metams?
- Kol kas tik mėnesiui.
- Jei patiks, pasiliksi.
- Kur ten nepatiks? Su pagaliu nebeišvarys. Toks dvaras, - šaipėsi mergina.
- Gal patsai bėgsiu, be pagalio.
- Tas tiesa, - linkčiojo Gužas. - Juk ne ponauti eina. Dvaras dvaru, o iš darbininko atsiima, kas reikia.
- Ačiū už pietus.
- Nėra už ką. Nepatiko gal, tik ar sakysi? - branginosi šeimininkė.
Kalba kliuvinėjo. Anom dienom, kai susirinkdavo atsiimti uždarbio ir prasėdėdavo vakarus, buvo kitaip. Bet tada kam rūpėjo. Buvo kiti laikai, kitos nuotaikos. Ir tai atrodė taip seniai buvę, taip seniai, jog žmonės per tą laiką spėjo pasikeisti, surimtėti, gal net paaugti. Jis dairėsi, spėliojo, nieko iš viršaus nematė ir tačiau netikėjo, kad viskas likę po senovei. Jis rinko žodžius, dėliojo juos, ketindamas atsiprašyti, kai tik pasiliks viena Gužienė. Ką ji mano? Ir ką mano Agnė? Ji greitai dingo nuo stalo. Pasilikti ir mikčioti visgi buvo kvailoka, bet ir išeiti nesiskubino.
- Malkų krūvą sulig pastoge pripjovę, - sugalvojo ūmai. -Ar nereikia talkininko?
- Ne kiek ten tų malkų, - kukliai pasiteisino Gužas.
- Reikia, reikia. Už pietus turi atidirbti, - džiūgavo Milė. - Toks vyras, išsidykinėjęs kaip jautis. Tik gerą kirvį parūpink, tėtukai.
- Ar tu neprikąsi liežuvio! Kaip mazgotę paleidusi visuomet, - barėsi motina.
- Parūpink gerą kirvį, parūpink, Mile. Kad pasiusiu daužyti. Žinai, kad ranka įtaisyta, - juokais vertė Tilius ir galvojo, kad čia viskas žinoma ir kad niežti mergai liežuvis. Bet liek to, jis ir nemanė ko nors nuslėpti. Pagaliau ir nebuvo ko varžytis. Ranka įtaisyta ir malkoms skaldyti, ir snukiams daužyti. Ir dar jis padaužys, dievaži, reikalui esant, taip padaužys, jog tyrelio kipšas nešis užsimerkęs. Jeigu jau kartą pamėginta, tai, žinai, paskui ir nejučiom susigniaužia kumštis.
Saulė kybojo aukštai ant miškų ir blizgėjo vandeny. Traukdama iš žemės pašalo likučius, traukdama gležnutį daigą iš senos velėnos, aižydama pumpurus ir sprogdindama ąžuolo gilės kevalą po pernykščių lapų klodu. Ramiausiai jis galėjo keletą valandų pasidarbuoti Gužo skiedryne ir tai laiku nueiti pas Doveiką. Stipriais kirvio smūgiais smulkino storas ir šakotas kalades. Ėmė iš vienos krūvos ir mėtė į kitą, lyg rūšiuotojas prekių, per savo pirštus perleisdamas ir atiduodamas vartotojui. Ne vargas, o pramoga jam buvo, dainuojant paukščiams nuo tvorų ir stogų ir vėjui duskinant atsegiotą antį.
Leisdamas kirvį žemyn, jis jautė, kad jo judesiai yra sekami pro langą ar iš kur kitur. Staigiai atsisukdamas, mėgino sugauti slaptą stebėtoją, bet nė vienam trobos langų nevėpsojo prisiplojęs veidas. Ir vis tiek jis šilo ir neatsikratė to jausmo.
Jį sekė. Aišku. Sustojęs parūkyti ir šnekučiuodamas su Gužu, netikėtai pasisuko ir užkliuvo žvilgsniu dvišypį priemenės langelį.
- Ak tu, - pagrasė pirštu, ir nuo to jam pasidarė nuostabiai lengva ir gera. Mergaitė pasislėpė, bet nuotaika nedingo.
Veronika, atnešusi alaus ąsotėlį, pečius kraipė, matydama, kiek padaryta.
- Tėvui dvi dienas būtų užtekę. O čia beregint. Gana jau.
- Dar tą krūvelę.
Ir ta krūvelė netruko. Tada juos kvietė užkąsti.
- Dar gandras neparskrido. Ne laikas pavakariams.
- Jau mes matėm. Suko ratus viršum eigulio uosio ir nusileido į slėnelį, - pasigyrė namiškiai.
Jeigu jau gandras namie, tai ko daugiau bereikia. Tilius pasiėmė savo ryšulį, užsimetė švarką.
- Palydėtum, Agne. Nors iki tilto.
Jiedu išėjo ir iki tilto nepratarė nė žodžio. Tilius praplyšo skardžiu juoku.
- Nugi tu, rimtuole? Ar į davatkų broliją įsirašei? Matai, kad pavasaris abiem rankom kimba į krūtines. Matai, kas darosi aplink.
- Tiliau, tu nepyk. Aš visai nenorėjau...- ji tempė pirštais mazgą skarelės, prilaikančios jos plaukus, tempė, iki ji atsirišo ir pagriebta vėjo suplazdėjo kaip didelis paukštis. Ir jos plaukai taip pat.
- Ko tu nenorėjai?
- Aš nenorėjau, - tęsė, nepakeldama akių. - Aš tik užbėgau pasiimti šukų, kai mama pasakė, kad jis pasiliks.
- Blogai mama pasakė.
- O tas niekšas sugriebė už rankų...
- Aha.
- Ir lenda artyn. Kiša savo snukį...
- O aš tada per tą snukį, per tą snukį. Ar ne? O ko jam kaišiotis, kur nereikia? Ir gerai - daugiau jau nebenorės. Bet palikim, Agne, neverta prisiminti, kas nesmagu.
- Tai tu nepyksti? Ant manęs? - pasižiūrėjo Agnė iš apačios vaikiškai bugščiomis ir vaikiškai giedriomis akimis.
- Už ką? Varge tu mano... Aš galvojau priešingai, kad jūs visi, ir tu, ir tavo motina, mane baisiausiai keikiate. Rodos, to nematau. Gal kai manęs nėra? Bet dabar man nusispjauti.
- Tikrai nusispjauti. Nes ką sakė mama - jau rytą užmiršo. Tu išlėkei kaip perkūnija. Nieks su tavim negalėjo susikalbėti. Dieve, kaip buvo baisu tą naktį...
- Gal ir buvo? O kas taip baisu? - Tilius gūstelėjo petim. - Žiūrėk, medžius neša!
Jau iš toliau girdėjosi savotiškas ūžesys, braškėjimas, trinksėjimai - tai popiermalkės atsimušinėjo į tilto polius, trynėsi, brūžinosi ir vienu ištisiniu ošimu, viena tiršta srove smuko po tiltu. Vanduo buvo sukilęs taip aukštai, jog betrūko kelių pėdų iki grindinio. Jis liejosi plačiai, tvino pievomis trigubai platesniu ruožu. Nieks nebūtų patikėjęs, jog tai ta pati Vilkija, per žiemą snaudusi po ledu, siaura ir vingiuota. Tilius, niekad to nematęs, stebėjo akis išvertęs, pagautas ūžesio, prikandęs nuostabos šūksnį. Galva sukosi ir svaigo, nugara lakstė keisti šiurpuliai ir, nejausdamas to, viena ranka apkabinęs, spaudė mergaitę vis arčiau ir tvirčiau, lyg pabūgęs, kad gali ją sugriebti srovė.
- Kaip puiku! O aš kažkodėl maniau, kad jau seniai jie nuplaukė.
- Naktim vis pašaldavo. Tik vakar išnešė ledus.
Panirdami, iškildami, skandindami vienas kitą, susiremdami galais, plaukė ir plaukė popiermalkių pagaliai, talpniai užpildę upę, nugrindę gruoblėtu, judančiu tiltu. Linko karklų šakos - juos pagulo, čiuožė per viršų, draskė juodalksnių žievę. Ir žemyn, tokiu greičiu, kokiu tvino atgijusios tyrelio versmės.
O ten, kirtimuose, darbavosi Petras, Každaila, Tugaudis ir kili, dviem pamainom versdami medžius į vandenį. Jie skubėjo, nes vanduo nelauks. Ten lakstė Špicas, pametęs auksinį dantį ir proklamacijomis apsilipdęs, kaip vaizdžiai pasakė eigulys. Dabar jau jiems gerai moka, bet greit ir pasibaigs.
Vėjas šiaušė vandens klanus ir priguldamas pažemiu lėkė iš tolimo krašto. Vėlė plaukus, rovė kepurę nuo galvos, traukė iš rankų Agnės skarelę ir vertė jos sijonėlį aukštyn. Pavasaris tartum nuo sieto nusidaužęs dveigys žvengdamas ir spardydamasis draskėsi tarpmiškėje.
O Agnė viso to lyg ir nematė. Ji pati savimi buvo pavasaris, pali gražiausia pavasario apraiška, kaip žibuoklė alksnynėlyje, kaip svyrančio ant vandens gluosnio šakelė, tirštai nukibusi geltonomis plyštančių pumpurų spurgomis, į kurią suskrido pirmosios bitės. Ji glostė jo ranką.
- Skauda labai?
- Ne.
- Skauda. Sąnariai iki kaulo nuplėšti.
- Jūsų priemenės kuriam kampui didesnę žymę padariau.
Taip, ir ne juokais taip galėjo būti, nes ten viskas vertėsi per galvą, kai du tokie jaučiai susirėmė ragais.
- Ar tau labai bloga buvo kalėjime?
- Iš kur ten? Visai neblogai.
- Bet jie mušė kasdien.
- Kas?
- Sargai ir prižiūrėtojai. Su šikšnos kančiuku tris kartus per dieną, o valgyti tik kartą.
- Kas tau sakė?
- Visi taip sako.
- Meluoja jie, Agne, neklausyk tu, - Tilius purtė abiem rankom tilto atramą. - Nė sargų, nė prižiūrėtojų ten. Tik valsčiaus sargas, o jis šaunus vaikinas. Ne kartą mudu išgėrėm.
- Tai jie mane lik erzino, begėdžiai, - papyko mergaitė. - Visko jie man pripasakojo. O ką tu veikei ten?
- Drybsojau, varčiausi ant suolo - maniau, kad šonai prakiurs. Lošiau šachmatais su sargu, knygas skaičiau.
- Knygas skaitei?
- Taigi. Sargas jų man atnešdavo iš valstybinės bibliotekos.
- Tai kada tu semdavai vandenį iš vieno šulinio ir pildavai į kitą? O kai tą pripildavai, tai vėl atgal?
- Ką tu paistai, mergyt? Kas tie, kurie taip tave kvailino?
- Gi Petras ir Baikštys, vakar grįžę iš miesto.
- Už tai mes jiems kudlas nurausim.
Gera jiems juokauti ir štukas krėsti. Čia, Virsnėse, juk nieko daugiau ir nėra, jei ko nors iš šalies neprasimanytumei. Čia taip visko po maža, po truputį - vietoje, kuri lengvai apžvelgiama vienu apmetimu, stovint ant tilto. Kol dunda jo apačia medžiai ir šniokščia sukilęs vanduo - bet jie nuplauks ir viskas nurims. Ir sugrįš į savo vagą upė, žmonės, naršus vėjas nurims ir sulapoję medžiai užkamšys spragas ir labiau sugniauš kaimelį prie upės, tarp miškų.
O ten, atokiau, vienkiemis, Basiuliškės. Ir ten tokie pat vargo kamuojami, ir jis pats eina prie jų prisidėti. Bet kol kas jis nesiskubino ir pasakojo mergaitei, ką matęs ir girdėjęs miestelyje ir namie. Ir ji pati gerai atsiminė ir daug ką pažinojo, nes gyveno tenai, kol baigė šešis skyrius pradžios mokyklos. O kodėl ji nesimokiusi toliau? Ar jos nebeleidę, ar ji pati nenorėjusi? O kaip jai būtų tikę rudas moksleivės rūbelis su juoda priejuostėle!
Taip, tie rūbeliai gražūs, jai patiko ir, be abejo, jai būtų dailiai gulusi anoji suknelė. Bet ypatingo reikalo ji nejuto, o spirti nieks nespyrė. Ir apskritai neaišku, kodėl ji būtų turėjusi mokytis toliau.
- Kad daugiau žinotumei. Aš tą pats patyriau ant savo kailio. Blogai nemokytam.
- Tu tai mokytas, - pasakė ji įsitikinusi, kad jį net juokas suėmė.
- Pasakos. Taigi kad būtų bent kiek daugiau akis prakrapštę, nesibastyčiau šiandien kaip valkata.
- Visi žino - tai ne pasakos. Kad tu už žvalgą ir už viršaitį Doveiką mokytesnis. Eigulys tvirtina, jog tau ne vieta miške medžius kirsti. Bet, jei nori, gali - niekas nedraudžia.
- Ne, nedraudžia. Tas tai tiesa.
- Ir tu gali būti geležinkelių stoties viršininku arba...
- Ocho cho cho...- iš linksmumo užspringo vaikinas ir apsikabino mergaitę. - Ne, nebūsiu stoties viršininku nė vadu. Nebūsiu, Agne.
- Ir tarnybos neužimsi?
- Neužimsiu.
- Ir gerai, - suplojo rankomis. - Bet dviratį vis tiek pirksi?
- Kam jis man? Juk aš būsiu čia pat. Nuo kalniuko pora gerų pasispyrimų, ir pas tave. Mažiau vargo. O su tarnyba irgi vien bėdos. Va, jei nori, paskaityk, ką jie rašo, - ištraukė iš kišenės laišką ir padavė.
- Matau. Bet geriau neskaitysiu. Aš ir taip žinau, kad tu nemeluoji.
- Galėčiau ir pameluoti. Bet taip jau yra, kad čia rašo, kviečia, vadinasi, mane tarnybon, Pagėgių apskritin. Pačiam Prūsų pasieny tai. Dviračiu jau nebeatvažiuočiau iš ten.
- Tai labai toli? - nusprendė Agnė.
- Taip.
Jis paėmė laišką ir perplėšė į keturias dalis. Popieriaus skiautės skrido iš jo rankų ir, supamos vėjo, nusileido ant vandens.
- Vaje. Dabar tai jau nebegalėsi užimti tos vietos.
- Nebegalėsiu. Ir nereikia man jos.
Iš miško plaukė ir plaukė medžiai, talpniai užpildę srovę. Poliai dundėjo, ir visa tilto apačia krebždėjo ir brazdinosi lyg prisigrūdusi milžiniškų vėžių. Pražulni pavakario saulė variu blizgėjo upės posūkyje, sužiebė liepsnas Virsnių vienkiemių languose ir toli toli gailiu nuovargiu aptraukė tyrelio plotus. Kitoj pusėj pro retas medžių šakas prasimušė raudoni stogai Basiuliškių tvartų ir klėties. Tilius pasiėmė ryšulį.
- Laikas man eiti.
- Palydėsiu iki anų liepų.
Ji įsikirto abiem rankom jo alkūnėn ir, galvą pakreipusi, žiūrėjo aukštyn į jo veidą. Ir pasišokėdama taškė liūgnelius.
- O ten, matai, Laurynas su krytimi žuvauja, - rodė ji kažkokią neaiškią žmogystą, kupstuojančią žemiau Doveikos pirties.
- Jau seniau pastebėjau. Tik negalėjau suprasti, kas ten ir ką dirba. Kaip didelė varlė pūtuoja šonais. Einu pažiūrėti, kaip jam sekasi.
- O kada užeisi pas mus?
- Kada nors. Kada nors, Agne. Juk mes dabar būsim kaip namie.
- Gerai.
Jos skarelė ir sijonėlis plevėsavo, bėgant tiltu.
